cbaf17e3-96d4-4df8-afb2-44e84dbefa2f · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-2248-815/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00345-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 38; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. birželio 14 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės SuÅ¡inskienės, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos – A.

O. M. skundÄ atsakovei – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė : I 1. PareiÅ¡kėja – A. O. M. (toliau – ir pareiÅ¡kėja) su skundu (b. l. 1–2), skundo patikslinimu (b. l. 10–14), papildomais paaiÅ¡kinimais (b. l. 28–31) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama:1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė) 2013 m. sausio 16 d. sprendimÄ Nr. (1.23.)7R-445;1.2. panaikinti atsakovės 2013 m. sausio 30 d. sprendimÄ Nr. (1.23.)7R-761;1.3.

įpareigoti atsakovę iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėti jos skundus.2. PareiÅ¡kėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais.2.1. PareiÅ¡kėjos teigimu, teisėjai pažeidžia Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ ir vykdydami teisingumÄ â€“ nagrinėdami jos bylas neklauso įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis).2.2. Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai jos byloje Nr. 1-25-402/2012 dėl tėvo M. M. žemės grÄ Å¾inimo priėmė melagingÄ sprendimÄ (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis).2.3.

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai antroje jos byloje Nr. 1-123-422/2013 dėl atlyginimo priteisimo už tÄ pačiÄ tėvo žemę priėmė neteisingÄ 2013 m. sausio 25 d. sprendimÄ . Nors šį sprendimÄ ji taip pat apskundė apeliacine tvarka, tačiau nėra vilties, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai panaikins pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .2.4. Jos tėvo M. M. 15 ha žemė privalėjo bÅ«ti grÄ Å¾inta iki 1992 m. sausio 28 d., vykdant 1991 m. birželio 18 d.

įstatymÄ â€žDėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“. Ä®statymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatoma grÄ Å¾inant turtÄ natÅ«ra arba jam ekvivalentine natÅ«ra.2.5. IÅ¡likusi laisva M. M. žemė iki Å¡iol negrÄ Å¾inta, tačiau teisėjai, akivaizdžiai pažeisdami įstatymÄ , tvirtina, kad į M. M. žemę nuosavybės teisės atkurtos pilna apimtimi jos broliui J.

V. M. Jeigu jos broliui į jų tėvo žemę bÅ«tų atstatytos nuosavybės teisės, ji į teismÄ nesikreiptų, nes jos teisės nebÅ«tų pažeistos – tėvo žemę su broliu ir mama, kol ji buvo gyva, jie valdytų bendrai.2.6. Teisėjai tvirtindami, kad į M. M. žemę atkurtos nuosavybės teisės, jÄ Å¡meižia, nes toks tvirtinimas reiÅ¡kia, kad ji melagingai reikalauja atstatyti nuosavybės teises į jos tėvo žemę, į kuriÄ nuosavybės teisės jau atkurtos pilna apimtimi jos broliui.2.7.

Teisėjai neteisingai tvirtina, kad nevykdydami įstatymo, valstybės pareigÅ«nai elgiasi teisėtai. Teisėjai nenustatė pažeidimo, nors yra įtvirtinta, kad piliečių praÅ¡ymai turi bÅ«ti iÅ¡nagrinėti ir priimti sprendimai per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Valstybės pareigÅ«nai priėmė sprendimÄ po penkiolikos metų, 2006 m. spalio 26 d. ir to sprendimo iki Å¡iol neįvykdė, tačiau tokį valstybės pareigÅ«nų elgesį teisėjai pripažįsta teisėtu.

Teisėjai vien tik dėl to, kad valstybės pareigÅ«nai nurodė, kad atkurtos nuosavybės teisės į M. M. žemę, teismo sprendime tvirtina, kad nuosavybės teisės į M. M. žemę atkurtos pilna apimtimi.2.8. PrieÅ¡taraudami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimui, kuris nustatė, kad iki turto grÄ Å¾inimo ar atitinkamos kompensacijos iÅ¡mokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtÄ dar nėra atstatytos, teisėjai tvirtina, kad į jos tėvo M.

M. žemę nuosavybės teisės atkurtos pilna apimtimi, nors teismas nustatė faktus, kad M. M. žemė negrÄ Å¾inta ir už žemę neatlyginta. Teisėjai įteisino M. M. žemės užgrobimÄ , nes kai žemė negrÄ Å¾inama ir už jÄ neatlyginama, žemė yra užgrobta.2.9. M. M. žemė nebuvo valstybės iÅ¡perkama, ji buvo valstybinio Å«kio žinioje, kuris kaip ir kolÅ«kiai buvo panaikintas, todėl vykdant įstatymÄ Å¾emė privalėjo bÅ«ti grÄ Å¾inta. Remiantis 1991 m. birželio 18 d.

įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ 12 str. 5 p. valstybės iÅ¡perkama buvo ta žemė, kuri numatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms.2.10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu nustatyta, kad iki Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo priėmimo dar net nebuvo nustatyta, kokio dydžio žemės plotas turi bÅ«ti skiriamas Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo reikmėms.

KokiÄ konkrečiai žemę paskirti akademijai sprendė ne Vyriausybė, o Kauno apskrities virÅ¡ininko administracija. Tik 2003 m. gegužės 16 d. Kauno apskrities virÅ¡ininko įsakymu Nr. 02-05-3199 buvo patvirtintas projektas, pagal kurį M. M. žemė įtraukta į Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamÄ Å¾emės plotÄ . M. M. žeme Lietuvos veterinarijos akademija niekada iki Å¡iol nesinaudojo mokslo ar mokymo tikslams. Žemė buvo apleista, paversta pelke, ir tik po jos skundų Å¡iemet buvo suarta.2.11.

Teisėjai neteisingai tvirtina, kad M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe. Nėra jokio teisinio pagrindo valstybei tapti šios žemės savininke, todėl Registrų centre žemė neįregistruota jokio savininko vardu. Jos broliui savininko teisių įregistruoti neleidžiama, nors teismas ir tvirtina, kad broliui atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 15 ha žemės pilna apimtimi, o valstybė neturi teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į M. M. žemę. Žemė paversta bešeimininkiu turtu.2.12.

M. M. žemė privalėjo bÅ«ti grÄ Å¾inta ir kaip okupacinės valdžios nusikalstamais veiksmais tremiant jų keturių asmenų Å¡eimÄ Ä¯ SibirÄ (IgarkÄ ) užgrobtas turtas. Teismas neteisingai tvirtina, kad tremiant į SibirÄ 1948 m. gegužės 22 d. jos tėvas jokios žemės neturėjo, kad jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m. Tai netiesa: 1940 m. okupacinės valdžios Seimo paskelbtoje Deklaracijoje nurodyta, kad tik virÅ¡ 30 ha žemė paimama į valstybės fondÄ , tikslu bežemiams ir mažažemiams padėti įsigyti žemės. Jos tėvo 15 ha žemė iki trėmimo į SibirÄ niekada nebuvo nacionalizuota, jie gyveno ir dirbo tėvo Å«kyje.

Okupacinė valdžia pripažino tėvÄ buožinio Å«kio savininku, dėl to juos trėmė į SibirÄ . Teismas nenurodo, už kÄ mus trėmė į SibirÄ , jeigu tėvas buvo bežemis.2.13. Teisėjai įteisino ne tik jos tėvo M. M. žemės užgrobimÄ , bet ir mamos, 2009 m. mirusios S. M., žemės nusavinimÄ jos dukters R. M. bylose. Mama žemės sklypÄ 1992 m. privatizavo, o valstybės pareigÅ«nai melagingai tvirtino, kad S. M. nesumokėjo už žemę pinigų ir nesudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.

Nors R. M. surado S. M. banko kvitus, įrodančius, kad S. M. už žemės permatavimÄ sumokėjo 74,8 rub. ir už žemę sumokėjo valstybės pareigÅ«nų nustatytÄ 3119 rub. kainÄ , o taip pat paaiÅ¡kėjo, kad Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigÅ«nai sudarė su S. M. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismas vis tiek nepripažino S. M. jos privatizuoto žemės sklypo savininke. R. M. neiÅ¡duodami S. M. žemės nuosavybės dokumentai ir nurodoma, kad R. M. turi žemę pirkti, nors pagal S. M. testamentÄ ji turi teisę šį 0,225 ha žemės sklypÄ paveldėti.2.14 Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja teisėjus vykdant teisingumÄ klausyti tik įstatymo.

Teisėjai jos bylose tvirtina, kad atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo M. M. žemę, nors nustatyti faktai, kad žemė negrÄ Å¾inta ir už žemę neatlyginta, o dukters R. M. bylose teisėjai tvirtina, kad S. M. neprivatizavo žemės.2.15. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnyje, tiek 109 straipsnyje įtvirtintas teisėjų ir teismų nepriklausomumas jiems vykdant teisingumÄ , t. y. nagrinėjant bylas bei priimant bylose sprendimus. Tačiau kai byloje sprendimai yra priimti, tas bylas iÅ¡nagrinėję teisėjai jau atliko jose teisingumo vykdymo funkcijÄ .2.16.

Atsisakyti net vertinti vieÅ¡ai paskelbtus teismo sprendimus, reiÅ¡kia įtvirtinti absoliučiÄ teisėjų savivalę. Su tokia nuostata pareiÅ¡kėja nesutinka. Taip pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, kad įstatymui visi asmenys lygÅ«s.2.17. Teisėjų ir teismo veikla vykdant teisingumÄ yra jau užbaigta, teismui priėmus byloje sprendimÄ . Uždrausti visuomenei, tuo labiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigÅ«nams, vertinti vieÅ¡ai skelbiamus teismų sprendimus yra demokratinės valstybės principų Å¡iurkÅ¡tus pažeidimas.

Nors demokratija ir įteisina valdžių padalijimo principÄ , tačiau tai nereiÅ¡kia, kad valdžios yra absoliučiai atskirtos, tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija Å¡io principo griežtai net neįgyvendina (Seimo nariai kartu dirba ir ministrais). Demokratinėje valstybėje yra vykdoma ne tik parlamentinė kontrolė, bet ir valdžios tarpusavio kontrolė.2.18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakyme nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnis draudžia tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tiek kitoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigÅ«nams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams kiÅ¡tis į teisėjų ir teismų veiklÄ , nes tai pažeistų jų nepriklausomumÄ ir neÅ¡aliÅ¡kumÄ , kurie yra bÅ«tini vykdant teisingumÄ , todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministras atsisako iÅ¡nagrinėti jos skundus.

Å is argumentas yra neteisingas, nes iÅ¡kraipo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnį ir 109 straipsnį.2.19. Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina teisėjų nepriklausomumÄ jiems vykdant teisingumÄ , t. y. teisėjams ir teismams vykdant jų veiklÄ . Kol teismai vykdė teisingumÄ jos bylose, ji su skundais nesikreipė, taigi, teismų ir teisėjų nepriklausomumas vykdant teisingumÄ buvo užtikrintas.2.20. Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik užtikrina teisėjų nepriklausomumÄ , bet ir įpareigoja teisėjus klausyti tik įstatymo, jiems nagrinėjant bylas.

Nagrinėdami jos bylas, teisėjai įstatymo neklausė, o kaip nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, įstatymui visi asmenys lygÅ«s, vadinasi, ir teisėjai privalo atsakyti už įstatymų pažeidimÄ . Ji nurodė akivaizdžius teisėjų sÄ moningai padarytus įstatymų pažeidimus, nagrinėjant jos ir dukters R. M. bylas.2.21. Teisėjų nepriklausomumas vykdant teisingumÄ ir teisėjų darbo rezultatų (įvykdyto teisingumo) vertinimas yra skirtingi dalykai. VieÅ¡ai skelbiamų teisingumo įvykdymo aktų – teismų sprendimų – įvertinimas nieko bendro neturi su kiÅ¡imusi į teismų ir teisėjų veiklÄ , vykdant teisingumÄ .

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija bÅ«tų visai nereikalinga vykdomosios valdžios institucija, jeigu ji nekreiptų dėmesio ir nesirÅ«pintų teisingumu. Ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministrÄ bÅ«tent dėl jau įvykdyto teisingumo, t. y. priimtų teismo sprendimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro pareiga iÅ¡nagrinėti jos skundus, nes jos skundų nagrinėjimas nepažeidžia teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumÄ , kaip nepagrįstai tvirtinama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymuose.2.22.

Atsakovė tvirtina, kad skundžiami aktai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Tai prieštaraujanti įstatymui atsakovės išvada. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra viešojo administravimo subjektas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 4 dalis, 6 dalis, 7 dalis). Skundai dėl viešojo administravimo subjekto priimtų individualių teisės aktų yra priskirti administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 dalies 1 p.).

Todėl teisme pagrįstai nagrinėjama byla pagal jos skundÄ atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.2.23. Atsakovė nenurodo, kokiu įstatymu remiantis atsakovės priimti administraciniai aktai (atsakymai į mano skundus, kuriuose nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsisako juos svarstyti) negali bÅ«ti ginčo administraciniame teisme objektu, t. y. nesvarstytini administraciniame teisme. Tokiu atveju byla turėtų bÅ«ti nutraukta, tačiau atsakovė nepraÅ¡o bylÄ nutraukti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Nutraukti Å¡iÄ bylÄ nėra įstatyminio pagrindo, nes byla yra priskirta nagrinėti administracinių teismų kompetencijai.2.24. Atsakovė tvirtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymas nėra aktas ar veiksmas, kuris darytų įtakÄ pareiÅ¡kėjos teisėms, atsakovo aktas ar veiksmas aiÅ¡kiai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Tai neteisingas tvirtinimas, nes neteisėtas atsisakymas svarstyti jos skundÄ sukelia jai labai sunkias teisines pasekmes: į teisėjų priimtus neteisingus teismo sprendimus ir prokurorų neteisėtus nutarimus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nekreipia dėmesio, jos skundus atsisako svarstyti.

Atrodytų, kad preziumuojama, jog nei teisėjai, nei prokurorai iÅ¡ viso negali padaryti nusikaltimų, vykdydami savo tarnybines pareigas.2.25. Nėra įstatymo, kuris draustų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (ar kam nors kitam) įvertinti priimtÄ teismo sprendimÄ .2.26. Atsakovas klaidina teismÄ , sutapatindamas priimto teismo sprendimo įvertinimÄ su procesiniais veiksmais dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiÅ«rėjimo bei panaikinimo (ar pakeitimo). Teismo sprendimų peržiÅ«rėjimas ir jų panaikinimas yra iÅ¡imtinai teismo teisė.

Ji neprašė ir nepraÅ¡o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, kad jis panaikintų teismo sprendimus priimtus jos byloje. Ji prašė, kad vykdydamas savo pareigas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras imtųsi priemonių, kad teisėjų veiksmai, nagrinėjant jos bylÄ dėl tėvo žemės grÄ Å¾inimo, bÅ«tų iÅ¡tirti.2.27. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsisako svarstyti jos skundÄ , tuo pažeisdama jos konstitucinę teisę į teisingumÄ .2.28. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiga yra kontroliuoti valstybės politikos teisingumo srityje įgyvendinimÄ .

Atsisakymas svarstyti jos skundÄ Ä¯rodo, kad Å¡i pareiga nevykdoma. II Atsakovė – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiÅ¡kėjos skundÄ (b. l. 21–22) nurodė, kad su skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ , pateikia tokius argumentus.1. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Å io įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylÄ pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad bÅ«tų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundÄ ar praÅ¡ymÄ . Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundÄ (praÅ¡ymÄ ) dėl vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti vieÅ¡ojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių vieÅ¡ojo administravimo tarnautojus, pareigÅ«nus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl vieÅ¡ojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtakÄ asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas aiÅ¡kiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali bÅ«ti ginčo administraciniame teisme objektu. PrieÅ¡ingu atveju teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundÄ , asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiÅ«riu) nepasikeistų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).2. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismÄ galima dėl neteisėto vieÅ¡ojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmÄ , dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimÄ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis, 22 straipsnis).

Å iuo atveju pareiÅ¡kėja siekia, kad bÅ«tų įvertinti teisėjų procesiniai veiksmai, nagrinėjant civilinę ir administracinę bylas. Skundžiamas atsakymas nėra aktas ar veiksmas, kuris darytų įtakÄ pareiÅ¡kėjos teisėms. Todėl pareiÅ¡kėjos reikalavimas panaikinti 2013 m. sausio 16 d. atsakymÄ Nr. (l .23.)7R-445 ir 2013 m. sausio 30 d. atsakymÄ Nr. (l .23.)7R-761 yra nepagrįstas.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, Civilinio proceso kodekse.

Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiÅ¡kia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas gali bÅ«ti peržiÅ«rimas aukÅ¡tesnės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra Å¡alinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad bÅ«tų įvykdytas neteisingumas, ir Å¡itaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutÄ , nustatymas taip pat reiÅ¡kia, jog neįmanoma visiÅ¡kai iÅ¡vengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viskÄ , teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių.4.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851.5. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politikÄ nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veiklos, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti Å¡ios valstybės politikos įgyvendinimÄ .6.

IÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų matyti, kad teismų sprendimai gali bÅ«ti vertinami ir peržiÅ«rimi tik instancine tvarka, arba atnaujinus procesÄ byloje. Kitoks teismų sprendimų vertinimas, peržiÅ«rėjimas ne įstatymų nustatyta tvarka pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, t. y. teismų ir teisėjų nepriklausomumÄ . Ä®siteisėję teismų sprendimai, Å¡iuo atveju, civilinėje byloje pagal Civilinio proceso kodekso 18 straipsnį ir administracinėje byloje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnį yra privalomi ir turi bÅ«ti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,k o n s t a t u o j a :

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiÅ¡kėja – A. O. M. praÅ¡o teismÄ panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 16 d. sprendimÄ Nr. (1.23.)7R-445 (b. l. 3-5) bei 2013 m. sausio 30 d. sprendimÄ Nr. (1.23.)7R-761 (b. l. 15-16), taip pat įpareigoti atsakovę iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjos skundus.2. Pabrėžtina, kad skundžiamais sprendimais atsakovė atsisakė nagrinėti pareiÅ¡kėjos skundus ir vertinti konkrečiÄ faktinę situacijÄ , nes nurodė, kad teisingumo vykdymas yra teismų funkcija, teismai yra nepriklausomi, o Teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politikÄ nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veiklos, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti Å¡ios valstybės politikos įgyvendinimÄ .Teismas sutinka su tokia atsakovės pozicija, nes konkrečių faktinių aplinkybių vertinimas yra procesinis sprendimas, į kurio vykdymÄ Teisingumo ministerijÄ pagal KonstitucijÄ ir įstatymus neturi galių kiÅ¡tis.

Dėl tų pačių argumentų pareiÅ¡kėjai teisingai ir pagrįstai atsakyta dėl prokuratÅ«ros veiklos.Teismas pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymÄ , procesinius įstatymus Lietuvoje numatyta kelių pakopų teismų sistema, kuri užtikrina, kad bÅ«tų paÅ¡alintos galimai padarytos teisės taikymo, aiÅ¡kinimo, faktų vertinimo klaidos. Jeigu yra prielaidų, kad teismai padarė baudžiamÄ sias veikas, tai apie tai turi bÅ«ti informuojami prokuratÅ«ros pareigÅ«nai; jei drausmines veikas – atitinkamos teisėjų savivaldos institucijos.

Teisingumo ministerija negali atlikti tyrimo funkcijų ir analizuoti teisėjų veiklos ar kitaip jÄ kontroliuoti net tada, kai jau yra priimti ir įsiteisėję teismo sprendimai. AnalogiÅ¡kai, Teisingumo ministerijai pagal įstatymus nėra suteikta teisė kontroliuoti prokuratÅ«ros pareigÅ«nų.3. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. (1.23.)7R-445 (b. l. 3-5) bei 2013 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (1.23.)7R-761 (b. l. 15-16) yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.4.

PareiÅ¡kėjos – A. O. M. reikalavimas įpareigoti atsakovę iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėti jos skundus tėra iÅ¡vestinis reikalavimas: nepanaikinus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-445 (b. l. 3-5) bei 2013 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-761 (b. l. 15-16) nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šį reikalavimÄ . Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjos – A. O. M. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjai                                                                                                        Mefodija Povilaitienė                                                                                                                      Ernestas Spruogis                                                                                                                      Nijolė SuÅ¡inskienė