2016-06-17 Nr. AB-12855-3-64-3-00556-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-906-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00556-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismo posėdyje (b. l. 66–67) pareiškėjas patikslino savo reikalavimą ir prašė priteisti jam 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d. praleido kamerose, kuriose vienu metu buvo laikoma po 6–7 asmenis. Pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 papunktyje, t. y., kad vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI kamerų plotas apytiksliai 18 kv. m, tačiau 2 kv. m šio ploto užima stalas, 10 kv. m – dviejų aukštų gultai ir 3 kv. m – sanitarinis mazgas. Dėl tokio nepakankamo kamerų ploto pareiškėjui teko nuolat gulėti arba sėdėti, jo teigimu, tai prilygsta kankinimui. Be to, kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, jose šalta, drėgna, tamsu, natūralaus apšvietimo neužtikrinimas kenkia regėjimui. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Atvykstant ar išvykstant, asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.). Dėl tokių kalinimo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 50–58) atsakovo atstovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,68 kv. m iki 7,45 kv. m Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 175 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, t. y. jo buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas.

TI eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki TI eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos TI eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Remdamasis šiais argumentais, atsakovo atstovas teigė, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo vietos, nes tai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais. Minėti pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis.

Šiaulių TI nuomone, pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendina galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo epizodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 69–73) pareiškėjo V. D. skundą patenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį bei pažymėjo, kad šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Toks atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia minėtoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d., Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas atitinkamų plotų kamerose: Nr. 53 (18,74 kv. m), Nr. 43 (18,33 kv. m), Nr. 92 (18,95 kv. m), Nr. 15 (18,85 kv. m), Nr. 64 (22,34 kv. m), Nr. 55 (18,77 kv. m). Įvertinęs Šiaulių TI pažymos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas kai kuriais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos.

Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui, teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai.

Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d., iš viso 78 dienas, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, t. y. Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. jose šalta, drėgna, tamsu, atvykstant ar išvykstant, asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 10), taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Šiaulių TI pažymoje „Apie V. D. laikymo sąlygas“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio teismas nustatė, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad priėmimo paskirstymo kameros tvarkingos, tačiau nustatyti higienos normų pažeidimai (b. l. 14–28).

Vertindamas pareiškėjo argumentų, kad jam pablogėjo sveikata, pagrįstumą teismas, remdamasis asmens sveikatos istorija (b. l. 30–49), konstatavo, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu.

Pareiškėjo argumentus dėl rūkančiųjų asmenų laikymo kartu su nerūkančiais teismas nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, be to, dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis Šiaulių TI administracijai skundų bei prašymų nebuvo teikęs, todėl šiuos teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, remdamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, buvo laikomas patalpose, kurios neatitinka higienos normos reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y.

įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-275/2014 ir kt.), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 400 Eur.

Dėl nurodytų motyvų teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti tenkino iš dalies.

III. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 77) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu bei pažymi, kad būdamas Šiaulių TI prarado regėjimą, sveikatą, patyrė nepatogumų, dvasinius, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą. Kameroje buvo drėgna, truko gryno oro, būdamas sveikas apeliantas buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Per visą laikotarpį jis vos 3 kartus buvo nuvestas į sporto salę, likusį laiką (išskyrus 1 val. pasivaikščiojimą) buvo priverstas praleisti kameroje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81–83) atsakovo atstovas pažymi, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Šiaulių TI nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo aplinkybes. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde lakoniškai išdėstė įrodymais nepagrįstus argumentus, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl laikymo sąlygų, tokiu būdu, pareiškėjas nepaisė pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taip pat pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo neigiamų pasekmių, išgyvenimų bei priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nežmoniškomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad ginčo laikotarpio atitinkamais periodais pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatytas minimalus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.), taip pat įvertinęs kitų nustatytų aplinkybių visumą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti, teigia, kad būdamas Šiaulių TI prarado regėjimą, sveikatą, patyrė nepatogumų, dvasinius, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą. Šiaulių TI kameroje buvo drėgna, truko gryno oro, dėl kameros ploto trūkumo pareiškėjas buvo priverstas sėdėti arba gulėti, per visą laikymo Šiaulių TI laikotarpį jis vos 3 kartus buvo nuvestas į sporto salę, likusį laiką (išskyrus 1 val. trukmės pasivaikščiojimus) buvo priverstas praleisti kameroje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Lietuva yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu. Tai suponuoja, kad nacionalinis teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr.

EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr.

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr.

EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Paminėtas nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ buvo pripažinta netekusia galios nuo 2010 m. balandžio 11 d. (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymas Nr. V-241), todėl ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) minėta Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta, kad vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nebegaliojo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymui Nr. V-908) kameros ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau šios normos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, EŽTT konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos asmeniui plotas (3,6 kv. m), taip pat kitos teisės aktų nustatytos sąlygos, kurių neužtikrinimu jis skundžiasi, tenka atsakovui, kurį atstovauja Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Šiaulių TI pateikti duomenis (ABTĮ 68 str.) apie pareiškėjo laikymo sąlygas už ginčui aktualų laikotarpį. Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs jo laikymo Šiaulių TI pradžią ir pabaigą, kamerų numerius, jų įrengimo trūkumus, kamerų apytikslius plotus ir jose laikytų asmenų apytikslį skaičių. Šiaulių TI pateikė teismui detalius duomenis apie pareiškėjo laikymo ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI konkrečius periodus, detalizuodamas kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kiekvienoje nurodyto ploto kameroje, tačiau nenurodė koks būtent asmenų skaičius buvo laikomas kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje parą, o nurodė asmenų skaičių intervale „nuo–iki“pagal kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje periodą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TĮ sąlygas atitikties Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui aspektu, atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų negalima tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas atitinkamose kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, šias aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai bei konstatavo, kad ginčo laikotarpio atitinkamais periodais pareiškėjas iš viso 78 paras buvo laikomas sąlygomis, kai kiekvienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos ploto dalis svyravo nuo 2,68 kv. m iki 7,45 kv. m. Tokiu būdu teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjui minimalus gyvenamosios patalpos plotas nebuvo užtikrintas iš viso 78 paras, šiuo aspektu atsakovo atstovas neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Pripažinęs, kad dėl laikymo kamerose neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus (neturtinę žalą), spręsdamas dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė ir į tai, kad vienam asmeniui tenkanti kameros ploto dalis nuolat kito (tai reiškia, jog kai kuriais laikotarpiais ji galėjo būti net didesnė nei reikalaujama pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą), be to, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, nes pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore (pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde neneigė, kad jam buvo užtikrinta 1 val. trukmės pasivaikčiojimo galimybė kiekvieną dieną).

Įvertinusi apeliacinio skundo (b. l. 77) turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo motyvais argumentų. Iš apelianto argumentų galima suprasti, kad jo iš esmės netenkina teismo priteista 400 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, patikrinusią bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, su pirmosios instancijos teismo nustatytu pažeidimo laikotarpiu ir kai kuriomis išvadomis nesutinka, todėl tam tikrais aspektais skundžiamas teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo atstovas neįrodė koks konkretus gyvenamosios patalpos plotas teko apeliantui kiekvieną jo laikymo Šiaulių TI parą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai nustatė pareiškėjo laikymo neužtikrina t minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui trukmę. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas per ginčui aktualų laikotarpį iš viso 78 paras neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto (3,6 kv.m veinam asmeniui), tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l.

9) matyti, kad minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjui nebuvo užtikrinas iš viso 139 paras. Pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 18 d. Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 173 paras, iš jų 34 paras (2014 m. lapkričio 11-12, 2014 m.gruodžio 5-15 d., 2015 m. sausio 30 d.- 2015 m. vasario 23 d.) užtikrinant minimalų gyvanamąjį plotą vienam asmeniui. Taigi, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimas, kai atsakovo atstovas CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip turėjo veikti, iš viso 139 paras. Nors atsakovo atstovas nepateikė įrodymų kiek būtent asmenų kiekvieną ginčui aktualaus laikotarpio parą buvo laikomi kartu su pareiškėju vienoje kameroje, tačiau yra nurodytas mažiausias ir didžiausias kiekvienoje kameroje atitinkamais laikotarpiais laikytų asmenų skaičius.

Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad kai kuriais laikotarpiais, net ir esant nurodytam mažiausiam kameroje laikytų asmenų atitinkamu periodu skaičiui, 1 parą (t. y. iš 2014 m. rugsėjo 8 d. į rugsėjo 9 d.) pareiškėjui teko kameros ploto mažiau nė 3,6 kv. m (nuo 2,68 kv. m iki 3,12 kv. m), o likusias 138 paras pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo nuo 2,68 kv. m iki 3,19 kv. m. Taigi konstatavus, kad pareišėkjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas esant kameroje didžiausiam laikytų asmenų skaičiui, byloje pakanka duomenų, kad iš viso 139 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Atsižvelgiant į tai, kad kamerose yra atitinkami baldai, pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas buvo atitinkamai dar mažesnis, ribojantis galimybę judėti gyvenamojoje patalpoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į EŽTT praktiką (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atitinkamą kamerų dalį užėmė baldai. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI neužtikrinant jam minimalios kameros ploto normos laikotarpis yra pakankamai ilgas (iš viso 139 paros), todėl yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo laikymą žeminančiomis sąlygomis Konvencijos 3 straipsnio prasme ir atitinkamai koreguoti sumą, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Neabejotina, kad laikymas minėtomis kamerų perpildymo sąlygomis pareiškėjui sukėlė didesnių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, nė tie, kuriuos pareiškėjas būtų patyręs laikomas užtikrinant minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, kad ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1655/2013).

Šiame kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnio taikymui valdžios institucijos kaltės nustatymas dėl atitinkamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra reikalingas.

Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, neužtikrinimas, kad laikymo sąlygos Šiaulių TI nežemintų žmogaus orumo, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatyta, jog pažeidimo trukme yra ilgesnė (139 paros), o ne 78 paros, kaip buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, priteista suma, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, intensyvumą, nėra adekvati piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo pažeidimo intensyvumo prasme vertinti vienodai visą 139 parų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose jis būdavo su 6–7 asmenimis, tačiau pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis (b. l. 9), šie duomenų ys neatitinka tikrovės, nes mažiausias asmenų skaičius kamerose būdavo ne 6 asmenys, kaip teigė pareiškėjas, o atitinkamai 1–6, didžiausias 5–7 asmenys, įskaitant pareiškėją. Taigi pareiškėjas buvo laikomas mažiaus perpildytose kamerose nė teigė savo skunde teismui. Atsižvelgtina į tai, kad laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki gruodžio 5 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (t. y. iš viso 69 paras iš 139 parų, kuriomis pareiškėjui nebuo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui), pareiškėjui būnant Šiaulių TI kamerose Nr. 92, 15 ir 64 jam tekęs minimalus kamerų plotas (įskaitant baldus), esant kameroje didžiausiam asmenų skaičiui, buvo nežymiai nutolęs nuo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos normos (3,6 kv. m) ir sudarė atitinkamai 3,16 kv. m, 3,14 kv. m ir 3,19 kv. m. Kaip intensyviausias išskirtinas 70 parų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI kameroje Nr. 53 laikotarpis nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki lapkričio 11 d., kurį, palyginus su kitais ginčo laikotarpio periodais, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas blogesnėmis sąlygomis (vienam asmeniui nuo 2,68 kv. m iki 6,25 kv. m, įskaitant baldaus) nė kitais periodais. Dėl šio periodo pažymėtina tai, kad nors kai kuriais atvejais gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui viršija minimalią, tačiau atsakovas, nepateikė įrodymų, kad šiomis kalinimo sąlygomis, t. y. kai kameroje buvo mažiausias asmenų skaičius, pasinaudojo būtent pareiškėjas, o ne kiti asmenys. Atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas turėjo galimybę kasdien 1 valandą pasivaikščioti, kad kamerose laikomų asmenų skaičius paros metu nuolatos kinta (nes dalis asmenų išvedami pasivaikščioti, praustis, atlikti medicininę apžiūrą), yra reikšmingos, tačiau jos nėra tokios apimties, kad jas būtų pagrindas pripažinti kompensuojuoančiomis laikymą perpildytose kamerose.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad nagrinėjamu atveju teismui, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, nebuvo pagrindo pripažinti kokį nors kitą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų pažeidimą.Atsakovo atstovo byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6 nagrinėjamam ginčui nėra aktualus, nes jo patikrinimo rezultatai apima laikotarpį iki 2013 m. vasario 7 d., t. y. iki pareiškėjo atvykimo į Šiaulių TI momento, o Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-330 nėra aktualus, nes šiuo aktu buvo tikrinta Šiaulių TI asmens sveikatos priežiūros atitiktis teisės aktų reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjas šiuo aspektu atsakovo veiksmų neteisėtumo klausimo nekėlė.

Kartu pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl kai kurių pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumo aktualus byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad Šiaulių TI naujai įrengtos išvykstančiųjų apžiūros patalpos, šios patalpos yra tvarkingos, taip pat nustatyta, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į byloje pateiktos 2014 m. rugsėjo 3 d.

Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos (b. l.

13) duomenis. Šioje anketoje į antrą klausimą „Ar sutinkate būti laikomas įsitaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis?“ pareiškėjas atsakė „Taip“ bei patvirtino tai savo parašu. Atsakovo atstovo pateikta 2015 m. kovo 4 d. pažyma Nr. 61/04-440 (b. l.

10) liudija apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) raštiškų skundų dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI direktoriui nebuvo pateikęs. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiais teiginiais apibūdino kitas (be kameros ploto) laikymo Šiaulių TI sąlygas, nurodydamas, jog kamerose šalta, drėgna, tamsu, natūralaus apšvietimo neužtikrinimas kenkia regėjimui, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, atvykstant ar išvykstant, asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių savo teiginių pareiškėjas išsamiau nedetalizavo.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI administracija tyčia siekė sudaryti ar sudarė apeliantui blogesnes laikymo Šiaulių TI sąlygas nė kitiems asmenims. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui dėl minėtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų būtų kilę kokios nors ilgalaikės ar nuolatinės neigiamos pasekmės. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigė esą nepakankamas natūralus apšvietimas Šiaulių TI kamerose pakenkė jo regėjimui, tačiau byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys šio pareiškėjo teiginio nepatvirtina.

Iš įrašų šiame medicininiame dokumente matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi tik dėl rėmens, o dėl regėjimo nesikreipė (b. l. 30–49).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t. y. į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo patvirtintas ir galiojo 1 000 Lt, arba 289,62 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543) minimalios mėnesinės algos dydis, nuo 2014 m. spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. – 1 035 Lt, arba 299,75 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972) minimalios mėnesinės algos dydžiai, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 700 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė