2016-06-15 Nr. AB-12970-3-61-3-01357-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-557-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01357-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. L. skundą atsakovui Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui dėl įsakymo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro (toliau – ir atsakovas) viršininko 2016 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 140-TE-22; 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą – Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Finansų poskyrio vedėjos pareigas; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo vidutinį A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant jį nuo neteisėto atleidimo 2016 m. vasario 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi (b. l. 18) pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Tuo tarpu iš teismui pateiktų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro duomenų nustatyta, kad pareiškėja su skundžiamu įsakymu per Dokumentų valdymo sistemą susipažino 2016 m. vasario 25 d. Taigi, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundas teismui galėjo būti pateiktas iki 2016 m. kovo 25 d. įskaitytinai. Tačiau pareiškėja skundą teismui paštu išsiuntė 2016 m. kovo 31 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą. Be to, pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių skundo padavimo terminas praleistas, taip pat neprašė atnaujinti šį terminą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pareiškėjai praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėja I. L., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 24–25), prašydama minėtą nutartį panaikinti. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju skundo padavimo terminą praleido nežymiai, t. y. tik 4 darbo dienas, o tam reikšmės turėjo tai, jog dėl atsakovo poreikių iki atleidimo dienos eidama pareigas ji dirbo be pietų pertraukos ir po darbo, be to, skundo padavimo laikotarpiu dėl marčios nėštumo jai reikėjo rūpintis anūkų priežiūra. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas, neišaiškinęs jai teisės reikšti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, apribojo jos teisę pateikti tokį prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, kadangi yra praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėja neteikė prašymo jį atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja siekia apskųsti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro viršininko 2016 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 140-TE-22 „Dėl I. L. atleidimo iš pareigų“ (b. l. 6). Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, matyti, kad pareiškėja su minėtu skundžiamu įsakymu per Dokumentų valdymo sistemą susipažino 2016 m. vasario 25 d. (b. l. 10–17, 20–22). Taigi, paskutinė skundo dėl nurodyto įsakymo pateikimo teismui diena buvo 2016 m. kovo 25 d. Tačiau pareiškėja skundą teismui paštu išsiuntė tik 2016 m. kovo 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 7), t. y. praleidusi įstatymo numatytą skundo padavimo terminą, ir teikdama skundą neprašė jį atnaujinti. Pabrėžtina, jog šių aplinkybių pareiškėja iš esmės neginčija ir ginčo byloje dėl to nėra.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, o atskirojo skundo argumentai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesuteikė pareiškėjai galimybės ištaisyti skundo trūkumus, t. y. prašyti pratęsti terminą skundui pateikti, ir skundžiama nutartimi apribojo jos teisę pateikti tokį prašymą, atmestini kaip nepagrįsti. Juolab kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis dėl ginčijamo akto į teismą, kartu su skundu pateikiant įrodymais grįstą prašymą dėl termino atnaujinimo. Atitinkamai pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių ir dėl to, kad šis terminas praleistas 4 darbo dienas, nagrinėjamu atveju nesvarstytinos, kadangi prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui kartu su skundu, o ne išreiškiamas apeliacinės instancijos teismui paduotame atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, naujai keliamų procesinių klausimų nesprendžia, o tik patikrina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal šios nutarties priėmimo metu buvusias procesines aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-509/2011).

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius