2025-08-20 Nr. AB-12849-3-61-3-06968-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-897-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06968-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 010000526460 (toliau – ir Vykdomasis dokumentas), išduotą Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Muitinės departamentas) pagal Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 3KM190835S (toliau – ir Sprendimas) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje Nr. I3-5453-764/2025.

Pareiškėjas nurodė, kad pardavus patalpas, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eisvita“ (kurios direktorius yra pareiškėjas) negalės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Pareiškėjas pateikė 2022 m. vasario 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, jog patalpose adresu (duomenys neskelbtini) yra / buvo atliekami statybos darbai. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl pritaikyto turto arešto minėtose patalpose jis negali tęsti statybos darbų, o tai reiškia, jog patalpos stovi ne tik tuščios bei nenaudojamos, bet pareiškėjas taip pat patiria finansinę žalą (nuostolį), nes negali jų išnuomoti ir tokiu būdu gauti pelno. Todėl pareiškėjas teigė, kad tai yra akivaizdi ir reali žala jam. Pareiškėjas taip pat pateikė detalius atsiskaitymų žiniaraščius, iš kurių buvo galima matyti, jog UAB „Eisvita“ turi skolinių įsipareigojimų, o iš į bylą pateikto išskaitymų pagal vykdomuosius raštus žiniaraščio – jog yra vykdomi realūs išieškojimo veiksmai iš pareiškėjo darbo užmokesčio. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir įrodymus, pareiškėjas tvirtino, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra realus ir pagrįstas, kadangi jis ne ateityje, o jau šiuo metu patiria nuostolius, nes antstolis yra areštavęs ir ketina realizuoti turtą, dėl to jis ir jo įmonė UAB „Eisvita“ negali vykdyti savo įsipareigojimų, nuo sąskaitų nurašomos piniginės lėšos, todėl pareiškėjui kiekvieną dieną yra daroma žala, kuri nuolat didėja. Taigi, pareiškėjas akcentavo, kad akivaizdu, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių sustabdant ieškojimą pagal Vykdomąjį dokumentą, bus padaryta reali ir neatitaisoma žala.

Pareiškėjas teigė, kad nėra nuteistas apkaltinamuoju nuosprendžiu, tad nėra įrodyta jo neva kaltė, todėl jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti turto areštą bei vykdyti išieškojimo veiksmus. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad turto arešto mastas viršija 4 milijonus eurų.

Pareiškėjas tvirtino, kad išieškojimo pagal Vykdomąjį dokumentą sustabdymas būtų adekvatus, nepažeistų proporcingumo principo bei išlaikytų šalių interesų pusiausvyros principą. Be to, pasak pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai teigė, jog jis per teisės aktų nustatytą terminą neįvykdė Muitinės pagal Kauno TM Sprendimu įregistruotos 4 376 113,00 Eur mokestinės prievolės.

Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 9 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas Muitinės departamentas 2025 m. birželio 16 d. pateikė nuomonę ir nurodė, kad mokestinė prievolė, kuri pareiškėjui įregistruota Kauno TM Sprendimu, išieškoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 587 straipsnio 10 punktu, toks sprendimas yra vykdomasis dokumentas, jį vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka, o antstolis, vadovaudamasis CPK 675 straipsnio 2 dalies nuostatomis, areštuoja skolininko turtą, surašydamas turto arešto aktą. Atsakovas taip pat akcentavo, kad teisę panaikinti turto areštą, jeigu turtas areštuotas antstolio, turi tik pats antstolis ir jis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Taigi, atsakovas teigė, jog muitinės priimtas Vykdomasis dokumentas šiuo metu vykdomas antstolio, todėl teisines pasekmes sukeliančio turto arešto akto ir kitų antstolio vykdomų veiksmų stabdymo ar vykdymo veiksmų atidėjimo klausimai sprendžiami vadovaujantis CPK 625–627 straipsnių nuostatomis.

Atsakovas nurodė, kad šioje byloje pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės turto arešto akto nepanaikintų, nes juo yra siekiama užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, be to, turto areštavimas mokestinės prievolės užtikrinimui nereiškia, jog pareiškėjas negali juo naudotis. Priešingai, atsakovas akcentavo, kad, remiantis viešai prieinama informacija (www.booking.com), pareiškėjas nuomoja areštuotą turtą ir, akivaizdu, gali gauti iš to pajamų.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas neįrodė būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. nepagrindė galinčių atsirasti neatitaisomų pasekmių atsiradimo, kurių pašalinimas taptų neįmanomas ar itin sudėtingas. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius ieškojimo pagal Vykdomąjį dokumentą, išduotą Muitinės departamento pagal Kauno TM 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 10000526460/KM34-(11.8E)-1107, vykdymo. Be kita ko, atsakovas pažymėjo, kad tai, jog yra vykdomas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ir dėl to pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pobūdžio pasekmių (nepatogumų), nėra aplinkybė, patvirtinanti, kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas laikėsi pozicijos, jog mokestinės prievolės užsitikrinimas yra įprastas, teisės aktais reglamentuotas mechanizmas, o pareiškėjo patiriami neigiamo pobūdžio nepatogumai patys savaime, neįrodžius neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ieškojimą pagal Vykdomąjį dokumentą, išduotą Muitinės departamento pagal Kauno TM Sprendimą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje Nr. I3-5453-764/2025.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamo pobūdžio pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones motyvai nepagrindžia neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo, o pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, jis patirtų, todėl jie nesudaro pagrindo jas taikyti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius skundžiamo sprendimo vykdymo, kaip tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises.

Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas neįrodė jam kylančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, sprendė, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – skundžiamo Sprendimo vykdymo sustabdymo, todėl pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinti ir sustabdyti ieškojimą pagal Vykdomąjį dokumentą, išduotą Muitinės departamento pagal Kauno TM Sprendimą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje Nr. I3-5453-764/2025.

Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytus argumentus ir tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad jo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti duomenimis ar įrodymais, jog pareiškėjas neįrodė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius ieškojimo, taip pat kad vykdomas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ir dėl to pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, neva, nėra aplinkybė, patvirtinanti, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes mano, jog su 2025 m. birželio 5 d. prašymu jis pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad jam šiuo metu realiai yra daroma žala bei kad tokia žala kils ir ateityje, tačiau, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai juos vertino, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pardavus patalpas, UAB „Eisvita“ (kurios direktorius yra pareiškėjas) negalės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, bei kad areštavus UAB „Eisvita“ akcijas, pareiškėjas negali vykdyti savo įmonės UAB „Eisvita“ veiklos ir tokiu būdu gilinami skoliniai įsipareigojimai. Pasak pareiškėjo, tai reiškia, jog dėl pritaikyto turto arešto nei jis, nei UAB „Eisvita“ negalės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, kadangi negali vykdyti veiklos minėtais adresais ((duomenys neskelbtini)), tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Pareiškėjas akcentuoja, kad su prašymu jis pateikė įrodymus, jog turi realius skolinius įsipareigojimus, kurių nevykdant, akivaizdu, jog skola tik didės. Taigi, pareiškėjo vertinimu, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis neva neįrodė nei realių turtinių praradimų, nei ateityje galinčios kilti žalos, yra visiškai nepagrįsta.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad dėl pritaikyto turto arešto jo atžvilgiu „kaupiasi“ skolos, nes jis negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, be to, pasak pareiškėjo, jis patiria žalą, kadangi yra vykdomas realus išieškojimas iš jo turimų lėšų. Todėl, pareiškėjo nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas ir jo valdoma įmonė UAB „Eisvita“ neva nepatiria realios žalos, taip pat kad neva ateityje žala nekils.

Pareiškėjo vertinimu, net jeigu būtų pritaikyti MAĮ 87 bei 111 straipsniai ir jų pagrindu grąžintos nepagrįstai išieškotos lėšos, tokiu atveju pareiškėjui vis tiek būtų padaryta neatitaisoma žala. Pareiškėjo teigimu, MAĮ 87 ir 111 straipsniai nepadės atstatyti visos jam padarytos žalos. Kaip minėta, dėl pritaikyto turto arešto nėra jokių galimybių naudotis patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini), todėl toks veiklos apribojimas dėl turto arešto padidina pareiškėjo įmonės UAB „Eisvita“ finansinę padėtį. Taigi, pareiškėjo įsitikinimu, yra realus minėtos įmonės bankrotas, kadangi nėra galimybės vykdyti sutartinių ir skolinių įsipareigojimų, taip pat vykdyti įmonės tiesioginės veiklos. Todėl bankrutavus pareiškėjo įmonei UAB „Eisvita“, pirmosios instancijos teismo nurodytas teisinis pagrindas pagal MAĮ 87 ir 111 straipsnius nepadės atstatyti status quo (padėtis, kuri yra). Pareiškėjo nuomone, į tokią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė. Be kita ko, pareiškėjas akcentuoja, kad atliekant išieškojimo veiksmus, išieškojimas gali būti nukreiptas į patalpas, kurios gali būti išieškotojo parduotos, todėl patalpų savininku esant kitam asmeniui, nebus galimybės taikyti MAĮ 87 bei 111 straipsnių ir visko atstatyti į status quo, o tai reiškia, jog pareiškėjas patirs / patiria dvigubą žalą, t. y. investavo savo lėšas į statybos darbus, o jiems nesibaigus, minėtos patalpos galbūt bus parduotos atliekant išieškojimo veiksmus. Taigi, tai yra akivaizdi ir reali žala pareiškėjui, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Pareiškėjas pažymi, kad nepritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė pažeidžia jo teisę į nekaltumo prezumpciją, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai taip pat neatsižvelgė. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino ir neanalizavo, jog pareiškėjas nėra nuteistas apkaltinamuoju nuosprendžiu, todėl nėra įrodyta jo neva kaltė.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepagrįsta, aplinkybių ir įrodymų tyrimas atliktas paviršutiniškai, taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes bei nurodytą kasacinio teismo praktiką. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis pagrindė 2025 m. birželio 5 d. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumą, todėl jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra tikslingas ir turėjo būti pritaikytas.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išdėstytus argumentus ir, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pritaria skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytai išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kaip tai numatyta ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, ir, atitinkamai, neįrodė jam kylančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai konstatavo, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamo pobūdžio pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, o pareiškėjo teiginiai apie ateityje galinčią kilti žalą yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais įrodymais ir dokumentais.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas privalėjo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, ir pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei teikdamas skundą Regionų administraciniam teismui, nei atskirajame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nenurodė svarių ir reikšmingų aplinkybių bei nepateikė įrodymų dėl galinčios atsirasti neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ieškojimą pagal Vykdomąjį dokumentą, išduotą Muitinės departamento pagal Kauno TM Sprendimą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje Nr. I3-5453-764/2025, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, tai, kad pareiškėjas neįrodė jam kylančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, sprendė, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – skundžiamo Sprendimo vykdymo sustabdymo, todėl pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad ji nepagrįsta, o aplinkybių ir įrodymų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes bei nurodytą kasacinio teismo praktiką. Pareiškėjo įsitikinimu, jis pagrindė prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumą, todėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra tikslingas ir turėjo būti pritaikytas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-453-1047/2025). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Bylos duomenimis, pareiškėjas prašo panaikinti Muitinės departamento 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1AE-438 dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą; 2) atnaujinti terminą skundui dėl Kauno TM Sprendimo paduoti; 3) išnagrinėti ginčą iš esmės ir panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas siekia, jog būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas ieškojimas pagal Vykdomąjį dokumentą, išduotą Muitinės departamento pagal Kauno TM Sprendimą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje Nr. I3-5453-764/2025.

Įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius skundžiamo Sprendimo vykdymo, kaip tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pagal Sprendimą yra vykdomas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ir dėl to pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, nėra aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Akcentuotina, kad MAĮ 111 straipsnyje numatyta, jog paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip. Taigi, MAĮ nustato nepagrįstai išieškotų mokesčių ir su jais susijusių sumų grąžinimo bei nuostolių, jeigu nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, atlyginimo tvarką (MAĮ 87 ir 111 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos neatitinka ABTĮ 70 straipsnio reikalavimų, nes neįrodo, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-453-1047/2025).

Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuponuoja kitokio nustatytų aplinkybių vertinimo ar kitokių išvadų nei nurodė pirmosios instancijos teismas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, nenukrypstant nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas