2022-01-12 Nr. AB-1167-3-61-3-01502-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2592-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01502-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., V. L., A. T., O. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. K., V. L., A. T., O. V. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49-233-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei V. K.“; 2) NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-234-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. L.“; 3) NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-232-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. K.“; 4) įpareigoti NŽT įrašyti V. K., J. L. ir A. K. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo, paduoto 1991 metais, padavimo datą; 5) priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė:

2.1. Pareiškėja V. K. gavo NŽT 2020 m. kovo 23 d. pranešimą, kuriuo buvo informuota apie NŽT 2020 m. vasario 26 d. priimtą sprendimą Nr. 49-233-(14.49.3) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pareiškėjai, pilietei V. K. Tą pačią dieną, NŽT pranešimą apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje gavo ir J. L. turto paveldėtojas V. L., kuriuo buvo informuotas apie NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-234-(14.49.3) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. L. NŽT pranešimą apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje gavo ir A. K. turto paveldėtojos, pareiškėja O. V. ir pareiškėja A. T., kuriuo buvo informuotos apie NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-232-(14.49.3) ( toliau – ir Sprendimas Nr. 3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. K.

2.2. V. K., jos brolis J. L. (teisių perėmėjas pareiškėjas V. L.) ir sesuo A. K. (teisių perėmėjos pareiškėjos A. T. ir O. V.) (toliau V. K., J. L., A. K. – ir Paveldėtojai) paveldėjo iki nacionalizacijos tėvo A. L. valdytą 5,1024 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) bei A. L. turėtą žemę 0,06482 ha (duomenys neskelbtini). Paveldėtojai 1991 m. nustatyta tvarka kreipėsi dėl paveldėtos žemės grąžinimo natūra, jų nuosavybės teisės patvirtintos 1992 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto valdybos Potvarkiu Nr. 2167V „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. J. L., V. K. ir A. K.“. 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V „Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai buvusiems savininkams“ atstatė nuosavybę ties (duomenys neskelbtini) po 0,2 ha ploto žemės sklypus kiekvienam paveldėtojui, tuo metu, visa paveldėta Paveldėtojų tėvų žemė buvo faktiškai laisva. Kadangi 1993 m. – 2001 m. laikotarpiu nei Vilniaus apskrities administracija, nei kitos kompetentingos valdžios institucijos nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti Paveldėtojams žemės atkūrimą, pareiškėja V. K. 2002 m. liepos 16 d. raštu papildomai kreipėsi į Vilniaus apskrities administraciją dėl žemės atkūrimo. Vilniaus miesto apskrities administracija 2002 m. rugpjūčio 26 d. raštu papildomai paprašė notaro patvirtintos medžiagos ir įpareigojo nustatyti konkrečią žemės buvimo vietą kartografuojant. Pareiškėja 2002 m. rugsėjo 12 d. raštu pateikė reikalaujamus dokumentus Vilniaus miesto apskrities administracijai. Kartu su Vilniaus žemėtvarkos skyriaus darbuotojais, dalyvaujant liudininkams, 2002 m. spalio 11 d. vietoje buvo apžiūrėta žemė ir žemėtvarkos skyrius apie tai raštu pranešė Vilniaus miesto merui.

2.3. Paveldėtojai apie numatytą dalinį žemės paėmimą kitiems tikslams nežinojo, nes nei NŽT Vilniaus skyrius, nei savivaldybė apie tai jų neinformavo. Vilniaus apskrities viršininko administracija, vėliau NŽT deklaravo, kad Paveldėtojams jų paveldėtas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), bus atkurtas natūra. Paveldėtojai 2003 m. sausio 2 d. raštu buvo informuoti, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės valdybos trūkstamus duomenis, parengs nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra dokumentus. Seimo laikinoji tyrimo komisija 2003 m. birželio 23 d. raštu informavo, kad yra būtinas nedelsiamas problemų, susijusių su žemės atkūrimu Vilniaus mieste, sprendimas, įskaitant dėl vilkinamo žemės atkūrimo L. turto paveldėtojams, tačiau žemės atkūrimo Paveldėtojams veiksmai buvo vilkinami, todėl Paveldėtojai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo laikinąją komisiją dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimų Vilniaus apskrityje ištirti. Seimo laikinoji komisija 2003 m. liepos 17 d. raštu informavo Paveldėtojus, kad nurodytas žemės atkūrimo problemas pavesta nedelsiant spręsti Vilniaus apskrities viršininkui. Paveldėtojams 2003 m. lapkričio 21 d. buvo pranešta, kad esamų dokumentų pakanka nuosavybės teisėms atkurti ir pateiktas Pasiūlymas Nr. 1, kuriame nurodyta, kad turėto bendro ploto 5,1024 ha (duomenys neskelbtini) pakanka nuosavybės teisėms atkurti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimais Paveldėtojams buvo atkurta 1,630 ha dalis žemės (duomenys neskelbtini), ir liko neatkurta Paveldėtojams bendrai tenkanti 2,8724 ha. Visuose sprendimuose buvo nurodyta, jog nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.

2.4. Vykstant žemės grąžinimui dalimis laikotarpiu nuo 1993 metų iki 2004 metų, Paveldėtojai nei žodžiu nei raštu nebuvo informuoti, kad likusi buvusio savininko A. L. žemvaldos teritorija yra numatyta privačių namų valdų žemės sklypams, inžineriniams tinklams, gatvėms. Minėtuose Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimuose, kuriais buvo atkurtos dalys nuosavybės teisių, buvo patvirtina, jog jų turimą atkurti žemę, esančią (duomenys neskelbtini), bus galima atkurti natūra. Paveldėtojai 2012 m. gegužės 23 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl žemės atkūrimo veiksmų atlikimo, ir nurodė, kad dalis žemės dar nėra atkurta. NŽT atsakydama į kreipimąsi, 2012 m. birželio 13 d. raštu informavo, kad tuo metu vyko ikiteisminis tyrimas, todėl nebuvo atliekami jokie piliečių teisių į žemę atkūrimo veiksmai.

2.5. Paveldėtojai vėlesniais prašymais ir raštais, teiktais NŽT bei Vilniaus miesto savivaldybei po grąžintos dalies žemės t. y. po 2004 m., 2005 m., 2007 m. 2012 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m. ir 2019 m. prašė grąžinti žemę (duomenys neskelbtini) mieste. Vilniaus miesto savivaldybė 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu pranešė, kad Paveldėtojams negrąžinta žemė, esanti (duomenys neskelbtini), yra užimta gyvenamųjų namų bendrijos „Mokslas“. Apie tai, nei NŽT, nei kitos institucijos iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė prašyti pareikštą valią dėl žemės grąžinimo natūra, esančios (duomenys neskelbtini), keisti ar tikslinti. Institucijos nurodydavo, kad esamos laisvos žemės pakanka jos atkūrimui visa apimtimi. Skundžiamais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos pinigais, neįvertinus ir ignoravus Pareiškėjų valią ir prašymą atkurti žemę kitoje vietoje (duomenys neskelbtini) mieste.

2.6. Pareiškėjų atveju neegzistuoja nei viena sąlyga, kuriai esant NŽT būtų galėjusi priimti skundžiamus sprendimus. Paveldėtojai prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė laiku ir pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atkurtos prašyme nurodytu būdu, nes iki teisės aktais nustatyto termino nebuvo jokių duomenų, kad nuosavybės teisės negalės būti atkurtos Paveldėtojų pasirinktu būdu, todėl jie nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjų įsitikinimą lėmė ir valstybės institucijų veiksmai, šioms nepranešus apie negalimumą atkurti žemės natūrą (duomenys neskelbtini), bet nurodant apie esamą galimybę (esamą laisvą žemę) atkūrimui.

2.7. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjams nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 dalyje numatytu būdu, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

2.8. NŽT priimti skundžiami sprendimai atlyginti pareiškėjams kitais būdais – pinigais – pažeidžia lygiavertiškumo principą, nes atsakovas neužtikrino savalaikio, tinkamo ir objektyvaus pareiškėjų prašymo atkurti nuosavybės teises išnagrinėjimo, teisės aktų nustatyta tvarka jiems nepasiūlė pasirinkti kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisės atkūrimo būdus. Prašymus dėl žemės atkūrimo suteikiant lygiavertį žemės sklypą Vilniaus mieste pareiškėjai teikė daug kartų nuo 2015 m. iki 2019 m., kai paaiškėjo, jog yra sudėtingas žemės atkūrimo natūra procesas adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjų pateikti prašymai sudaro pagrindą papildyti Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, įrašant į eilę ir pareiškėjus, nes priimdama skundžiamus sprendimus NŽT nepagrįstai parinko pareiškėjams žemės atkūrimo būdą – kompensaciją pinigais, o ne jų pačių prašymuose nurodytu būdu.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė:

3.1. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra hipotetinė teisė, t. y. įstatyme numatytais terminais yra įtvirtinta galimybė šią teisę realizuoti ir vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Asmuo, siekiantis realizuoti šią teisę turi veikti aktyviai, teikti prašymus, o valstybinės žemės patikėtinė (iki 2010 m. birželio 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija, nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT), atsižvelgdama į išreikštą asmenų valią, pradeda atitinkamas administracines procedūras.

3.2. Pagal galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, kai kurių dokumentų, kuriais remiantis priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, parengimas priklauso kitų institucijų, o ne sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančios institucijos kompetencijai. NŽT vadovas arba jo įgaliotas teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Pagal teisės aktus tam, kad grąžintino žemės sklypo planas būtų parengtas, valstybės institucijos turi atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo NŽT teritorinio skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia NŽT teritoriniam skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, - apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.

NŽT teritorinis skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga, ir pateikia savivaldybės administracijos direktoriui prašymą suprojektuoti žemės sklypą (-us), organizuoti kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo (-ų) ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje (toliau - kadastriniai matavimai), ir patvirtinti nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą.

Vienas iš teisinių pagrindų NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui grąžinant žemę natūra yra savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas žemės sklypo planas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nuo 2007 metų (2007 m. spalio 23 d. raštas Nr. A51-20764-(2.5-MPD-O)) informavo pareiškėjus, kad A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė buvusiame (duomenys neskelbtini), priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

3.3. Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai, per kuriuos piliečiai gali realizuoti savo teises atkuriant nuosavybės teises į žemę, taip pat nustatyti terminai, per kuriuos piliečiai galėjo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, jog Atkūrimo įstatyme nurodytas terminas 2003 m. balandžio 1 d. yra naikinamasis, o asmenys, nerealizavę teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali. Todėl praleidus šį terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas, kaip sukeliantis teisinius padarinius. Aplinkybė, jog nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. Paveldėtojams būtų pasiūliusi kitus, Atkūrimo įstatyme, numatytus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, tačiau patiems Paveldėtojams veikiant apdairiai ir rūpestingai, tai negalėjo sukliudyti iki numatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai.

3.4. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5451 esančių dokumentų nustatė, kad V. K., A. K. ir J. L. tuometei Vilniaus miesto valdybai 1991 m lapkričio 14 d. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. L. 5,1024 ha ploto valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini), nurodydami nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra. Pareiškėjai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo darbus, prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į anksčiau paminėto buvusio savininko valdytą žemę pakeitimo nepateikė.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į piliečių teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principus, 2 kartus keitė Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių nuostatas. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatuose buvo įtvirtintas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdas, t. y. atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, t. y. buvo numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies.

Apie šiuos 2015 metų Atkūrimo įstatymo nuostatų pakeitimus Paveldėtojai buvo informuoti Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 17 d. raštais, o apie 2019 metų Atkūrimo įstatymo nuostatų pakeitimą buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonėse. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta nuostata pretendentai nepasinaudojo ir NŽT Vilniaus miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. bei iki 2019 m. birželio 1 d. nepateikė prašymų pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Pareiškėjams pasirinkus ir išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nustačius ir informavus pareiškėjus bei NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad likusi negrąžinta buvusio savininko A. L. valdyta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei, ir kad nėra galimybių nuosavybės teises atkurti šiuo būdu, taip pat pareiškėjams nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo (atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje), atsakovas pritaikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą, todėl skundžiami sprendimai priimti teisėtai ir pagrįstai.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą NŽT įrašyti pareiškėjus į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, o kitoje dalyje skundą atmetė. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. K., A. K. ir J. L. 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 5,1024 ha žemę, ir nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra. Valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Paveldėtojai nebuvo pakeitę. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai 2002 m. spalio 10 d. kartografavo buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos ties (duomenys neskelbtini), turėtos žemėvaldos ribas, kurios nustatytos sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu Nr. 31/02/15-92. Skyrius 2002 m. spalio 15 d. raštu Nr. 31/02/17-2438 kartografinę medžiagą perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kad buvusio savininko A. L. turėtos žemėvaldos ribose, laisvuose (neužstatytuose) ir visuomenės poreikiams nenumatytuose žemės plotuose būtų suprojektuoti natūra grąžintini žemės sklypai. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2003 m. vasario 6 d. raštu Nr. 203-17-220 „Dėl žemės (duomenys neskelbtini) grąžinimo“ informavo, kad yra galimybė, po detalesnio nagrinėjimo, atkurti nuosavybės teises į išlikusią laisvą neužstatytą žemę. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 01A-41-117 „Dėl sklypų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 šalia (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo” buvo suprojektuoti natūra grąžintini 1,17 ha, 0,13 ha ir 0,33 ha ploto žemės sklypai grąžinimui natūra pareiškėjams, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos 2004 metais Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais.

6. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjų keliamus klausimus dėl žemės sklypų suprojektavimo buvusio savininko A. L. buvusiame (duomenys neskelbtini), valdytoje žemėvaldoje, 2007 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. SI7-134 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas informuoti apie galimybę suformuoti laisvus (neužstatytus) žemės sklypus grąžinimui natūra buvusiame (duomenys neskelbtini). Apie tai pareiškėja V. K. buvo informuota 2007 m. rugsėjo 14 d. Skyriaus raštu Nr. S22-1250. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas į minėtą raštą, 2007 m. spalio 23 d. raštu Nr. A51-20764-(2.5-MPD-O) informavo, kad A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė buvusiame (duomenys neskelbtini), priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Apie tai pareiškėja V. K. buvo informuota 2007 m. spalio 30 d. raštu Nr. S22-1407, kuriame taip pat buvo paaiškinta apie Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytus kompensavimo būdus už valstybės išperkamą žemę. Vilniaus miesto skyrius 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-42 ir 2012 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 49SDP-04.49.23.-95 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl galimybės suformuoti laisvus žemės sklypus grąžinimui natūra buvusio savininko A. L. turėtoje žemėvaldoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. A51-83202-(2.14.2.12-MP-8) pakartotinai informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių ir V. K., kad buvusio savininko A. L. turėta žemėvalda yra valstybės išperkama ir už ją piliečiams turi būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

7. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko nustatė, jog NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2015 m. vasario 2 d. buvo gautas pareiškėjų raštas (reg. 2015 m. vasario 2 d. Nr. 49GF-521) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, kuriuo Pareiškėjai pageidavo, kad turėta žemė būtų atkurta natūra (duomenys neskelbtini). NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad V. K., A. K. ir V. L. prašyme kėlė klausimus dėl žemės sklypų suprojektavimo grąžinimui natūra, dar kartą persiuntė pareiškėjų prašymą nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas apie tai, kad buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėta žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama informavo pareiškėjus ir NŽT Vilniaus miesto skyrių 2015 m. balandžio 27 d. raštu Nr. A51-42506/15(2.14.2.12-MP8), 2016 m. sausio 14 d. raštu Nr. A51-3544/16-(2.14.2.12-MP-8) bei 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A51-74147/19(2.14.2.12-MP8). Atsakymai į Pareiškėjų keliamus klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) buvo pateikti Pareiškėjams NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 2 d. raštu Nr. 49SF-426-(14.49.104.) NŽT 2015 m. balandžio 14 d. raštu Nr. lSS-816-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, 2019 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 49SF-1128-(14.49.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei 2019 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 49SF-3446-(14.49.104.) „Dėl prašymo ir informacijos pateikimo“.

8. Teismas iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 5 d. pažymos Nr. 6 nustatė, kad J. L. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,7008 ha žemės buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į 0,7434 ha žemės plotą atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V suteikta 0,20 ha žemės plotą individualiai statybai ties namu, (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2346 grąžinant natūra 0,5434 ha žemės plotą, o už 0,9574 ha žemės plotą ginčijamu NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 49S-234-(14.49.3.) atlyginta pinigais. Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 5 d. pažymos Nr. 7 nustatė, kad V. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,7008 ha žemės buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į 0,7433 ha žemės plotą atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V suteikta 0,20 ha žemės plotą individualiai statybai ties namu, (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2345 grąžinant natūra 0,5433 ha žemės plotą, o už 0,9575 ha žemės plotą ginčijamu NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 49S-233-(14.49.3.) atlyginta pinigais. Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 5 d. pažymos Nr. 8 nustatė, kad A. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,7008 ha žemės buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į 0,7433 ha žemės plotą atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V suteikta 0,20 ha žemės plotą individualiai statybai ties namu, (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2347 grąžinant natūra 0,5433 ha žemės plotą, o už 0,9575 ha žemės plotą ginčijamu NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 49S-232-(14.49.3.) atlyginta pinigais.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, išaiškino, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

10. Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodytas piliečio pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis reglamentavo nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai:

1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra);

2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo;

4) suteikiant lygiavertį miško ar rekultivuoto durpyno plotą (išperkant žemę ir mišką) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka;

5) suteikiant sklypą individualiai statybai (išperkant žemę) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka;

6) pinigais (išperkant turėtos žemės ūkio paskirties žemės ir miško sklypus, esančius kaimo vietovėje ir priskirtus valstybės išperkamai žemei) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka;

7) suteikiant galimybę įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus. Pilietis turėjo teisę pasirinkti vieną arba kelis kompensavimo būdus. Jeigu asmuo neapsisprendė dėl kompensavimo už žemę ar mišką būdo iki Vyriausybės nustatyto termino, su juo atsiskaitoma valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais po to, kai bus patenkinti kitų asmenų prašymai gauti kompensaciją už valstybės išperkamą žemę ar mišką pinigais. Akcentavo, jog Nutarimo 3 punkte buvo įtvirtinta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.

Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Pažymėjo, kad LVAT, aiškindamas Nutarimo 3 punktą yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui Nutarimo punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą.

11. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju taip pat svarbu įvertinti Paveldėtojų galimybes pareikšti (pakeisti) valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4–8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir sąlygojami skirtingų faktinių aplinkybių.

12. Teismas nustatė, kad V. K., A. K. ir J. L. 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 5,1024 ha žemę, ir nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą t. y. natūra ir šios valios nekeitė, todėl remdamasis šiomis aplinkybėmis nesutiko su atsakovo argumentu, jog aplinkybė, kad nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pareiškėjams būtų pasiūliusi kitus, Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, pareiškėjams veikiant apdairiai ir rūpestingai, negalėjo sukliudyti iki numatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjams apie tai, kad Paveldėtojams negrąžinta žemė, esanti (duomenys neskelbtini), yra užimta gyvenamųjų namų bendrijos „Mokslas“ buvo pranešta Vilniaus miesto savivaldybės 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A51-74147/19(2.14.2.12-MP8). Todėl laikėsi pozicijos, kad Paveldėtojai prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė laiku ir pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atkurtos prašyme nurodytu būdu, nes iki teisės aktais nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo jokių duomenų, jog nuosavybės teisės negalės būti atkurtos pareiškėjų pasirinktu būdu, todėl nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas išaiškino, jog vien dėl to, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užsitęsė ir paaiškėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjams negali būti atkurtos natūra, privatiems asmenims negali būti perkelta visa atsakomybė už tai, kad jie laiku nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas vertino, jog paneigus pareiškėjų teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo po to, kai jie sužinojo, kad jų nurodytu būdu nuosavybės teisės negali būti atkurtos, būtų paneigtos subjektyvios teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

13. Teismas, be kita ko, nustatė, kad atsakovas 2015 m. kovo 2 d. raštu informavo pareiškėjus, kad jie gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo keitimo lygiaverčiu miško plotu. Pastebėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė. Šia teise pareiškėjai nepasinaudojo ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė, todėl institucijos pareiga tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teises.

14. Apibendrinęs teismo sprendime išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas vertino, kad skundžiami sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, panaikino juos ir įpareigojo atsakovą atlikti veiksmus. Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys pareiškėjų realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

III. 15. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Remiantis galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, vienas iš teisinių pagrindų NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui grąžinant žemę natūra yra savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas žemės sklypo planas. Žemės sklypų formavimo miestų teritorijose funkcija priskirta savivaldybės kompetencijai, todėl NŽT negali įtakoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų dėl laisvų (neužstatytų) žemės plotų, grąžinamų natūra. NŽT šiuo atveju atliko visus jos kompetencijai priskirtinus žemės sklypo suformavimo grąžinimui natūra veiksmus.

16.2. Atkūrimo įstatyme yra įtvirtinti terminai, per kuriuos piliečiai galėjo realizuoti savo teises atkuriant nuosavybės teises į žemę arba keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti tuo, kad nežino įstatymų ar juos netinkamai supranta.

16.3. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2003 m. vasario 6 d. raštu informavo, jog yra galimybė, po detalesnio nagrinėjimo, atkurti nuosavybės teises į išlikusią laisvą neužstatytą žemę, todėl institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, neturėjo pareigos informuoti pareiškėjus apie valios keitimą, kadangi jų išreikšta valia bus patenkinama ir bus atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Taigi vien ta aplinkybė, jog nėra duomenų, kad tuometinė Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu pareiškėjams būtų pasiūliusi kitus, Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, pareiškėjams veikiant apdairiai ir rūpestingai, negalėjo sukliudyti iki numatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai.

16.4. Atsižvelgdamas į ginčui aktualią teismų praktiką, teisės aktus ir į tai, kad pareiškėjai pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra, taip pat į tai, kad pareiškėjai iki nustatyto termino nepateikė prašymo, kuriuo būtų pakeitę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo patenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atsakovą įrašyti pareiškėjus į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

16.5. NŽT sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, todėl turėtų būti naikintinas.

17. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti pareiškėjų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjai atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. NŽT apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, neatitinkantys teismų praktikos bei teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjams nei NŽT, nei kitos valstybės institucijos iki nustatyto termino nesiūlė pakeisti arba patikslinti pareikštą valią dėl žemės grąžinimo natūra. Šių aplinkybių neginčija ir NŽT.

18.2. Skundžiamame teismo sprendime pagrįstai nurodoma, kad pareiškėjai prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė laiku ir pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atkurtos prašyme nurodytu būdu, nes iki teisės aktais nustatyto termino nebuvo jokių duomenų, kad nuosavybės teisės negalės būti atkurtos pareiškėjų pasirinktu būdu, todėl ir nebuvo keičiama pareiškėjų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tuo metu NŽT priimtais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos pinigais, neįvertinus ir ignoravus pareiškėjų valią ir prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietoje Vilniaus mieste.

18.3. Kompetentingos valdžios institucijos iki nustatyto termino neinformavo pareiškėjų, jog nėra galimas žemės atkūrimas natūra, priešingai, pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos aplinkybės, kurių neginčija ir NŽT, patvirtina, jog pareiškėjams buvo nuosekliai deklaruojama, kad esamos laisvos žemės pakanka jos atkūrimui. Taigi, pareiškėjai neturėjo galimybių iki nustatyto termino išreikšti valios dėl žemės atkūrimo perduodant lygiavertį žemės sklypą.

18.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki nustatyto termino apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei viena iš nurodytų sąlygų, kurioms esant NŽT būtų galėjusi priimti skundžiamus sprendimus, kurie pažeidžia lygiavertiškumo principą. Atsakovas šiuo atveju neužtikrino tinkamo ir objektyvaus pareiškėjų prašymo atkurti nuosavybės teises išnagrinėjimo, teisės aktų nustatyta tvarka jiems nepasiūlė pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisės atkūrimo būdus, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog priimdama skundžiamus sprendimus NŽT nepagrįstai parinko pareiškėjams nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. kompensaciją pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT sprendimų, kuriais nuosavybės teisės į likusią neatkurtą žemės dalį, pareiškėjams atkurtos kompensuojant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino skundžiamus NŽT sprendimus ir įpareigojo NŽT įrašyti pareiškėjus į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

21. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinęs bylos faktines aplinkybes priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nepakeitė iki nustatyto termino valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturėjo pagrindo patenkinti pareiškėjų skundą iš dalies, panaikindamas skundžiamus sprendimus ir įpareigodamas atsakovą įrašyti pareiškėjus į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

23. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjai turi teisę į nuosavybės atkūrimą, tik šio ginčo apimtyje turi būti vertinama kokiu būdu galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, t. y. iš esmės nesutariama dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo natūra arba pinigais teisinio vertinimo.

25. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Nutarimas) nuostatos.

26. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Paminėto straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014) laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog Nutarimo 3 punkte numatyta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

29. Aiškindamas Nutarimo 3 punkto nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Nutarimo 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Tuo iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).

30. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1991 m. lapkričio 14 d., ir jame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra.

31. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4–8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir sąlygojami skirtingų faktinių aplinkybių (LVAT 2020 m. gegužės 6 d. nutartis byloje Nr. eA-509-492/2020).

32. Nors atsakovas byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose teigia, kad pareiškėjai valią dėl atkūrimo būdo privalėjo pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., byloje nėra pateikta įrodymų, kad valstybės institucijos, vykdydamos Nutarimo 3 punkto nuostatas, būtų įvykdžiusios šią pareigą ir iki 2003 m. kovo 1 d. informavusios pareiškėjus, kad atkurti nuosavybės teises jų prašyme nurodytais būdais nėra galimybės ir pranešusios apie teisę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme įtvirtintą būdą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjai dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pakeisti savo valios iki 2003 m. balandžio 1 d. dėl nuosavybės atkūrimo būdo, kadangi tik suėjus terminui nuosavybės teises atkuriančios institucijos informavo pareiškėjus apie teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taigi valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 2003 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjams, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jų prašomu būdu.

33. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjams apie tai, jog jiems negrąžinta žemė, esanti (duomenys neskelbtini), yra užimta gyvenamųjų namų bendrijos „Mokslas“ buvo pranešta Vilniaus miesto savivaldybės 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A51-74147/19(2.14.2.12-MP8). Pareiškėjai prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė laiku ir pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atkurtos prašyme nurodytu būdu, todėl ir nekeitė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsakovas šioje byloje neteikė argumentų arba įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai savo veiksmais ar neveikimu būtų vilkinę nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjai savo veiksmais ar neveikimu būtų prisidėję prie nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie byloje nagrinėjamu atveju turėtų patirti neigiamas pasekmes dėl jų pažeidimo.

34. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje A143-1660/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjų nurodytas teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: 1) tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, 2) subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei 3) atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir (ar) veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014; 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-858/2017).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama skundžiamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriais atkūrė nuosavybės teises pareiškėjams žemės sklypais, juos grąžinant natūra, leido pretendentams pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu ir tuo pačiu suformavo pretendentams teisėtus lūkesčius, jog ši jų teisė nebus paneigta. Tuo labiau atsižvelgiant ir į tai, jog pačios institucijos atkūrimo proceso metu buvo nuolat deklaruojama, kad esamos laisvos žemės pakanka jos atkūrimui visa apimtimi.

37. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjų skundą iš dalies, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

38. Pareiškėjai teismo prašė priteisti jų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjai prašo priteisti jų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pareiškėjų naudai, todėl jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

40. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėjai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė