2017-04-19 Nr. AB-8595-3-62-3-02234-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-973-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02234-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas, apeliantas), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde ir skundo papildyme nurodė, jog jis atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22, kuri pagal savo plotą pritaikyta 5 asmenims, tačiau joje gyveno 6 nuteistieji. Dėl kameroje buvusių baldų bei užimamo ploto, kameroje vienam nuteistajam teko mažesnis nei įstatymuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjas pateikė pieštas kameros schemas, kurioje buvo atvaizduota kameroje buvusių baldų kiekis, miegamųjų vietų kiekis. Nurodė, jog jis kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė didelį dvasinį stresą, dvasinius skausmus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 500 Eur ir prašė priteisti ją iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas baudos izoliatoriau kameroje Nr. 22, kurioje buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Tačiau atsakovas pripažino, jog ginčo laikotarpiu baudos izoliatoriaus kameroje laikinai buvo įrengta šešta lova. Pažymėjo, kad patekimas baudos izoliatorius priklauso nuo pačių nuteistųjų valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuje atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus teisės aktuose nustatytą pataisos įstaigos tvarką. Nurodė, jog pataisos įstaiga neturėjo jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų ar sveikatos sutrikimų ginčo metu. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – žalos ir priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Marijampolės PN ir padarytos žalos, todėl nebuvo pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l. 52–56) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d., nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. gyveno baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22, kurios gyvenamasis plotas 20,39 kv.m., joje įrengta 5 gyvenamosios vietos. Pareiškėjui skunde nurodžius, kad laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. šioje patalpoje buvo laikomi šeši nuteistieji, atsakovui atsiliepime pripažinus jog minėtoje kameroje būdavo pristatoma šešta lova ir nepateikus faktinių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą, šiuo konkrečiu laikotarpiu (20 parų) buvo pažeista. Laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d., nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., pareiškėjui skunde nurodžius jog gyveno kameroje penkiese, teismas nustatė, kad jam teko 4,08 kv.m. ploto, sprendė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista jo teisė į minimalią ploto normą. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria, pareiškėjas skundė baldų užimamą plotą kameroje, teismas pareiškėjui išaiškino, jog tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui 20 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalią kamerose nuteistajam tenkančia ploto normą. Atsižvelgęs į tai, kad pažeidimas nebuvo ilgos trukmės, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo pažeista nežymiai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Eur suma, kurią ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjo skundas būtų atmestas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, tik skunde nurodė, jog jis per visą drausminių nuobaudų atlikimo baudos izoliatoriuje laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose. Atsakovas teismui buvo pateikęs informaciją apie kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, plotus, jose įrengtų gyvenamų vietų skaičių, pateikė baudos izoliatoriaus kamerų schemą. Mano, kad teismas galėjo atsakovo paprašyti pateikti papildomų įrodymų, kadangi ir pats atsakovas visada deklaravo, kad, teismui paprašius, pateiks visus reikalingus dokumentus. Su apeliaciniu skundu pateikia nuteistųjų talpinimo į kameras baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose registracijos žurnalų kopijas pareiškėjo skundo laikotarpiu. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidžiant reikalavimą dėl minimalaus ploto vienam asmeniui buvo laikomas tik 7 paras.

Pareiškėjas T. Ž. atsiliepime į skundą nurodo, jog su Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti apeliacinį skundą ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimu tvirtina, kad jo nurodytos aplinkybės pirminiame skunde buvo tikslios, o Marijampolės pataisos namai teikia neteisingus duomenis taip bandydami išvengti atsakomybės už atliktą pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos Marijampolės pataisos namuose izoliatoriaus kamerose laikotarpiu nuo 20015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Apeliantas ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, jog priimdamas sprendimą teismas vadovavosi tik pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir iš atsakovo nepareikalavo patikslinti duomenų susijusių su pareiškėjo laikymu ginčo laikotarpiu. Su tokiu apelianto teiginiu teisėjų kolegija nesutinka, kadangi byloje yra duomenys iš kurių matyti, kad teismas priimdamas pareiškėjo skundą įpareigojo Marijampolės pataisos namus per nustatytą terminą teismui pateikti duomenis susijusius su pareiškėjo laikymu baudos izoliatoriuje ginčo laikotarpiu nurodant kiek kartu su pareiškėju kameroje Nr. 22 buvo laikoma asmenų, pateikti visus turimus įrodymus patvirtinančius arba paneigiančius pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, taip pat buvo pasiūlyta išreikšti savo poziciją dėl prie skundo pridėtos pieštos kameros schemos. Todėl, apeliantas turėjo galimybę neigti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ne tik atsiliepime nurodyta pozicija bet ir pateikdamas faktinius duomenis, kokius pasirinko pateikti kartu su apeliaciniu skundu pateikdamas Nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo nuorašus).

Teisėjų kolegija vertindama apelianto pateiktus naujus įrodymus byloje, konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jo atžvilgiu, buvo pažeista ploto norma, pirmosios instancijos teismo nustatytu laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d.). Kaip tik priešingai iš apelianto pateiktų Nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo nuorašų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 22 septyniese (kartu su T. T., G. K., E. K., V. L., K. K., Ž. V.), o laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. šešiese (kartu su M. J., G. K., V. L., K. K., Ž. V.). Todėl, įvertinus apelianto pateiktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą pareiškėjo atžvilgiu buvusį ploto pažeidimą, o ne jį paneigia.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė