2017-11-28 Nr. AB-22046-3-61-3-02466-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2617-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02466-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 31 d. iki 2016 m. kovo 16 d. buvo laikomas LAVL palatose, kuriose nebuvo vietos pasivaikščioti, todėl pareiškėjas visą laiką turėjo gulėti. LAVL palatų būklė buvo avarinė, remontas darytas prieš 20 metų. Kamerose buvo drėgna, nuo sienų byrėjo tinkas, nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas, buvo pelėsio, veisėsi buitiniai kenkėjai. Pareiškėjas buvo vedamas praustis į dušą, kuriame prausėsi ir kiti asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis, įskaitant tuberkuliozę, be to, dušuose buvo pelėsio, buvo nešvaru. Dėl tokių sąlygų LAVL pareiškėjas teigia patyręs psichologinį sukrėtimą, suprastėjo jo sveikata, atsirado depresija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–9) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 16 d. buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5 (12,14 kv. m, 3 lovos) ir kamerų tipo palatoje Nr. 30 (15,45 kv. m, 3 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų (suimtųjų), nevedama, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, LAVL pateikti negali. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems (suimtiesiems). Įstaigos administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į asmeniui rekomenduojamą ploto normą. Palatos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Kiekvienoje kameroje yra langai, pritaikyti vėdinimui, ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Visose kamerų tipo palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka higienos normas. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pacientai, sergantys tuberkulioze, į dušą vedami atskirai nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų). LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. LAVL čiužiniai, patalynė ir kt. keičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į LAVL finansines galimybes, minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. LAVL atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas įrodymais, o apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų (neveikimo) ir pasekmių, kuriomis grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 58–64) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 14 dienų, iš kurių tuo metu, kai buvo gydomas kamerų tipo palatoje Nr. 30, vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai nebuvo pažeisti, tačiau pareiškėjo teisė į 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą buvo pažeista tuo metu, kai jis buvo gydomas palatoje Nr. 5. Todėl yra pagrindas konstatuoti LAVL veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų neužtikrinimu.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos palatų ir dušų būklės yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuriose konkrečiai palatose / dušuose ir kokie pažeidimai buvo padaryti, todėl tokie skundo teiginiai teismo negali būti tinkamai ištirti ir įvertinti. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad LAVL patalpose gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų teikė skundus LAVL administracijai. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu palatų, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, taip pat ginčo metu buvusios dušų būklės nėra galimybės nustatyti. Taigi, pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir nepaneigus LAVL pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, nėra pagrindo teigti, jog LAVL palatų ir dušų būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su čiužinių būkle, teismas nurodė, kad teisės aktai čiužinių susidėvėjimo lygio nereglamentuoja. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus ar prašymus dėl netinkamos čiužinių būklės, taip pat kad dėl tariamai netinkamos čiužinių būklės buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendime atkreipė dėmesį, kad LAVL atsiliepime nurodė, jog visi tuberkulioze sergantys asmenys yra izoliuoti, privalomai dėvi apsaugines kaukes ir kt., pacientai, sergantys tuberkulioze, į dušą vedami atskirai nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų). Pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečios pasekmės jam kilo dėl to, kad jis turėjo naudotis dušais, kuriais naudodavosi ir užkrečiamomis infekcinėmis ligomis sergantys asmenys, taip pat nenurodė, kad jis dušu naudodavosi kartu su tokiais asmenimis.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus dėl to, kad buvo laikomas per mažo ploto palatoje. Pažeidimo trukmė (mažiau nei 14 dienų) nebuvo ilgalaikė. Byloje nėra duomenų, kad dėl laikymo per mažo ploto palatoje pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas vertino, kad šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Išdėstęs visa tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68–69, 74, 79), kuriame prašo jo skundą tenkinti ir priteisti 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylos aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad LAVL negalėjo pateikti duomenų, koks konkrečiai asmenų skaičius buvo laikomas palatose ginčo laikotarpiu, taip pat duomenų apie palatų atitikimą higienos reikalavimams, o tai turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai. Pasak pareiškėjo, jis buvo priverstas praustis prišiukšlintame ir techniškai netvarkingame duše. Be to, LAVL klaidino teismą, pateikdama iškraipytus faktus apie kamerų remontą, nes joks remontas jose nebuvo atliekamas 15 metų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo naujas jam paaiškėjusias aplinkybes, kad LAVL patalpos Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip neapgyvendinamos patalpos, todėl šiose patalpose žmonės negali būti laikomi, kadangi visi šie pastatai yra pripažinti avarinės būklės.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš LAVL neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją palatose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas, taip pat neužtikrinant higienos sąlygų, kadangi palatos buvo neremontuotos, nuo sienų byrėjo tinkas, buvo pelėsio, jose buvo drėgna, nebuvo tinkamo vėdinimo, veisėsi buitiniai kenkėjai, pareiškėjas buvo vedamas praustis į netvarkingą dušą, kuriame prausėsi ir kiti asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis, dušuose taip pat buvo pelėsio. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, kad yra pagrindas konstatuoti LAVL veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų neužtikrinimu, t. y. konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylos aplinkybių bei neatsižvelgė į tai, kad LAVL negalėjo pateikti duomenų, koks konkrečiai asmenų skaičius buvo laikomas palatose ginčo laikotarpiu, taip pat duomenų apie palatų atitikimą higienos reikalavimams. Pareiškėjo teigimu, dušo patalpos buvo prišiukšlintos, o dušo galvutės buvo sulaužytos ir neveikė. Be to, LAVL palatos nebuvo remontuojamos 15 metų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodė, kad LAVL patalpos Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos kaip negyvenamos patalpos, todėl pareiškėjas šiose patalpose apskritai negalėjo būti laikomas.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kad LAVL dušo galvutės buvo sulaužytos ir neveikė, o LAVL patalpos Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos kaip negyvenamos patalpos, bei su tuo susijusius reikalavimus. Šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio LAVL palatų ploto bei palatų ir dušo higienos sąlygų.

20. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, nevedama, tačiau pateikė informaciją, kad Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5 (12,14 kv. m) ir kameros tipo palatoje Nr. 30 (15,45 kv. m), kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengta po 3 lovas. LAVL neneigia, jog palatoje Nr. 5 vienam asmeniui nustatyta ploto norma galėjo būti neužtikrinta. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir kt.). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovo atstovui. Įvertinus byloje pateiktus duomenis dėl patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas ploto, konstatuotina, jog, nors kamerų tipo palatoje Nr. 30 Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte įtvirtinta 5,1 kv. m minimalaus ploto norma ir buvo užtikrinta, tačiau byloje nėra duomenų, kiek dienų ginčo laikotarpiu pareiškėjas praleido palatoje Nr. 5 ir kiek – palatoje Nr. 30 ir ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, atitinkamai konstatuojant, jog minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas jam nebuvo užtikrintas nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 16 d., t. y. 13 lovadienių (b. l. 10). Dėl nurodytų aplinkybių, ypač atsižvelgiant į šios įstaigos veiklos specifiką, egzistavo pagrindas konstatuoti LAVL neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).

21. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad LAVL palatos buvo neremontuotos, nuo sienų byrėjo tinkas, jose buvo pelėsio, palatose buvo drėgna, nebuvo tinkamo vėdinimo, veisėsi buitiniai kenkėjai, o dušo patalpos buvo prišiukšlintos, pažymėtina, kad atitinkami higienos normų reikalavimai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Šioje normoje nustatyta, jog laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (20 p.). Dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

21.1. Pareiškėjas nusiskundimų dėl higienos reikalavimų pažeidimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kurioje iš palatų jie buvo, be to, nepateikė šiuos pažeidimus patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad palatose Nr. 5 ir Nr. 30 paviršiai tinkami valymui ir dezinfekcijai, valymo ir dezinfekcijos planai atlikti, darbai registruojami, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, vizualiai švaru, yra langai, santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis atitinka reikalavimus (b. l. 16–18, 19–21). LAVL 2015 m. kovo 18 d. darbų priėmimo akte Nr. BD-474 (b. l. 34–35) nurodyta, kad Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5 atliktas remontas: senų dažų nugrandymas nuo sienų ir lubų, sienų ir lubų glaistymas, gruntavimas, dažymas, grindų dažymas. Taigi duomenų, kad LAVL palatos Nr. 5 ir Nr. 30 neatitiko kurių nors iš pareiškėjo nurodytų higienos reikalavimų, nenustatyta. Tuo tarpu duomenys apie LAVL dušo patalpų valymą ir būklę byloje nepateikti. Atitinkamai, atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl prišiukšlintų dušų, konstatuotinas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 28.2 punkto pažeidimas.

21.2. Atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą LAVL nurodė, jog įstaigos patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau, visi darbai registruojami žurnaluose. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atliktų darbų aktai (b. l. 24, 25), taip pat Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu nustatytos aplinkybės (b. l. 19–21). Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Kita vertus, neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį (minimalaus ploto palatoje bei higienos normos dėl dušo patalpų tvarkymo pažeidimus) ir trukmę, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pažeidimai nustatyti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje įstaigoje, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų dvasinių ir fizinių nepatogumų bei atsakovo veiksmų.

24. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

25. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

26. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

27. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

28. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).

29. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į įstaigos, kurioje nustatyti pažeidimai, veiklos bei ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 117 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – priteisti pareiškėjui 117 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą.

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 117 Eur (vieną šimtą septyniolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys