2025-09-17 Nr. AB-14428-3-61-3-00603-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2423-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00603-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Mykolo Romerio universitetas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30340 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir nemotyvuotas. Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus. Sprendimas priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. balandžio 8 d. rašte Nr. 19-306S „Dėl grėsmės valstybės saugumui įvertinimo“ (toliau – ir VSD raštas, Išvada) pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjo aplinkybių individualaus vertinimo.

2.2. Sprendime remiamasi prielaida, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau šis teiginys nepagrįstas objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 24S96633 kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir nutraukta darbo sutartis, o 2024 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 24S100198 nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką (toliau – ir Pakistanas) ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 120 mėn. (10 m.), nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2389-822/2024, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01728-2024-9 (toliau – ir LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimas) šie atsakovo sprendimai buvo panaikinti ir atsakovas įpareigotas priimti naujus sprendimus. Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią.

2.3. Sprendime nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad jis yra Mykolo Romerio universiteto (toliau – ir MRU) švietimo konsultantas, nepaneigia byloje pateiktų įrodymų. Sprendime pateiktas atsakovo atliktas grėsmės vertinimas apsiriboja tuo, kad pareiškėjas formaliai nebuvo įdarbintas MRU. Pareiškėjas niekada nesirėmė tuo, kad jis yra įdarbintas MRU, pareiškėjas atstovavo MRU ir Pakistane teikė tarpininkavimo paslaugas pristatant, už kurias jam buvo mokamas komisinis atlyginimas.

2.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi, ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Tačiau Sprendimas dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui nepagrįstas jokiomis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo veiksmais ar padarytais teisės pažeidimais. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje teisėtai gyveno nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. vasario 28 d., nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, šiuo metu Lietuvos Respublikoje negyvena. Pareiškėjas atstovauja MRU Pakistane, pristatydamas mokymo programas, studijų Lietuvoje patrauklumą, padėdamas atlikti formalumus. Pareiškėjas neturi galimybių ir pareigos vertinti studijuoti Lietuvoje siekiančių Pakistano Islamo Respublikos piliečių keliamą pavojų valstybės saugumui.

2.5. Atsakovas visiškai nenagrinėjo aplinkybės, jog VSD Išvadoje nurodytus veiksmus – tarpininkavimą užsieniečiams atvykstant studijuoti vykdė teisėtai pagal sutartį su aukštąja mokykla, pastarosios pavedimu. Pareiškėjas nežino ir negalėjo žinoti apie VSD Išvadoje nurodytą asmenį, „kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu“. Pareiškėjui taip pat negali būti perkelta atsakomybė už VSD nurodytą galimybę, kad „į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys“. Išvadoje nurodytos aplinkybės yra visiškai nesusijusios su pareiškėjo veiksmais, todėl ši Išvada yra visiškai nepagrįsta.

2.6. Iš Sprendimo matyti, jog grėsmės vertinimas yra itin formalus, pagrįstas tik VSD Išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nevertinant šių duomenų pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjo vertinimą, tačiau iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas. Bendros grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos įvardijimas Sprendime ir VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu individualios pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu.

2.7. Asmuo gali būti pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai tik nustačius, kad dėl jo elgesio kyla realus, esamas ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidiniam arba išoriniam saugumui. Tokio pavojaus negali kelti kiekvienas su migracijos procedūromis susijęs pažeidimas. Bylos nagrinėjimas neišslaptinant pateiktos medžiagos ir nesuteikiant pareiškėjui galimybės paneigti įslaptintoje informacijoje pateiktų duomenų įrodymais pažeistų pareiškėjo teisę į veiksmingą gynybą. Be to, neaišku, kuo remiantis paskirtas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjas nesupranta už kokį bendravimą ar bendradarbiavimą yra apribotos jo esminės teisės ir, neturėdamas šios informacijos, negali pateikti savo argumentų, paneigiančių jam inkriminuojamą grėsmę valstybės saugumui.

2.8. Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nurodyta, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį. Tačiau tokios informacijos nepateikta.

2.9. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtinta Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms, įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 8 d. gavo teisės aktų nustatyta tvarka įslaptintą VSD raštą, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, jog VSD, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Remiantis nustatyta informacija, pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjas inicijavo vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Nustatyta, kad yra didelė tikimybė, kad pasinaudojant pareiškėjo vykdoma veikla į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgdamas į keliamos grėsmės akivaizdumą, rimtumą ir rizikingumą, prašo įtraukti pareiškėją į Nacionalinį sąrašą 10 metų laikotarpiui.

4.2. Migracijos departamentas papildomai nustatė, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi: nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 14 d., išduoti studijų pagrindu; nuo 2022 m. lapkričio 10 d. iki 2024 m. lapkričio 10 d. – darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Rebutas“ pagrindu. Pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. birželio 30 d. (UAB „Apl Fresh Food“), nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. spalio 25 d. dirbo UAB „Rebutas“. 2022 m. spalio 25 d. UAB „Rebutas“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė. Migracijos departamentas taip pat nustatė, jog pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad jis yra MRU švietimo konsultantas, nesikreipė, MRU netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų įdarbintas MRU.

4.3. Pareiškėjas teismui ankstesnėje byloje pateikė Portugalijos Respublikos (toliau – ir Portugalija) 2022 m. spalio 17 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2024 m. spalio 17 d. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 8 d. išsiuntė Portugalijos Respublikos kompetentingoms institucijoms paklausimą, ar pareiškėjas turi galiojantį Portugalijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, tačiau atsakymo negavo. Pats pareiškėjas 2024 m. lapkričio 11 d. el. paštu pateikė informaciją, kad Portugalijos leidimas laikinai gyventi galioja iki 2025 m. birželio 30 d.

4.4. Ginčijamu Sprendimu nėra nuspręsta įraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas gali turėti galiojantį Portugalijos leidimą laikinai gyventi, nėra reikšminga Sprendimui priimti. Pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kadangi vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjas suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Vadovaujantis VSD raštu, galima daryti išvadą, kad yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudojami užsieniečio vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys.

4.5. Pareiškėjas neturi jokių ilgalaikių ryšių Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvoje dirbo tik nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. spalio 25 d., t. y. daugiau nei prieš dvejus metus. Pareiškėjas niekada MRU nebuvo įdarbintas ir MRU niekada netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs nuo 2022 m. lapkričio 10 d. iki 2024 m. lapkričio 10 d., buvo išduotas darbo UAB „Rebutas“ pagrindu, leidimą laikinai gyventi atsiėmė 2022 m. gruodžio 22 d. 2022 m. spalio 25 d. pareiškėjas iš UAB „Rebutas“ buvo atleistas, t. y. dar iki leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, UAB „Rebutas“ nebeįsidarbino, Migracijos departamento apie pasikeitusius savo duomenis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka neinformavo. Atsižvelgęs į tai, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra linkęs piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis.

4.6. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, kad, pareiškėjas VSD yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2034 m. balandžio 14 d. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, nes Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktis numato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą nurodė, kad VSD 2024 m. balandžio 8 d. raštu pateikė Migracijos departamentui vertinimą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. VSD Išvadoje išdėstyta įslaptinta ir neįslaptinta informacija yra pakankama Sprendimui priimti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose būtent pareiškėjas privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes.

7. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Mykolo Riomerio universitetas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad 2023 m. sausio 23 d. su užsienio bendrove „GISS Consultancy Services“ vienerių metų laikotarpiui sudarė tarpininkavimo sutartį Nr. 2A-3, kurios pagrindu užsienio bendrovėje dirbęs / dirbantis pareiškėjas teikė tarpininkavimo paslaugas Pakistane (organizuoti Potencialių studentų atranką, teikti išsamią ir aktualią informaciją apie Universitetą ir jo teikiamų Studijų programas). Sutarties galiojimo terminas suėjo 2024 m. sausio 23 d. Universitetas, nematantis poreikio minėtą sutartį pratęsti, jos su užsienio bendrove nepratęsė. Šios sutarties pagrindu Universiteto pareiškėjui išduotas atstovavimo sertifikatas yra negaliojantis. Tarp MRU ir užsienio bendrovės nauja tarpininkavimo sutartis nebuvo sudaryta, tarp pareiškėjo ir MRU jokių galiojančių sutarčių nėra ir jų nesieja jokie teisiniai santykiai.

II. 8. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. birželio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. M. skundą.

9. Teismas nurodė, kad Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nenustato, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dėl grėsmės valstybės saugumui yra būtinas sprendimas panaikinti leidimą gyventi. Šiuo atveju pakanka nustatyti, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir tai nėra siejama su privalomu leidimo gyventi panaikinimu prieš priimant sprendimą uždrausti atvykti.

10. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog po LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikinti ankstesni atsakovo sprendimai, Migracijos departamentas nepriėmė naujo sprendimo dėl leidimo pareiškėjui laikinai gyventi panaikinimo, neturi teisinės reikšmės vertinant Sprendimo, kuriuo uždrausta atvykti, teisėtumą, kadangi uždraudimo atvykti pagrindas yra Sprendime nustatyta galima grėsmė valstybės saugumui (pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį), o ne leidimo gyventi panaikinimas. Be to, pareiškėjo turėto leidimo laikinai gyventi galiojimas pasibaigė 2024 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus keturioms dienoms po LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimo priėmimo, todėl Migracijos departamentui neliko ką spręsti dėl leidimo laikinai gyventi, kadangi pasibaigusio galioti leidimo naikinimo klausimas negali būti sprendžiamas.

11. Teismas taip pat nurodė, kad LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimas neturi res judicata galios nagrinėjant šią bylą, kadangi dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui apeliacinės instancijos teismas nepasisakė iš esmės. Ankstesnėje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo tik procedūrinius trūkumus vertinant galimą pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje grėsmę ir nustatė, kad ne visos su pareiškėjo atveju susijusios aplinkybės buvo įvertintos atsakovo ankstesniuose sprendimuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Tačiau nebuvo konstatuota, kad VSD ir atsakovo turimi duomenys nėra pakankami išvadai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Todėl LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimu atsakovas buvo įpareigotas tik priimti naujus sprendimus, įvertinus papildomas aplinkybes, bet nebuvo įpareigotas priimti priešingus nei buvo panaikinti sprendimus.

12. Įvertinęs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas sutiko su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė aplinkybių, atsveriančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, todėl, teismo vertinimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam valstybės saugumui dėl realios grėsmės, kad pasinaudojus pareiškėjo vykdoma veikla į Europą gali patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys.

13. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo Sprendimo matyti, jog esminis jo priėmimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau, iš Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. nustatė, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra; taip pat įvertino, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas MRU ir ši įstaiga netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo; įvertino, kad pareiškėjas turi Portugalijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl duomenų apie uždraudimą atvykti į SIS nusprendė neteikti, tačiau atsižvelgė į tai, kad šį leidimą turėjo tuo pačiu metu, kaip ir išduotas Lietuvos leidimas, kas rodo, kad jis yra linkęs piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis; taip pat Sprendime įvertinta, kad leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Rebutas“ pagrindu pareiškėjas atsiėmė jau būdamas atleistas iš darbo UAB „Rebutas“, tačiau gavęs leidimą šio įmonėje nebeįsidarbino ir Migracijos departamento apie pasikeitusius savo duomenis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka neinformavo, kas taip pat įvertinta kaip piktnaudžiavimas nustatytomis migracijos procedūromis.

14. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, be to, jame yra individualiai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė lyginant su nacionalinio saugumo interesais, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog nebuvo atliktas individualus paties atsakovo situacijos vertinimas, o remtasi tik bendro pobūdžio VSD Išvada ir joje pateiktomis prielaidomis dėl galimos grėsmės.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo vykdyta tarpininkavimo veikla, sudarant sąlygas užsieniečiams atvykti studijuoti į MRU, teisingai įvertinta kaip grėsmės valstybės saugumui pagrindas, nes grėsmė kyla todėl, kad pasinaudojant tokia pareiškėjo veikla į Lietuvą, o kartu ir į Europą, gali patekti ir daugiau radikalų islamą išpažįstančių, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susijusių asmenų. Todėl neturi esminės reikšmės, kad pareiškėjas tarpininkavimo veiklą vykdė oficialiai, pagal turėtą atstovavimo sertifikatą, kadangi grėsmė saugumui kildinama ne iš pareiškėjo veiklos formos ir jos teisėtumo, o iš šios veiklos turinio ir jos pasekmių. Teismas taip pat pažymėjo, kad, saugant esminius valstybės ir visuomenės interesus, svarbu tai, jog pareiškėjo veikla kelią grėsmę dėl to, kad sudaro sąlygas fiktyviais pagrindais atvykti užsieniečiams, kurie kelia pavojų valstybės saugumui. Kadangi pareiškėjas padeda tokiems asmenims atvykti ir gauti teisėtą pagrindą laikinai gyventi, valstybė turi teisę ir pareigą užkardyti tokią grėsmę valstybės saugumui, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas neturi pareigos tikrinti su jo pagalba atvykstančių asmenų pažiūras, įsitikinimus ir reputaciją.

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog neįslaptintoje VSD Išvados dalyje nurodytos aplinkybės nepagrindžia realios grėsmės valstybės saugumui vien dėl to, kad pareiškėjas negali susipažinti su įslaptintais duomenimis. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato draudimo būtent tokio pobūdžio byloje, kokia yra ši byla (dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui) remtis įslaptinta informacija, o teismų praktikoje draudžiama įslaptintais duomenimis remtis tik jeigu jie yra vieninteliai duomenys, kuriais grindžiamas sprendimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos valstybės saugumui pagal VSD išvadą konstatuota įvertinus duomenis apie jo veiklą ir asmeninius ryšius šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste, o VSD pateikti teismui įslaptinti duomenys patvirtina Išvados viešoje dalyje nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus ir yra organizavęs mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris jau buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo vykdyta veikla ir jo ryšiai VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

17. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde neginčija aplinkybių dėl jo tarpininkavimo užsieniečiams atvykstant studijuoti Lietuvoje, o tai, jog jis nežino apie VSD Išvadoje nurodytą asmenį, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, ir apie jį negali duoti papildomų paaiškinimų, nepaneigia VSD ir atsakovo vertinimo, nes tas asmuo jau įsigaliojusiu Migracijos departamento sprendimu yra pripažintas keliantis grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjas vykdė tarpininkavimą užsieniečiams iš rizikos šalių patenkant į Lietuvą tik pagrindžia Sprendime nustatytus faktus, nes tai ir yra grėsmės valstybės saugumui šaltinis. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina ginčo faktines aplinkybes, nepaneigia atsakovo padarytų išvadų pagrįstumo, todėl, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo, pagrindinės administravimo procedūros nebuvo pažeistos.

18. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus, šiuo atveju nebuvo pažeistas gero administravimo principas, atsakomybės už priimtus sprendimus ar įstatymo viršenybės principai.

19. Teismo vertinimu, atsakovas, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjo individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Pareiškėjas atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje numatytas sąlygas (neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, gali kelti grėsmę valstybės saugumui), todėl šiame punkte nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis pritaikytas pagrįstai, nes valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė, o pareiškėjas, siekdamas paneigti atsakovo Sprendime padarytas išvadas, teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas 10 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jo atžvilgiu yra neproporcingas.

20. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas nurodo, jog jis turi leidimą gyventi Portugalijoje, dėl ko atsakovas neįtraukė į SIS perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas, susijęs su Lietuvos Respublikos interesų apsauga, pareiškėjui nekelia neigiamų pasekmių kitose šalyse.

21. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažymėdamas, kad Taisyklių 20 punkto nuostatos netaikomos sprendžiant ginčą iš esmės, toks Taisyklių 20 punkto tyrimas ir jo rezultatas neturi jokios įtakos teismo sprendimui priimti.

III. 22. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 30 d. sprendimą ir skundą tenkinti – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytus argumentus dėl Sprendimo nepagrįstumo, res judicata principo pažeidimo, papildomai pažymi, kad:

23.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino institucijų atliktą grėsmės įvertinimą, kadangi grėsmės vertinimas yra pagrįstas tik VSD Išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Pareiškėjo teigimu, bendros grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos įvardijimas Sprendime ir VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu individualios pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu.

23.2. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišslaptinęs pateiktos medžiagos, nesikreipęs į VSD dėl medžiagos išslaptinimo ir nedalyvaujant institucijos atstovui. Bylos nagrinėjimas neišslaptinant pateiktos medžiagos ir nesuteikiant pareiškėjui galimybės paneigti įslaptintoje informacijoje pateiktų duomenų įrodymais pažeidė pareiškėjo teisę į veiksmingą gynybos priemonę. Pareiškėjas nesupranta už kokį bendravimą ar bendradarbiavimą yra apribotos jo esminės teisės ir, neturėdamas šios informacijos, negali pateikti savo argumentų, paneigiančių jam inkriminuojamą grėsmę valstybės saugumui. Nurodyta tariama grėsmė grįsta ne realia, patikrinta, esama grėsme, o abstrakčiu valstybei kylančių saugumo rizikų konstatavimu.

23.3. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar Įstatymo 140 straipsnio 5 dalyje nuostata, kuria iš anksto nustatoma, kad „administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, laiduojančiam asmenų teisę kreiptis į teismą.

23.4. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į teismą dėl Taisyklių 20 punkto nuostatos, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo. Pareiškėjas prašo ištirti, ar toks teisinis reguliavimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą ir ABTĮ nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad „atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 20 punkto nuostatos netaikomos sprendžiant ginčą iš esmės, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, nes toks Taisyklių 20 punkto tyrimas ir jo rezultatas jokios įtakos teismo sprendimo priėmimui neturi“ yra nepagrįsta. Pareiškėjas pažymi, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams bei Lietuvos Respublikos konstituciniams principams.

23.5. Pareiškėjui yra nesuprantama, kokias teisiniais ir faktiniais pagrindais jam paskirtas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pirmosios instancijos teismas Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatą dėl 10 metų uždraudimo atvykti pritaikė formaliai, nevertindamas tokio sprendimo proporcingumo ir pasekmių pareiškėjo teisinei padėčiai. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą privataus gyvenimo apsaugą, atsisakymas suteikti galimybę administracinėje procedūroje pateikti paaiškinimus dėl Sprendime inkriminuojamos neteisėtos veiklos atitinka baudimą už nepadarytą nusikaltimą (Konvencijos 7 str.) pažeidžia teisę į veiksmingą gynybos priemonę (Konvencijos 13 str.), Sprendimu nustatyti apribojimai nėra būtini demokratinėje visuomenėje.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:

25.1. Migracijos departamentas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimas šioje byloje turi res judicata galią. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino minėtame teismo sprendime nurodytas su pareiškėju susijusias aplinkybes, atsižvelgė į teismo išaiškinimus. Teismas tiesiogiai nurodė – „Teisėjų kolegija pažymi, jog neįpareigoja Migracijos departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu atsakovui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. priimant sprendimą atlikti kompleksinį ir visapusišką su pareiškėju susijusios informacijos vertinimą, kaip tai numato Įstatymo nuostatos“.

25.2. Migracijos departamentas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog pareiškėjas negali kelti grėsmės valstybės saugumui. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Priimant Sprendimą Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui (pareiškėjo realiai atliktus veiksmus VSD surinktos informacijos kontekste), pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, pagal šiuos duomenis vertino ginčijamo sprendimo proporcingumą, todėl Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą, atliko individualų kompleksinį pareiškėjo vertinimą. Migracijos departamento Sprendimu nustatyti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjo valstybės saugumui keliama grėsmė yra reali.

25.3. Apeliacinio skundo argumentai dėl pažeistos teisės į gynybą yra nepagrįsti. Migracijos departamento Sprendime detaliai išdėstyti draudimo atvykti motyvai ir faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kad dalis informacijos yra įslaptinta, Sprendime negalėjo būti nurodytos visos aplinkybės ir tai atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

25.4. Vadovaujantis Taisyklių 20 punkto nuostatomis, pranešimas apie priimtą sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui buvo išsiųstas 2025 m. sausio 30 d. pareiškėjo aktyvios Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) paskyros elektroninio pašto adresu. Pagal minėtas nuostatas Migracijos departamentas neturėjo pareigos pareiškėjui išsiųsti Sprendimo. Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 9 dalimi, užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Taigi, Taisyklių 20 punkto nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir įstatymų leidėjo valiai. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra nepagrįsti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:

27.1. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip, mano, kad tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas teismas grindė, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

27.2. Nors pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neva neteisėtai iš naujo vertino LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendime nustatytas aplinkybes, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokias konkrečias faktines aplinkybes teismas įvertino kitaip, nei tai padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Priešingai, nei pareiškėjas tvirtina, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui nepasisakė iš esmės. Todėl pareiškėjo argumentai dėl tariamo res judicata principo pažeidimo laikytini nepagrįstais.

27.3. Pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nesikreipė į VSD dėl VSD išvados išslaptinimo, neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi VSD buvo įpareigotas išspręsti klausimą dėl VSD išvados išslaptinimo galimybės. VSD paaiškino pirmosios instancijos teismui, kad VSD specialiosios ekspertų komisijos posėdyje buvo nutarta neišslaptinti VSD Išvadoje esančios įslaptintos informacijos. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų ir faktinių aplinkybių, kodėl VSD atstovo dalyvavimas bylą nagrinėjant teismo posėdyje buvo būtinas, todėl apeliacinio skundo argumentai šia apimtimi laikytini deklaratyviais.

27.4. Neatitinka tikrovės ir tai, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos galimybės atsikirsti į Sprendimo argumentus, nes neva nebuvo nurodytų priimto Sprendimo pagrindų. Sprendimo pagrindai yra nurodyti tiek Sprendime, tiek VSD Išvadoje, kurios išrašas su neįslaptinta informacija buvo pateiktas į bylą ir pareiškėjas su juo susipažino. Įslaptinta informacija tik detalizuoja ir sukonkretina VSD Išvadoje išdėstytus neįslaptintus duomenis, pagrindžiančius pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas rėmėsi ne tik VSD Išvadoje pateikta informacija, bet ir atliko individualų, savarankišką pareiškėjo situacijos vertinimą. Taigi, įslaptinti duomenys nėra vieninteliai duomenys, kuriais grindžiamas Sprendimas.

28. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs ankstesniuose į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 25S30340, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2034 m. balandžio 14 d., nes asmens atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo skundą, priėjęs prie išvados, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindai uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, atsakovui padarius išvadą, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o Migracijos departamento Sprendime pateikti individualizuoti, objektyviais duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, jog būtų taikomas toks ilgas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų, objektyvų surinktų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes bei padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, pakartoja skunde nurodytus argumentus dėl Sprendimo nepagrįstumo, res judicata principo pažeidimo, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar Įstatymo 140 straipsnio 5 dalyje nuostata, kuria iš anksto nustatoma, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Taisyklių 20 punkto nuostatos, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, konstitucingumo.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados.

33. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad kontržvalgybos uždavinys – prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui.

34. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

35. VSD 2024 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 19-306S Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjas suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymo. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudodami pareiškėjo vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis / ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD, atsižvelgdamas į rašte išdėstytą informaciją, vertina, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir atsižvelgdamas į keliamos grėsmės akivaizdumą, rimtumą ir rizikingumą, prašo įtraukti pareiškėją į Nacionalinį sąrašą 10 metų.

36. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

37. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktis nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1624-602/2025).

39. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760201157, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 10 d., kuris buvo išduotas darbo UAB „Rebutas“ pagrindu. Leidimą laikinai gyventi pareiškėjas atsiėmė 2022 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. birželio 30 d. ir nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. spalio 25 d. Nuo 2022 m. spalio 25 d. UAB „Rebutas“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų taip pat nėra. Pareiškėjas galbūt turi Portugalijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi Portugalijos Respublikoje, kuris išduotas tam pačiam laikui, kaip ir analogiškas leidimas, išduotas Lietuvos Respublikos.

40. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. eA-2389-822/2024, Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad jis yra MRU švietimo konsultantas, nesikreipė. MRU netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų įdarbintas MRU ir priėmė skundžiamą Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2034 m. balandžio 14 d., nes asmens atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko savarankišką pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą (įvertino pareiškėjo realiai atliktus veiksmus VSD surinktos informacijos kontekste), įvertino pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius, pareiškėjo ekonominius ir socialinius (šeiminius) ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pagal minėtas aplinkybes vertino ginčijamo Sprendimo proporcingumą. Tokiu būdu pašalino procedūrinius trūkumus Sprendimo priėmimo procese, kurie buvo konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendime Nr. eA-2389-822/2024. Taip pat pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė atsakovas, nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nesudarė pagrindo nepriimti ginčijamo Sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiesiogiai nurodė, kad neįpareigojo Migracijos departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o tik apsiribojo nurodymu atsakovui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo buvo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. priimant sprendimą atlikti kompleksinį ir visapusišką su pareiškėju susijusios informacijos vertinimą, kaip tai numato Įstatymo nuostatos.

42. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjui nebuvo atskleisti VSD surinkti įslaptinti duomenys, kuriais buvo grindžiama Išvada ir kurie sudarė pagrindą atsakovui priimti ginčijamą Sprendimą, pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su į bylą pateikta VSD Išvada, sudariusia pagrindą priimti Sprendimą, o motyvai pareiškėjui buvo atskleisti tokia apimtimi, jog jis galėtų suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie jį disponuoja kompetentingos valstybės institucijos, tuo pačiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtintais apribojimais, duomenis pateikti tik tokia apimtimi, kad nebūtų atskleista įslaptinta informacija, nes jos atskleidimas galėtų sukelti kitų grėsmių Lietuvos Respublikai ir jos žvalgybai. Tai atitinka ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (šiuo metu galiojančios VAĮ redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto) norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

43. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl rėmimosi įslaptinta informacija byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtintas absoliutus draudimas valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje. Naudojant neišslaptintus duomenis kaip įrodymus administracinėje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-393-520/2023). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-393-520/2023).

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VSD Išvadoje yra išdėstyta įslaptinta ir neįslaptinta informacija. Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi VSD buvo įpareigotas išspręsti klausimą dėl VSD Išvados išslaptinimo galimybės. VSD, vykdydamas pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, nors VSD specialiosios ekspertų komisijos 2024 m. birželio 26 d. posėdyje ir buvo nutarta neišslaptinti įslaptintame dokumente esančios įslaptintos informacijos, inicijavo pakartotinį nurodytos įslaptintos informacijos išslaptinimo galimybių vertinimą, tačiau VSD specialiosios ekspertų komisijos 2025 m. gegužės 16 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas Išvados neišslaptinti (ar dalies jame esančios įslaptintos informacijos), nes nėra pasibaigęs šios informacijos įslaptinimo terminas, neišnykęs įslaptinimo tikslingumas, informacijos išslaptinimas galėtų turėti neigiamos įtakos VSD atliekamiems tyrimams. Informacija įslaptinama ir išslaptinama paslapčių subjekto, vadovaujantis teisėtumo, pagrįstumo ir savalaikiškumo principais (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas 2 straipsnio 17 dalis, 3 straipsnis), todėl bylos proceso šalių vertinimas dėl informacijos įslaptinimo apimties ir turinio, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra teisiškai reikšmingas.

45. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad Sprendime buvo atskleisti esminiai duomenys, kuriais remiantis atsakovas pripažino, jog pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje tiriant Sprendime paminėtus faktus, į bylą buvo pateikti ir išslaptinti, su pareiškėjo veikla Lietuvoje susiję, duomenys. Taigi pareiškėjas turėjo visas galimybes susipažinti su neįslaptintais duomenimis, kuriais grindžiamas ginčijamas Sprendimas.

46. Papildomai akcentuotina, kad įslaptinta informacija šioje administracinėje byloje įvertinta kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, todėl nenukrypta nuo nustatytų įrodymų įvertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra grindžiamas vien pareiškėjui nežinoma valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, pareiškėjas dalyvavo teismo procese ir turėjo galimybę užduoti klausimus atsakovo atstovams. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeisti rungimosi ir proceso šalių lygybės principai, pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

47. Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo padarytos įvertinus surinktų duomenų visumą, o ne remiantis pavieniais įrodymais ar išimtinai įslaptintais duomenimis. Išslaptintos ir byloje pateiktos, t. y. pareiškėjui žinomos informacijos pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas kelią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Įslaptinta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pateikta susipažinti medžiaga, kurią teisėjų kolegija šioje byloje taip pat laiko įrodymais, minėtus duomenis tik papildo, tačiau nei savarankiškos, nei juo labiau lemiamos reikšmės šioje byloje neturi. Pažymėtina, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis), todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar pareiškėjo teisės, vadovaujantis duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį.

48. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, kad atsakovas neteisingai aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, nes nenustatė pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumo ir akivaizdumo, pažymi, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).

49. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl aplinkybės, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros, nes užsienietis apie priimtą Sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties Sprendimo, remiantis Taisyklių 20 punkto nuostata, vertina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog tokiu būdu nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir Sprendimo pagrįstumas. Pastebėtina, kad raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Vadovaujantis Taisyklių 20 punkto nuostatomis, pareiškėjui minėtas pranešimas buvo išsiųstas 2025 m. sausio 30 d. pareiškėjo aktyvios MIGRIS paskyros elektroninio pašto adresu, kurį pareiškėjas 2025 m. sausio 30 d. perskaitė. Pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su visu Sprendimo, bei jį pagrindžiančių viešų duomenų, turiniu, laiku ir tinkamai kreipėsi teisminės gynybos, be kita ko, skųsdamas šį Sprendimą ir nagrinėjamoje byloje, todėl teisėjų kolegijos nuomone, vien tik pranešimo jam apie priimtą Sprendimą išsiuntimas nesudaro pagrindo išvadai dėl procedūrinių pažeidimų.

50. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo atitinka Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir ABTĮ nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą. Taip pat su prašymu spręsti, ar Įstatymo 140 straipsnio 5 dalyje nuostata, kuria nustatoma, kad „administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, laiduojančiam asmenų teisę kreiptis į teismą.

51. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

52. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Taigi klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į konstitucinį teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

53. Išnagrinėjus bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, taip pat įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo. Todėl tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra būtina.

54. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šioje byloje nagrinėto ginčo pagal pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

55. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė