2018-05-09 Nr. AB-9247-3-61-3-04780-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-527-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04780-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. atlyginti (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko gyvenamojo ploto, kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro, veisėsi tarakonai. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose stalas buvo nedidelis (dviem asmenims), dvi kėdės, nors visą laiką pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 3 asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atviras, todėl pareiškėjas juo naudotis turėjo kitų asmenų akivaizdoje. Be to, pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė jo regėjimui. Pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, o buvo priverstas nuolat kalėti su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas paaiškino, kad kratos metu buvo priverstas nusirengti nuogai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas tvirtino, kad visą laiką neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, o jo prašymų Lukiškių TI-K neregistruodavo. Dėl šios aplinkybės, pasak pareiškėjo, iširo jo santuoka su Ž. S. Pareiškėjo manymu, tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė orumo pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę ir apatiją, prasidėjo depresija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–38). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Lukiškių TI-K paaiškino, kad maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius jų įstaigoje yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Lukiškių TI-K paaiškino, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Nurodė, kad asmens apžiūra yra atliekama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais nustatyta tvarka. Taip pat nurodė, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose laikyti daugiau taburečių ar kitų baldų.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad atskirų kamerų rūkantiesiems nėra, nes tokių kamerų įrengimo nenumato teisės aktai, o pareiškėjas buvo laikomas taip, kaip jis pats pageidavo. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad jų įstaigoje nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, nes tokių pasimatymo suteikimo nenumato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Papildomuose paaiškinimuose Lukiškių TI-K nurodė, kad neturi galimybės pateikti informacijos apie pareiškėjo prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo (b. l. 108–109). Kartu su šiais paaiškinimais Lukiškių TI-K pridėjo pažymą, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu į įstaigos administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis nesikreipė (b. l. 110).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 800 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 128–134).

8. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

9. Teismas tenkino Lukiškių TI-K prašymą dėl senaties termino taikymo ir atmetė pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d.

10. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu iš viso 100 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

11. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintą Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normą „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – ir Aprūpinimo baldais norma), taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 2–3 asmenimis, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K visu šiuo laikotarpiu (100 parų) pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.

12. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tarakonų buvimu, teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčo laikotarpiui taikytina nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma 76:2010), kurios 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti parazitų. Teismas konstatavo šios normos pažeidimą, nes Lukiškių TI-K neįrodė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo parazitų, t. y. nepateikė duomenų, kad tose kamerose ginčo laikotarpiu buvo atlikti vabzdžių buvimo (nebuvimo) išaiškinimo ar jų naikinimo darbai.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna ir trūko oro yra abstraktaus pobūdžio. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras) patikrinimų neatliko. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pablogėjusio regėjimo nepatvirtina byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys. Pareiškėjas nei ginčo laikotarpiu, nei po jo, su nusiskundimais dėl pablogėjusio regėjimo į gydytojus nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su minėtomis aplinkybėmis, atmetė kaip nepagrįstus bylos duomenimis.

14. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K su prašymais dėl laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis. Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 21 d. nurodė Lukiškių TI-K, kad būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis sutinka. Šį sutikimą pareiškėjas patvirtino savo parašu ir ranka įrašytu žodžiu „sutinku“. Be to, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra pažymėta, kad pareiškėjas yra rūkantis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo su tuo susijusius skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

15. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis buvo žeminamas asmeninės apžiūros metu, nes buvo priverstas nusirengti, teismas nurodė, kad kratų ir apžiūrų laisvės atėmimo vietose atlikimo tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, pavirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130. Pagal minėtą tvarką, krata išrengiant yra privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, išvykstant iš jos ir kitais nustatytais atvejais. Tokia krata atliekama atskiroje patalpoje, asmeniui nurodoma nusirengti iki apatinių baltinių, daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog atliekant apžiūrą buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, t. y. jo garbė ir orumas.

16. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, teismas nurodė, kad kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), kurių 14.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad sanitariniai mazgai minėtose kamerose buvo atitverti pertvara ginčo laikotarpiu (2012 m. pabaigoje), t. y. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K visu ginčo laikotarpiu (100 parų) pažeidė Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus.

17. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog dėl Lukiškių TI-K kaltės iširo jo santuoka, nes Lukiškių TI-K ignoravo jo prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir į ką kreipėsi dėl minėtų pasimatymų suteikimo, taip pat nedetalizavo, ar tokius prašymus buvo pateikusi jo sutuoktinė. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas su Ž. B. susituokė 2012 m. rugpjūčio 2 d., o išsituokė 2014 m. gegužės 29 d. Marijampolės pataisos namai nurodė teismui, kad nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės prašymų, adresuotų Lukiškių TI-K, dėl ilgalaikių pasimatymo suteikimo ginčo laikotarpiu, pareiškėjo asmens byloje nėra. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo daryti išvadą, kad prašymai buvo neregistruojami ir nesprendžiami. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netenkintų prašymų ginčo laikotarpiu skirti su sutuoktine ilgalaikius pasimatymus.

18. Atsižvelgdamas į nustatytus įvairius pažeidimus, pažeidimų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 800,00 Eur, skaičiuojant 8,00 Eur už vieną parą (100 parų x 8,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

III. 19. Pareiškėjas M. S. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 143–145).

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas paaiškina, kad skunde rėmėsi tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, kurios jokių senaties terminų nenumato. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, nes jie nemotyvuoti. Pareiškėjas pastebi, kad skunde prašė taikyti europietiškus standartus, t. y. 5 kv. m vienam asmeniui plotą, neįskaitant baldų užimamo ploto. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

21. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 148–151).

22. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas turėjo pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nurodytos žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais, pareiškėjas nenurodė, kuo būtent pasireiškė neturtinė žala. Pasak Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Lukiškių TI-K nuomone, teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutiko su senaties termino taikymu, nurodydamas, kad Konvencijos 3 straipsnio nuostatos senaties termino nenumato.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos nuostatas, yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Pagal EŽTT praktiką, neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai tenkino atsakovo prašymą ir taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad tokio pobūdžio bylose ieškinio senatis netaikytina, nes ji neįtvirtinta Konvencijos 3 straipsnyje, yra atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys teismų praktikai.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Konvencijos ir europinių standartų dėl 5 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui.

28. Administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos netaikant vidaus teisės aktų (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

29. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

30. Atsižvelgiant į šios nutarties 28–29 punktuose pateiktą aiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi nacionalinės teisės aktais dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto (t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu).

31. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

32. Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad tai, ar priteista suma laikytina pagrįsta yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia (be kita ko) ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjaková prieš Slovakija (pareiškimo Nr. 67299/01).

34. Atsižvelgdama į šios nutarties 32–33 punktuose pateiktą aiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai yra nemotyvuoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas išsamiai argumentuotas ir motyvuotas, nurodant ginčui taikytiną teisę, ginčo teisiniam santykiui aktualią teismų praktiką, taip pat nurodant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, aptariant byloje surinktus įrodymus, pateikiant jų teisinį įvertinimą bei išvadas.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktomis teisinėmis išvadomis iš esmės sutinka, išskyrus išvadą, kad 8 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis už parą, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis, yra adekvatus dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidimas truko gana ilgą laiko tarpą (daugiau nei 3 mėnesius), buvo nepertraukiamas ir pasireiškė itin dideliu mastu, t. y. visą šį laikotarpį pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas kamerose, atsižvelgiant taip pat ir į tai, kad dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, nesiekė net 2 kv. m. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas ne tik minimalios ploto normos neužtikrinimas, tačiau ir kiti pažeidimai (netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, nepakankamas aprūpinimas baldais), taip pat įvertinusi pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui papildomai priteistinas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

37. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau nepagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimas keistinas, padidinant pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 1 100 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui M. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė