2020-09-16 Nr. AB-17250-3-61-3-03512-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2093-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03512-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. B. prašymą dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo (suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja T. B. 2018 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas, Įstatymas) nustatytą prašymo atkurti nuosavybės teises į F. G. G. ir R. G. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdyto žemės nusavinimo valdytą žemės sklypą ir pastatus bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra C. G. (C. G.) ir F. G. G., turėjusių 6 vaikus, dukros I. G. C. dukros M. M. A. (pavardė po antrosios santuokos – B.) dukra. Pareiškėjos prosenelis C. G. ir jo sūnus R. G. (R. G.) buvo žemės sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai. C. G. mirus 1934 metais, visą jo turtą paveldėjo žmona ir sūnus R. G.. Maždaug 1999 metais pareiškėjos mama jai nurodė, kad jos (pareiškėjos) proseneliai Lietuvoje turėjo turtą ir šis turtas jai buvo paliktas testamentu (pagal testamentą, kurį pareiškėja gavo 2018 metais, F. G. G. ir jos sūnus R. G. visą savo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko pareiškėjos mamai). Kadangi pareiškėjos mama buvo silpnos sveikatos, ji negalėjo aktyviai tvarkyti visų su turtu susijusių klausimų, spėjo tik užsakyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą apie turtą. Pareiškėjos mama mirė 2000 metais, pareiškėjos sesuo I. N. B. atsisakė palikimo.

3. Pareiškėjos įsitikinimu, aplinkybės, dėl kurių praleisti terminai, yra svarbios ir nepriklausiusios nuo jos valios. Pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo klausimus pradėjo spręsti po mamos mirties. Ji yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir gyvena Baltarusijoje, todėl kiekvieną kartą, norėdama susitikti su advokatais, teikti prašymą dėl dokumentų gavimo ar pan., ji turėdavo vykti į Lietuvą ir tam gauti vizą. Pareiškėjos sveikata buvo prasta, 1998–2004 metų laikotarpiu jai buvo nustatyta trečia invalidumo grupė, ji periodiškai lankosi gydymo įstaigose.

Pareiškėjos sutuoktinis A. G. (A. G.) taip pat buvo silpnos sveikatos, jam buvo būtina nuolatinė pareiškėjos pagalba ir priežiūra. Dėl artimų giminaičių mirties pareiškėjos vyro sveikata dar labiau pablogėjo, laidotuvių organizavimu teko rūpintis pareiškėjai. Jis mirė 2014 metais. Pareiškėja tvirtino, kad veiksmų nuosavybės teisėms atkurti ji toliau ėmėsi maždaug 2008 metais, kai pagerėjo jos sveikata, t. y. kreipėsi į advokatų kontorą „Švirinas ir partneriai LAWWAY“. Iš 2009 m. gruodžio mėnesį pateiktos teisinės išvados pareiškėja sužinojo, kad nuosavybės teisės jai negalės būti atkurtos, nes ji neturi Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai taip pat buvo pranešta, kad advokatų kontora jos nebeatstovaus.

Gavusi teisinę išvadą, pareiškėja pradėjo spręsti savo pilietybės klausimą. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (15/3-7) 8P-1702 konstatavo, jog pareiškėja išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja neturėjo galimybės aktyviai tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo reikalus iškart po Lietuvos Respublikos pilietybės atgavimo, kadangi 2012 metais jos vyrui buvo nustatytas onkologinis susirgimas, iš esmės iki pat mirties jo sveikatos būklė buvo prasta. 2013 metais pareiškėja sudarė sutartį su advokatų profesine bendrija „Černiauskas ir partneriai“, kuri pateikė jai Nekilnojamojo turto registro išrašą, teikė bendro pobūdžio teisines konsultacijas, bet vėliau nurodė faktiškai nebegalinti jai daugiau padėti.

Pareiškėja 2014 m. lapkričio mėnesį sudarė sutartį su advokatu A. C., tačiau jis netrukus po susitarimo nutraukė ryšius su pareiškėja, nepaisant sumokėto užmokesčio. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 metais jai teko nustatinėti savo mamos M. M. B. gimimo Vilniaus mieste faktą (2016 m. lapkričio 14 d. teismo sprendimas). Galiausiai pareiškėja susitarė su dar vienu advokatu – V. R., kuris ir parengė šį prašymą teismui. Pareiškėja taip pat akcentavo aplinkybę, jog nė viena iš anksčiau nurodytų advokatų kontorų neinformavo jos apie Įstatyme įtvirtintus terminus.

Pareiškėja neturi nei teisinio, nei kito specialaus išsilavinimo, Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai jai nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Pareiškėja teigė maniusi, kad ji tiesiog turi išspręsti paveldėjimo klausimą ir prosenelių turtas pereis jai.

4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė jo netenkinti.

5. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji iki Įstatyme įtvirtinto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., arba po to, kreipėsi į atsakingas institucijas (šiuo atveju – Tarnybą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisių atkūrimo byla nebuvo užvesta. Pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus beveik 18 metų po minėto termino pabaigos. Suinteresuotas asmuo pažymėjo ir tai, kad pareiškėja nėra R. G. pirmosios linijos giminaitė, todėl ji negali reikalauti atkurti nuosavybės teises į jo turtą. Be to, nėra aišku, kada mirė pareiškėjos prosenelė F. G. G., t. y. kas nacionalizacijos metu valdė nekilnojamąjį turtą, į kurį pageidaujama atkurti nuosavybės teises. Dėl pareiškėjos nurodytų terminų praleidimo priežasčių suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymo nežinojimas nelaikytinas svarbia termino praleidimo priežastimi. Pareiškėjos teigimu, ji apie Lietuvoje esantį turtą sužinojo 1999 metais, bet iš byloje esančių duomenų ir pareiškėjos paaiškinimų matyti, jog ji niekada nesikreipė į Tarnybą dėl informacijos suteikimo. Pareiškėja aktyvius veiksmus atliko tik 2018 m. spalio 16 d., kai kreipėsi į teismą dėl terminų atnaujinimo. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja, negalėdama pati rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu dėl savo ir savo sutuoktinio sveikatos būklės, kitų aplinkybių, turėjo galimybę tam įgalioti advokatus ar kitus asmenis. Pastebėta, kad advokatų kontorai LAWWAY buvo pavesta konkreti užduotis – suteikti teisinę konsultaciją dėl Lietuvos pilietybės gavimo, bet ne atstovauti pareiškėjos interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tarp pareiškėjos nurodytų sutarčių su advokatais yra gan ilgas laiko tarpas (2009 m., 2013 m., 2014 m. ir 2018 m.). Be to, pareiškėja Lietuvos pilietybę įgijo 2011 metais, todėl preziumuotina, jog ji nuo to momento privalėjo žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau, nepaisant to, ji veiksmų ėmėsi tik po 7 metų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu netenkino pareiškėjos T. B. prašymo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra F. G. G. provaikaitė ir pirmosios linijos giminaitė. R. G. yra C. G. ir F. G. G. sūnus, pareiškėja nėra jo pirmosios linijos giminaitė. C. G. ir R. G. buvo nekilnojamojo turto – žemės sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), – savininkai. Pareiškėjos senelė I. G. C. ir mama M. M. B. yra mirusios.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino pabaiga – 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja teismui pripažino faktą, jog ji jau 1999 metais žinojo apie Lietuvoje esantį turtą, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. ji ar jos motina buvo pasikreipusios į Tarnybą su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymą atnaujinti terminus pareiškėja teismui pateikė tik 2018 m. spalio 16 d., t. y. praėjus 18 metų nuo Atkūrimo įstatyme nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti pabaigos. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjos kreipimusis į Tarnybą po 2001 m. gruodžio 31 d., nėra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla.

9. Teismas sutiko su pareiškėjos pozicija, kad buvimas Baltarusijos Respublikos piliete ir gyvenimas Baltarusijoje apsunkino jos galimybes savalaikiai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kita vertus, Migracijos departamentas sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-1702 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo priėmė 2011 m. birželio 15 d., Lietuvos Respublikos pasas pareiškėjai išduotas 2011 m. lapkričio 16 d. Preziumuotina, kad nuo pilietybės gavimo pareiškėja turėjo žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus. Nepaisant to, pareiškėja aktyvių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ėmėsi (t. y. kreipėsi į teismą) tik praėjus 7 metams po Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo.

10. Teismo vertinimu, kitos pareiškėjos nurodytos priežastys (sunki jos ir jos sutuoktinio sveikatos būklė, padėjimas slaugyti artimuosius ir jų mirtys) nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog egzistavo objektyvios kliūtys nustatytais terminais kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai nustatytas neįgalumas buvo tokio pobūdžio, jog būtų sutrukdęs jai pačiai įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese ar pasirūpinti atstovavimu, tuo labiau, kad pati pareiškėja nurodo, jog ji rūpinosi savo sergančiu sutuoktiniu bei kitais artimaisiais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į ilgus laiko tarpus tarp pareiškėjos sudarytų atstovavimo sutarčių (2009 m., 2013 m., 2014 m. bei 2018 m.) bei aplinkybę, kad kai kurioms advokatų kontoroms (pvz., LAWWAY) buvo nurodyta suteikti teisines konsultacijas tik dėl Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo.

11. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su subjektyviu situacijos vertinimu bei subjektyviu pasirinkimu kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pareiškėja pasirinko iki 2018 metų elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į prosenelės galbūt valdytą nekilnojamąjį turtą. Toks jos elgesys nesudaro pagrindo atnaujinti daugiau nei 18 metų praleistą Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą. Kadangi byloje esantys duomenys nepatvirtino, kad pareiškėja, įgyvendindama savo teises, elgėsi rūpestingai ir apdairiai, teismas netenkino jos prašymo.

III. 12. Pareiškėja T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos prašymą, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Pareiškėja mano, kad teismas nepakankamai įsigilino į bylai svarbias aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, iš esmės nesivadovavo savo paties cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė akivaizdžiai neteisingą sprendimą. Pareiškėjai neaišku, kodėl teismas akcentavo aplinkybę, jog ji iki 2001 m. gruodžio 31 d. nesikreipė į Tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi, jei pareiškėja būtų atlikusi šiuos veiksmus, jai nebūtų reikėję kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo.

Pareiškėja tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje ne kartą akcentavo, jog nei ji, nei jos motina nežinojo apie galimybę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei Atkūrimo įstatymo reikalavimus. Pareiškėja pakartoja, jog ji F. G. G. ir R. G. testamentą gavo tik 2018 metais, kai jį paštu atsiuntė Ispanijoje gyvenanti R. G. žmonos giminaitė. Tik gavus šį dokumentą tapo aišku, kad nuosavybės teisė gali būti atkurta vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau teismas neįvertino šios aplinkybės. Pareiškėja teigia maniusi, kad jai tereikia kreiptis dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo reikalų sutvarkymo (ji yra savo motinos paveldėtoja pagal testamentą), ir tik prieš kreipiantis į teismą jai buvo paaiškinta, kad prosenelių nuosavybės teisės perėjimo klausimas yra sureguliuotas specialiu įstatymu, kuriame įtvirtinti kreipimosi į konkrečias valstybės institucijas terminai.

Pareiškėjai taip pat neaišku, kodėl teismas rėmėsi prezumpcija, jog, įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėja turėjo žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus. Pareiškėja akcentuoja negyvenanti Lietuvoje, net po Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo tekdavo vykti ilgą atstumą, gyventi viešbutyje, tai pareikalaudavo daug laiko, pinigų ir lėmė sunkumus sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Be to, pareiškėja nemoka valstybinės kalbos. Pareiškėja paaiškina, kad ji į advokatus kreipėsi daugybę kartu, tačiau ne visi jie sudarydavo su ja rašytines sutartis, todėl ji negali šių teiginių pagrįsti rašytiniais įrodymais.

Pareiškėjai suteikta teisinė pagalba nebuvo veiksminga. Pareiškėja nepritaria ir teismo išvadai, kad ji 7 metus po Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo nesiėmė aktyvių veiksmų nuosavybės teisėms atkurti, ir pakartoja, jog netrukus po pilietybės įgijimo (2012 metais) jos vyrui buvo nustatytas onkologinis susirgimas, jo būklė buvo prasta, todėl pareiškėja beveik iki pat jo mirties 2014 metais juo rūpinosi, padėjo tvarkyti buitinius reikalus. Toliau pareiškėja pakartoja sutarčių su advokatais sudarymo, motinos gimimo fakto Vilniaus mieste nustatymo aplinkybes.

Pareiškėja pakartotinai nurodo ir tai, kad netrukus po sužinojimo apie jos šeimos valdytą turtą Lietuvoje, mirė jos mama (2000 metais), pačios pareiškėjos sveikata buvo sunki. Pareiškėjai nesuprantama, kas gali būti svarbiau už jos ir jos artimųjų sunkius sveikatos sutrikimus, todėl teismas nepagrįstai šias aplinkybes laikė nesvarbiomis. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, kad dėl ligos pareiškėja ilgą laiką faktiškai negalėjo vaikščioti, o Baltarusijos Respublikoje turėtas verslas buvo nacionalizuotas (atimtas), todėl ji liko be pragyvenimo šaltinio.

Tuo atveju, jei teismui kilo abejonių dėl pareiškėjos teiginių atitikimo tikrovei, teismas privalėjo bent pasiūlyti jai pateikti papildomus įrodymus. Nepaisant to, teismas sprendimą motyvavo ir įrodymų trūkumu, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies nuostatos, taip pat pripažintina, kad procesas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo sąžiningas ir teisingas. Pareiškėja tvirtina, kad teismo išvada, jog kai kurioms advokatų kontoroms (pvz., LAWWAY) buvo nurodyta suteikti teisines konsultacijas tik dėl Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo, neatitinka byloje esančių dokumentų (2009 m. sausio 20 d. sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo, 2009 m. gruodžio 9 d. teisinė nuomonė).

Pareiškėjos nuomone, 2009, 2013, 2014 bei 2018 metais sudarytas atstovavimo sutartis teismas turėjo vertinti kaip nuolatines jos pastangas išspręsti rūpimą klausimą. Advokatai pareiškėjai nurodydavo, jog jiems reikia laiko paslaugoms atlikti, jie prašydavo papildomų dokumentų, pareiškėjai tekdavo vykti susitikti su advokatais į Lietuvą, ir tik po kurio laiko (iki metų) advokatai liaudavosi jai padėję. Pareiškėjos įsitikinimu, ji visą laiką dėjo maksimalias pastangas (pagal savo supratimą ir galimybes), siekdama išsiaiškinti situaciją ir, kaip iš pradžių galvojo, gauti motinos palikimą.

Nurodytos aplinkybės laikytinos pakankamai svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios.

14. Pareiškėja prašymą bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka sieja su įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino posėdyje jos nurodytų aplinkybių (dėl pareiškėjos sveikatos būklės ir savijautos, jos verslo nacionalizacijos ir kt.). Pareiškėja prašo sudaryti galimybę jai pateikti įrodymus teismui, t. y. betarpiškai pateikti savo paaiškinimus teismo posėdyje.

15. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

16. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės negali būti laikomos svarbiomis priežastimis terminams atnaujinti. Suinteresuotas asmuo pastebi, kad pareiškėjos paaiškinimai yra prieštaringi, t. y. ji teigė, jog 1998–2004 metais jos sveikata buvo silpna, tačiau per šį laikotarpį ji slaugė vyrą. Pabrėžia, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka pareiškėjai, kaip terminus praleidusiam asmeniui, o teismas, nepareikalaudamas papildomų įrodymų, nepažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo normų. Suinteresuotas asmuo nesutinka, kad netinkamai suteikta teisinė pagalba gali būti priežastimi praleistiems terminams atnaujinti, kadangi įgalioto asmens turėjimas neužkerta kelio pačiam asmeniui aktyviai domėtis nuosavybės teisės atkūrimu, be to, tarp pareiškėjos kreipimųsi į advokatus buvo gan ilgas laiko tarpas. Pareiškėja tvirtino sirgusi nuo 1998 metų iki 2004 metų, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, jog aktyvių veiksmų ji ėmėsi tik 2008 metais. Kita vertus, pareiškėja nenurodė, kad 1998–2004 metais jos būklė objektyviai trukdė jai net išreikšti valią, nors būtent šis laikotarpis yra svarbiausias kilusiame ginče (aplinkybės, egzistavusios termino eigos metu). Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjai buvo atkurta 2011 metais, bet ji į teismą dėl terminų atnaujinimo kreipėsi tik 2018 metais, toks jos elgesys yra itin pasyvus. Dėl pareiškėjos argumentų, jog ji nežinojo apie terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, suinteresuotas asmuo pakartoja, kad įstatymo nežinojimas nelaikytinas svarbia termino praleidimo priežastimi.

17. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėja nepagrindė prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, be kita ko, nenurodė, kokias aplinkybes ji nori papildomai paaiškinti, su kokiomis kliūtimis susidūrė teikdama rašytinius paaiškinimus teismui. Pažymėta, kad pareiškėja dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Taigi, nėra pagrindo tenkinti šį jos prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

19. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino nepratęsė.

20. Pareiškėja iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.) netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu, nes Migracijos departamento sprendimas dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo priimtas 2011 m. birželio 15 d., Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas, kaip matyti iš byloje esančios paso kopijos, pareiškėjai išduotas 2011 m. lapkričio 16 d.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912-2007, 2009 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-917/2009, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1256-146/2015, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-92-261/2020).

22. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

23. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys