cb64d497-bef6-4e9d-a2b7-f5abfe6de1ef · Vilniaus apygardos teismas

                                                                    Baudžiamoji byla Nr. 1A-474-487/2016                                                       Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00169-2014-6                                                                                               Procesinio sprendimo kategorija: (S)                      1.2.25.4.1.; 2.4.7.             VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS 2016 m. gruodžio 14 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Ainoros Kornelijos Macevičienės,sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, Teresai Darulienei (skelbiant nutartį),dalyvaujant prokurorams Ingridai Gureckienei, Sigitui Jankauskui, nuteistajam D.

J. ir jo gynėjams advokatams Andžej Čaikovski, Stasiui Zabitai,nukentėjusiajai Z. R. ir jos atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,vertėjoms Irinai Siniavskai, Jekaterinai Chochlanovai,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d., ir nubaustas 30 MGL (1129,8 Eur) dydžio bauda.D.

J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vienerius metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones (BK 68 str.).Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Z. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteista subsidiariai iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, o, draudimo atlyginimo nepakankant žalai visiškai atlyginti, ir iš nuteistojo D. J. Z. R. naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.Iš nuteistojo D.

J. nukentėjusiajai Z. R. priteista 868,86 Eur proceso iÅ¡laidų. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : D. J. vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o bÅ«tent:2013-11-23 apie 10.45 val., Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį automobilį Alfa Romeo GT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Konstitucijos prospektu nuo Geležinio Vilko gatvės. Privažiavęs prie Konstitucijos pr.-Å eimyniÅ¡kių g.-Kalvarijų g. sankryžos, degant jo važiavimo kryptimi žaliam Å¡viesoforo signalui, įvažiavo į minėtÄ sankryÅ¾Ä ir važiavo per sankryÅ¾Ä tiesiai.

IÅ¡važiuodamas iÅ¡ sankryžos į Å eimyniÅ¡kių gatvę ir atsiradus kliūčiai, kuriÄ jis galėjo pastebėti, t.y. į Å eimyniÅ¡kių gatvės važiuojamÄ jÄ dalį jo atžvilgiu iÅ¡ deÅ¡inės pusės į kairę, degant raudonam Å¡viesoforo signalui, įžengusiÄ ir link kitos gatvės pusės einančiÄ pėsčiÄ jÄ Z. R., gim. 1936 m., bei iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ir nesustabdė transporto priemonės, nesukeldamas pavojaus pėsčiajai, jÄ partrenkė ir sužalojo.

Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų pėsčiajai Z. R. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiu bÅ«du, D. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (LR Vyriausybės 2008-07-16 nutarimo Nr.768 redakcija) 134 punkto reikalavimus ir, atsiradus minėtoms pasekmėms, padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 281 str. 1 d.Apeliaciniu skundu D. J. praÅ¡o atlikti įrodymų tyrimÄ , panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Skunde nurodė, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas klaidingai nustačius ir įvertinus faktines aplinkybes, Å¡iurkščiai pažeidžiant logikos dėsnius ir įrodymų vertinimo taisykles, nevertinant visų pėsčiosios veiksmų ir jų įtakos eismo įvykio kilimui, netinkamai aiÅ¡kinus ir pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ ir baudžiamojo proceso įstatymÄ , iÅ¡kraipius tiek priežastinio ryÅ¡io institutÄ , tiek kaltės institutÄ . Apeliaciniame skunde nurodė, kad KET 134 punktas nustato vairuotojui ne absoliučiai apibrėžtÄ pareigÄ sulėtinti ir sustabdyti, bet alternatyviÄ pareigÄ , tačiau nei prokuroras, nei teismas apskritai neskyrė dėmesio vairuotojo pareigai, teisei ir galimybei toliau tiesiai važiuoti trečiÄ ja eismo juosta 9,9 metrų pločio, trijų eismo juostų važiuojamojoje dalyje ir tokiu bÅ«du saugiai, pėsčiajai akivaizdžiu bÅ«du jÄ apvažiuoti.

Byloje nustatyta, kad tiek vairuotojas pamatė pėsčiÄ jÄ , tiek pėsčioji pamatė vairuotojÄ bei jo transporto priemonę ir tuo metu per raudonÄ bėganti pėsčioji dar tikrai nebuvo įžengusi į trečiÄ jÄ juostÄ , bet dėl nepaaiÅ¡kinamų priežasčių ji, matydama automobilį, prieÅ¡ jį iÅ¡Å¡oko ir buvo partrenkta automobilio priekiniu deÅ¡iniuoju kampu (ne daugiau nei 40 cm nuo deÅ¡iniojo kampo - kaip nustatė specialistai). Teismas rėmėsi iÅ¡ karto po eismo įvykio jo paaiÅ¡kinime (t.1 b.l.39) nurodytomis aplinkybėmis, kad pėsčioji pamatė atvažiuojantį automobilį, jis (apeliantas) pagalvojo, kad ji sustos arba eis atgal, bet ji padidino žingsnį ta pačia kryptimi.

Nuosprendyje iÅ¡dėstyti liudytojos J. E. (stovėjusios vieÅ¡ojo transporto stotelėje, vienintelės žiÅ«rėjusios į sankryžos pusę ir mačiusios visÄ Ä¯vykį) parodymai: „Moteris sustojo ties sankryža, sumiÅ¡usiai apsižvalgė ir pradėjo bėgti per gatvę. Nubėgusi pusę kelio stabtelėjo ir tada toliau pradėjo bėgti ir įvyko įvykis. Po įvykio vairuotojas iÅ¡ karto sustojo, iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, priėjo prie nukentėjusiosios, o ji (liudytoja) iÅ¡kvietė greitÄ jÄ medicinos pagalbÄ .

Matė, kaip nukentėjusioji bėgo per gatvę, bet stabtelėjo. Suprato, kad nukentėjusioji pastebėjo tÄ automobilį, bet toliau pradėjo bėgti, automobilis jÄ užkabino ir moteris į orÄ netgi truputį pakilo ir nukrito“. Teismas atmetė liudytojos nurodytÄ aplinkybę dėl stabtelėjimo (nors ir logikai prieÅ¡taraujančiu, absurdiÅ¡ku argumentu, kad pilnametė geros sveikatos mergina per 2 mėnesius nuo 2013-11-23 eismo įvykio iki parodymų davimo 2014-01-21 neva galėjo pamirÅ¡ti ar supainioti esminę eismo įvykio aplinkybę).

Taigi teismas nekvestionavo, kad nukentėjusioji iki susidÅ«rimo, dar bÅ«dama antroje eismo juostoje, matė trečiÄ ja eismo juosta artėjantį automobilį. Vietoj įrodinėjimo, kad vairuotojas netinkamai ir kaltai įgyvendino KET 134 punkto numatytas abi alternatyvias pareigas - tiek prokurorui, tiek teismui pakako paties rezultato, kad įvyko eismo įvykis, t.y. tiek prokurorÄ , tiek teismÄ tenkino objektyvusis pakaltinimas, nes net nebandyta tirti ir nagrinėti, nuo kurio momento iÅ¡nyko galimybė plačiame kelyje apvažiuoti automobilio judėjimo kryptimi (visÄ laikÄ važiavusio tiesiai, trečiÄ ja eismo juosta) neatsidÅ«rusios pėsčiosios, puikiai suvokiančios, kad neteisėtai kerta keliÄ degant raudonai Å¡viesai ir matančios artėjantį automobilį.Pasak apelianto, byloje pareikÅ¡to kaltinimo nepatvirtina nei nukentėjusiosios parodymai, nei liudytojų parodymai, nei 2014-12-12 Specialisto iÅ¡vada Nr. 11-1739(14), kadangi apklausiama specialistė prisipažino, jog vadovavosi prielaida apie pėsčiosios nuoseklų važiuojamosios dalies kirtimÄ ir apskritai nevertino pėsčiosios veiksmų po įžengimo į važiuojamÄ jÄ kelio dalį (Po įžengimo į pėsčiųjų perėjÄ degant raudonai Å¡viesai tolimesni pėsčiosios veiksmais nebuvo vertinami), nenagrinėjo pėsčiosios elgesio su stabtelėjimu antroje juostoje (Pėsčiosios sustojimas nebuvo nagrinėjamas).

Apelianto teigimu, specialistė L. L. davė prieštaringus paaiškinimus dėl liudytojų parodymų reikšmės specialisto išvadai: iš pradžių prisipažino: „Kiek pamena, šioje byloje iš parodymų buvo nurodyti du atvejai - greitai ėjo ir ramiai bėgo. Ir abejais atvejais buvo panagrinėta ir išvada pateikta“. O vėliau jau paneigė savo pačios paaiškinimus: „Ekspertai nevertina liudytojų parodymų tikrumo, remiasi objektyviais duomenimis, o liudytojo parodymai nėra traktuojami kaip objektyvūs duomenys“.

Kas ikiteisminio tyrimo metu nusprendė, kad nubrėžiant specialisto atliekamo tyrimo ribas reikia vadovautis tais liudytojų parodymais, kurie teigia arba apie pėsčiosios greitÄ Ä—jimÄ , arba apie pėsčiosios ramų bėgimÄ . Tačiau galima visiÅ¡kai ignoruoti liudytojos J. E. visiÅ¡kai konkrečius parodymus ikiteisminio tyrimo pradžioje (2014 metų pradžioje), kad pėsčioji važiuojamosios dalies antrojoje juostoje stabtelėjo, pažiÅ«rėjo į atvažiuojančių automobilių pusę, pamatė atvažiuojantį automobilį ir vėl pradėjo bėgti (t.1 b.l. 87-88).

Kaip galima ignoruoti pėsčiosios elgesį kelio važiuojamojoje dalyje, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius formuojamojoje vieningoje teismų praktikoje reikalauja iÅ¡samiai iÅ¡tirti ne vien kliÅ«ties sudarymo faktÄ , bet ir visų kliÅ«tį sudariusio asmens (Å¡iuo atveju - pėsčiosios) veiksmų ir pažeidimų įtakÄ eismo įvykio kilimui. Apklausiama teisme specialistė L. L. paaiÅ¡kino, kad, jei pėsčioji kirto keliÄ degant raudonam Å¡viesoforo signalui, jos atžvilgiu, tai techniniu požiÅ«riu tokie jos veiksmai buvo nepriimtini, ji to negalėjo daryti.

Tolimesni pėsčiosios veiksmai nebuvo vertinami, nes nebuvo objektyvių duomenų. Tuo tarpu specialisto iÅ¡vada suraÅ¡yta 2014 metų gruodį - kai kaltinimo liudytoja J. E. labai konkrečius parodymus davė 2014 metų pradžioje. Taigi tiek minėtos liudytojos parodymų nepateikimas tyrimÄ atlikusiam specialistui, tiek sÄ moningas minėtos liudytojos įrodymų ignoravimas Å¡iurkščiai pažeidė procesinius įstatymus ir teismų praktikÄ , visiÅ¡kai iÅ¡kraipė eismo įvykio dalyvių veiksmų ir jų įtakos eismo įvykio kilimui vertinimÄ bei užkirto keliÄ objektyvioms iÅ¡vadoms dėl priežastinio ryÅ¡io nustatymo.

Specialistės L. L. nepakankamÄ kvalifikacijÄ ir klaidingÄ suvokimÄ , kas turi bÅ«ti nagrinėjama specialisto iÅ¡vadoje ir dėl ko turi bÅ«ti pateiktos iÅ¡vados, atskleidžia Å¡ie jos žodžiai: vairuotojas, važiuodamas trečiojoje juostoje, turi stabdyti automobilį, jeigu pėsčioji įžengė į pirmÄ eismo juostÄ . Kadangi važiuojamoji kelio dalis yra skirta važiuoti transporto priemonėms ir pėsčioji įžengė į kelio važiuojamÄ jÄ dalį, nepriklausomai nuo to, ar reguliuojamÄ Å¡viesoforo ar nereguliuojamÄ , yra įžengta į važiuojamÄ jÄ kelio dalį ir pėsčioji juda ne jai skirta kelio dalimi.

Tokie specialistės L. L. įsitikinimai neturi nieko bendro su KET 134 punkto reikalavimais, kur numatyta, kad, jeigu atsirado kliÅ«tis ar iÅ¡kilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Specialistės teiginiai apie tariamÄ skirtumų nebuvimÄ tarp nereguliuojamos ir reguliuojamos sankryžų yra žinomai klaidingi – juos, kaip visiÅ¡kÄ prasimanymÄ , paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007.

Nežinodama, kokias alternatyvias pareigas turi vairuotojas, specialistė L. L. buvo žinomai nekompetentinga aptarti visus galimus teisėtus vairuotojo elgesio variantus. Specialistė L. L. savo 2014-12-12 specialisto iÅ¡vadoje neaptarė, kaip vairuotojo D. J. veiksmai atitiko kiekvienÄ iÅ¡ alternatyvių pareigų - įskaitant pareigÄ apvažiuoti kliÅ«tį. Specialistė neaptarė ir pėsčiosios elgesio kelyje, o ypač pėsčiosios logiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinamo sprendimo, matant artėjantį automobilį, iÅ¡bėgti į trečiÄ jÄ eismo juostÄ .

Apelianto teigimu, duodant specialistei pavedimÄ atlikti tyrimÄ , nebuvo užduota daugybė bylai reikÅ¡mingų klausimų ir 2014-12-12 specialisto iÅ¡vada apskritai neapima daugybės klausimų, kurie nekelti prokuroro vienaÅ¡aliÅ¡kai ir vienpusiÅ¡kai suformuluotame pavedime atlikti tyrimÄ . Apelianto gynėjas motyvuotai prašė papildyti specialisto iÅ¡vadÄ , atsižvelgiant į dideles spragas 2014-12-12 Specialisto iÅ¡vadoje ir specialisto iÅ¡vados grindimÄ prielaidomis:

1) kad pėsčioji bėgo ar greitai ėjo nesustodama;

2) kad neva nesvarbu, ar sankryža yra reguliuojama ar nereguliuojama;

3) kad neva visiÅ¡kai nesvarbu, kÄ pėsčioji darė važiuojamojoje kelio dalyje po įžengimo į jÄ ;

4) kad neva nesvarbu, jeigu pėsčioji netikėtai šoko po automobiliu, tarsi savižudė;

5) kad vairuotojas tik pamatęs pėsčiÄ jÄ neva privalėjo nedelsdamas stabdyti - nors KET 134 punktas nieko panaÅ¡aus nereikalauja. Teismas kaltinamojo gynėjo praÅ¡omas nenorėjo iÅ¡taisyti akivaizdžius 2014-12-12 specialisto iÅ¡vados trÅ«kumus ir gynėjo praÅ¡ymÄ nemotyvuotai atmetė.Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Å¡ioje byloje buvo apklausti tik kaltinimo liudytojai ir nukentėjusiosios atstovo praÅ¡ymu iÅ¡kviesti liudytojai. Nei kaltinamasis, nei jo gynėjas jokių liudytojų iÅ¡kviesti ir apklausti neprašė.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi visiškai susipainiojusio liudytojo D. M. parodymais ir nepagrįstai nesivadovavo liudytojos J. E. parodymais. Pagrindinis kaltinimo liudytojas neabejotinai buvo D. M., kuris teigė, kad automobilis Alfa Romeo važiavo nesaugiai, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, automobilis Alfa Romeo staigiai „rovė“ iš vietos. Tačiau apklausiamas teismo posėdyje liudytojas pradėjo prieštarauti pats sau, negalėjo prisiminti, kurioje sankryžoje jis stovėjo ir kurioje sankryžoje stovėjo kaltinamasis.

Nors liudytojas iÅ¡ pradžių buvo tikras, kad stovėjo prie skirtingų sankryžų, po to pasakė „mes negalėjome bÅ«ti prie skirtingų sankryžų“, taip pat sakė „man buvo Å¡okas, normalu, kad nepamenu“. Pageidavo padaryti apklausoje pertraukÄ , kad galėtų apsilankyti įvykio vietoje. Pratęsus apklausÄ prisipažino nebežinÄ s, kur buvo sustojęs prieÅ¡ įvykį, tačiau patvirtino, kad vairuotojams degė žalia, o pėsčioji bėgo įstrižai, taip pat parodė, kad vairuotojas bandė iÅ¡sisukti nuo susidÅ«rimo.

Taip pat parodė, kad kaltinamÄ jį matė nuo Pedagoginio instituto (Edukologijos Universiteto) žiedo. Ä®vertinus liudytojo D. M. parodymus, kad kaltinamÄ jį matė nuo Pedagoginio instituto žiedo ir iki eismo įvykio vietos - teismui buvo pateiktas įrodymas, maps.lt žemėlapis, kuris patvirtina, kad liudytojas D. M. kartu su kaltinamuoju pravažiavo 1130 m, daugiau nei kilometro atstumÄ , ir per visÄ tÄ didelį atstumÄ â€žnesaugiai važiuojantis“ ir „raunantis“ kaltinamasis nuo saugiai važiuojančio liudytojo D.

M. neatitrÅ«ko. Prokuroro kaltinamajame akte nurodyta ir ne kaltinamojo ar jo gynėjo praÅ¡ymu apklausta liudytoja J. E. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kurie neprieÅ¡taravo vieni kitiems ir nebuvo paneigti, taip pat ir užduodant jai klausimus: „pėsčioji bėgo per raudonÄ . Jei nebÅ«tų raudona, eitų. Bėganti pėsčioji tikrai stabtelėjo, antroje juostoje. Tada pamatė automobilį, bet vis tiek vėl pradėjo bėgti. Manau, kad bÅ«tent tada ji pastebėjo link jos artėjantį automobilį.

Tačiau kitÄ momentÄ ji vėl pradėjo bėgti ir aÅ¡ pamačiau, kaip trečioje eisme juostoje jÄ partrenkė automobilis. Automobilis pėsčiÄ jÄ partrenkė priekiniu deÅ¡iniuoju kampu. Vairuotojas iÅ¡ karto sustojo“. Apelianto nuomone, teismo nuosprendyje minimos kasacinės nutartys neturi nieko bendro su nagrinėjamoje byloje esančia faktine situacija. Pažymėjo, kad kaltinamajame akte iÅ¡dėstytos D. J. pateiktos kaltinimo faktinės aplinkybės, tačiau tarp jų neminimas joks greičio virÅ¡ijimas.

Neminimas todėl, kad pasitvirtinę vairuotojo parodymai apie jo važiavimÄ 60 km/h greičiu ir 2014-12-12 Specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11-1739(14) padarytos iÅ¡vados patvirtina, kad tarp nežymaus greičio virÅ¡ijimo (Specialisto iÅ¡vados 5 psl. nustatytas automobilio greitis 60,66 km/h) ir eismo įvykio nėra priežastinio ryÅ¡io. Nes 10 km/h virÅ¡ytas greitis nėra eismo įvykio bÅ«tinoji sÄ lyga ir galėtų užtraukti nebent administracinę atsakomybę. Todėl vienintelis vairuotojui pareikÅ¡tas kaltinimas yra dėl KET 134 punkto reikalavimų pažeidimo, kuriame apie greičio virÅ¡ijimÄ nekalbama.

Tačiau nuosprendžio 15 psl. pirmosios instancijos teismas iÅ¡ pradžių nurodė, o po to paprieÅ¡taravo pats sau: taigi kirsdamas sankryÅ¾Ä užsidegus žaliam Å¡viesoforo signalui (važiuodamas), jis KET reikalavimus pažeidė, nes virÅ¡ijo leistinÄ greitį. Tačiau minėta aplinkybė, t.y. leistino greičio virÅ¡ijimas kaltinamajam D. J. neinkriminuota. Deja, vėliau nuosprendyje daugybę kartų ir kaip kaltės įrodymas, ir kaip svarbi aplinkybė parenkant bausmę ir skiriant baudžiamojo poveikio priemonę nurodomas tas pats kaltinamajam neinkriminuotas nežymus greičio virÅ¡ijimas.

Pirmosios instancijos teismas Å¡aliÅ¡kai pavertė kaltinamÄ jį nedrausmingu vairuotoju, sistemingai pažeidinėjančiu KET (nuosprendžio 18 psl.), tačiau 16 kartų už KET pažeidimÄ (įskaitant vienÄ - už važiavimÄ keleivio vietoje neprisisegus saugos diržo) vairuotojas D. J. padarė per 13 metų, kai turėjo vairuotojo pažymėjimÄ , ir per 10 metų - skaičiuojant nuo pirmos nuobaudos iki paskutinės. Nei prokuroras, nei nukentėjusiosios atstovas, nei teismas neaptiko tarp D. J. administracinių nuobaudų nė vienos, kuri bÅ«tų buvusi skirta už Å¡iurkÅ¡tų administracinį teisės pažeidimÄ .

Taigi nesunkių administracinių pažeidimų akcentavimas, kai jie sudaro ne daugiau nei 1,5 nuobaudos per metus - aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja sÄ Å¾iningumo, protingumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Teismo nuosprendis nepagrįstas bei neteisėtas ir dėl vairuotojo atsakomybės neteisėto ir dirbtinio sunkinimo; niekuo nepateisinamos baudžiamojo poveikio priemonės atimti teisę vairuoti parinkimo dalyse, kai 2014-12-12 Specialisto iÅ¡vadoje pabrėžiama, kad pagrindinė eismo įvykio kaltininkė yra Å¡iurkščiai Kelių eismo taisykles pažeidusi pėsčioji, kuri sužalota nesunkiai, o vairuotojas jokiais Å¡iurkščiais KET pažeidimais nekaltinamas.             Dėl vairuotojo neteisėtos veikos nepadarymo ir kaltės nebuvimo apeliantas nurodė, kad duodama paaiÅ¡kinimus teisme, specialistė L.

L. pagrįstai atkreipė dėmesį į dvi teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas sÄ vokas ir dvi skirtingas situacijas kelio važiuojamojoje dalyje: pavojinga situacija kilo tuomet, kai pėsčioji įžengė į važiuojamÄ jÄ dalį. Avaringa situacija tada, kai vairuotojas turi imtis tam tikrų veiksmų, reaguojant į pėsčiosios veiksmus, t.y. stabdyti ir panaÅ¡iai (nuosprendžio 9 psl.). Įžengdama nuo Å¡aligatvio į 9,9 metrų pločio važiuojamosios dalies pirmÄ jÄ juostÄ pėsčioji jokio tiesioginio pavojaus eismo saugumui sukelti negalėjo.

Tačiau pėsčioji sukėlė avaringÄ /avarinę situacijÄ , kai matydama trečiÄ ja juosta artėjantį (visÄ laikÄ tiesiai važiuojantį) automobilį dėl logiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinamų priežasčių pradėjo bėgti į trečiÄ jÄ eismo juostÄ . Nors perbėgti trečiosios eismo juostos neturėjo jokių galimybių - kÄ patvirtino jos partrenkimas automobilio prekiniu deÅ¡iniu kampu. Jeigu transporto priemonę vairuojantis asmuo sukelia BK 281 str. numatytus padarinius patekęs į avarinę situacijÄ , susidariusiÄ dėl nukentėjusio ar kito eismo dalyvio padarytų KET pažeidimų, teismas sprendžia, ar konkrečioje situacijoje jis turėjo realiÄ galimybę iÅ¡vengti nusikalstamų padarinių.

Techninė galimybė pradėti stabdymÄ neturi nieko bendra su konkrečios situacijos įvertinimu, kai vairuotojas dėl konkrečių aplinkybių visumos pagrįstai pradeda numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. SvarbiausiÄ vietÄ Å¡ioje byloje turėjo užimti kruopÅ¡tus pėsčiosios visų veiksmų įvertinimas, tačiau specialistei, prokurorui ir teismui pėsčiosios veiksmai atrodė reikÅ¡mingi tik jos įžengimo į važiuojamosios kelio dalies pirmÄ jÄ juostÄ , o tolesni pėsčiosios veiksmui apskritai nebuvo tiriami ir iÅ¡ esmės nebuvo vertinami.

Teismui pasirodė svarbÅ«s daugybę kartų susipainiojusio liudytojo D. M. parodymai, kurie neva patikimesni už nuoseklius liudytojos J. E. parodymus, kuri patvirtino, kad pėsčioji buvo sustojusi antrojoje juostoje. Teismas nuosprendyje nebandė paneigti bylos duomenų, kad pėsčioji žiÅ«rėjo į automobilio pusę, jį matė, tačiau netikėtai vairuotojui ir liudytojai J. E., įbėgo į trečiÄ jÄ eismo juostÄ .             Nuteistojo nuomone, Å¡ioje byloje pavieniais įrodymais ir jų visuma vienareikÅ¡miÅ¡kai nustatyta, kad nukentėjusioji kirto važiuojamÄ jÄ kelio dalį jai degant raudonai Å¡viesai ir įstrižai; suvokdama savo elgesio neteisėtumÄ , tiek prieÅ¡ iÅ¡bėgdama į keliÄ , tiek kelio viduryje (antrojoje juostoje) nukentėjusioji žiÅ«rėjo į kairę ir tikrai pamatė artėjantį automobilį; dėl visiÅ¡kai nesuprantamų priežasčių pėsčioji visgi iÅ¡bėgo į trečiÄ jÄ eismo juostÄ ir iÅ¡ karto buvo partrenkta automobilio priekiniu deÅ¡iniu kampu - spėjusi iÅ¡bėgti prieÅ¡ jį ne daugiau nei 40 cm; vienintelis bandęs iÅ¡vengti susidÅ«rimo buvo vairuotojas; teismas atmetė visus nukentėjusiosios parodymus; vairuotojas iÅ¡ karto po eismo įvykio ir vėliau davė nuoseklius ir teisingus parodymus - kad važiavo per žaliÄ Å¡viesÄ , kad važiavo 60 km/h greičiu, kad automobilyje važiavo vienas, kad pėsčioji bėgo per raudonÄ , kad pėsčioji matė automobilį.

Visi parodymai visiÅ¡kai pasitvirtino. Vienintelė vairuotojo nurodyta aplinkybė, kuria pirmosios instancijos teismas nepatikėjo - kad pėsčioji antrojoje eismo juostoje stabtelėjo; specialistė nurodė netyrusi pėsčiosios elgesio po iÅ¡bėgimo į važiuojamÄ jÄ dalį ir netyrė vairuotojo galimybės apvažiuoti kliÅ«tį. Specialistės įsitikinimu, alternatyvi pareiga (sulėtinti ir net visiÅ¡kai sustabdyti arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams) neva neegzistuoja.

Teismas nenustatė jokių objektyvių priežasčių, kurios D. J. bÅ«tų sutrukdžiusios važiuoti saugiai ir atsiradus kliūčiai, iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui reaguoti taip, kaip numato KET 134 p. reikalavimai, t.y. Å¡iuo atveju sulėtinti greitį ir sustabdyti transporto priemonę (nuosprendžio 17 psl.). Tačiau KET 134 punktas nustato alternatyvias pareigas ir niekas nenustatė, kad vairuotojas netinkamai vykdė pareigÄ apvažiuoti antrojoje juostoje esančiÄ kliÅ«tį - pėsčiÄ jÄ .

Deja, pėsčioji netikėtai įbėgo į trečiÄ jÄ eismo juostÄ . SusidÅ«rimo bandė iÅ¡vengti tik vairuotojas. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. J. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.Prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas prašė apeliacinį skundÄ atmesti.D. J. apeliacinis skundas atmetamas.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ bei apeliacinį skundÄ , sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . Nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados atitinka bylos aplinkybes, nuosprendyje iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡analizuoti visi bylos duomenys ir padaryta teisinga iÅ¡vada, kad D. J. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 281 str. 1 d. Nuteistasis D. J. neigia savo kaltę, tačiau teisme iÅ¡tirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis padarė Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .

BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismÄ savo iÅ¡vadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Å i norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegijai nesudaro teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teisėjų kolegija laiko, kad sprendžiant nuteistojo D. J. kaltės klausimÄ , nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių reikÅ¡mę tiriant įrodymus bei galėjusių paveikti nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ . Kaltinamojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialistų iÅ¡vadomis bei kitais teisme iÅ¡tirtais bylos duomenimis.IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis dėl nustatytų faktinių eismo įvykio aplinkybių, apelianto padaryto KET pažeidimo ir priežastinio ryÅ¡io tarp jo bei kilusio eismo įvykio, jo padarinių, įvertinus byloje surinktus įrodymus, ir siekia kitokių iÅ¡vadų, paneigiančių jo kaltę.Pagal BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Kvalifikuojant veikÄ pagal BK 281 str. 1 d., svarbu nustatyti KET pažeidimÄ , padarinius (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia iÅ¡siaiÅ¡kinti, kurio iÅ¡ eismo dalyvių padarytas KET pažeidimas buvo bÅ«tina padarinių atsiradimo sÄ lyga ir priežastis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbus priežastinio ryÅ¡io nustatymo etapas Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose yra bÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos nustatymas.

BÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo bÅ«tinoji padarinių kilimo sÄ lyga. Ji nustatoma modeliuojant situacijÄ tokiu bÅ«du, kad paeiliui eliminuojamas vieno iÅ¡ eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimÄ ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-578/2011).IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. lapkričio 23 d. 10.45 val.

Konstitucijos pr.-Å eimyniÅ¡kių g.-Kalvarijų g. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo apeliantas D. J., vairavęs automobilį Alfa Romeo GT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio metu buvo sužalota pėsčioji Z. R.. Pagal specialisto iÅ¡vadÄ Nr. G 2504/14(01) Z. R. nustatytas stuburo krÅ«tinės 12-o ir juosmens 1-o slankstelių lūžiai su tarpketerinio raiščio (tarp Th12 ir L1) plyÅ¡imu, kairės kojos Å¡eivikaulio apatinio trečdalio (skeveldrinis), ir kairio blauzdikaulio vidinės kulkÅ¡nies lūžiai su kairės pėdos panirimu ir kiti sužalojimai.

Nukentėjusiosios patirti lūžiai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat byloje iÅ¡tirtais įrodymais nustatyta, kad apeliantas eismo įvykio metu važiavo trečiÄ ja Å eimyniÅ¡kių g. juosta per žaliÄ Å¡viesoforo signalÄ , tuo tarpu nukentėjusioji Z. R. kirto Å eimyniÅ¡kių g., degant jai draudžiamam – raudonam Å¡viesoforo signalui.Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, susijusiais su KET 134 p. nuostatų, nustatančių pareigas vairuotojui, atsiradus kliūčiai kelyje –ne vien absoliučiai apibrėžtÄ pareigÄ sulėtinti ir sustabdyti transporto priemonę, bet ir alternatyviÄ pareigÄ apvažiuoti kliÅ«tį, vertinimu, o taip pat nukentėjusiosios, sudariusios kliÅ«tį, veiksmų kelio važiuojamojoje dalyje įtakos eismo įvykio kilimui vertinimu.Sutiktina su apeliantu, kad Kelių eismo taisyklių 134 p. (LR Vyriausybės 2008-07-16 nutarimo Nr. 768 redakcija) nustatyti keli alternatyvÅ«s vairuotojo elgesio variantai kelyje atsiradus kliūčiai ar kilus grėsmei eismo saugumui: vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Kartu pažymėtina, jog Å¡is įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Apelianto teigimu, pagal susidariusiÄ situacijÄ jis pasirinko variantÄ apvažiuoti kliÅ«tį, nes iÅ¡ pėsčiosios elgesio tikėjosi, jog pastaroji, stabtelėjusi prieÅ¡ jo užimamÄ kelio juostÄ , grįš atgal ir pasitrauks iÅ¡ važiuojamosios kelio dalies, ar bent nekirs kelio juostos, kuria juda apelianto automobilis.

Tačiau, apelianto manymu, teismas tos aplinkybės nevertino ir nepagrįstai nesivadovavo liudytojos J. E. parodymais, patvirtinusiais jo pozicijÄ , jog pėsčioji prieÅ¡ susidÅ«rimÄ sustojo ir pamatė atvažiuojantį apelianto automobilį, bet visgi ėmė bėgti keliu, dėl ko apeliantas neturėjo galimybės iÅ¡vengti eismo įvykio.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pateikė konkrečius ir iÅ¡samius motyvus, kodėl vienais liudytojų parodymais remiasi ir jais grindžia savo iÅ¡vadas dėl nuteistojo kaltės dėl BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo (Å¡iuo atveju tai liudytojo D.

M. parodymai apie nesaugų nuteistojo važiavimo bÅ«dÄ bei pėsčiosios matomumÄ ), o kitus (liudytojos J. E. parodymus, kad nukentėjusioji bėgdama per keliÄ stabtelėjo) atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, kad D. J. nurodoma versija, jog nukentėjusioji stabtelėjo važiuojamojoje kelio dalyje atsirado tik teisme, jam jau susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga, o ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis Å¡ios aplinkybės nenurodė, be to Å¡ie parodymai sutapo su liudytojo D.

M., taip pat mačiusio nukentėjusiosios judėjimÄ per keliÄ , parodymais, kad nukentėjusioji per keliÄ Ä—jo nestabteldama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne liudytojos J. E. parodymais, bet liudytojo D. M. parodymais, dėl kurių nekilo abejonių. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi specialisto iÅ¡vada ir teismo posėdyje apklaustos ekspertės L. L. paaiÅ¡kinimais, kad nukentėjusioji sudarė kliÅ«tį D. J., įžengdama į važiuojamÄ jÄ kelio dalį ir nuo to momento vairuotojas turėjo imtis KET 134 p. numatytų pareigų, o galimas nukentėjusiosios stabtelėjimas kelio važiuojamojoje dalyje, tik galėjo pailginti jos buvimo laikÄ kelio važiuojamojoje dalyje, o tuo pačiu ir padidinti kaltinamojo galimybę pastebėti kliÅ«tį – nukentėjusiÄ jÄ .

Todėl apelianto argumentas, kad nukentėjusiosios elgesys (stabtelėjimas prieÅ¡ jo kelio juostÄ ) jam davė pagrindÄ tikėtis, jog nukentėjusioji, stabtelėjusi ir pastebėjusi artėjantį automobilį, nebejudės pirmyn ir susidÅ«rimas neįvyks, nepagrįstas, nes nukentėjusiosios tolesni veiksmai kelio važiuojamoje dalyje neturi reikÅ¡mės, nustatant priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu ir jo pasekmėmis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apelianto sprendimas – staigiai pajudėti iÅ¡ vietos reguliuojamoje sankryžoje, o pamačius pėsčiÄ jÄ važiuojamojoje dalyje tikėtis, kad ji sustos ir jį praleis arba bÅ«dama antrojoje eismo juostoje, eis atgal, buvo aiÅ¡kiai netinkamas.

Dėl aptartų aplinkybių apelianto argumentai, jog teismas neįvertino liudytojos J. E. parodymų dėl pėsčiosios stabtelėjimo, yra nepagrįsti, kaip ir nepagrįsti argumentai, kad specialistė L. L. davė prieštaringus paaiškinimus dėl liudytojų parodymų reikšmės specialisto išvadai. Pažymėtina, jog byloje nėra objektyvių duomenų dėl specialistės L. L. kompetencijos trūkumo, teikiant išvadas dėl eismo įvykio; pateiktos specialistės išvados yra logiškos, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl apelianto argumentai, jog, nežinodama, kokias alternatyvias pareigas turi vairuotojas, ekspertė L.

L. buvo žinomai nekompetentinga aptarti visus galimus teisėtus vairuotojo elgesio variantus, yra deklaratyvÅ«s ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs liudytojų parodymus (D. M., J. E.) su apelianto parodymais, įvertinęs specialisto iÅ¡vadas, eismo įvykio schemos protokolus, padarė įrodymais pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliantui nebuvo kliūčių pamatyti pėsčiÄ jÄ , kai ji įžengė į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, t.y. pradiniu kliÅ«ties susidarymo momentu, nes matomumas buvo geras, o eismas neintensyvus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantas neginčija 2014 m. gruodžio 12 d. specialisto iÅ¡vados Nr. 11-1739 (14) (2 t., b.l.113-124), jog tuo atveju, jeigu automobilio Alfa Romeo vairuotojas D. J., važiuodamas 50 km/h, 60 km/h ar 61 km/h greičiu, turėjo objektyviÄ galimybę matyti pėsčiÄ jÄ pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu, t.y. pėsčiajai įžengus į kelio važiuojamÄ jÄ dalį, tai stabdydamas automobilį pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu, bÅ«tų turėjęs techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiosios partrenkimo, nes atstumas, kuriuo automobilis buvo nuo pėsčiosios partrenkimo vietos pradiniu kliÅ«ties susidarymo momentu yra didesnis už stabdymui reikalingÄ atstumÄ .

Pagal KET 134 p. reikalavimus, pasirinkdamas alternatyvius variantus iÅ¡vengti kliÅ«ties ar iÅ¡kilusios grėsmės eismo saugumui, vairuotojas turi įvertinti, kuris iÅ¡ jų nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams (Å¡iuo atveju judančiai keliu pėsčiajai). Be to, atkreiptinas dėmesys į ekspertės L. L. apklaustos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atliekant dalinį įrodymų tyrimÄ , duotus paaiÅ¡kinimus, jog bandymas apvažiuoti judančiÄ kliÅ«tį eismo saugumo prasme yra nepriimtini veiksmai ir bÅ«tent pažeidžiantys KET 134 p. reikalavimus, nes apvažiuojantysis judančiÄ kliÅ«tį negali iÅ¡ anksto numatyti, kuria kryptimi judės kliÅ«tis.

Taigi, laikytina, kad apeliantas turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiosios partrenkimo, pasirinkęs saugų kliÅ«ties įveikimo bÅ«dÄ ir stabdęs automobilį pradiniu kliÅ«ties susidarymo momentu, t.y. tuo momentu, kai pastebėjo į kelio važiuojamÄ jÄ dalį įžengusiÄ pėsčiÄ jÄ , tačiau to nepadarė. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino kaltinamojo ir jo gynėjo praÅ¡ymo dėl eismo įvykio ekspertinio tyrimo, atmesdamas galimybę kaltinamajam ir jo gynėjui formuluoti bÅ«tinus ekspertams užduoti klausimus, atmestini, kadangi praÅ¡ymas skirti ekspertinį eismo įvykio tyrimÄ buvo pateiktas ir apeliacinės instancijos teismui, atliekant dalinį įrodymų tyrimÄ , tačiau buvo teikiami klausimai, iÅ¡imtinai susiję su teisės normų vertinimu ir taikymu, o ne su specialiosiomis žiniomis.Apeliantas, savo argumentus, kad tiek specialistas, tiek teismas nenagrinėjo KET 134 p. numatytų alternatyvų vairuotojui iÅ¡vengti kliÅ«ties, grindė kasacinės instancijos teismo suformuota praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-195/2007.

Tačiau pažymėtina, jog Å¡ioje kasacinės instancijos teismo nutartyje bÅ«tent ir nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad reguliuojamose kelių sankryžose grėsmė eismo saugumui atsiranda tik tada, kai kiti eismo dalyviai, pažeisdami ar nepažeisdami eismo taisykles, įeina ar įvažiuoja į važiuojamÄ jÄ kelio dalį arba akivaizdu, kad jie tuoj kirs transporto priemonės judėjimo kryptį ir tokiu veiksmu sukelia grėsmę eismo saugumui.

Taigi, apelianto nurodoma kasacinio teismo praktika patvirtina skundžiamo nuosprendžio pagrįstumÄ , nes Å¡iuo atveju susiklostė bÅ«tent tokia situacija, kuomet kilo tiesioginis pavojus eismo saugumui ir apeliantas privalėjo lėtinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, nes jam pradėjus judėti nuo sankryžos, pėsčioji jau buvo važiuojamojoje kelio dalyje (nors ir nesilaikydama eismo taisyklių reikalavimų). Apeliantas kelia abejones liudytojo D. M. parodymų patikimumu, teigdamas, kad liudytojas D.

M. nurodė, jog apelianto vairuojamas automobilis Alfa Romeo važiavo nesaugiai – užsidegus žaliam Å¡viesoforo signalui staigiai „rovė“ iÅ¡ vietos, tačiau apklausiamas teismo posėdyje negalėjo prisiminti, kurioje sankryžoje jis stovėjo ir kurioje sankryžoje stovėjo apeliantas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo Å¡io liudytojo parodymus apie esmines Å¡ioje byloje nagrinėtinas aplinkybes vertinti kaip nepatikimus, nes minėti liudytojo parodymai yra apie dvi skirtingas aplinkybes, kurios, natÅ«ralu, galėjo bÅ«ti įsimintos skirtingai, taigi savaime neprieÅ¡tarauja vieni kitiems.Apelianto argumentas, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pasisakė dėl nežymaus greičio virÅ¡ijimo, kaip neigiamai charakterizuojančios apeliantÄ aplinkybės, nors jam kaltinimas dėl greičio virÅ¡ijimo nebuvo pareikÅ¡tas, nepagrįstas.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė Å¡iÄ aplinkybę, vertindamas liudytojo D. M. parodymus bei nustatydamas faktines eismo įvykio aplinkybes.Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas važiavo, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t.y. nestabdė prieÅ¡ važiuojamojoje kelio dalyje atsiradusiÄ kliÅ«tį (t.y. pėsčiÄ jÄ ), kuriÄ Â turėjo objektyviÄ galimybę pastebėti, ir bÅ«tent Å¡is pažeidimas buvo tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu susijęs su kilusiais padariniais kaip bÅ«tinoji padarinių kilimo sÄ lyga.

Jei apeliantas, pamatęs pėsčiÄ jÄ , judančiÄ važiuojamojoje kelio dalyje degant jos atžvilgiu raudonam Å¡viesoforo signalui, bÅ«tų savalaikiai stabdęs ar net visiÅ¡kai sustabdęs automobilį ir jÄ praleidęs, eismo įvykis nebÅ«tų įvykęs. Kita vertus, kaip teisingai pabrėžia apeliantas, pėsčioji (nukentėjusioji) Z. R. taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių 50 p. reikalavimus – ėjo per gatvę degant raudonam Å¡viesoforo signalui. Taigi ir pėsčiosios Kelių eismo taisyklių 50 p. pažeidimas buvo bÅ«tinoji eismo įvykio kilimo sÄ lyga.

IÅ¡ esmės abipusę kaltę dėl eismo įvykio konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl civilinio ieÅ¡kinio. Tačiau pėsčioji, pažeidusi eismo taisykles, padarinių, numatytų BK 281 str. 1 d., nesukėlė. Tuo tarpu D. J., pamatęs kliÅ«tį, turėjo pareigÄ pasirinkti tokius veiksmus, kurie užtikrintų pėsčiajai saugų gatvės kirtimÄ , t.y. stabdyti automobilį ar visiÅ¡kai sustoti, tačiau to jis nepadarė, sukeldamas eismo įvykį ir padarydamas nukentėjusiajai Z.

R. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Byloje nustatytos D. J. automobilio valdymo aplinkybės, nekreipimas dėmesio į kliÅ«ties ypatumus (gyva, judanti kliÅ«tis), pasirinktas rizikingas, neabejotinai sukeliantis grėsmę pėsčiajai, kliÅ«ties iÅ¡vengimo bÅ«das rodo, kad nuteistasis Å¡iuo atveju, nors ir važiuodamas, esant leistinam Å¡viesoforo signalui, turėjo bÅ«ti atidus ir atsargus, valdydamas didesnio pavojaus Å¡altinį, tačiau taip nesielgė dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo (BK 16 str. 3 d.).

Todėl įvertinus aptartas aplinkybes, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad priežastinis ryÅ¡ys skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatytas netinkamai.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad D. J. BK 281 str. 1 d. numatytÄ veikÄ padarė dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo, nenumatęs, kad dėl jo veikimo (KET 134 p. pažeidimo) gali atsirasti BK 281 str. 1 d. numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada neprieÅ¡tarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimams dėl BK 281 str. 1 d. taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-696/2016).Apeliantas apeliaciniame skunde kelia baudžiamojo poveikio priemonės jam taikymo pagrįstumÄ , teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvuotai ir nepagrįstai taikė jam specialiosios teisės atėmimÄ .

Sutikti Å¡iuo argumentu nėra pagrindo. LR BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai, naudodamasis Å¡iomis teisėmis, asmuo padaro nusikalstamÄ veikÄ . IÅ¡ byloje surinktų įrodymų matyti, kad D. J. nusikalstamÄ veikÄ padarė, naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, pažeisdamas KET reikalavimus, eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiosios Z. R. sveikata.

Pirmos instancijos teismas, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo apeliantui klausimÄ , įvertino, jog D. J. anksčiau 16 kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, tame tarpe už leistino greičio virÅ¡ijimÄ , vienÄ kartÄ baustas už tai, kad nepasirinko saugaus greičio ir atsitrenkė į sienÄ . Dalis administracinių nuobaudų yra galiojančios. Å ių aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad D. J. nėra pakankamai drausmingas vairuotojas, sistemingai daro KET pažeidimus.

BÅ«tent Å¡iais motyvais pirmosios instancijos teismas grindė sprendimÄ paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimÄ naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 metams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su Å¡iais argumentais nesutikti.Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimÄ negali bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), bÅ«tina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai iÅ¡ esmės sutinkant su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl D. J. kaltės, laikoma netikslingu smulkiai atsakyti į kiekvienÄ apeliacinio skundo argumentÄ , kuriais apeliantas ginčija savo kaltę ir kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl jau aptartų esminių aplinkybių nusikalstamai nerÅ«pestingo D. J. elgesio nepaneigia.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str., įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas bei aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl D.

J. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 281 str. 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė :            nuteistojo D. J. apeliacinį skundÄ atmesti.              Teisėjai                                                                                                           Jolanta Čepukėnienė                                                                                                                     Gintaras Dzedulionis                                                                                                            Ainora Kornelija Macevičienė             Â