2022-03-09 Nr. AB-10319-3-61-3-04199-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1356-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04199-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 21S33185 (toliau – ir Sprendimas), Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1370 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas manė, kad nei Departamentas, nei Komisija tinkamai neįvertino jo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų, nenurodė, kokių įrodymų trūksta, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), todėl skundžiami sprendimai yra nepagrįsti ir neobjektyvūs. Atsakovas neatsižvelgė į pateiktus papildomus įrodymus, kad pareiškėjo tėvas buvo (duomenys neskelbtini) grupės narys, jis nužudytas protesto metu. Pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui priimti reikalingas aplinkybes, pagrindė jam kylančią realią individualaus persekiojimo riziką. Pareiškėjas, būdamas tokio jauno amžiaus (apie 19 m.), bėgtų iš šalies tik esant realiai persekiojimo grėsmei. Be to, pareiškėjas teigė, kad Komisija nepagrįstai netenkino jo motyvuoto prašymo skundą nagrinėti žodine tvarka, pažeidė jo teisę būti išklausytam. Pareiškėjui nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Pareiškėjui nepagrįstai skirtas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas; tokio termino taikymas negali būti grindžiamas tik aplinkybe, jog prašymas suteikti prieglobstį buvo atmestas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Pažymėjo, kad jis, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir pagrįstai konstatavo, kad istorija, kuria pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nelaikytina patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, nepateikta. Pats pareiškėjas nurodė, jog jis nesulaukė tiesioginių grasinimų dėl to, kad jo tėvas priklausė (duomenys neskelbtini) grupei. Tikėtina, jog pareiškėjas, grįžęs į kilmės valstybę, turėtų galimybę gauti įvairių nevyriausybinių organizacijų pagalbą (teisinę, informacinę, apgyvendinimo, mokymo ir kt.). Tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, jog nėra pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį ar papildomą apsaugą. Be to, atsakovas tvirtino, kad Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Sprendimu pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, nes jo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Pareiškėjui nesuteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis, sulaukęs nepalankaus sprendimo, gali pasislėpti. Draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti valstybės sieną, neturi jokių ryšių su Lietuva, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 19 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo M. A. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 21S33185 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažindamas iki 3 metų.

6. Teismas nustatė, kad 2021 m. spalio 11 d. apklausoje pareiškėjas papasakojo, jog 2016 metais jo tėvas buvo (duomenys neskelbtini) grupės narys, dalyvaudavęs demonstracijose dėl atsiskyrimo nuo (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) vietiniai gyventojai buvo laikomi marginalais. Tuo metu formavosi įvairios grupės, įskaitant ir teroristines, kurios tarpusavyje nesutardavo, tai pasireikšdavo daiktų atėmimu, žmonių žalojimu. Vienoje iš demonstracijų (duomenys neskelbtini) šaudė į taikius žmones. Pareiškėjas buvo sužeistas, o jo mama mirė. Tada jis gyveno su tėvu iki 2020 m. spalio–lapkričio mėnesio, kol tėvas kartą negrįžo iš demonstracijos, nes buvo nušautas (duomenys neskelbtini) armijos. Pareiškėjas nesikreipė pagalbos į valstybę, manydamas, kad tai nieko nepasieks, nes niekas neklausytų tų priežasčių, dėl kurių jis neteko tėvų. Pareiškėjas, likęs vienas savo šalyje, suprato, kad nėra kas juo pasirūpintų, todėl nusprendė ieškoti prieglobsčio kitoje šalyje. Jam kilmės valstybėje nėra saugu (nors nebuvo tiesioginių grasinimų), nes jis – vienintelis vaikas šeimoje, o tėvas priklausė (duomenys neskelbtini) grupei. Jis negali persikelti į kitą regioną, nes ten taip pat vyksta kovos.

7. Atsakovas ginčijamu 2021 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 21S33185 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš dienos; 4) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija ginčijamu 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 6K-1370 atmetė pareiškėjo skundą.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Ištyręs byloje pateiktus dokumentus, teismas konstatavo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į jo kilmės valstybės informaciją. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prašymo suteikti prieglobstį. Pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai tik subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas pats nurodė nesulaukęs tiesioginių grasinimų. Atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės pareiškėjui grįžti į kilmės šalį. Šiuo atveju „visiškai pagrįstos baimės“ sąlyga nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl to, kad Komisija netenkino jo prašymo dėl žodinio skundo nagrinėjimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 222 punktu, akcentavo, kad prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėjas skunde nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas.

10. Teismo vidiniu įsitikinimu, atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Departamentas, rinkdamas informaciją apie kilmės valstybėje esančią padėtį, vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) 2021 m. gairėmis, kuriose nurodyta, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nagrinėjamu atveju nenustatyta individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką. Departamentas, atlikdamas tyrimą tarptautinės apsaugos būtinumui nustatyti, griežtai laikėsi teisės aktuose įtvirtintų nuostatų ir objektyviai, individualiai ir nešališkai įvertino surinktą informaciją. Pareiškėjas nenurodė jokios informacijos, kuri paneigtų Departamento surinktus duomenis. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas, vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, todėl Departamentas pagrįstai rėmėsi EPPB, kaip kompetentingos institucijos, 2021 m. parengtomis gairėmis. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas ne tik kad nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, bet ir nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas dėl anksčiau aptartų argumentų. Įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs (duomenys neskelbtini), prašymą pateikė sulaikytas pasienio pareigūnų ir pristatytas į užkardą), pripažintina, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo yra pagrįsta ir teisėta. Teismo pritarė atsakovo išvadai, kad yra tikimybė, jog užsienietis gali bandyti pasislėpti (jo tikslas nebuvo Lietuva).

12. Teismas, atsižvelgdamas į Departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, konstatavo, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas, neatitinkantis Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje įtvirtintų kriterijų. Departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė minėtos tvarkos nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl ši Sprendimo dalis pakeičiama, t. y. pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos.

III. 13. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog joje nėra saugu asmenims, priklausantiems (duomenys neskelbtini) grupei. (duomenys neskelbtini) grupė, kovojanti už separatistines idėjas ir suverenios (duomenys neskelbtini) valstybės įgyvendinimą, (duomenys neskelbtini) vyriausybės laikoma teroristine organizacija. Valstybės institucijos persekioja (duomenys neskelbtini) narius, yra nustatyti priekabiavimo, žmogžudysčių, savavališko arešto atvejai. Ši informacija atitinka pareiškėjo nurodytus duomenis ir jo prašymo suteikti prieglobstį motyvus.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas Sprendimą priėmė remdamasis tik subjektyviomis prielaidomis, tyrimą atliko paviršutiniškai, nepaisydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų bei pažeisdamas teisės aktuose jam numatytas pareigas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, bei pakartoja, jog jis nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas, t. y. kad dėl savo tėvo aktyvios politinės veiklos, nukreiptos prieš vyriausybę, pareiškėjas kilmės valstybėje negali jaustis saugiai.

Pareiga nurodytas aplinkybes teisiškai kvalifikuoti tenka atsakovui. Tai, kad pareiškėjo pasakojimas galbūt nebuvo itin išsamus ir nuoseklus, didele dalimi lėmė tai, kad apklausa vyko dalyvaujant vertėjams, pareiškėjas buvo raginamas kalbėti trumpais sakiniais. Pareiškėjas savo paaiškinimus pateikė tokiu būdu, kokiu buvo reikalauta, todėl atsakovas negali to laikyti esminiais pasakojimo trūkumais, priešingas elgesys laikytinas nesąžiningu, klaidinančiu. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas turėjo atsakyti į klausimą, ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl režimo kilmės valstybėje, tačiau šiuo atveju tyrimas buvo atliktas formaliai, nepaisant pakankamai lengvai prieinamos informacijos apie neigiamą reakciją iš valstybės atstovų (tiek tiesiogiai iš vyriausybės, tiek iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų), siekį susidoroti, užpuolimus.

Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Be to, atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs grėsmių, nebus žeminamas jo orumas ir nekils grėsmė jo sveikatai, gyvybei, todėl yra tikimybė, jog, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Pareiškėjas taip pat mano, kad sprendimu jį išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti jam neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

15. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

16. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teigia, kad apeliaciniame skunde tik abstrakčiai paminėta, jog atsakovas pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teisės aktų reikalavimus. Apeliacinio skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, nes iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas išsamus ir visapusiškas tyrimas dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį, surinkta aktuali kilmės valstybės informacija. Pareiškėjo teiginiai, jog jo tėvas priklausė (duomenys neskelbtini) grupei, kilmės valstybėje nėra kam rūpintis pareiškėju, savaime nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą, bet jo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjui buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės. Pagal pareiškėjo paaiškinimus ir surinktą informaciją atsakovas atliko išsamų ir visapusišką tyrimą. Ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų kriterijų. Be to, atsakovo nuomone, Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti. Kita vertus, jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, šis klausimas bus išspręstas atitinkama tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 21S33185, taip pat Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1370 teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. sausio 11 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, netenkina šio prašymo.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendime atsakovo padarytos išvados atitinka byloje esančius duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

22. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

23. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

24. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

25. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

26. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

27. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

29. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo baimę būti persekiojamu grindė savo tėvų ryšiais su (duomenys neskelbtini) grupuote, dalyvavimu (duomenys neskelbtini) vietinių gyventojų demonstracijose dėl atsiskyrimo nuo (duomenys neskelbtini). Teigė, kad demonstracijos vyko nuo 2016 metų, jo tėvas buvo (duomenys neskelbtini) narys. Vienoje iš demonstracijų (duomenys neskelbtini) pradėjo šaudyti į taikius žmones, įvykio metu pareiškėjas buvo sužeistas, jo motina mirė. Pareiškėjo tėvas buvo nušautas (duomenys neskelbtini) armijos 2020 m. spalio–lapkričio mėn. vykusioje demonstracijoje. Pareiškėjas kilmės valstybėje liko vienas (buvo vienintelis vaikas, seneliai mirę, su kitais giminaičiais nebuvo susitikęs), nebuvo, kas juo pasirūpintų, todėl jis nusprendė ieškoti prieglobsčio kitoje šalyje. Pareiškėjas negalėjo persikelti į kitą kilmės valstybės regioną, nes ten taip pat vyksta kovos. Pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas kilmės valstybės institucijas, manydamas, kad tuo nieko nepasieks, niekas jo neklausys.

33. Pirmosios instancijos teismas pritarė Sprendime padarytai išvadai, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo pačio subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, be to, akcentuota, kad pareiškėjas apklausoje nurodė nesulaukęs tiesioginių grasinimų. Taigi, nebuvo pagrindo konstatuoti individualią asmeninę grėsmę pareiškėjui kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir atsakovo surinktą kilmės šalies informaciją, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas atitinka kriterijus pabėgėlio statusui ir / ar papildomai apsaugai gauti (Įstatymo 86 ir 87 str.).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nepateikia konkrečių šias išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų. Pareiškėjas tik abstrakčiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, bet nenurodo jokių tokį persekiojimą patvirtinančių aplinkybių. Pareiškėjas savo poziciją grindžia bendro pobūdžio teiginiais, pavyzdžiui, kad kilmės šalyje nesaugu asmenims, priklausantiems (duomenys neskelbtini) grupuotei, valstybės institucijos persekioja (duomenys neskelbtini) narius, tačiau nepaaiškina, kaip jo įvardytos aplinkybės kelia grėsmę būtent jo saugumui. Kaip minėta, pareiškėjo teigimu, būtent jo tėvas, o ne jis pats, priklausė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pabrėžia savo tėvo aktyvią politinę veiklą, nukreiptą prieš vyriausybę, tačiau nedetalizuoja šių teiginių bei nepaaiškina, kokių konkrečių su jo tėvo veikla susijusių aplinkybių atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino arba įvertino netinkamai. Iš pareiškėjo paaiškinimų manytina, kad jo tėvai žuvo, kai buvo pradėta šaudyti į demonstrantus bendrai, bet ne kad valstybės institucijų, valstybėje veikiančių grupuočių ar pan. nariai buvo identifikavę pareiškėjo tėvus ir siekę nužudyti būtent juos dėl jų politinių įsitikinimų, pažiūrų. Pareiškėjas nenurodo jokių savo ar savo tėvų individualaus persekiojimo atvejų. Pareiškėjas tiek apklausose, tiek procesiniuose dokumentuose (pvz., apeliaciniame skunde) patvirtina, kad tiesioginių grasinimų nebuvo. Nors pareiškėjas reiškia nusiskundimus dėl įvykusios apklausos (sunkumai dėl bendravimo per vertėjus, raginimai kalbėti trumpais sakiniais), tačiau jis vėliau teismui jokių naujų, papildomų, konkretesnių aplinkybių nenurodo ir nepaaiškina, todėl šie jo nusiskundimai laikytini pareiškėjo pasirinkta gynybine pozicija. Taigi, apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

35. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovo surinkta informacija neatitinka jai keliamų kriterijų ar nėra pakankamai pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį teisingai išnagrinėti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ar konkrečių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo surinktos informacijos patikimumu, bei nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurių atsakovas neįvertino arba įvertino netinkamai. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas informaciją surinko selektyviai ir pan., yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai, atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į kilmės valstybės informaciją.

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniame skunde tik deklaratyviai paminėta, jog sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokias teisės normas pažeidė minėta Sprendimo dalis, kaip pasireiškė pritaikytų priemonių neproporcingumas, nepakomentavo teismo sprendimo sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys vykti į ne Šengeno erdvei priklausančias valstybes.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė