2020-08-26 Nr. AB-15531-3-61-3-00684-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4531-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00684-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. (X. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kinų Jonas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. vasario 25 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-656 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui X. K., panaikinimo” (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo suteiktas leidimas nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2017 m. spalio 2 d. dirbti restorano virėju uždarojoje akcinėje bendrovėje „Kinų Jonas“ (toliau – ir Bendrovė). Bendrovėje pareiškėjas dirbo nuo 2016 m. spalio 3 d. (2016 m. spalio 9 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu). Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui buvo suteikta teisė nuo 2019 m. spalio 3 d. iki 2021 m. spalio 2 d. dirbti Bendrovės restorano virėju. Minėto sprendimo pagrindu atsakovas 2019 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 3 d. iki 2021 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą pripažinti Bendrovės direktorių kaltu padarius administracinį nusižengimą (už nelegalų darbą) ir skirti jam 1 000 Eur dydžio baudą. 2019 m. gegužės 20 d. minėtas asmuo sumokėjo paskirtą 1 000 Eur dydžio sumos baudą. 2020 m. vasario 10 d. atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

3. Sprendimas yra grindžiamas vien tik faktine aplinkybe, jog Bendrovės direktoriui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už nelegalų darbą. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, atsakovas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento, t. y. dienos, kada atsakovas sužinojo apie pareiškėjo darbdavio, Bendrovės direktoriui paskirtą administracinę nuobaudą už nelegalų darbą. Remiantis paties atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas apie pareiškėjo darbdavio, Bendrovės direktoriaus nubaudimo už nelegalų darbą faktą sužinojo laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 30 d. (paklausimo išsiuntimo data) iki 2019 m. spalio 24 d. (atsakovo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Bendrovės darbuotojui taip pat Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui S. H. data). Nurodytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, jog atsakovas priimti Sprendimą turėjo teisę vėliausiai iki 2019 m. lapkričio 7 d. Tikėtina, jog pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas atsakovui tapo žinomas praėjus kelioms dienoms po paklausimo Valstybinei darbo inspekcijai pateikimo, t. y. gavus atsakymą iš Valstybinės darbo inspekcijos, todėl terminas sprendimui priimti yra praleistas daugiau nei 8 (aštuonis) mėnesius.

4. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma, suteikianti atsakovui teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra imperatyvi. Atsakovas nustatęs, jog užsieniečio, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbdavys ar darbdavio direktorius yra baustas administracine tvarka už nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai, per 14 dienų, neturi teisės priimti sprendimo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik formaliai remdamasis administracinio nusižengimo ir (ar) nubaudimo faktu. Atsakovas, konstatavęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto pagrindo egzistavimą, turi pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtos nuobaudos įvykdymą, pareiškėjo ryšį su padarytu pažeidimu, jo būtinumą, reikalingumą darbdavio veikloje bei tai, ar padarytas administracinis pažeidimas yra susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo Sprendimas, kuriame formaliai konstatuotas išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, nevertinant su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių, pažeidžia Tvarkos aprašo 130 punktą ir negali būti laikomas pagrįstu ir motyvuotu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovės direktorius pripažino padarytą pažeidimą, gailėjosi ir laiku įvykdė paskirtą nuobaudą.

5. Bendrovės direktoriaus padarytas administracinis nusižengimas nebuvo susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu, t. y. visi užsieniečiai, kurie dirbo Bendrovės kavinėse (restoranuose), tarp jų ir pareiškėjas, buvo tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka, įdarbinti. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius. Šiuo atveju, minėtų aplinkybių nenustatyta, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

6. Departamentui priėmus formalius sprendimus, kuriais panaikinti pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams (darbuotojams) išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovė nebeturi jokios galimybės tinkamai užtikrinti maisto paslaugų tiekimo ir yra priversta paskelbti bankrotą, kadangi neturi galimybės įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečio, kuris galėtų ir mokėtų gaminti tradicinius kinų virtuvės patiekalus. Dėl Bendrovės direktoriaus, kuris taip pat yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietis (užsienietis), padarytos klaidos – vieno administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuris yra nesusijęs su užsieniečių nelegaliu įdarbinimu ar nelegalia imigracija, dėl likusių 2 mėnesių nuobaudos galiojimo termino, Bendrovė privalo nutraukti nuo 2010 metų vykdomą ir nuolat Lietuvos Respublikoje plėtojamą verslą.

7. Pareiškėjo nuomone, jo darbdavys nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nes administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas tik fizinis asmuo, Bendrovės direktorius, todėl atsakovas priimdamas Sprendimą nepagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas pažeidė gerojo administravimo principą, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą

9. Atsakovas paaiškino, kad Bendrovės direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu nubaustas už administracinį nusižengimą (nelegalų darbą), nors Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis imperatyviai numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad Departamentas praleido 14 dienų terminą sprendimui priimti, nėra reikšmingi, nes nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę ginčijamo Sprendimo pagrįstumą. Sprendimo priėmimas užtruko ilgiau nei nustatyta teisės aktuose, tačiau terminas jam priimti yra instrukcinio, o ne imperatyvaus pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro ginčijamo sprendimo neteisėtu ir negaliojančiu. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokios neigiamos teisinės pasekmės dėl šio termino pažeidimo jam kilo. Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, o termino praleidimas savaime nepanaikina Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus pagrindo panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas nenurodė nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamu Sprendimu buvo įvykdytas ne objektyvus, o tik formalus teisingumas, kuriuo Bendrovės direktorius (darbdavys) yra baudžiamas antrą kartą dėl to paties administracinio teisės pažeidimo ir taip pažeidžiamas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas. Atsakovas pažymėjo, kad šioje byloje sprendžiamas ne Bendrovės traukimo administracinėn atsakomybėn klausimas, o Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi klausimas, todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl non bis in idem principo galimo pažeidimo šioje byloje nėra reikšmingi. Be to, administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Sprendimas yra individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir VAĮ.

13. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnis nenustato sąlygos įstatymo taikytojui nustatyti aplinkybės, kad nelegaliai įdarbinti asmenys būtų iš trečiųjų užsienio valstybių, o pareiškėjo skunde nurodyta 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimta direktyva Nr. 2009/52/EB (toliau – ir Direktyva) nereguliuoja leidimų laikinai gyventi išdavimo klausimų. Direktyva nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas. Europos Sąjungos lygiu priimta direktyva įtraukiama arba perkeliama į Europos Sąjungos šalių vidaus teisę, kad ji taptų įstatymu tose šalyse. Byloje nėra duomenų, kad Direktyvos nuostatos būtų neperkeltos arba būtų netinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. Direktyva neapriboja teisės Europos Sąjungos valstybėms narėms nelegaliu darbu laikyti platesnį veikų ratą, neapsiribojant vien trečiųjų šalių piliečių nelegaliu įdarbinimu. Be to, šalys Europos Sąjungos valstybės narės gali nustatyti didesnius reikalavimus darbuotojams, kurie siekia gauti leidimą laikinai gyventi konkrečioje šalyje.

14. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Departamentui, nenurodė ir pareiškėjas. Be to, byloje nėra ginčo, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, todėl, kad jis padarė administracinį nusižengimą eidamas Bendrovės direktoriaus pareigas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyta, kad darbdavys yra tas, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį. Kadangi Bendrovės vadovas veikė Bendrovės vardu (kaip Bendrovės valdymo organas) ir pasirašydamas darbo sutartis įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, jis veikė kaip darbdavys.

15. Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, o atsakovas jį priimdamas nepažeidė gerojo administravimo principo.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį patenkinti. Bendrovės manymu, Sprendimas prieštarauja protingumo, teisingumo ir proporcingumo principams bei gali padaryti žalos net ir tretiesiems asmenims, todėl naikintinas kaip nepagrįstas.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo K. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Ginčo, jog užsienietis atitinka Įstatymo 26 ir 40 straipsnių reikalavimus ir sąlygas, nėra. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Kinų Jonas“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (bauda sumokėta 2019 m. gegužės 20 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

20. Teismas sutiko, kad skundžiamo Sprendimo priėmimas užtruko ilgiau nei nustatyta teisės aktuose, tačiau terminas jam priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas, teismo vertinimu, nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Teismas pažymėjo, kad termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, o atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjas nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kokios neigiamos teisinės pasekmės pareiškėjui kilo dėl šio termino pažeidimo.

21. Teismas pareiškėjo argumentus dėl non bis in idem principo galimo pažeidimo laikė teisiškai nereikšmingais. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nesprendžiamas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kinų Jonas“ traukimo administracinėn atsakomybėn už nelegalų darbą klausimas. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas nenumato, kad Departamentas turėtų tirti papildomas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, nustatęs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, konstatuoto įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, egzistavimą. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad turėtų būti remiamasi 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai. Teismas nurodė, kad ši Direktyva nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas. Lietuvos Respublikoje jos nuostatos įgyvendintos tiek atitinkamais Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, tiek Užimtumo įstatymo pakeitimais. Tai, kad Direktyva, autonomiškai ją aiškinant, nelegalų darbą apibrėžia per nelegaliai esančio trečiosios šalies piliečio darbą (Direktyvos 2 str. d p.), neapriboja valstybių narių nelegaliu darbu laikyti platesnį veikų ratą, neapsiribojant vien trečiųjų šalių piliečių nelegaliu įdarbinimu.

22. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas nurodė, kad, atmetus pareiškėjo skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 23. Pareiškėjas K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti skundą ir panaikinti Departamento Kontrolės skyriaus 2020 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 50U-656 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui X. K., panaikinimo“. Taip pat pareiškėjo naudai prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjo manymu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas formaliai, jame išdėstyti deklaratyvūs motyvai ir argumentai, kuriais iš esmės tik cituojama atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodyta pozicija, tačiau teismas nepateikė jokių objektyvių ir motyvuotų išaiškinimų, todėl pareiškėjas laikosi nuomonės, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

25. Pareiškėjas nurodo, kad terminas Sprendimui priimti yra praleistas daugiau nei 8 mėnesius. Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyto termino praleidimas yra vienas iš pagrindinių skundo argumentų, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepateikė jokių motyvų, o tik pakartojo atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išaiškinimu, kad Tvarkos aprašas yra tik instrukcinio pobūdžio, pažymi, kad Tvarkos aprašas, reglamentuojantis leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarką, yra poįstatyminis, imperatyvaus pobūdžio teisės aktas, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, turi pareiga vadovautis Tvarkos apraše nustatyta tvarka ir terminais. Pirmosios instancijos teismo pateikti išaiškinimai, jog Tvarkos aprašas yra tik instrukcinio pobūdžio (neprivalomas) pažeidžia gero administravimo ir teisinės valstybės principus, bei sukuria precedentą, kai užsienietis siekdamas gauti, pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi pareigą vadovauti Įstatymu bei Tvarkos aprašu, o atsakovas, panaikindamas leidimą laikinai gyventi, kaip įgaliotas viešojo administravimo subjektas (institucija), gali Įstatymu ir Tvarkos aprašu nustatytą tvarką kvestionuoti, ja nesivadovauti ir ją pažeisti. Atsakovas pareiškėjui išdavęs naują leidimą laikinai gyventi ir daugiau nei 8 mėnesius praleidęs terminą pareiškėjui davė objektyvų pagrindą manyti, jog išduotas leidimas laikinai gyventi nebus panaikintas, todėl atsakovo aplaidus neteisėtas neveikimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir negali būti pateisinamas vien tik leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindo nustatymo faktu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad praleistas terminas nedaro įtakos Sprendimo teisėtumui, visiškai nevertino termino praleidimo trukmės bei dėl kokių priežasčių jis buvo praleistas.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo argumentais, kad pareiškėjas nenurodė, kokios neigiamos teisinės pasekmės dėl šio termino pažeidimo jam kilo, pažymi, kad teismas nesigilino ir nesiaiškino, kokios neigiamos teisinės pasekmės pareiškėjui yra kilusios dėl atsakovo priimto Sprendimo, praleidus terminą 8 mėnesius. Pareiškėjas nurodo, kad neigiama Sprendimo įtaka jam yra akivaizdi. Dėl panaikinto leidimo pareiškėjas yra priverstas keisti darbdavį, samdyti advokatus, kreiptis į teismą. Pareiškėjas Kinijos Liaudies Respublikoje turi šeimą, mažamečių vaikų, kuriuos išlaiko iš uždirbtų pinigų Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu pareiškėjas yra Kinijos Liaudies Respublikoje, todėl dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino jis neturi galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką. Tuo atveju, jeigu atsakovo Sprendimas nebus panaikintas, pareiškėjas apskritai gali neturėti galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką ir tęsti tolimesnius darbo santykius, nes neturintys leidimo gyventi trečiojoje šalyje, Kinijos Liaudies piliečiai šiuo metu yra neišleidžiami iš šalies. Būtent atsakovo aplaidumas, t. y. daugiau nei 8 mėnesius praleistas terminas Sprendimui priimti, pareiškėjui sukuria nežinomybę tiek dėl gyvenimo ir darbo Lietuvoje, tiek dėl savo šeimos ateities.

27. Pareiškėjas akcentuoja, kad administracinėje byloje nebuvo pašalintos abejonės dėl teisėjų kolegijos šališkumo, kuri dėl bylos baigties galbūt turėjo išankstinį nusistatymą (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas). Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. gegužės 18 d. pateikė pareiškimą dėl teisėjų nušalinimo, kuriuo prašė „nušalinti Vilniaus apygardos administraciniame teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI2-2554-815/2020 paskirtą teisėjų kolegiją – Ernestą Spruogį, Jovitą Einikienę ir Ivetą Pelienę“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi minėto pareiškimo netenkino. Pareiškėjas pažymi, kad teisėjų kolegija išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-1035-816/2020, iki šios bylos nagrinėjimo, buvo įvertinusi ir išnagrinėjusi tas pačias faktinės aplinkybes, tuos pačius įrodymus bei pasisakiusi dėl to paties leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (atsisakymo išduoti) pagrindo, t. y. Bendrovės direktoriaus padaryto administracinio nusižengimo (Įstatymo 50 str. 1 d. 19 p. a p.), todėl teisėjų kolegija antrą kartą nagrinėjo tą pačią administracinę bylą, o tai sudaro pagrindą teigti, jog teisėjų kolegija turėjo išankstinį nusistatymą faktinių aplinkybių, įrodymų bei bylos baigties atžvilgiu. Pareiškėjo įsitikinimu, netenkinus pareiškimo dėl teisėjų kolegijos nušalinimo, buvo pažeistas teismo nešališkumo principas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodytais argumentais, kad pareiškėjo pareiškimas dėl teisėjų kolegijos nušalinimo, vertinant jo pateikimo laiką, gali būti laikomas piktnaudžiavimu, nurodo, kad pareiškimą dėl teisėjų kolegijos nušalinimo, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje paskelbtą karantiną ir dažną teisėjų kolegijų kaitą, pateikė likus 3 darbo dienoms iki byloje paskirto teismo posėdžio. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 5 dalį pareiškimas dėl teisėjų nušalinimo išsprendžiamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Taigi, yra akivaizdu, kad pareiškėjas nesiekė vilkinti administracinės bylos proceso, o tik siekė teisės į nešališką teismą užtikrinimo, todėl jo veiksmai nelaikytini piktnaudžiavimu.

29. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir pašo jį atmesti.

30. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir vadovaudamasis imperatyvia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi ir joks kitas teisės aktas nenumato, kad ši imperatyvi teisės norma negali būti taikoma praėjus 14 dienų terminui nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo sužinojimo.

31. Atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjo atstovas nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde nepateikė logiško paaiškinimo, kokios neigiamos teisinės pasekmės kilo pareiškėjui dėl Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyto termino praleidimo. Remiantis viešai prieinama informacija, šiuo metu Kinijos Liaudies Respublikos piliečiams nėra uždrausta išvykti iš šalies. Kinijos vyriausybė taiko tam tikrus apribojimus asmenims atvykstantiems į Kinijos teritoriją, tačiau palengvėjus pandemijos protrūkiui, sienos apribojimai yra švelninami. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl draudimo Kinijos piliečiams išvykti iš šalies, o jo paties teiginiai prieštarauja viešai prieinamai informacijai, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai negali būti laikomi pagrįstais. Nepaisant to, net ir preziumuojant, kad Kinijos piliečiams yra draudžiama išvykti iš Kinijos neturint leidimo gyventi trečiojoje šalyje, pareiškėjas turi galimybę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą nacionalinės vizos išdavimo neišvykdamas iš kilmės valstybės. Atitikus teisės aktuose nustatytus nacionalinės vizos išdavimo pagrindus ir nesant atsisakymo pagrindų, pareiškėjas gautų dokumentą, suteikiantį teisę atvykti į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl prarastos galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką ir tęsti tolimesnius darbo santykius esamoje situacijoje yra nepagrįsti. Tokias pasekmes lėmė ne neteisėti Migracijos departamento veiksmai, o imperatyvios Įstatymo nuostatos ir faktinės aplinkybės (baustumas už nelegalų darbą).

32. Atsakovo manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas, todėl prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2020 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. (15/5-8) 50U-656 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui X. K., panaikinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovo Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a pagrindu, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nustatė, kad Sprendimo priėmimas užtruko ilgiau nei nustatyta teisės aktuose, tačiau šio pažeidimo nelaikė esminiu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl teisėjų kolegijos, nagrinėjusios jo skundą, šališkumo. Pareiškėjo manymu, teisėjų kolegija turėjo išankstinį nusistatymą faktinių aplinkybių, įrodymų bei bylos baigties atžvilgiu, nes iki šios bylos išnagrinėjimo kitoje administracinėje byloje Nr. eI2-1035-816/2020 buvo įvertinusi ir išnagrinėjusi tas pačias faktines aplinkybes, tuos pačius įrodymus bei pasisakiusi dėl to paties leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (atsisakymo išduoti) pagrindo. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad atsakovas praleido Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytą terminą Sprendimui priimti, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nepagrįstai nevertino kaip Sprendimo panaikinimo pagrindo, dėl to nepateikė jokių motyvų, o tik pakartojo atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Pagal šio straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

38. Iš nurodytos teisės normos matyti, kad minėtu teisiniu pagrindu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui turi būti panaikintas, esant nurodytoms sąlygoms. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvaus pobūdžio ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės.

39. Byloje nustatyta, pareiškėjo darbdavio UAB „Kinų Jonas“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (bauda sumokėta 2019 m. gegužės 20 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai. Taigi, skundžiamo Departamento 2020 m. vasario 10 d. sprendimo priėmimo metu egzistavo teisinis ir faktinis pagrindas pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyto termino nesilaikymu Sprendimui priimti, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu atmestini. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo aplinkybes, kad dėl per ilgai užsitęsusio Sprendimo priėmimo proceso jis patyrė tam tikras neigiamas pasekmes, susijusias su darbdavio pakeitimu, prarasta galimybe atvykti į Lietuvos Respubliką ir kt., tačiau šių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, dėl jų teismas nepasisakė, todėl, apeliacine tvarka vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jos nevertintinos.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas rėmėsi tik atsakovo argumentais, tačiau nepateikė objektyvių ir motyvuotų išaiškinimų, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą, pažymėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog nebuvo įsigilinta į bylos esmę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) laikomasi nuostatos, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad jame išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytas bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, jis pritaikytas faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, visiškai nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, nešališkumo, nes ta pati teisėjų kolegija anksčiau nagrinėjo kitą administracinę bylą Nr. eI2-1305-816/2020 (apeliaciniame skunde nurodytas Nr. eI2-1035-816/2020), kurioje vertino analogiškas faktines aplinkybes kaip ir šioje administracinėje byloje.

43. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Šio straipsnio 2 dalyje išvardinti atvejai, kai teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą.

44. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs EŽTT, ne kartą išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje I. prieš Slovakiją). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimą byloje N. prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimą byloje P. prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje G. ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje F. ir S. prieš Italiją).

45. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas naudojosi nušalinimo institutu – Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2020 m. gegužės 18 d. pateikė pareiškimą nušalinti nuo bylos nagrinėjimo teisėjų kolegiją, susidedančią iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas). Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojas 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimo dėl minėtų teisėjų nušalinimo netenkino, nenustatęs nei vieno ABTĮ įtvirtinto teisėjų nušalinimo pagrindų.

46. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI2-1305-816/2020 ir 2020 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą pareiškėjo S. H. skundą atmesti. Toje byloje minėtos sudėties teismas vertino Departamento Imigracijos skyriaus 2019 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00435 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kinijos Liaudies piliečiui S. H. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje nustatytu pagrindu teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, vertino faktines aplinkybes, kad UAB „Kinų Jonas“ direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu nubaustas už administracinį nusižengimą (nelegalų darbą). Šis teismo sprendimas, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, paliktas nepakeistas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020).

47. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas teigia, kad teisėjų kolegija buvo šališka, t. y. bylą išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis, sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo 2020 m. gegužės 20 d. nutartyje išdėstytais motyvais, kad šiuo atveju teisėjų kolegijos nušalinimui nebuvo teisinių pagrindų. Pareiškėjas nepagrindė teisėjų šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas, o pareiškėjas teisėjų šališkumą grindžia tik teisėjų priimtais procesiniais sprendimais bei atliktais procesiniais veiksmais kitoje panašiomis faktinėmis aplinkybėmis byloje. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamą teismo sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teismas, ir sprendimą panaikinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

48. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės procesinei šios bylos baigčiai.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose, todėl jo naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. K. (X. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Milda Vainienė

Virginija Volskienė