2018-10-03 Nr. AB-17463-3-64-3-00289-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2199-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00289-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog 2016 m. balandžio mėn. ir 2016 m. birželio mėn. jam būnant Šiaulių TI, administracija norėjo išduoti jam draudžiamus metalinius indus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1R-107 pakeistų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 4.6 punktą, numatantį, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti tik plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštę, šaukštą, puoduką, šakutę, peilį), tačiau pareiškėjas šių indų neėmė. Dėl to buvo marinamas badu visą minėtą laikotarpį (t. y. buvo užrakintas kameroje ir nebuvo suteikta galimybė valgyti, dėl ko pareiškėjas patyrė nežmoniškus išgyvenimus bei fizinę kančią) ir tai buvo užfiksavęs raštu administracijai, kuri nesiėmė jokių veiksmų, kad pareiškėjui būtų išduoti leidžiami indai. Tokiais veiksmais Šiaulių TI administracija nusižengė minėtam Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 4.6 punktui, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui.

2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-110 „Dėl teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.58 punktu pakeistas 15 priedas, t. y. vietoj Tardymo izoliatoriuose suimtiesiems draudžiamų įsigyti (parduoti parduotuvėse) maisto produktų sąrašo, patvirtintas Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Anksčiau galiojusiame draudžiamų daiktų sąraše metaliniai indai, kaip draudžiamas daiktas, buvo pažymėtas. Naujai patvirtiname Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše nurodyta, kad suimtieji gali turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštę, šaukštą, puoduką, šakutę, peilį). Iš esmės pats teisinis reglamentavimas nauju teisės aktu nepasikeitė, tiesiog akcentuojama, kad metalinių stalo įrankių suimtiesiems (nuteistiesiems) draudžiama įsigyti, t. y. draudžiamas asmeninis tokių daiktų turėjimas ir įsigijimas (asmeniškai). Priešingai, jokie teisės aktai Šiaulių tardymo izoliatoriui, kaip įstaigai, suimtiesiems (nuteistiesiems) išduoti metalinius indus naudotis neuždraudė. Galiojantis teisinis reglamentavimas nustato, kad minėti indai yra ne asmeninė kalinamųjų asmenų nuosavybė, ne jų pačių įsigyti, o įstaigos suteikiami laikinai naudotis. Be to, iš teismui pateiktos pareiškėjo Asmeninės sąskaitos kopijos matyti, kad ne vieną kartą pareiškėjas tariamai draudžiamus daiktus (metalinius indus) pasiėmė, todėl jo skundas teismui dėl metalinių indų išdavimo neturi jokios prasmės ir teisinio pagrindo.

2.2. Pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 5 d.) 15 priede „Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ numatyta, jog suimtiesiems leidžiama įsigyti ir turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštę, šaukštą, puoduką, šakutę, peilį). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) patvirtintos įvairios nuteistų ir suimtų asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, atliekančių bausmę pataisos namuose, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninėje, aprūpinimo normos bei laisvės atėmimo vietų aprūpinimo įrengimais, inventoriumi bei indais normos, tarp jų ir Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo valgyklos inventoriumi bei indais normos, iš kurių matyti, kad kardomąją priemonę – suėmimą – vykdančių įstaigų valgyklose vienam asmeniui priklauso šakutė, puodelis 0,5 litro talpos ir puodelis iki 0,3 litro talpos, šaukštas, arbatinis šaukštelis (po 1 vnt.), dubenėlis (2 vnt.).

5. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. ir nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 29 d. (b. l. 18). 2016 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. birželio 27 d. pareiškėjas atsisakė paimti Šiaulių TI pareigūnų išduodamus metalinius indus, nes jie draudžiami, apie tai padarydamas įrašą Asmeninėje aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne sąskaitoje (b. l. 23–24). 2016 m. birželio 28 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, prašydamas nedelsiant išduoti jam plastmasinius arba medinius stalo indus, kurie nurodyti leidžiamų turėti daiktų sąraše (b. l. 20). Į šį pareiškėjo prašymą buvo atsakyta, kad plastikiniai arba mediniai stalo indai yra įtraukti į suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir daiktų sąrašą; vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis, suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamas šaukštas, puodelis ir dubenėliai (b. l. 21). Pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2016 m. birželio mėn. į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl maitinimo nesikreipė, duomenų apie badavimą minėtu laikotarpiu nėra (b. l. 19). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atvykęs į Šiaulių TI vėlesniais laikotarpiais (2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. vasario mėn.) pareiškėjas Šiaulių TI išduodamus indus (dubenėlį, puoduką, šaukštą) paėmė (b. l. 24).

6. Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą bei faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam Šiaulių TI buvo išduodami teisės aktais draudžiami indai, siekiant priversti jį nusižengti, nepagrįsti. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priede kalbama apie tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims leidžiamus įsigyti ir turėti maisto produktus, būtiniausius reikmenis ir kitus daiktus, tarp jų plastikinius arba medinius stalo indus, t. y. apie suimtųjų (nuteistųjų) teisę nusipirkti juos tardymo izoliatoriuose esančiose parduotuvėse arba gauti iš artimų asmenų ir turėti kaip asmeninius daiktus kamerose. Tačiau asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimo indais normos nustato tardymo izoliatorių administracijos pareigą aprūpinti įstaigos valgykloje valgančius suimtuosius (nuteistuosius) būtiniausiais indais, šios normos nenumato, kokie tie indai turi būti (metaliniai, plastikiniai, mediniai ar pan.), taip pat nedraudžia tardymo izoliatorių administracijai naudoti metalinius indus. Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo valgyklos inventoriumi bei indais normos nereglamentuoja indų išdavimo kiekvienam asmeniui į kameras kiekio, tačiau paprastai tardymo izoliatoriuose indai išduodami, jeigu asmuo kameroje neturi savo indų, ir tik tam laikotarpiui, kurį suimtasis (nuteistasis) būna izoliatoriuje, t. y. tik laikinai naudoti. Šiaulių TI pareigūnai, išduodami pareiškėjui metalinius indus, jokių teisės aktų nepažeidė.

7. Teismas pažymėjo, kad nenustačius pareiškėjo kalinimo nesilaikant teisės aktų reikalavimų, negalima konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. 8. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas neišnagrinėjo pareiškėjo pateikto skundo ir jame išdėstytų aplinkybių, rėmėsi tik neaiškiais atsakovo teiginiais, pateiktais atsiliepime.

8.2. Pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI 2016 m. balandžio 26 d. iš jo kratos metu buvo paimti identiški indai, kurių duodamų administracijos jis atsisakė, todėl nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjas badavo, tačiau Šiaulių TI nepateikė teismui tokių duomenų, juos slėpė, siekdamas išvengti atsakomybės. Tai, kad pareiškėjas atsisakė paimti iš administracijos duodamus indus, patvirtina, jog maistas pareiškėjui objektyviai negalėjo būti išduodamas ir pareiškėjas negalėjo jo valgyti.

9. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijamų klausimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 2 d.).

9.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde nepateikiami jokie objektyvūs įrodymai, kurie pagrįstų neteisėtus atsakovo veiksmus ir pareiškėjo patirtą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2016 m. balandžio mėn. ir 2016 m. birželio mėn. netinkamomis sąlygomis (sąmoningai išduodant pareiškėjui draudžiamus metalinius indus, o jų pareiškėjui atsisakius, marinant jį badu), atlyginimo.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, tarp jų plastikinių arba medinių stalo indų, sąrašai skirti nustatyti suimtųjų (nuteistųjų) teisę nusipirkti juos tardymo izoliatoriuose esančiose parduotuvėse arba gauti iš artimų asmenų ir turėti kaip asmeninius daiktus kamerose, tačiau asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimo indais normos nustato tardymo izoliatorių administracijos pareigą aprūpinti įstaigos valgykloje valgančius suimtuosius (nuteistuosius) būtiniausiais indais, nenustatydamos, kokie tie indai turi būti (metaliniai, plastikiniai, mediniai ar pan.), taip pat nedraudžia tardymo izoliatorių administracijai naudoti metalinius indus, ir tik tam laikotarpiui, kurį suimtasis (nuteistasis) būna izoliatoriuje, t. y. tik laikinai naudoti. Taigi Šiaulių TI pareigūnai, išduodami pareiškėjui metalinius indus, jokių teisės aktų nepažeidė.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismas neišnagrinėjo jo skundo ir jame išdėstytų aplinkybių, rėmėsi tik neaiškiais atsakovo atstovo teiginiais, o atsakovo atstovas nepateikė teisingų duomenų apie pareiškėjo badavimą laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

15. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

16. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas neišnagrinėjo jo skundo ir jame išdėstytų aplinkybių, rėmėsi tik neaiškiais atsakovo atstovo teiginiais, nurodytais atsiliepime į skundą, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

17. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus šio pobūdžio bylose, t. y. jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Vis dėlto, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Tai atsispindi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3850-525/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1687-525/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-663-438/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018 ir kt.).

18. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su skundu jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, o atsakovo atstovas, įpareigotas pirmosios instancijos teismo, pateikė ne tik atsiliepimą, tačiau ir visą medžiagą, susijusią su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis už skunde nurodytą laikotarpį, taip pat pareiškėjo asmens sveikatos istoriją už skunde nurodytą laikotarpį bei pirminės gydytojų apžiūros lapą (b. l. 5–28). Iš šių duomenų, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, matyti, kad nors pareiškėjas 2016 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. birželio 27 d. ir atsisakė paimti Šiaulių TI pareigūnų išduodamus metalinius indus, nes jie draudžiami, apie tai padarydamas įrašą Asmeninėje aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne sąskaitoje (b. l. 23–24), tačiau nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2016 m. birželio mėn. į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl nepamaitinimo nesikreipė, duomenų apie badavimą minėtu laikotarpiu nėra (b. l. 19), juo labiau, kad 2016 m. birželio 28 d. bei vėliau atvykęs į Šiaulių TI (2016 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. vasario 7 d.) pareiškėjas Šiaulių TI išduodamus indus (dubenėlį, puoduką, šaukštą) paėmė (b. l. 24). Pareiškėjas, teigdamas, kad Šiaulių TI pateikti duomenys suklastoti arba Šiaulių TI sąmoningai nepateikė badaujančiųjų registracijos dokumentų, nepagrindė šių savo argumentų jokiais objektyviais duomenimis. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie yra nuoseklūs, juose pateikti duomenys neprieštaringi, o byloje yra pakankamai duomenų bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių duomenų patikimumo atmestini.

19. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad atsakovo atstovas (Šiaulių TI), išduodamas pareiškėjui metalinius indus, jokių teisės aktų nepažeidė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, taip pat įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jį keisti ar grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir rinkti bei tirti naujus įrodymus, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė