2020-02-19 Nr. AB-3741-3-64-3-02499-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-141-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02499-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. T. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK) Veiklos skyriaus 2019 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 40-S-23881-(1.19) įformintą atsisakymą atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – ir ginčijamas raštas, Raštas); 2) įpareigoti Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK Veiklos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimus Nr. 40-AP-2360-(5.14), 40-AP-2361-(5.14), 40-AP-2359-(5.14); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. sausio 9 d. nutartimi nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi prašydamas atnaujinti arba pradėti tyrimus dėl įvykių, vykusių nuo 2014 m. iki 2018 m., kurių metu įvyko konfliktai su kaimyninio sklypo savininke ir, pareiškėjo nuomone, policija objektyviai neištyrė visų aplinkybių ir nubaudė tik pareiškėją, kai atsakomybė turėjo kilti ir V. L.. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių APVK Radviliškio rajono PK nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, t. y. nenurodė priimto individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos, motyvų ir aplinkybių, kuriomis remiantis daroma išvada, kad dėl pareiškėjo pareiškimų jau priimti sprendimai, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės siekia, jog atsakovas atliktų tyrimą ir patrauktų V. L. atsakomybėn.

Remdamasis nuosekliai formuojama teismų praktika, pagal kurią administraciniai teismai nenagrinėja skundų, kuriais siekiama ginčyti teisėsaugos institucijų sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas prašo panaikinti raštą, susijusį ne su viešuoju administravimu, o su ikiteisminiu tyrimu. Teismas vertino, kad nors Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK atsakymas įformintas laisvos formos raštu ir jame nurodyta, jog jis yra priimtas VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau jis nėra siejamas su viešojo administravimo sritimi. Nustatęs, kad pareiškėjo skundas dėl Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK Rašto, kuriuo pranešama, jog pareiškėjo pateikti pareiškimai nenagrinėjami, nes dėl jų jau yra priimti sprendimai, negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, teismas bylą nutraukė kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgdamas į tai, kad byla nutraukta dėl to, jog nepriskirtina administracinių bylų kompetencijai, o ne todėl, kad atsakovas būtų geruoju patenkinęs pareiškėjo reikalavimą bei nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, teismas pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 9 d. nutartį, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamame rašte atsakovas aiškiai nurodė, jog sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškimus priima remdamasis ne baudžiamąjį procesą, o viešąjį administravimą reglamentuojančiu VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu. Atsakovas Raštą grįsdamas viešojo administravimo nuostatomis savo veiksmų teisėtumo vertinimą nulėmė būtent per viešojo administravimo, o ne baudžiamojo proceso nuostatas. Pareiškėjo teigimu, tuo atveju, jeigu teismas išnagrinėjęs bylą nustatytų, kad sprendimas šiuo atveju turėjo būti grindžiamas ne viešąjį administravimą, o baudžiamąjį procesą reglamentuojančiomis nuostatomis, tai būtų ne pagrindas nutraukti šią bylą, o pripažinti, kad atsakovas veikė viršydamas savo kompetenciją, veikė kaip viešojo administravimo subjektas srityje, kurioje jis tokių įgalinimų neturėjo, sprendimą grindė netinkamomis teisės aktų nuostatomis.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriklauso. Pareiškėjas nurodo, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti atsižvelgiama ir į tai, kas yra atsakingas dėl to, jog prasidėjo teisminis procesas. Šiuo atveju pareiškėjas, teikdamas skundą teismui dėl Rašto, vadovavosi tokia apskundimo tvarka, kuri taikoma Rašte nurodytam jo priėmimo teisiniam pagrindui. Todėl tuo atveju, jeigu būtų padaryta išvada, kad šis ginčas iš tiesų neteismingas administraciniam teismui, tada teismas privalėtų įvertinti, kad išimtinai tik atsakovo Rašte nurodytas klaidingas sprendimo priėmimo pagrindas ir nulėmė tokį pareiškėjo kreipimąsi į administracinį teismą. Pareiškėjas pažymi, kad kaip nurodoma nuoseklioje administracinių teismų praktikoje klaidingos apskundimo tvarkos nurodymas prieštarauja gero viešojo administravimo principui bei gali suklaidinti suinteresuotą asmenį. Toks vertinimas taikytinas ir tais atvejais, kai nurodomas klaidingas sprendimo priėmimo pagrindas, nulemiantis klaidingos sprendimo apskundimo tvarkos taikymą. Klaidingo teisinio pagrindo sprendimui nurodymas yra neteisėtas atsakovo veiksmas ir pakankamas pagrindas pripažinti atsakovą atsakingu dėl šio proceso, jeigu teismas spręstų, jog byla nepriskirta nagrinėti administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 9 d. nutarties, kuria teismas nutraukė administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (VAĮ 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 2 str. 4 d.).

Bylos, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, nurodytos ABTĮ 18 straipsnyje. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas, todėl teismas turi įvertinti, ar keliamas ginčas yra siejamas su viešojo administravimo sritimi.

Iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas ginčija Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK Veiklos skyriaus 2019 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 40-S-23881-(1.19) „Dėl pareiškimų“, kuriuo pranešta, jog gautų pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimų Nr. 40-AP-2360-(5.14), 40-AP-2361-(5.14) ir 40-AP-2359-(5.14) tyrimai vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu nenagrinėjami, nes dėl jų jau priimti sprendimai (b. l. 4). Pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimuose nurodyta, kad pareiškėjas nesutinka su Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK atliktu tyrimu dėl kilusių ginčų su kaimyne V. L., prašo tyrimą atnaujinti atsakomybėn patraukiant ir V. L., t. y., pareiškėjas iš esmės siekia, kad Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK pradėtų V. L. atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą dėl svetimo turto sunaikinimo, baustų ne tik pareiškėją, bet ir V. L., prižiūrėtų, kad V. L. laikytųsi teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 5).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas siekia inicijuoti bylą administraciniame teisme ne dėl ginčo, kilusio viešojo administravimo srityje, o siekia inicijuoti ginčą būtent dėl administracinio nusižengimo teisenos ar ikiteisminio tyrimo pradėjimo / tęsimo, t. y. pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o siejami būtent su Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK veiksmais (neveikimu), susijusiais su administracinio nusižengimo teisena ar ikiteisminiu tyrimu. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies prasme pareiškėjo skundas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu pagrindu.

Pažymėtina ir tai, kad nors dėl pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimų atsakovas priėmė Raštą vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis, tokia sprendimo forma savaime teisinio santykio turinio nepakeitė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-251-662/2018, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-275-756/2018). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, Rašte nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas turėjo įtakos pareiškėjo apsisprendimui, į kurį teismą kreiptis dėl minėto rašto panaikinimo, todėl pripažintina, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, susidarymą įtakojo atsakovo veiksmai, pateikiant tokio turinio ir formos raštą.

ABTĮ 40 straipsnyje yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai proceso šalių išlaidos atlyginamos. Pagal šio straipsnio nuostatas, teisę gauti savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais spręsti klausimą dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas prašė priteisti 75 Eur už skundo parengimą ir 23 Eur už sumokėtą žyminį mokestį. Pareiškėjas patirtas išlaidas grindė 2019 m. spalio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas KG Nr. 2019-084, 2019 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2019 m. spalio 14 d. sąskaitos už teisines paslaugas KG Nr. 2019-084 apmokėjimą, ir 2019 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu žyminio mokesčio sumokėjimą (b. l. 8–11).

Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Įvertinus tai, jog byla nutraukta kaip nenagrinėtina administraciniame teisme, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjui grąžintinas už skundo padavimą sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi skundo parengimo paslauga suteikta 2019 m. IV ketvirtyje, šiuo atveju taikytini 2019 m. II ketvirčio darbo užmokesčiai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2019 m. II ketvirtį sudarė 1 289 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus užmokestis už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį 2019 m. II ketvirtyje sudarė 3 222,50 Eur (2,5 x 1 289 Eur). Taigi pareiškėjo prašomos priteisti 75 Eur bylinėjimosi išlaidos už skundo parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, yra tiesiogiai susijusios su teismo procesu, būtinos, pagrįstos ir realiai turėtos, todėl priteistinos iš atsakovo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 9 d. nutartį, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 75 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir grąžinant sumėtą žyminį mokestį ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atskirojo skundo parengimą.

Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.15 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atskirąjį skundą yra 0,4. Atskirojo skundą parengimo paslauga suteikta 2020 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2019 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 317,60 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atskirojo skundo parengimą sudaro 527,04 (0,4 x 1 317,60 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkintas iš dalies, jam priteistina 50 Eur bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo parengimą, t. y. proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 9 d. nutartį pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. T. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjat pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti pareiškėjui V. T. sumokėtą 23 Eur (dvidešimt trijų eurų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan