2016-04-18 Nr. AB-8777-3-61-3-04391-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1262-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04391-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal K. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 1D-6474 (11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 9 796,38 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimu jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Dėl šio perskaičiavimo pareiškėjui susidarė 9 796,38 Lt pensijos nepriemoka. Dėl tokio teisinio reguliavimo buvo pažeisti teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėjas su prašymu išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką 2014 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, tačiau VRM 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. 1D-6474(11) nurodė, kad valstybinė pensija nebuvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, o prašymas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nebus nagrinėjamas. Pareiškėjo teigimu, šis sprendimas yra neteisėtas, kadangi VRM netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatas ir nepagrįstai nesprendė klausimo dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kadangi neišmokėta valstybinės pensijos dalis susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka turi būti priteista. Be to, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra išnagrinėtos tokio pobūdžio bylos ir priimti galutiniai sprendimai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Pažymėjo, kad pareiškėjo pensijos perskaičiavimas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo jau yra įvykdytas, VRM veikia pagal įstatymus ir nėra teisės normos, pagal kurią Vidaus reikalų ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui susidariusią nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui K. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 707,36 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-194-602/2015 konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų terminą pareikšti reikalavimą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas nebuvo priimtas ir jis nenagrinėjamas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi (b. l. 40) priėmė pareiškėjo skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., todėl teismas šioje byloje nagrinėjo ginčą, kuris kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo ir mokėjimo pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas iš bylos dokumentų nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo mažinama. Vidaus reikalų ministerija 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. ID-6474(11) paaiškindama pareiškėjo pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodydama, kad nėra numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką. Šiame sprendime nurodė, kad prašymo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, nes praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. spalio 3 d., t. y. nepraleidęs procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino dėl neišmokėtos pensijos dalies laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad tokiu būdu buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Teismas nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 2 442,38 Lt (303,73 Lt + 325,54 Lt + 303,03 Lt + 301,07 Lt + 301,07 Lt + 304,42 Lt + 301,70 Lt + 301,82 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (b. l. 17). Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė 707,36 Eur (2 442,38 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį laikotarpiu 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. atmestas, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad termino paduoti skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. nepraleido, kadangi į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 1 d. Apie valstybinės pensijos neteisėtą sumažinimą pareiškėjas teigia sužinojęs tik po to, kai kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir gavo iš Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 1D-6474(11), kuriame nurodyta, kad valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta. Pareiškėjas apie tai, kad jam paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nebuvo informuotas. Pareiškėjas apie galimą teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, tačiau šiuo atveju skaičiuojant terminą netgi nuo šio nutarimo priėmimo dienos iki kreipimosi į teismą nebuvo praėję trys metai.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad gaudamas sumažintą pensiją mane, jog yra taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, o apie tai, kad pensija perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jis nežinojo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčų santykių teisinio reglamentavimo.

Pareiškėjo teigimu, teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., diskriminavo pareiškėją kitų asmenų, gaunančių valstybines pensijas, atžvilgiu, kadangi analogiški skundai dėl to paties ginčo dalyko ir to paties laikotarpio tenkinti pilnai. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei tarptautinės teisės aktais ir pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl ginčo reikalavimo ribų, t. y. už kokį laikotarpį priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą. Ta apimtimi, kuria skundo reikalavimai buvo priimti, skundas tenkintas, todėl nėra jokių galimybių iš naujo svarstyti skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą. Teismo sprendimas yra teisėtas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui K. U. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto nesutikimo su teismo sprendimu argumentus dėl, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai nustatyto laikotarpio, už kurį jam turėtų būti priteista valstybinės pensijos nepriemoka, ir teigia, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimą priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atmetė nepagrįstai. Jokių argumentų dėl teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas ir priteista valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjas nenurodo.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo (pareiškėjo) nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis, neteisingai nustatė laikotarpį, už kurį turi būti priteista valstybinės pensijos nepriemoka, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, pažymi, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, neatnaujino pareiškėjui termino paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir atsisakė priimti pareiškėjo K. U. skundą (b. l. 15–16). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir perdavė šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalį paliko nepakeistą (b. l. 33–38).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi priėmė nagrinėti skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 40). Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., priteisimo, t. y. priimto skundo reikalavimų ribose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartyje įvertino pareiškėjo skunde nurodytas termino paduoti skundą praleidimo priežastis ir nurodė, kad jos nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, kadangi pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą, t. y. klausimas dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo yra galutinai išspręstas minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nagrinėjo bylą pagal 2015 m. vasario 12 d. nutartimi priimtą skundo reikalavimą (b. l. 40) ir pakartotinai nevertino pareiškėjo nurodytų procesinio termino praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, apibrėžiamos ir šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai priteisti 2010–2011 metais susidariusią pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nebuvo priimti nagrinėti, o pareiškėjas pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo, kuris priimtas pareiškėjo naudai, kitais argumentais neginčija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė