2013-03-07 Nr. AB-340-3-61-3-00463-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-403/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00463-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui–kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI–K) 4 893,20 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.

Pareiškėja skunde nurodė, kad dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies ir kitų VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio už atliktas pareigas jai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos). Teigė, jog toks jai priklausiusių priedų ir priemokų sumos ribojimas 70 procentų pareiginės algos dydžiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Skundo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Nurodė, jog minėtu nutarimu pripažinus, kad priedai ir priemokos buvo neišmokami nepagrįstai, atsakovui atsirado pareiga išmokėti jai negautą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti senaties terminą. Praleidimą grindė aplinkybe, kad buvo suklaidinta Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jos pažeistas teises teisme, kuris, kaip išaiškėjo, į teismą dėl jos bei kitų pareigūnų teisių pažeidimo nesikreipė.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjai pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, jog nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Manė, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, minėtos nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad apskaičiuojant pareiškėjai priedų ir priemokų dydžius buvo pagrįstai taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbo užmokestį reglamentuojančios nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teigė, jog atsakovas apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos D. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai dirbant Lukiškių TI–K laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, dėl to jai nebuvo išmokėta 4 893,20 Lt priedų ir priemokų.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 yra konstatavusios, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. vasario 17 d. Atsižvelgdamas į laikotarpį, už kurį pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, teismas darė išvadą, kad pareiškėja praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Vertindamas pareiškėjos nurodytus motyvus dėl termino praleidimo, teismas pažymėjo, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga bei žinodama, jog skundas rengti perduotas atstovui 2010 metais, turėjo galimybę ir privalėjo domėtis bylos eiga, tačiau 2 metus jokių aktyvių veiksmų dėl savo teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo neatliko, bylos eiga nesidomėjo ir nesirūpino pažeistų teisių gynyba. Teismas konstatavo, jog pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.

III. Pareiškėja D. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą terminą pareiškimui pateikti bei priteisti pareiškėjai 4 893,20 Lt neišmokėtą darbo užmokestį. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjai visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog senaties terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios, todėl senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Paaiškina, jog po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo pareiškėja 2010 m. gegužės – birželio mėnesį kreipėsi į atsakovą, kad gautų darbuotojo asmeninę užmokesčio kortelę už 2007 – 2008 metus, ją gavusi, tų pačių metų birželio mėnesį kreipėsi į Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininką T. C., kuris pažadėjo atstovauti jos interesams bei parengti procesinius dokumentus dėl kreipimosi į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Už tai pareiškėja nurodytam asmeniui sumokėjo 300 Lt. 2012 m. sausio mėnesį, sužinojusi, jog kitų bendradarbių bylos yra nagrinėjamos ir priimami sprendimai, pareiškėja kreipėsi į T. C., kuris informavo, jog pareiškėjos procesiniai dokumentai nebuvo pateikti teismui. Nurodo, jog iš profesinės sąjungos pirmininko T. C. rašto matyti, kad pareiškėja kreipėsi į jį ir pateikė dokumentus, o jis įsipareigojo atlikti visus būtinus veiksmus atgaunant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teigia, jog nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pradžios iki 2012 m. sausio mėnesio visos analogiškos bylos dėl to, jog buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nebuvo nagrinėjamos, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja buvo pasyvi ir nesidomėjo bylos eiga. Pažymi, jog profesinės sąjungos atstovas iš pradžių klaidino pareiškėją, kad jos dokumentai yra pateikti teismui, ir tik vėliau prisipažino, jog jų nepateikė. Nurodo, jog T. C. taip pasielgė ne su vienu pareigūnu, todėl dėl jo veiksmų yra kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teigia, jog nurodytos aplinkybės suponuoja, kad egzistavo aplinkybės, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios, todėl terminas gali būti atnaujintas. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalimi. Pabrėžia, jog jos reikalavimas dėl 2007-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Kalėjimų departamentas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija, jog D. M. praleido ieškinio senaties terminą, kuris negali būti atnaujintas, nes ieškinio senaties terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, ką ir nustatė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos D. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2007 ir 2008 metų laikotarpį pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai dirbant Lukiškių TI–K laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, dėl to jai nebuvo išmokėta 4 893,20 Lt priedų ir priemokų. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai buvo ribojamas gaunamų priedų ir priemokų dydis, tačiau nustatė, kad pareiškėja praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo tokio pobūdžio administracinius ginčus analogiškose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2468/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012, 2012 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2898/2012, 2013 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-402/2013, kt.). Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamu atveju prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 18-19).

Byloje esanti Lukiškių TI–K pažyma dėl pareiškėjos D. M. darbo užmokesčio (b. l. 6) patvirtina, jog pareiškėjos darbo užmokesčiui 70 procentų ribojimas buvo taikomas nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio (įskaitytinai). Pareiškėja į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. vasario 17 d. (b. l. 1), todėl, konstatuotina, kad pareiškėja dėl savo reikalavimo yra praleidusi DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja mano, kad senaties terminas yra atnaujintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėja praleido senaties terminą: turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas, gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys.

Atkreiptinas dėmesys, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino darbo teisiniuose santykiuose maksimalumas reiškia, kad, praleidus šį terminą, jis gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, nes darbo teisiniai santykiai yra nuolat kintantys bei susiję su kitais dirbančiais asmenimis, todėl šių santykių stabilumui užtikrinti turi būti teikiamas prioritetas.

Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, jog ji buvo suklaidinta Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko T. C., kuriam žodžiu pavedė ginti jos pažeistas teises teisme, tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, į teismą jis nesikreipė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog dėl šios aplinkybės senaties termino nėra pagrindo atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga bei žinodama, jog skundas rengti perduotas atstovui 2010 metais, turėjo galimybę ir privalėjo domėtis bylos eiga, o aplinkybės, jog profesinės sąjungos pirmininkas suklaidino pareiškėją ir nesikreipė į teismą dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pažymėtina, jog profesinės sąjungos pirmininko veiksmų teisėtumas bei jo ir pareiškėjos susitarimų vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėja nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos prašymą dėl senaties termino atnaujinimo. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas jame nurodytais argumentais netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė