2016-03-23 Nr. AB-6770-3-61-3-03616-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-22-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03616-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.8.; 80.9.; 80.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos F. I. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1636-556/2015 pagal pareiškėjos F. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. I. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja F. I. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį patikslino (I t., b. l. 96–105, 125–126), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Akreditavimo tarnyba) 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. D2-8616-(1.20.) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2014 m. birželio 18 d. prašymą. Pareiškėja paaiškino, kad su 2014 m. birželio 18 d. prašymu dėl jos, kaip pacientės, teisių pažeidimų ir dokumentų klastojimo kreipėsi į atsakovą, tačiau skundžiamu sprendimu Akreditavimo tarnyba atsisakė nagrinėti jos prašymą. Nurodė, kad apie tai, kad jai Šiaulių greitosios medicinos pagalbos felčerė priskyrė psichikos ligos diagnozę, jai nebuvo žinoma iki 2014 m. kovo 6 d., kai ji susipažino su atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl bandymo nužudyti, pats diagnozės priskyrimo faktas nuo jos buvo nuslėptas. Pareiškėjos manymu, atsakovo atsisakymas vertinti Šiaulių greitosios medicinos pagalbos felčerės veiksmus priskiriant jai psichikos ligos diagnozę yra neteisėtas, nes Akreditavimo tarnyba turi įgaliojimus vertinti asmens atitiktį sveikatos priežiūros licencijuojamai veiklai keliamus reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, informacija apie jos psichikos būklę yra suklastota. Pareiškėja teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad 2014 m. spalio mėnesį ji kreipėsi į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) Greitosios medicinos pagalbos stotį dėl jai teiktų greitosios medicinos pagalbos paslaugų.

Atsakovas Akreditavimo tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 37–39; b. l. 133–134) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad, vertindama pareiškėjos skundą, ji veikė kompetencijos ribose, vadovavosi teisės aktų reikalavimais. Pažymėjo, jog pareiškėjos prašymo dalis dėl 2011 m. spalio 6 d. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų neatitinka Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir PTŽSAĮ) 23 straipsnio 5 dalies ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 20.2 punkto reikalavimų, kadangi prašymas buvo pateiktas praėjus daugiau nei vieneriems metams po to, kai pareiškėja sužinojo apie jos teisių pažeidimo faktą. Pareiškėjos kartu su 2014 m. birželio 18 d. prašymu Akreditavimo tarnybai pateiktame priede – jos pačios prašyme VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės generaliniam direktoriui nurodyta, kad apie galbūt pažeistų teisių buvimo faktą ji sužinojo 2013 m. kovo 6 d. Prašymas Akreditavimo tarnybai pateiktas 2014 m. birželio 18 d., todėl pagrįstai pritaikytas vienerių metų senaties terminas. Pabrėžė, kad jis rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, kuriuos tuo metu pateikė pati pareiškėja. Pareiškėjos prašymo dalį dėl VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų buvo atsisakyta nagrinėti vadovaujantis Aprašo 13.5 punktu, PTŽSAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, kadangi ji nebuvo kreipusis prieš tai į minėtas sveikatos priežiūros įstaigas su skundais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu (I t., b. l. 157–159) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Akreditavimo tarnybos 2014 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. D2-8616-(1.20.), kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. birželio 18 d. prašymu „Dėl prievartinės psichikos ligos diagnozės priskyrimo ir asmens teisių pažeidimo“ kreipėsi į Akreditavimo tarnybą, kuri 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. D2-8616-(1.20.) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PTŽSAĮ 23 straipsnio 5, 6 dalimis, Aprašo 13.5, 20.2, 20.6 punktais.

Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjai buvo diagnozuota somatoforminė autonominė disfunkcija, apie kurios nustatymą pati pareiškėja konkrečiai nurodė sužinojusi 2013 m. kovo 6 d. Tačiau 2011 m. spalio 6 d. VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės kortelėje gydytojas A. J. pažymėjo pareiškėjai diagnozuotus somatoforminius sutrikimus (F45) ir išrašė siuntimą ambulatoriniam gydymui, todėl nėra pagrindo tikėti pareiškėjos teiginiu apie vėlesnį diagnozės sužinojimą.

Pareiškėjos teiginys, jog ji apie jai diagnozuotą ligą sužinojo tik susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmetamas. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų atsisakyta suteikti informaciją apie jai diagnozuotą ligą. Taigi pareiškėja, 2014 m. birželio 18 d. teikdama prašymą dėl 2011 m. spalio 6 d. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nesilaikė PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 20.2 punkto reikalavimų, kadangi prašymas buvo pateiktas praėjus daugiau nei vieneriems metams po to, kai pareiškėja sužinojo apie jos nurodomą galimą teisių pažeidimo faktą.

Pareiškėja nepateikė jokių konkrečių įrodymų (su konkrečia nurodyta data) apie vėlesnį sužinojimą apie jai diagnozuotą somatoforminę autonominę disfunkciją, nei, kad pati įvardino 2013 m. kovo 6 d. savo sužinojimą 2014 m. kovo 19 d. prašyme VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės generaliniam direktoriui, nors liga fiksuota jau 2011 m. spalio 6 d. VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės kortelėje gydytojo A. J., todėl jos teiginys, jog apie priskirtą psichikos ligos diagnozę jai nebuvo žinoma iki 2014 m. kovo 6 d., atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, matyti, kad pareiškėja, siekdama suklaidinti teismą, teikdama teismui savo pačios 2013 m. kovo 19 d. prašymo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės generaliniam direktoriui egzempliorių, jo tekste yra pakeitusi datą iš 2013 m. kovo 6 d. į 2014 m. kovo 6 d. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, kuriuos tuo metu jam pateikė pati pareiškėja. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja, dar prieš kreipdamasi į atsakovą, būtų kreipusis į sveikatos priežiūros įstaigas, kuriose, jos manymu, jos teisės buvo pažeistos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos pateiktas įrodymas apie 2014 m. spalio 22 d. jos kreipimąsi į VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotį dėl jai teiktų greitosios medicinos pagalbos paslaugų nagrinėjamai bylai nėra reikšmingas, kadangi į minėtą instituciją pareiškėja kreipėsi jau po prašymo padavimo atsakovui. Vadinasi, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis PTŽSAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, Aprašo 13.5, 20.6 punktais, atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, nes skundžiamo sprendimo priėmimo dienai pareiškėja nebuvo laikiusis privalomos teisės aktuose įtvirtintos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, jis taip pat atmetamas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–7) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Akreditavimo tarnybos 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. D2-8616-(1.20.) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2014 m. birželio 18 d. prašymą, informaciją, pateiktą jos skunduose Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir administracinėje byloje esančius dokumentus, nustatyti jos teisių pažeidimų faktus ir požymius, užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, ir informuoti apie tai teisėsaugas institucijas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Teismas nesprendė klausimo, ar Akreditavimo tarnybos atsisakymas nagrinėti pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. prašymą atitinka įstatymo reikalavimus. 2. Teismas šališkai rėmėsi tik tomis nuostatomis, kurios pagrindžia priimtą sprendimą, ir atmetė pareiškėjos teisinius ir faktinius argumentus. 3. Teismas neišreikalavo originalių pareiškėjos pateiktų prašymų Akreditavimo tarnybai ir VšĮ Respublikinei Šiaulių ligoninei, taip pat kitų originalų, patvirtinančių jos pateikimo ligoninei datą. 4. Teismas pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. 5. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad pareiškėjos teismo posėdžio metu pateikti kreipimosi dokumentai į VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotį nėra argumentas įpareigoti Akreditavimo tarnybą atlikti veiksmus. Aprašo nauja redakcija numato galimybę skundą, dėl kurio yra priimtas šio Aprašo 21 ar 30 punkte nurodytas Tarnybos sprendimas, nagrinėti iš naujo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, reikšmingoms skundo nagrinėjimui.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 59–60) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas savo sprendimą pagrindė galiojančių teisės aktų nuostatomis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pati pareiškėja klaidingai interpretuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas dėl senaties terminų taikymo. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Akreditavimo tarnybos atstovė supažindino teismą su originaliais, pareiškėjos pasirašytais ir Akreditavimo tarnybai pateiktais dokumentais, todėl nebuvo pagrindo teismui vykdyti pareiškėjos reikalavimų išreikalauti originalų.

Pareiškėjos teiginys, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių pareiškėjai nustatytos psichinės ligos faktą bei diagnozę paskyrusių asmenų kompetenciją, kvalifikaciją, yra klaidingas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja teismui pateikė papildomus dokumentus, t. y. atsakymą iš VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties, ir prašė pridėti juos prie bylos bei vertinti priimant galutinį sprendimą. Akreditavimo tarnybos atstovė informavo teismą, kad minėtas atsakymas iš sveikatos priežiūros įstaigos neturi reikšmės bylos nagrinėjimui.

Akreditavimo tarnybos 2014 m. liepos 4 d. rašte Nr. D2-8616-(1.20.), kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, buvo nurodyta, kad skundo dalis dėl VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų neatitinka Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio ir Aprašo 13.5 punkto reikalavimų (pagal dabartinę teisės akto redakciją – 20.6 punkto), t. y. pareiškėja nesilaikė privalomos teisės aktuose įtvirtintos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos.

Tai, kad pareiškėja vėliau kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje suteiktos galbūt nekokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, ir pašalino dalį skundo trūkumų, nepaneigia fakto, kad Akreditavimo tarnybos 2014 m. liepos 4 d. sprendimas nepriimti skundo buvo teisėtas. Akreditavimo tarnybos nuomone, teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai nėra reikšmingi bylai. Atkreipė teismo dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tuometinė Aprašo redakcija nenumatė galimybės skundo nagrinėti iš naujo, paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, nepaisant to, vėlesnis atsakymo iš sveikatos priežiūros įstaigos pateikimas Akreditavimo tarnybai nebūtų laikomas „naujomis aplinkybėmis, reikšmingoms skundo nagrinėjimui“.

Pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Akreditavimo tarnybą su 2015 m. sausio 5 d. skundu dėl jai VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotyje teiktų galbūt nekokybiškai asmens sveikatos priežiūros paslaugų, pašalindama Akreditavimo tarnybos 2014 m. liepos 4 d. rašte nurodytą trūkumą. Minėto skundo pagrindu bus atlikta sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, o F. I. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. D2-8616-(1.20.) grįstas PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalimi ir Aprašo 20. 2 punktu, taip pat PTŽSAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir Aprašo 13.5 punktu, kas nulėmė pareiškėjos (apeliantės) 2014 m. birželio 18 d. prašymo nenagrinėjimą iš esmės.

PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalyje (redakcija galiojusi 2014 m. liepos 4 d. sprendimo priėmimo dienai, t. y. nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos.

Įvardytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad galimas paciento teisių pažeidimo tyrimas gali būti atliekamas per vienerius metus, kai jis sužino apie tokių teisių pažeidimą, tačiau minimas tyrimas yra paneigiamas visiškai, jei nuo paties pažeidimo padarymo momento yra praėję trys metai ir daugiau, nepaisant pirmosios aplinkybės.

Iš administracinėje byloje turimos medžiagos nustatyta, kad ginčo faktas apibrėžiamas 2011 m. spalio 6 d. data (b. l. 69-70). Vadinasi, tiriamu atveju, turint omenyje, kad į Akreditavimo tarnybą buvo kreiptasi 2014 m. birželio 18 d. (registruota 2014 m. birželio 23 d.), naikinamasis trijų metų terminas nebuvo suėjęs ir tikrinimas dėl šio aspekto negalėjo būti paneigtas. Kadangi tai buvo padaryta PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalies pirmosios nuostatos pagrindu, Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo patikrinti, ar tai atlikta pagrįstai, t. y., ar iš tikro nuo sužinojimo apie ginčo faktą aplinkybės iki kreipimosi į Akreditavimo tarnybą buvo praėję daugiau kaip vieneri metai.

Pareiškėja (apeliantė) 2014 m. birželio 18 d. prašyme „Dėl prievartinės psichikos ligos diagnozės priskirimo ir asmens teisių pažeidimo“ nurodė, kad pagal jos 2011 m. spalio 17 d. pareiškimą Šiaulių miesto policijos komisariate buvo pradėtas tyrimas dėl galimos nusikalstamos veikos, padarytos pastarosios atžvilgiu. Ši faktinė aplinkybė suponuoja išvadą, kad F. I. dėl ginčo medicininio įrašo, kuris buvo padarytas 2011 m. spalio 6 d., galėjo susipažinti beveik nuo pat jo pradinio momento (I t. b. l. 7-16) bei pasinaudoti PTŽSAĮ nuostatomis ir kreiptis į Akreditavimo tarnybą, ką patvirtina vėlesni pačios pareiškėjos surašyti ir prie šios administracinės bylos pridėti dokumentai. O būtent, 2014 m. kovo 19 d. pareiškėjos prašyme „Dėl informacijos apie procedūrinius ir teisinius diagnozės nustatymo pagrindus bei galimų paciento teisių pažeidimų“ (daroma nuoroda į dokumentą, kuris pateiktas su atsiliepimu – b. l. 72-73) pačios apeliantės dėstoma: „2013-03-06 6 d., susipažinusi su šia medžiaga, radau Jūsų institucijos išduotą pažymą apie mano lankymosi tą dieną Jūsų vadovaujamoje institucijoje, kurio metu priėmimo skyriuje man buvo diagnozuotas susirgimas – Somatoforminė autonominė disfunkcija (Priedas Nr. 3)“. Taigi, ką tik nurodytos faktinės aplinkybės buvo pakankamas pagrindas tiek Akreditavimo tarnybai, tiek pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad nepaisyta PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalies, o kartu ir Aprašo 20. 2 punkto, iš esmės atkartojančio PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalį, todėl, apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, teisėtai bei pagrįstai atsisakyta nagrinėti dalį pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. skundo.

Kita pareiškėjo skundo dalis nenagrinėta vadovaujantis PTŽSAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir Aprašo 13.5 punktu. PTŽSAĮ 23 straipsnio 6 dalyje (jau pirmiau minėta redakcija) buvo pasisakyta, jog į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos. Tai reiškia, kad pagal šią taisyklę į Akreditavimo tarnybą buvo galima kreiptis, jei prieš tai būtų pasinaudota numatyta teisine galimybe, skundą paduoti tai sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje galbūt buvo pažeistos paciento teisės. Tikrinamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog minėta tvarka nebuvo pasinaudota, ką iš esmės pripažįsta ir pati pareiškėja apeliaciniame skunde, darydama nuorodą į naują Aprašo redakciją, tačiau pastaroji aplinkybė negali nulemti kitokio sprendimo nei pirmosios instancijos teismo priimtas. Akreditavimo tarnyba, spręsdama 2014 m. birželio 18 d. prašymą ir pateikdama apskųstą teismui atsakymą, vadovavosi jo priėmimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu ir neturėjo teisinio pagrindo nuo pastarojo nukrypti. Aptariamos dalies 2014 m. birželio 18 d. skundo nenagrinėjimas neatėmė galimybės pareiškėjai iš pradžių kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje galbūt buvo pažeistos jos teisės, o, po to, nesutinkant su atsakymu ir į Akreditavimo tarnybą, kas, kaip matyti iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, ir buvo padaryta 2015 m. sausio 5 d. Pažymėta, kad apeliaciniame skunde minima ir apie teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą, tačiau pastaroji aplinkybė nėra konkretizuojama. Pareiškėja neįvardija, kokiais konkrečiais veiksmais tai pasireiškė. F. I. skundas buvo priimtas, išnagrinėtas, o procesinis sprendimas atitinka visus jam keliamus reikalavimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 str.), todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas atmestas visiškai. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas pripažintas nepagrįstu.

V. Pareiškėja F. I. prašymu dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 105-113) prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1636-556/2015.

Pareiškėja prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8 ir 10 punktų pagrindais. Nurodo, kad teismas sprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų – Šiaulių ligoninės, GMPS, P. S. ir G. S., gydytojo A. J. – teisių ir pareigų. Pareiškėja nurodo, kad jos skundo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės generaliniam direktoriui P. S. datos akivaizdaus klastojimo faktą (data buvo ištaisyta iš 2014 į 2013 ) VAAT nepatikrinęs priėmė kaip faktą, leidusį Tarnybai neteisėtai pritaikyti skundo padavimo termino pažeidimą, o VAAT priimti tik tuo pagrindu neteisėtą sprendimą. Tačiau pareiškėja teigia įrodžiusi dokumento klastojimo faktą, pateikdama P. S. atsakymą į jos skundą su jo pateikimo data „į 2014-06-18“, įrodančią, kad jos skundas buvo parašytas 2014 metais. Pareiškėja teigia pateikusi susipažinimo su tyrimo medžiaga Nr. 41-At-01918-11 (arba Nr. 01110000615355), kuri visada yra fiksuojama procesiniuose dokumentuose. Pareiškėja mano, kad logika ir protingumo principas akivaizdžiai patvirtina faktą, kad 2011 metais, kai buvo suklastota P. S. pažyma, sistemingai atsisakant tirti turto prievartavimo nusikalstamas veikas ir pareiškėjai dirbant aukštosios mokyklos docente, ji, jei būtų žinojusi apie tokius neteisėtus P. S. veiksmus, juos būtų skundusi iškart. Pažymi, kad pagal pareiškėjos prašymus P. S. nepateikė nei vienai skundžiamai instancijai pareiškėjos skundo originalo su tikra data.

Pareiškėja teigia, kad aprašomojoje sprendimo dalyje VAAT pateikia netinkamą jos administracinio ginčo su Tarnyba dalyko aiškinimą. Administracinio ginčo dalyko esmė: skundas dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų ir prašymas Tarnybai priskirtų įgaliojimų ir kompetencijų aprėptyje atlikti konkrečias administracines kontrolės procedūras ir priimti konkrečius administracinius sprendimus, vadovaujantis VAĮ 3 skirsnio reglamentavimu. LVAT nutarties 18 pastraipoje iš esmės pakeičiamas ginčo dalykas, o ginčo faktas susiaurinamas, joje nurodoma, kad „ginčo faktas apibrėžiamas 2011 m. spalio 6 d. data“ Tai neteisėtas motyvas, pakeičiantis bylos esmę ir suponuojantis netinkamą materialinės teisės normos taikymą ir, atitinkamai, neteisėtą nutartį.

Numanymu grįsti visi kiti skundžiamų LVAT ir VAAT sprendimų argumentai, kuriuose pasisakyta tik dėl trečiųjų asmenų, tačiau jie nepatvirtinti administracine procedūra ir nepatvirtinti jokiais byloje esančiais dokumentas, nepatikrintas valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumas, atitikimas medicinos normai ir žmogaus teises užtikrinantiems teisės aktams. LVAT nutarties įžanginėje dalyje Akreditavimo tarnybos atsikirtimai pateikiami tik paciento ir gydytojo santykių aspektu, manipuliuojant juos reglamentuojančiomis medicininės teisės normomis ir tuo iš esmės pažeidžiant tinkamą materialinių teisės normų taikymą.

Sąmoningai apeinamas atsakovo administracinio ginčo santykis su pareiškėja, nukentėjusiąją dėl teisių pažeidimų, todėl tinkama tokių santykių reglamentavimui teisinė bazė - Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas pakeičiami medicininės teisės normų fragmentiniu manipuliavimu. Atitinkamai atsakovo atsikirtimuose ir teisminiuose procesuose ignoruojami pareiškėjos administracinėje byloje esantys šiurkščius teisių ir valstybės saugomų interesų pažeidimus įrodantys faktiniai duomenys ir dokumentai, kurie nevertinami kaip įrodymai, turintys teisinę galią.

Teismas vadovaujasi netinkama Tarnybos santykius su pareiškėja reglamentuojančia materialinės teisės norma - PTŽSAĮ, o ne VAĮ, kas sąlygoja neteisėtus atsakovo veiksmų vertinimus ir neteisėtą sprendimo priėmimą. Tvirtina, kad teismo argumentas, jog pareiškėja neįvardijo konkrečių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą veiksmų yra nepagrįstas faktiniais duomenimis, todėl LVAT nepasisakymas dėl visų mano reikalavimų yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jokių kitų sprendimo motyvų, išskyrus pritaikytą netinkamą materialinę teisės normą ir netinkamą teisinę bazę bei du faktinių aplinkybių neatitinkančius argumentus neįtraukto į procesą asmens P. S. naudai, teismas nenurodo, tuo pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reglamentavimą.

Pareiškėja mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Nurodo, kad Tarnybos, kaip viešojo administravimo institucijos, „raštas“ į pareiškėjos skundą (Priedas Nr. 3) yra neteisėtas iš esmės, nes nei forma, nei turiniu neatitinka VAĮ 3 skirsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas. Pareiškėja nurodo, kad savavališkai priskirdamas jai psichikos ligos diagnozę, LVAT atitinkamai pakeitė bylos dalyką ir atitinkamai pritaikė iš esmės netinkamą materialinę teisės normą.

Pareiškėja teigia, kad Teisinės pagalbos tarnybos nepalankus jai sprendimas ir teismas rašytinio posėdžio tvarka, galimai, lėmė neteisėtą ir nepagrįstą LVAT nutartį.

Pareiškėja 2016 m. kovo 22 d. pateikė patikslintą prašymą, nurodydama naujus prašymo atnaujinti proceso pagrindus, įtvirtintus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose. Nurodo, kad 2016 m. kovo 7 d. ir 2016 m. kovo 21 d. pareiškėja kreipėsi su skundais į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą dėl neteisėtų fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, turinčių nusikalstamų veikų požymių. Šios aplinkybės nebuvo žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, todėl ji mano, kad yra pagrindas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pareiškėja taip pat tvirtina, kad LVAT 2015 m. spalio 13 d. įsiteisėjusia nutartimi nustatė žinomai neteisingą vertinimą, kas sudaro pagrindą atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1636-556/2015 grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 10 punktuose nurodytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556–26/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–133/2010).

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėja nėra tinkamas subjektas prašyti atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad LVAT 2015 m. spalio 13 d. nutartis yra motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, pati savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT nutartyje yra atsakyta į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Pareiškėja mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu ir turėjo spręsti ginčą vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisiniams santykiams PTŽSAĮ yra lex specialis Viešojo administravimo įstatymo atžvilgiu, todėl teismai pagrįstai taikė PTŽSAĮ nuostatas. Be to, pareiškėjos prašymo argumentai patvirtina, kad ji iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, o ši aplinkybė negali pagrįsti proceso atnaujinimo būtinybės, kadangi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Tai – ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Pareiškėjos patikslintas prašymas atnaujinti procesą taip pat vertintinas kaip nepagrįstas. Pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios gali turėti esminę reikšmę ginčo teisiniams santykiams. Pareiškėja taip pat nepateikė teismui įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, ar kito teismo baigiamojo akto, priimto išnagrinėjus bylą pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas kuriame būtų konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė, kuria teismas rėmėsi ir ji lėmė atitinkamos išvados padarymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos F. I. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1636-556/2015 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1636-556/2015 pagal pareiškėjos F. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. I. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė