2024-08-07 Nr. AB-11481-3-61-3-00646-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1974-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00646-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 24S36598 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Šengeno erdvę; 2) įpareigoti atsakovą panaikinti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 m.).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pilietybes. Pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu ir 2023 m. rugsėjo 6 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 7 d. buvo įdarbintas uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), kurios atstovai konsultavo jį teikiant minėtą prašymą. Taip pat Bendrovės atstovai pateikė tarpininkavimo raštą.

2.2. 2024 m. sausio 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S14577, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, konstatavęs, kad pareiškėjas pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis, t. y. nuslėpė duomenis, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o prašomų dokumentų nepateikimas yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. 2024 m. sausio 31 d. Migracijos departamentas papildomai priėmė skundžiamą Sprendimą, kuris priimtas dėl to, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.3. Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Minėtame sprendime nėra duomenų, kad atsakovas kreipėsi ar gavo išvadas šiuo aspektu iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, policijos ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos. Duomenų apie šių institucijų išvadas taip pat nėra ir skundžiamame Sprendime.

2.4. Pareiškėjas pateikė visą informaciją apie turimas pilietybes, galiojančius pasus, taip pat kitus aktualius duomenis. Pareiškėjas atsakovui paaiškino, kad prašymą parengė darbdavys, todėl nežino, kodėl nebuvo nurodyta informacija apie (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėją akivaizdžiai suklaidino Bendrovės atstovai, kurie jam padėjo pildyti prašymo išduoti leidimo laikinai gyventi formą. Tačiau jis prašymo nagrinėjimo metu nenuslėpė informacijos apie turimas pilietybes, neteikė jokių suklastotų dokumentų ir tikrovės neatitinkančių duomenų. Migracijos departamentas tik dėl netinkamai užpildytos prašymo formos padarė išvadą, kad pareiškėjas siekia piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Tačiau ši išvada galėjo būti laikoma pagrįsta tik pradinėje prašymo nagrinėjimo stadijoje, nes jis prašymo nagrinėjimo metu pateikė visus prašomus duomenis ir dokumentus.

2.5. Pareiškėjas nurodė prisiimantis atsakomybę dėl to, kad užpildydamas prašymo formą (pasitikėdamas Bendrovės atstovais) iš karto nenurodė visų duomenų ir iš karto nepateikė visų dokumentų, todėl jis neskundė teismui sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat ir Sprendimo dalies, kuria jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. Tačiau draudimas atvykti į Šengeno erdvę yra ne tik nepagrįstas, bet ir neproporcingas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, kad draudimu atvykti siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą.

4.2. Pareiškėjas neginčijo, kad teikiant prašymą buvo pateikti ne visi duomenys, tačiau nepagrįstai nurodė, jog prašymas buvo pildytas darbdavio, kadangi tai paneigia tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo yra atsakingas pats užsienietis.

4.3. Pareiškėjas tik Migracijos departamento darbuotojui paprašius, pateikė (duomenys neskelbtini) pasą (su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tik (duomenys neskelbtini) pasas). Be to, iš prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi matyti, kad jį pateikė pareiškėjas asmeniškai, 2023 m. rugsėjo 6 d., atvykdamas į Migracijos departamento padalinį pateikti dokumentų, kurių skaitmenines kopijas pridėjo, pildydamas prašymą per MIGRIS, originalus ir biometrinius duomenis, pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą bei užpildė Klausimyną, kuriame nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis (t. y. nenurodė, kad yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis). Pareiškėjas bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybės teritoriją ir buvimo joje.

4.4. Įvertinus nustatytas aplinkybes, užsieniečio duomenys buvo į traukti ir į Šengeno informacinę sistemą (SIS). Toks įtraukimas motyvuotas, pagrįstas ir proporcingas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktas apima vien tik sprendimus susijusius su keliama grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Šiame punkte nurodytas dar vienas pagrindas, t. y. „yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi“. Pareiškėjo atveju yra priimtas ir dėl nacionalinio perspėjimo. Todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir 1) panaikino Sprendimo antrąją dalį; 2) įpareigojo Migracijos departamentą Šengeno informacinėje sistemoje panaikinti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 m.). Pirmosios instancijos teismas taip pat pareiškėjui iš atsakovo priteisė 823 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

6.1. 2024 m. sausio 12 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, sprendimu Nr. 24S14577 pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą darbo pagrindu, kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas, pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis, t. y. nuslėpė duomenis, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Prašomų dokumentų nepateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

6.2. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 6 d. atvyko į Migracijos departamentą pateikti dokumentų, kurių skaitmenines kopijas pridėjo, pildydamas prašymą per MIGRIS, originalus ir biometrinius duomenis, pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą bei klausimyne pažymėjo, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis (kad yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis, nenurodė). Pareiškėjas į klausimą „nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“, atsakė, kad nuo 1998 metų dirba (duomenys neskelbtini). Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra ne tik (duomenys neskelbtini) pilietis, bet ir (duomenys neskelbtini) pilietis. Įtarimus, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, sukėlė tai, kad jis, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) dėl Šengeno vizų išdavimo, pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, jam buvo išduotos Šengeno vizos.

6.3. 2023 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamentas išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriame buvo prašoma pateikti galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą arba dokumentą, patvirtinantį (duomenys neskelbtini) pilietybės atsisakymą ar netekimą, taip pat paaiškinimą apie gyvenimo minėtoje šalyje aplinkybes. Tą pačią dieną pareiškėjas pateikė nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) liudijantį dokumentą ir (duomenys neskelbtini) pasą.

6.4. 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentui paprašius pateikti galiojantį kelionės dokumentą bei nepateiktą paaiškinimą dėl gyvenimo (duomenys neskelbtini) aplinkybių, pareiškėjas pateikė paaiškinimą, nurodydamas, kad gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini) nuo 1997 m., (duomenys neskelbtini) gavo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas pateikė negaliojantį kelionės dokumentą ((duomenys neskelbtini) piliečio pasą).

6.5. 2023 m. gruodžio 4 d. Migracijos departamentui paprašius pateikti galiojantį kelionės dokumentą, pareiškėjas kartu su paaiškinimu, kuriame nurodyta, kad jo 2023 m. lapkričio 23 d. pateiktas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas yra vienintelis jo pasas ir jo galiojimo laikas neribojamas, taip pat jis turi naują tarptautinį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojantį iki 2032 m. balandžio mėn., pateikė (duomenys neskelbtini) pasą.

6.6. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikiais, atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Jo sutuoktinė – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pilietė yra pateikusi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau sprendimas dar nepriimtas.

6.7. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė, todėl pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, priėmė skundžiamą Sprendimą. Pareiškėjas skundžia tik Sprendimo 2 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius (3 m.).

7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės) (15 p.), SIS Reglamentu (24 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

8. Remdamasis SIS reglamento 21 ir 24 straipsniais teismas pabrėžė, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Aplinkybė, kad yra reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (SIS reglamento 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo įvykdyta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS). Todėl ginčijama Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta.

9. Taigi, teismo vertinimu, Sprendimo 2 dalis negali būti laikomas teisėta, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

III. 10. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti.

11. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, nurodė ne visus duomenis – nuslėpė duomenis, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Prašomų dokumentų nepateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.

11.2. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė klaidino teismą, kad užsienietis duomenis, kad yra tik (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikė tik pradinio prašymo pateikimo metu. Tokius duomenis pareiškėjas pateikė taip pat ir 2023 m. rugsėjo 6 d., asmeniškai atvykęs į Migracijos departamentą. Asmeninio vizito metu pareiškėjas nenurodė, kad yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis. Minėtas aplinkybes išsiaiškino Migracijos departamento atstovai, o ne pats pareiškėjas – tik darbuotojui nustačius, kad pareiškėjas 2018 m. Lietuvos ambasadai buvo pateikęs (duomenys neskelbtini) piliečio pasą gaunant vizą, ir jo paprašius, buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) pasas. Šių aplinkybių visuma lėmė, kad Migracijos departamentas priėmė motyvuotą sprendimą ne tik uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką, bet ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (SIS reglamento 24 str.1 d. a p. ir 2 d. c p.). Taigi, pareiškėjas bandė apeiti Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

11.3. Teismas dėl šių esminių aplinkybių nepasisakė, rėmėsi deklaratyviomis išvadomis, kad Sprendimas nėra motyvuotas, nors jame aiškiai nurodytas teisinis ir faktinis sprendimo priėmimo pagrindas, įskaitant ir motyvus, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti uždrausta atvykti ir į Šengeno erdvę. Toks teismo motyvavimas negali būti laikomas teisėtu ir pakankamu.

11.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad SIS reglamento 24 straipsnio nuostatoje vartojama formuluotė „pirmiausia tuomet, kai“ reiškia, jog toks ES teisės aktų leidėjo pasirinktas sąrašas yra pavyzdinis, taigi, nebaigtinis. Aptariamas reglamentavimas nereiškia, kad SIS reglamento taikymo kontekste trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje negali būti laikomas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės arba nacionaliniam saugumui kitais, SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nenurodytais, atvejais. Migracijos departamentas nustatė 2 dalies c punktą – nustatyta, kad situacijos, kurioms taikomas šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjas bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, o būtent – Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Perspėjimo įvedimas į SIS yra proporcingas, pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus. Tai patvirtinantys motyvai aprašyti Sprendime.

12. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:

13.1. Migracijos departamentas nurodo ne visas faktines aplinkybes ir iškreipia faktinę situaciją. Pareiškėjas pabrėžia, kad tinkamai ir aktyviai bendradarbiavo su atsakovu, operatyviai teikdavo aktualią ir prašomą informaciją, duomenis ir dokumentus, pareiškėjo atsakymuose nėra tikrovės neatitinkančios informacijos. Pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu pateikė visą informaciją apie jo turimas pilietybes ir visus galiojančius pasus.

13.2. Migracijos departamentas neteisingai aiškina ir taiko SIS reglamento nuostatas. Migracijos departamentas turėjo pirmiausiai atlikti individualų vertinimą, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, sprendžiant, kad to asmens buvimas kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Sprendimas nebuvo priimtas dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas šiuo klausimu kreipėsi ar gavo išvadas iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, policijos ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos. Migracijos departamento nurodytų aplinkybių visumos nepakanka SIS reglamento atitinkamų nuostatų taikymui, nes Sprendime trūksta motyvų, paremtų individualiu vertinimu.

13.3. Dėl išvados, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pažymi, jog pareiškėjas jau pirmo kontakto per MIGRIS komunikaciją metu, t. y. 2023 m. spalio 24 d., pateikė pareikalautą (duomenys neskelbtini) pasą ir paaiškinimą, prašymą parengė darbdavys, todėl jis nežino, kodėl nebuvo nurodyta informacija apie (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjas nurodė, kad „darbdavio prašymu buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, įskaitant pasą su ankstesnėmis vizomis“. Komunikuojant per MIGRIS pareiškėjas neneigė ir neslėpė bei nebandė nuslėpti, kad turi (duomenys neskelbtini) pilietybę.

13.4. Išvada, kad pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, galėjo būti laikoma pagrįsta tik pradinėje prašymo nagrinėjimo stadijoje, nes pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu neslėpė ir nesiekė nuslėpti jokios informacijos bei pateikė reikalautus duomenis ir dokumentus. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo eigos analizė negali būti prilyginta situacijai, kuri nurodyta SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte: kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

13.5. Pareiškėjas prisiima atsakomybę, kad užpildydamas prašymo formą (pasitikėdamas Bendrovės atstovais, kurie jį suklaidino) iš karto nenurodė visų duomenų ir iš karto nepateikė visų dokumentų, todėl pareiškėjas neskundė teismui sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, neskundė ir Sprendimo pirmosios dalies, kuria jam yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

13.6. Šiuo atveju nepakanka duomenų išvadai, kad pareiškėjas bandė apeiti nacionalinę teisę. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikė duomenis atitinkančius tikrovę, todėl motyvai, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, yra nepagrįsti. Sprendimo išvados, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, yra neproporcingos bei paremtos tik spėjimais ir įtarimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo dalies, kuria į Šengeno informacinę sistemą buvo įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 m.), teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ši Sprendimo dalis yra nemotyvuota, kadangi atsakovas nenurodė, kodėl ginčo atvejis yra išskirtinis, pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, panaikino skundžiamą Sprendimo dalį ir įpareigojo atsakovą panaikinti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

16. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad skundžiama Sprendimo dalis priimta įvertinus tiek aktualių teisės aktų nuostatas, tiek susiklosčiusias faktines aplinkybes, todėl yra teisėta ir pagrįsta.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas, nei kitų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl šiuo atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Nagrinėjamu atveju skundžiama Sprendimo dalis priimta vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu. Atsakovas šiuo aspektu Sprendime nurodė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi; duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė, todėl pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad SIS Reglamento 21 straipsnio „Proporcingumas“ 1 dalyje nustatyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.

20. Prieš įvedant perspėjimą valstybės narės turi užtikrinti, kad bus surinkti minimalūs duomenys (SIS reglamento 22 str.), patikrinti perspėjimų suderinamumą (SIS reglamento 23 str.).

21. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte, be kita ko, nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šio straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, t. y. kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvesti į SIS, nes, prieš tai, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad, prieš į SIS įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. Atitinkamai teisėjų kolegija apibendrino, kad Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai.

23. Nagrinėjamu atveju skundžiamame atsakovo Sprendime šios aplinkybės neaptartos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo dalis dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą yra nemotyvuota, nes Sprendime nepateiktas pritaikytos poveikio priemonės vertinimas proporcingumo požiūriu, nepagrįstas pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius.

24. Atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino / netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, vertintini kritiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

25. Atsakovo argumentai dėl pareiškėjo (ne)pateiktų duomenų apie turimas pilietybes (t. y., kaip nurodė atsakovas, tikrovę neatitinkančių duomenų pateikimas), kurie, kaip nurodė atsakovas, liko neaptarti teismo sprendime, nepaneigia išvados, kad šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas tyrimas šios nutarties 22 punkte nurodytais apsektais – Sprendime nenurodyta individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS. Taip pat, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas anksčiau minėtoje 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje išaiškino, kad SIS reglamento 24 straipsnio formuluotė „pirmiausiai tuomet, kai“, reiškia, jog toks sąrašas yra pavyzdinis, taigi, nebaigtinis, tačiau teismas taip pat, be kita ko, pabrėžė, kad kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga įvesti perspėjimą negali būti suprantama kaip suteikianti joms neribotą nuožiūros laisvę veikti šiuo tikslu. Šiame kontekste itin svarbus atsakingo valdymo principas, teismas taip pat akcentavo proporcingumo principo svarbą aptariamu atveju.

26. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini. Likę neaptarti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

27. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino šią dalį bei įpareigojo atsakovą panaikinti minėtą perspėjimą. Atsižvelgus į tai atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

28. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

29. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose.

30. Pareiškėjas prašo priteisti 700 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta įrodymais (2024 m. birželio 14 d. sąskaita ir 2024 m. birželio 20 d. mokėjimo nurodymas), ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus nustatyto dydžio. Įvertinus byloje kilusio ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, pobūdį ir jos procesinę baigtį, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 700 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 700 eurų (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė