2025-11-26 Nr. AB-20696-3-61-3-04391-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. D. ir D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. D. ir D. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų pakeitimo.
Legislator headnote
AI generated2025-11-26 Nr. AB-20696-3-61-3-04391-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjai nurodė, kad P. B., kuris taip pat suteikė paskolą pareiškėjams, yra ūkininkas, kurio apskaitos principai yra kitokie. Atsakovas nevertino P. B. užauginamos produkcijos ir gaunamų pajamų balanso, todėl negalėjo kvestionuoti pastarojo galimybių turėti skolintų piniginių lėšų sumas. Pareiškėjai 2010 m. sausio 20 d. buvo sudarę paskolos sutartį ir su A. K., kuris suteikė pareiškėjui 29 700 Lt paskolą. Šios paskolos atveju buvo žodžiu tariamasi dėl mokamų palūkanų, todėl nėra jokių rašytinių susitarimų. Pareiškėjų pateiktas pakvitavimas patvirtina, kad suma pagal šią paskolos sutartį yra grąžinta.
Full text
Administracinė byla Nr. A-446-602/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04391-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.10.3;
12.13.1.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. D. ir D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. D. ir D. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėjai N. D. ir D. D. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, atsakovas) 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 68-98 ir 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 68-99 dalis (toliau – ir VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimai); 2) pakeisti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2022 m. liepos 8 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-162 ir 2022 m. liepos 8 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-163 dalis (toliau – ir Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimai); 3) pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. S-2023/29 (7-2023/4) ir 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. S-2023/30 (7-2023/5) dalis (toliau – ir Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimai), pakeičiant (sumažinant) apskaičiuotą gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) prievolę, taikomų baudų dydžius ir netaikyti delspinigių.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir tikrinamasis laikotarpis). Mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI 2022 m. balandžio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (27.13 Mr) FR0680-125 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 1) ir 2022 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13 Mr) FR0680-130 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 2), kuriais konstatavo, kad pareiškėjas N. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2012–2015 m. laikotarpiu iš vykdytos piniginių lėšų skolinimo veiklos gavo GPM apmokestinamųjų pajamų (atlygį / palūkanas), kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM; pareiškėjai 2012 m., 2014–2015 m. laikotarpiu disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 432 007,10 Eur pajamomis (kiekvienas sutuoktinis po ½ pajamų, t. y. po 216 003,55 Eur), kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM, todėl pareiškėjui papildomai apskaičiuota mokėtina 40 965,25 Eur GPM suma, o pareiškėjai D. D. (toliau – ir pareiškėja) papildomai apskaičiuota 33 202,31 Eur GPM suma. Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimais patvirtino Patikrinimo aktą Nr. 1 ir Patikrinimo aktą Nr. 2 (toliau kartu – ir Patikrinimo aktai), t. y. patvirtino pareiškėjui papildomai apskaičiuotą GPM sumą, atleido jį nuo 11 916,11 Eur GPM delspinigių mokėjimo ir skyrė 16 386 Eur GPM baudą; patvirtino pareiškėjai papildomai apskaičiuotą GPM sumą, atleido ją nuo 9 998,21 Eur GPM delspinigių mokėjimo ir skyrė 1 3281 Eur GPM baudą.
3. Pareiškėjai teigė Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimus apskundę centriniam mokesčių administratoriui VMI, kuris 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimais iš esmės patvirtino Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimus, tačiau pakeitė dalį pareiškėjui apskaičiuotų 210 Eur delspinigių. Pareiškėjai, pasinaudodami apskundimo teise, padavė skundą Komisijai, kuri 2023 m. kovo 6 d. sprendimais patvirtino VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimus, tačiau pareiškėjui sumažino GPM baudą nuo 16 386 Eur iki 12 290 Eur, o pareiškėjai – nuo 13 281 Eur iki 9 961 Eur. Pareiškėjai, nesutikdami su mokestinių prievolių apskaičiavimo dydžiais (galbūt padarytomis techninėmis klaidomis), taikomomis baudomis ir delspinigių apskaičiavimu bei jų dydžiu, kreipėsi su skundu į teismą.
4. Pareiškėjai paaiškino, kad jie dėl sveikatos būklės (sirgo sunkia Covid-19 forma, kilo komplikacijų) neturėjo galimybių rinkti papildomų duomenų, kurie apima labai didelį laikotarpį (tyrimo apimtis siekia net 2008 metų įvykius), todėl pareiškėjams nepavyko surinkti visų įrodymų. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nevertino kaip patikimų įrodymų paskolos sutarčių, kuriomis pareiškėjams buvo suteiktos paskolos, t. y. atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjai pagal byloje pateiktas paskolos sutartis negavo nurodytų pinigų sumų. Pareiškėjų teigimu, pagal 2011 m. gruodžio 5 d. paskolos sutartį D. K. suteikė pareiškėjui 30 000 Lt paskolą, o pagal 2011 m. vasario 15 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir K. M., pareiškėjui buvo suteikta 29 500 Lt paskola. Atsakovas šių sutarčių nevertino dėl to, kad D. K. ir K. M. (paskolos davėjai) nurodė skirtingas aplinkybes bei, kad pastarieji neva neturėjo piniginių lėšų, kurias galėjo skolinti pareiškėjui. Pasak pareiškėjų, D. K. buvo kreipęsis į kompaniją, kurios laive dirbo, dėl kontrakto išrašo gavimo, D. K. yra gavęs ne mažiau kaip 10 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių grynais pinigais pagal jūrininko sutartį. Be to, pakvitavimo dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas yra atidavęs D. K. ir K. M. paskolintus pinigus.
5. Pareiškėjai nurodė, kad P. B., kuris taip pat suteikė paskolą pareiškėjams, yra ūkininkas, kurio apskaitos principai yra kitokie. Atsakovas nevertino P. B. užauginamos produkcijos ir gaunamų pajamų balanso, todėl negalėjo kvestionuoti pastarojo galimybių turėti skolintų piniginių lėšų sumas. Pareiškėjai 2010 m. sausio 20 d. buvo sudarę paskolos sutartį ir su A. K., kuris suteikė pareiškėjui 29 700 Lt paskolą. Šios paskolos atveju buvo žodžiu tariamasi dėl mokamų palūkanų, todėl nėra jokių rašytinių susitarimų. Pareiškėjų pateiktas pakvitavimas patvirtina, kad suma pagal šią paskolos sutartį yra grąžinta.
6. Pareiškėjai paaiškino, kad pagal 2005 m. rugsėjo 5 d. ir 2009 m. spalio 23 d. paskolos sutartis V. E. Ž. suteikė savo dukrai pareiškėjai 29 700 Lt ir 29 800 Lt paskolas. Kadangi tai įvyko prieš 12–16 metų, paskolos davėja tam tikrų detalių neprisiminė, tačiau atsakovas tai vertino pareiškėjų nenaudai. Rašytinių įrodymų dėl šių paskolų nėra, tačiau į bylą pateikti pakvitavimai įrodo, kad paskolos buvo grąžintos. Pagal 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. kovo 9 d. paskolos sutartis L. P. ir I. P. suteikė pareiškėjui du kartus po 30 000 Lt paskolą. Atsakovas šių asmenų suteiktų paskolų nevertino tik dėl to, kad pastarieji netiksliai nurodė paskolos suteikimo aplinkybes. Pagal 2011 m. lapkričio 11 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. paskolos sutartis R. Š. suteikė pareiškėjui du kartus po 30 000 Lt paskolą. R. Š. šiuo metu renka duomenis apie uždirbtas pinigines lėšas Jungtinėje Karalystėje, kurie bus pateikti į bylą, pareiškėjai taip pat pateikė pakvitavimus dėl šios paskolos grąžinimo. Pareiškėjai teigė, kad 2005–2011 m. laikotarpiu paskolos sutartimis jiems buvo suteikta bendra 486 700 Lt dydžio paskolos suma, kuri yra grąžinta.
7. Pareiškėjai nurodė, kad Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimuose iš dalies buvo įvertintos aplinkybės dėl baudos dydžio sumažinimo ir baudos sumažintos iki 30 proc., tačiau nebuvo įvertinta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalį, o tai reiškia, kad pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jau buvo nubaustas jam pritaikius baudžiamąją atsakomybę, todėl pareiškėjams negali būti taikomas dvigubas nubaudimas skiriant delspinigius ir baudas. Pareiškėjai prašo sumažinti tiek apskaičiuotus delspinigius, tiek ir paskirtų baudų dydžius.
8. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrius atliko ikiteisminį tyrimą, kuriame pareiškėjas buvo kaltinamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas vertimasis ūkine finansine veikla) ir 1891 straipsnio 1 dalis (neteisėtas praturtėjimas). Klaipėdos apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2021 m. sausio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-80-903/2021 konstatavo, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiklą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis tyčia sistemingai, versliškai vertėsi neteisėta draudžiama individualia daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims finansine veikla, gavo iš šios veiklos nuolatines pajamas, kurių nedeklaravo ir tokiu būdu išvengė mokesčių. Pareiškėjas teisiamojo posėdžio metu kaltu prisipažino ir paaiškino, kad vykdė neteisėtą veiklą – paskolų išdavimą – ir iš to gavo ne mažiau kaip 104 687,95 Eur, kurių nedeklaravo ir tokiu būdu išvengė mokesčių – nesumokėjo į valstybės biudžetą ne mažiau kaip 15 012,26 Eur GPM. Pareiškėjas į VMI surenkamąją sąskaitą įmokos kodu 6930 (FNTT apskaičiuotos sumos) pervedė 15 012,26 Eur: 2020 m. spalio 13 d. – 1500 Eur, 2020 m. spalio 21 d. – 4 500 Eur, 2020 m. spalio 30 d. – 4 500 Eur ir 2020 m. lapkričio 10 d. – 4 512,26 Eur. Kadangi pareiškėjas visiškai atlygino civiliniame ieškinyje nurodytą žalą, teismas procesą dėl civilinio ieškovo Klaipėdos AVMI 15 012,26 Eur civilinio ieškinio nutraukė ir vadovaudamasis BK 40 straipsnius atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukė, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir 71 straipsniu pareiškėjui skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1 000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
10. Atsakovas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuota 32 526,99 Eur GPM suma, o pareiškėjai – 33 202,31 Eur GPM suma, nustačius, kad pareiškėjai 2012 m., 2014–2015 m. laikotarpiu disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 432 007,10 Eur pajamomis (kiekvienas sutuoktinis po 216 003,55 Eur), kurių nedeklaravo Metinėse pajamų deklaracijose ir nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas mokestinio tyrimo, patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu pateikė dvidešimt vieną rašytinę notaro nepatvirtintą paskolos sutartį, kurios buvo įformintos 2005–2012 m. su vienuolika fizinių asmenų bendrai 198 5000 Lt sumai. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjai iš fizinių asmenų 198 5000 Lt piniginių lėšų negavo, o paskolų sandoriai buvo formalūs, sudaryti siekiant pagrįsti patirtas nekilnojamojo turto įsigijimo ir paskolų teikimo išlaidas. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjas 2012–2015 m. laikotarpiu pagal pasirašytas paskolų, sutartinių maksimaliosios hipotekos, paskolų ir maksimaliosios hipotekos sutartis penkiasdešimt šešis kartus (penkiasdešimt keturis kartus fiziniams ir du kartus (2013 m. ir 2015 m.) juridiniams asmenims) teikė paskolas grynaisiais pinigais. Pagal mokesčių administratoriaus surinktą informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjų 2012 m. sandorių sudarymo dienai patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 303 366 Lt (87 860,87 Eur), 2014 m. – 82 0721 Lt (237 697,23 Eur) ir 2015 m. – 106 449 Eur suma.
12. Atsakovas teigė, kad mokestinio patikrinimo metu Inspekcija vertino nurodytų asmenų galimybes skolinti bei faktines aplinkybes, tačiau konstatavo, kad paskolų sutartys su giminystės, draugystės ryšiais susijusiais asmenimis buvo sudarytos formaliai, siekiant vienintelio tikslo – sukurti pajamų šaltinį. Inspekcija nustatė, kad visos paskolų sutartys (rašteliai) nebuvo sudarytos įprastinėmis paskolų sandoriams būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant paskolų davėjai turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galbūt paskolintų lėšų grąžinimą. Paskolų sutartyse nenumatytas palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolų grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), paskolų sandoriai nepatvirtinti notariškai, numatyti labai ilgi paskolų grąžinimo terminai (nuo dviejų iki trylikos metų). Nei vienas iš paskolų davėjų nepateikė objektyvių paaiškinimų, kodėl skolindami dideles pinigines lėšas nesiėmė jokių paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių ar nenumatė palūkanų. Nė vienoje iš pateiktų sutarčių nėra įrašo, jog paskolų davėjai lėšas faktiškai perdavė pareiškėjams, visi įforminti paskolų sandoriai buvo tariamai vykdomi grynaisiais pinigais; nė vienas paskolos davėjas (išskyrus L. P. ir A. S.) kontrolės veiksmų metu nepateikė nei paskolų sutarčių sudarytų su pareiškėjais, nei piniginių lėšų perdavimo / grąžinimo fakto patvirtinančių dokumentų; kai kurie, tariamai paskolas suteikę asmenys, teikė prieštaringus ir nenuoseklius paaiškinimus.
13. Atsakovas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, skirdamas pareiškėjams baudas ir skaičiuodamas delspinigius, atsižvelgė į pareiškėjų skunde minimą į valstybės biudžetą sumokėtą sumą, todėl pareiškėjai nebuvo baudžiami antrą kartą.
II. 14. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų N. D. ir D. D. skundą.
15. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms padengti jie panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu juridinę galią turinčiais dokumentais nepagrindė šių pajamų gavimo šaltinių, darė išvadą, kad mokestinė bazė ir mokestinės prievolės dydis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, buvo pagrįstai apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – taikant Taisyklių 6.3.3 papunktyje numatytą išlaidų metodą.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai iš esmės nesutiko su vertinimu dėl paskolos sutartyse nurodytų skolintų lėšų nepripažinimo pareiškėjų pajamų šaltiniais, taip pat nesutiko su delspinigių skaičiavimo pagrįstumu bei apskaičiuotų delspinigių ir skirtos baudos dydžiais.
17. Teismas, įvertinęs pareiškėjų sudarytas paskolos sutartis su D. K., K. M., P. B., A. K., V. E. Ž., L. P. ir I. P., R. Š., V. K. ir I. K., S. Š., A. S., nurodė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie paskolų suteikimą ir šių sandorių pagrindu realiai egzistavusius pareiškėjų pajamų šaltinius. Teismo vertinimu, tai, kad visos pareiškėjų ginčo pajamos yra gautos grynaisiais pinigais, kad šių pajamų šaltinių buvimas yra grindžiamas susijusių asmenų įformintomis notaro nepatvirtintomis paskolų sutartimis, kad paskolų sandoriai sudaryti ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, kad apie ginčo paskolų sandorius pareiškėjai bei paskolų davėjai teikė prieštaringus paaiškinimus, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių paskolų grąžinimą, kad atlikus paskolų davėjų mokestinius patikrinimus nustatyta, jog visi jie (išskyrus paskolos davėją A. K.) neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas, leidžia teigti, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjų tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu padėti jiems išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pajamas bei išlaidas, pagrįstai neatsižvelgė į sudarytus paskolų sandorius, o pajamas, kuriomis pareiškėjai faktiškai disponavo, pripažino pareiškėjų gautomis kitomis pajamomis, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM.
18. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius, kad buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas, nes pareiškėjas pakartotinai baudžiamas jam skiriant delspinigius ir baudas, pažymėjo, jog baudžiamajame procese sprendžiamas nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimas. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus, kas lemia skirtingą šiuose procesuose turimų įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimą ir gali lemti skirtingą pačių procesų rezultatą, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius atsižvelgė į pareiškėjo skunde minimą į valstybės biudžetą sumokėtą sumą, kas taipogi reiškia, jog tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl pareiškėjos skaičiuojant delspinigius ir skiriant baudas pareiškėjai nebuvo baudžiami antrą kartą, nes valstybės biudžetui padarytos žalos suma, kuri apėmė dėl nusikalstamos veikos padaryta žalą, ta apimtimi, kiek tai apima atlikto mokestinio patikrinimo laikotarpį, ir už tą laikotarpį padarytos žalos dydis atitinkama apimtimi buvo įvertintas apskaičiuojant papildomas GPM sumas. Nuo apskaičiuoto GPM, kai visi reikalingi įskaitymai buvo atlikti, Inspekcija dėl abiejų pareiškėjų pagrįstai apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas.
19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Inspekcija atleido pareiškėjus nuo 11 916,11 Eur GPM delspinigių (VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 68-98 pakeitė Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-162 dalį dėl apskaičiuotų GPM delspinigių dydžio) ir nuo 9 998,21 Eur GPM delspinigių (Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-163). Be to, Komisija 2023 m. kovo 6 d. sprendimais sumažino pareiškėjui 16 386 Eur GPM baudą iki 12 290 Eur sumos, pareiškėjai sumažino 13 281 Eur GPM baudą iki 9 961 Eur sumos. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjams dar labiau mažinti tiek apskaičiuotus delspinigius, tiek ir paskirtų baudų dydžius.
20. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų teiginius apie ginčo lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių, jog jie turėjo pakankamai lėšų (neapmokestinamų GPMĮ taikymo prasme) išlaidoms padengti, pagrįstumo, sprendė, kad atsakovui atsirado teisinės prielaidos taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir GPM mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjų ginčijami administraciniai aktai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas nenustatė pagrindų juos naikinti.
III. 21. Pareiškėjai N. D. ir D. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą, pakeičiant (sumažinant) apskaičiuojamą GPM prievolę, taikomų baudų dydžius ir netaikyti delspinigių. Pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus: išrašą dėl nedarbingumo laikotarpių; D. K. dokumentus; A. K. dokumentus; I. P. ir L. P. dokumentus; V. E. Ž. dokumentus; K. M. pakvitavimą; P. B. dokumentus; indėlio sutarties kopiją su kvitu.
22. Pareiškėjai teigia, kad jie naujų įrodymų, kuriuos teikia kartu su apeliaciniu skundu, dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti anksčiau, nes nepavyko juos surinkti (nesurado liudytojų, kurie buvo išvykę ar pakeitę savo gyvenamąją vietą). Pareiškėjai neturi profesionalaus atstovo (advokato), todėl tikisi, kad pateikti įrodymai bus priimti ir įvertinti pagal visų byloje pateiktų duomenų visumą. Pareiškėjų vertinimu, pateikti nauji įrodymai pagrindžia įvykusių sandorių realumą ir pagrįstumą.
23. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad mokestinis tyrimas vyko apie dešimties metų senumo įvykius, todėl savaime suprantama, jog yra galimi netikslumai liudytojams kalbant apie tokio senumo įvykius, dėl to mokesčių administratoriaus argumentas, kad esami netikslumai vertinami ne pareiškėjų naudai, yra neteisingas nei faktine, nei teisine prasme. Pasak pareiškėjų, tas pats pasakytina ir apie dokumentų išsaugojimo ar kitų duomenų turėjimo galimybes, nes valstybė nėra nustačiusi privatiems asmenims pareigos saugoti dokumentus daugiau nei dešimt metų. Mokesčių administratoriaus vertinimas daugiau nei dešimties metų senumo įvykių negali būti grindžiamas išimtinai mokesčių administratoriaus naudai. Tokias aplinkybes turi įrodinėti ir pagrįsti mokesčių administratorius, o ne mokesčių mokėtojas, kuriam nepagrįstai perkeliama įrodinėjimo našta, peržengianti senaties terminus (MAĮ 68 straipsnyje numatytas penkerių metų senaties terminas).
24. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas apmokestino GPM kitas pareiškėjų gautas pajamas, pritaikęs MAĮ 69 straipsnį ir paneigęs formalią pareiškėjų veiklos išraišką (paskolų gavimą). Atsakovas, nustatydamas apmokestinimo GPM momentą, vadovavosi paskolų teisiniais santykiais, todėl pareiškėjams neaišku, kodėl šiuo atveju nebuvo vadovautasi GPM įstatymo 8 straipsnio taisykle, nustatant faktinį pajamų gavimą ir ar tokiu atveju nėra taikoma mokesčių apskaičiavimo senatis. Pareiškėjų teigimu, mokesčiu administratorius nepagristai išplėtė savo nagrinėjimo ribas, kas lėmė nepagrįsto mokesčio apskaičiavimo dydi. Mokesčiu administratorius, neteisingai nustatęs dalies mokestinės nepriemokos apmokestinimo GPM momentą, neteisingai sprendė dėl mokesčio skaičiavimo ir perskaičiavimo senaties (MAĮ 68 straipsnis), todėl vien šiuo pagrindu atliktas mokestinių prievolių apskaičiavimo dydis turi būti perskaičiuojamas ir keičiamas.
25. Pareiškėjai pažymi, kad byloje nebuvo vertinta dėl papildomai apskaičiuotos GPM baudos sumažinimo. Pareiškėjų teigimu, turi būti įvertintos aplinkybės, kad pati VMI dėl įvairių priežasčių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjų veiksmų ir / ar valios, ne kartą stabdė mokestinius patikrinimus, dėl to pareiškėjai buvo tikrinami net ketverius su puse metų (nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2022 m. balandžio 15 d.), o toks ilgas patikrinimo terminas turi būti įvertintas pareiškėjų naudai, visiškai netaikant jiems delspinigių apskaičiavimo.
26. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
27. Atsakovo teigimu, pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl, jų vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, o apeliacinis skundas motyvuojamas naujais dokumentais, kurie, pareiškėjų manymu, turėtų būti įvertinti. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra aišku, kodėl turimus dokumentus pareiškėjai pateikė tik su apeliaciniu skundu, kai teisminis ginčas pirmosios instancijos teisme vyko nuo 2023 m. kovo 29 d., ginčas Komisijoje – nuo 2022 m. gruodžio 23 d., o mokestiniai patikrinimai pradėti nuo 2017 m. lapkričio 30 d. Atsakovo vertinimu, nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, Komisijai ar VMI, todėl prašymas dėl naujų dokumentų pridėjimo prie bylos apeliacinės instancijos teismo turėtų būti netenkintas.
28. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos ne tik pateiktos (notariškai nepatvirtintos) paskolų sutartys, bet ir paskolų teikimo ir gavimo faktinių aplinkybių visuma, kuriomis remiantis konstatuota, kad pareiškėjai iš fizinių asmenų pagal įformintas paskolų sutartis piniginių lėšų (grynaisiais pinigais) negavo, t. y. fiziniai asmenys pareiškėjams jų neperdavė. Pareiškėjų pateikti nauji įrodymai šių išvadų nepaneigia.
29. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjų teiginių, susijusių su senaties termino praleidimu, nurodo, kad mokesčių administratorius gali mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Kadangi mokestiniai patikrinimai pradėti nuo 2017 m. lapkričio 30 d., o mokesčių sumokėjimas tikrintas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., senaties terminas nebuvo praleistas.
30. Atsakovas, vertindamas pareiškėjų teiginius, kad dėl ilgo mokestinio patikrinimo jie turėtų būti visiškai atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir turėtų būti sumažinti baudų dydžiai, pažymi, kad pareiškėjai šiuo pagrindu jau buvo atleisti nuo 50 proc. apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo, o Komisija priimtais sprendimais sumažino ir paskirtas baudas (dėl bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi), todėl dar labiau mažinti baudas ar delspinigių dydį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos, Inspekcijos ir Klaipėdos AVMI sprendimų, kuriais pareiškėjas N. D. įpareigotas sumokėti į valstybės biudžetą 32 526,99 Eur GPM, 11 706,18 Eur GPM delspinigius ir 12 290 Eur GPM baudą, o pareiškėja D. D. įpareigota sumokėti į valstybės biudžetą 33 202,31 Eur GPM, 9998,21 Eur GPM delspinigius ir 9 961 Eur GPM baudą, teisėtumo.
32. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2012–2015 metų laikotarpį bei surašė 2022 m. balandžio 15 d. ir 2022 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktus, kuriuose konstatavo: pareiškėjas 2012–2015 m. iš vykdytos piniginių lėšų skolinimo veiklos gavo GPM apmokestinamųjų pajamų (atlygį / palūkanas), kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM; pareiškėjai 2012 m., 2014–2015 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 432 007,10 Eur pajamomis (kiekvienas sutuoktinis po 216 003,55 Eur), kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM, todėl pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną 32 526,99 Eur GPM, o pareiškėjai – 33202,31 Eur GPM.
33. Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. patvirtino pareiškėjo Patikrinimo aktą Nr. 1 ir jame papildomai apskaičiuotą GPM sumą, atleido nuo 11 916,11 Eur (50 proc.) GPM delspinigių mokėjimo bei skyrė 16 386 Eur GPM baudą.
34. Dėl pareiškėjos Klaipėdos AVMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą Nr. 2 ir jame papildomai apskaičiuotą GPM sumą, atleido nuo 9 998,21 Eur (50 proc.) GPM delspinigių mokėjimo bei skyrė 13 281 Eur GPM baudą.
35. VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimu pakeitė Klaipėdos AVMI sprendimą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 32 526,99 Eur GPM, 11 706,18 Eur GPM delspinigius ir 16 386 Eur GPM baudą.
36. VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą.
37. Komisija patvirtino VMI sprendimus, tačiau pareiškėjui sumažino GPM baudą iki 12 290 Eur, o pareiškėjai – iki 9 961 Eur.
38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs mokestinį ginčą, atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
39. Pareiškėjai, nesutikdami su mokestinių prievolių apskaičiavimu, padavė apeliacinį skundą.
V. 40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą, pakeičiant (sumažinant) apskaičiuojamą GPM prievolę, taikomų baudų dydžius ir netaikyti delspinigių.
41. Pareiškėjai pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus: išrašą dėl pareiškėjų nedarbingumo laikotarpių (2023 m.); D. K. dokumentus (1997 m. darbo sutartį, 2024 m. vasario 27 d. paaiškinimą, 2024 m. vasario 15 d. pakvitavimą); A. K. dokumentus (2024 m. vasario 27 d. paaiškinimą, 2000 m. sutartį, 2018 m. pakvitavimą); I. P. ir L. P. dokumentus (2013 m. gruodžio 19 d. patvirtinimą, 2014 m. pakvitavimus); V. E. Ž. dokumentus (2013 m. pakvitavimus); K. M. dokumentus (2019 m. pakvitavimą); P. B. dokumentus (2015 m. pažymą dėl gaisro, 2018 m. pakvitavimus); pareiškėjos D. D. dokumentus (2001 m. indėlio sutarties kopiją su kvitu).
42. Pareiškėjų pateiktuose dokumentuose nurodyti duomenys apie nedarbingumo laikotarpius 2023 m. Pareiškėjai nenurodė pagrįstų priežasčių, pateisinančių dokumentų pateikimą tik apeliacinės instancijos teismui, o ne pirmosios instancijos teismui, kuris 2024 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą mokestiniame ginče.
43. Pareiškėjų ir su jais susijusių asmenų kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai kontrolės veiksmų (operatyvaus patikrinimo, mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo) atlikimo metu nebuvo pateikti, išskyrus I. P. ir L. P. 2014 m. pakvitavimus. Pareiškėjai nenurodė pagrįstų priežasčių, kodėl minėti dokumentai nebuvo pateikti Klaipėdos AVMI arba mokestinį ginčą nagrinėjusioms VMI ar Komisijai. Dalis pareiškėjų dokumentų yra sudaryti po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, t. y. 2024 m. minėtų asmenų surašyti paaiškinimai.
44. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų priežasčių, dėl kurių negalėjo pateikti jų turėtų įrodymų pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjų pateikti duomenys dėl jų nedarbingumo neleidžia daryti išvados, kad dėl ligos pobūdžio jie negalėjo įgyvendinti jokių savo procesinių teisių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuo 2023 m. kovo 29 d. iki 2024 m. sausio 11 d., todėl nėra pagrindo tirti pareiškėjų pateiktų naujų dokumentų apeliacinės instancijos teisme.
45. Pareiškėjų dokumentai, kurie yra sudaryti po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, t. y. 2024 m. asmenų surašyti paaiškinimai dėl 2012–2015 m. vykusių įvykių ar aplinkybių, nelaikytini mokestiniame ginče patikimais įrodymais, jų vertinimas būtų nesuderinamas su teisingumo ir protingumo principais. Minėti asmenys apklausti atliekant mokestinį tyrimą (kuris pradėtas 2017 m.), jų paaiškinimai įvertinti nagrinėjant mokestinį ginčą.
46. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius, neteisingai nustatęs dalies mokestinės nepriemokos apmokestinimo GPM momentą, neteisingai sprendė dėl mokesčio skaičiavimo ir perskaičiavimo senaties (MAĮ 68 str.). Pareiškėjai šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.). Bylos nagrinėjimo dalykas apeliacinėje instancijoje negali būti platesnis, negu buvo pirmosios instancijos teisme, apeliacijoje byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų, taigi aukštesnėje instancijoje nagrinėjimo dalykas yra siauresnis, priešingu atveju teismo procesas būtų neefektyvus (ABTĮ 140 str. 1 d.).
47. Dėl įrodinėjimo mokestiniame ginče pažymėtina, kad pareiga nustatyti faktines aplinkybes tenka mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, administracinis teismas tik tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, t. y. vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Taigi pagrindinis įrodinėjimo procesas mokestinėje byloje vyksta nagrinėjant bylą mokesčių administratoriui ir renkant teisės aktų nustatyta tvarka įrodymus, turinčius pagrįsti administracinį sprendimą (MAĮ 67 str., 72 str.). Įrodinėjimas administraciniame teisme byloje dėl mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo yra subsidiaraus pobūdžio, nes teismas pirmiausiai sprendžia, ar mokesčių administratorius pagrindė savo sprendimą įrodymais, o jeigu tai yra būtina ir nepažeis mokesčių mokėtojo procesinių teisių, teismas papildo įrodinėjimo procesą (ABTĮ 80 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1207-602/2018).
48. MAĮ normos aiškiai neįtvirtina įrodinėjimo priemonių sąrašo, įrodinėjimo proceso, tačiau iš MAĮ normų galima spręsti, kad mokestinėje byloje faktiniai duomenys gali būti nustatomi, pvz., dokumentais, garso ar vaizdo įrašais, mokesčių mokėtojų ir liudytojų paaiškinimais. MAĮ 36 straipsnis nustato mokesčių mokėtojo teises: asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose (4 p.); dalyvauti mokestinio patikrinimo procese (5 p.); teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto (6 p.). MAĮ 126 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę mokestinio patikrinimo metu, taip pat jo rezultatų tvirtinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalyko ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių. Rašytinės mokesčių mokėtojo pastabos, paaiškinimai ir įrodymai pridedami prie patikrinimo akto ir apie jų pateikimą yra pažymima patikrinimo akte. MAĮ 155 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. MAĮ, nustatydamas minėtas taisykles dėl įrodinėjimo proceso vykdant mokestinį patikrinimą, nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteismine jų nagrinėjimo procedūra, įtvirtina ne tik mokesčių mokėtojo teises, bet ir pareigą sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis šiame procese, teikti įrodymus kuo ankstesnėje mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Įrodymų teikimas kuo ankstesnėje mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje turėtų užtikrinti administracinio sprendimo priėmimą per protingą laiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1269-602/2018).
49. Pareiškėjai nesinaudojo (arba netinkamai naudojosi) minėtomis savo teisėmis mokestinio patikrinimo metu ir nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteismine jų nagrinėjimo procedūra, papildomus prašymus pradėjo reikšti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nenurodydami pagrįstų tokių savo veiksmų dalyvaujant įrodinėjimo procese argumentų. Todėl pareiškėjų vien apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai neturėtų paneigti ir nagrinėjamu atveju nepaneigia mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir padarytų išvadų.
50. Nepagrįsti yra pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai, kad byloje nebuvo vertinta dėl papildomai apskaičiuotos GPM baudos sumažinimo, delspinigių skaičiavimo už nepagrįstai ilgą patikrinimo terminą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Klaipėdos AVMI atleido pareiškėjus nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo, Komisija sumažino paskirtas baudas. Dar labiau mažinti su nesumokėtu mokesčiu susijusias sumas nėra pagrindo.
51. Apibendrinant spręstina, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino Patikrinimo aktuose ir sprendimuose dėl šių Patikrinimo aktų patvirtinimo. Centrinis mokesčių administratorius ir Komisija įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialinės teisės normų, nepažeidė esminių teismo proceso normų, todėl naikinti teismo, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, ar vietos mokesčių administratoriaus sprendimų nėra teisinio pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų N. D. ir D. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Ernestas Spruogis