A-858-1610-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1610/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00304-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.12. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovei M. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei L. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, A. M., D. M., R. O. D., A. M., Z. S.) dėl įsakymo bei sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė (toliau – ir pareiškėja, prokurorė) kreipėsi į teismą (b. l. 6-12), prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 02-01-1247 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“; 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8165 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste S. M.“; 3) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8166 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste G. A. K.“; 4) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8167 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste Z. V.“; 5) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8168 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste A. M.“.

Paaiškino, jog 2008 m. vasario 14 d. Kauno apskrities viršininko sprendimais Nr. 8165, Nr. 8166, Nr. 8167, Nr. 8168 ir tos pačios dienos Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-1247 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ atkurtos nuosavybės teisės Z. V., A. M., S. M. (miręs), G. A. K. (mirusi) atitinkamai į senelio ar tėvo J. M. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), turėto 3,7841 ha žemės sklypo jiems priklausančios dalies – 0,9460 ha dalį, atitinkamai, 0,0047 ha ar 0,0048 ha, grąžinant natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise 0,0190 ha žemės sklypo turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį – 0,0047 ha ar atitinkamai 0,0048 ha. Sklypas paskirtas bendros dalinės nuosavybės teise A. M., Z. V., G. A. K. ir S. M. įpėdiniams. Tačiau Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo” patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, 0,019 ha ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, pateko į valstybinės reikšmės miško plotą, tačiau yra valdomas privačios nuosavybės. Dėl nurodytų aplinkybių ginčijamas įsakymas ir sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl dėl 0,019 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims naikintini. Pabrėžė, jog ginčijami administraciniai aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktams, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio nuostatoms. Pažymėjo, jog termino prašymui paduoti dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pareiškėja nepraleido, kadangi išsamius duomenis apie tai, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką gavo tik 2011 m. kovo 21 d., o prašymą teismui pateikė 2011 m. balandžio 14 d.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu nesutiko (b. l. 43-45), kadangi ginčijami administraciniai aktai priimti vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. A-1550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“. Šiuo įsakymu buvo patvirtintas 190 kv. m. laisvos žemės sklypo planas. Nei miškų žemė, nei miškai, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka suderintą ir patvirtintą žemės sklypo planą, į ginčo žemės sklypo ribas nepatenka ir visas plotas (0,0190 ha) laikomas laisva (neužstatyta) žeme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu (b. l. 53-55) prašė pareiškėjos prašymą tenkinti.

Paaiškino, jog ginčijamu įsakymu ir sprendimais tretiesiems suinteresuotiems asmenims yra nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į 0,019 ha valstybinės reikšmės mišką.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. M., A. M., Z. S. su prašymu nesutiko (b. l. 88-93), kadangi ginčijamas įsakymas ir sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 94-97) pareiškėjos prašymą tenkino ir panaikino Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 02-01-1247 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8165 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste S. M.“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8166 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste G. A. K.“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8167 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste Z. V.“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 8168 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste A. M.“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 02-01-1247 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 8165 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste S. M.“, 2008 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 8166 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste G. A. K.“, 2008 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 8167 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste Z. V.“, 2008 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 8168 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste A. M.“ atkurtos nuosavybės teisės Z. V., A. M., S. M. (miręs), G. A. K. (mirusi) atitinkamai į senelio ar tėvo J. M. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), turėto 3,7841 ha žemės sklypo jiems priklausančios dalies – 0,9460 ha dalį – atitinkamai – 0,0047 ha ar 0,0048 ha, grąžinant natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise 0,0190 ha žemės sklypo turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį – 0,0047 ha ar atitinkamai 0,0048 ha. Nuosavybės teisės tretiesiems asmenims atkurtos vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. A-1550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“. Šiuo įsakymu buvo patvirtintas 190 kv. m. laisvos žemės sklypo planas.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (redakcija galiojusi nuo 2005 m. liepos 22 d., t. y. galiojusi ir ginčijamo įsakymo bei sprendimų priėmimo metu), patvirtinus valstybinės reikšmės miškų plotus, ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą. Tai patvirtina Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pateikta prie minėto Vyriausybės nutarimo. Taip pat šią aplinkybę patvirtina Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 8 d. pažyma Nr. P1102-24268 bei 2011 m. vasario 9 d. pažyma Nr. 24267. Pagal šias pažymas žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruotas 0,02 ha valstybinės reikšmės miškų plotas (Kauno miesto miškai). Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai L. D. ir R. L.. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog atsakovas priimdamas ginčijamus administracinius aktus nepagrįstai neatsižvelgė į minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, jų ribas bei pateiktas schemas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Konstitucijos 47 straipsnis ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis ir 13 straipsnis numato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, jog termino prašymui paduoti dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pareiškėja nepraleido. Bylos medžiaga patvirtina, jog 2011 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) raštu Nr. (16-1)-D8-2088 buvo gauta informacija, kad valstybinės reikšmės miškas perleistas privačion nuosavybėn. Tačiau dokumentų, kurių pagrindu ginčo sklypas buvo perleistas privačion nuosavybėn pateikta, nebuvo. 2011 m. kovo 21 d. pareiškėja gavo J. M. nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Tada galutinai ir paaiškėjo, jog pažeistas viešasis interesas ir nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką. Pareiškėja prašymą teismui pateikė 2011 m. balandžio 14 d., t. y. nepraleidusi įstatyme nustatyto vieno mėnesio termino administraciniams aktams ginčyti. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. 02-01-1247 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)” ir Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 8165 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste S. M.“, 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 8166 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste G. A. K.“, 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 8167 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste Z. V.“, 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 8168 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste A. M.“ dėl 0,019 ha valstybinės reikšmės miško ploto perleidimo privačion nuosavybėn yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. apeliaciniu skundu (b. l. 109-110) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tik šioje byloje A. M. tapo žinoma, jog žemė į kurią atkurtos nuosavybės teisės yra laikoma mišku. Tiek nuosavybės atkūrimo dokumentuose, tiek Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. A. M. pažymi, jog vizualiai apžiūrėjus žemės sklypą tiek anksčiau, kada jis buvo matuojamas, tiek dabar, jis negali būti priskirtas prie miško, nes jame neauga medžiai. Šioje vietovėje auga tik krūmai. Tai, kad greta sklypo yra pastatyti gyvenamieji namai ir aplink esantys sklypai yra namų valdos, tik patvirtina, kad 0,0190 ha žemės sklypas įsiterpęs tarp namų valdos sklypų negali būti priskirtas prie miško. Byloje pateikta Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 9 d. pažyma Nr. 24267, kurioje nurodyta, kad sklype auga 9 beržai bei 1 gluosnis, neatitinkanti tikrovės. A. M. pabrėžia, kad ji 2011 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi Aplinkos ministeriją, kad patikslintų valstybinės reikšmės miškų plotą dėl padarytos schemos rengimo klaidos, kadangi 0,0190 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytų miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų. Pažymi, jog apie savo kreipimąsi informavo teismą, tačiau teismas nesulaukęs atsakymo iš Aplinkos ministerijos priėmė sprendimą. Pabrėžia, jog iš Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 28 d. pateiktos pažymos Nr. PI 102-24268 neaišku, kada ginčo plotas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams, ar buvo surašytas valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas, kuris patvirtintų, kad į paveldėtą sklypą patenka 0,0190 ha valstybinės reikšmės miško. Byloje taip pat nebuvo pateikti duomenys, ar inventorizuojant miškų plotus jie buvo pažymėti vietoje. Abejonė dėl ginčo sklypo dalies priskyrimo miškui kyla dar ir dėl to, kad, Kauno miesto savivaldybės administracijoje derinant žemės sklypo planą, Miesto plėtros departamento Aplinkos apsaugos skyriaus vandens ir želdinių poskyrio vyr. specialistas nenurodė, kad į žemės sklypo ribas patektų miško žemė ar sklype būtų saugomų medžių, nors minėta institucija turėjo turėti Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą.

Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113-115) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad yra ar bus pradėta A. M. nurodyta procedūra, susijusi su ginčo ploto nepriskyrimo miškui procedūra. Nei Aplinkos ministerija, nei Valstybinės miškų tarnyba bei šios tarnybos specialistas L. D., apklaustas liudytoju, nepateikė teismui duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog ginčo sklypas neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos miško sąvokos. Todėl teigti, kad į valstybinės reikšmės miškų plotus ginčo sklypas buvo įtrauktas dėl schemos rengimo klaidos, nėra pagrindo.

Teigia, kad nėra pagrįstas A. M. argumentas, jog nėra aišku kada ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams. Kauno apygardos prokuratūra teismui pateikė Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 8 d. pažymą Nr. PI 102-24268 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą bei 2011 m. vasario 9 d. pažymą Nr. 24267 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksacinius rodiklius. Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 8 d. pažymoje Nr. PI 102-24268 yra nurodyta, kad sklypas Nr. 1901/0031:134, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo” buvo įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotą. Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 9 d. pažymoje Nr. 24267 yra nurodyta kiek ginčo sklype yra medžių, jų amžius, aukštis, skersmuo bei kiti duomenys. Pabrėžia, kad Miškų įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtoje miškų sąvokoje nurodyta, jog miškas yra ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekti augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Todėl A. M. teiginiai dėl medžių žymėjimo vietoje, abejonės kada ginčo sklypas įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotus, nėra pagrįstos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128-131) prašo tenkinti apeliacinį skundą, panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovas sutinka su pateiktu apeliaciniu skundu ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į proceso šalių paaiškinimus, nevertino tos aplinkybės, kad yra kreiptasi į atitinkamą instituciją dėl valstybinių reikšmės miškų plotų schemos patikslinimo ginčo objektu esančiame žemės sklype, sprendimą priėmė negavęs ir neįvertinęs institucijos sprendimo dėl valstybinių reikšmės miškų plotų schemos patikslinimo. Dėl šių procesinių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Pabrėžia, jog žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 0,0190 ha, į nekilnojamo turto registro duomenis buvo įrašytas 2008 m. rugpjūčio 19 d. Žemės sklypo kadastro duomenys nustatyti 2007 m. balandžio 24 d. Žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra nurodyta jokių žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų, jokių duomenų, kad žemės sklype būtų miškas ar miškų ūkio paskirties žemės ar būtų nustatyti miško naudojimo apribojimai, nėra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, tol, kol nėra nuginčyti registrų centro duomenys, laikytina, kad žemės sklype nėra miškų ūkio paskirties žemės ir miško, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė.

Nurodo, jog teisės aktai nenumatė apskričių viršininkams pareigos pakartotinai nustatinėti laisvos, valstybės išperkamai nepriskirtinos žemės ribų ir abejoti savivaldybės administracijos direktoriaus pažymėtomis laisvos žemės ribomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktu, apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus, savivaldybės administracijos direktorius nustatinėja, kuri žemė yra valstybės išperkama, o kuri laisva.

Pabrėžia, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. A-1550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)plano pavirtinimo” patvirtino 190 kv.m. laisvos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos), taip pat pasiūlė Kauno apskrities viršininkui spręsti žemės grąžinimo klausimą, remiantis patvirtintu sklypo planu. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Aplinkos apsaugos skyriaus vandens ir želdinių poskyrio vyr. specialistas suderino ir patvirtino žemės sklypą planą ir pažymėjo, kad saugomų medžių nėra.

Nei miškų žemė, nei miškai, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka suderintą ir patvirtintą žemės sklypo planą, į žemės sklypo ribas nepatenka ir visas plotas (0,0190 ha) laikomas laisva (neužstatyta) žeme. Suderintame ir patvirtintame žemės sklypo plane nėra pažymėta nei vieno medžio, yra pažymėti tik krūmai, kurie nelaikytini mišku. Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. 02-01-1247 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)” buvo priimtas ir sprendimai atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą ir grąžinti natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise Z.

V., A. M., S. M. įpėdiniams bei G. A. K. įpėdiniams priimti, atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. A-1550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano pavirtinimo”. Pažymi, jog teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu žemės sklypas, kuriame auga krūmai, buvo priskirtas miško žemei ir ta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams. Šios aplinkybės neišsiaiškinimas ir sprendimo dėl valstybinės reikšmės plotų schemos patikslinimo, tiek kiek tai susiję su ginčo teritorija, nebuvimas byloje, kaip svarbaus įrodymo, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, turi reikšmės teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens A. M. apeliacinį skundą (b. l. 119-121) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Kauno apskrities viršininkas priimdamas sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaudamasis sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių reikalavimus, Žemės įstatymo 6 straipsnį. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu ir pabrėžia, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Pažymi, kad institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priimdamos šiuos sprendimus, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui.

Pažymi, jog Aplinkos ministerija 2011 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (12-2)-D8-10180 nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba vietoje įvertino A. M. prašyme nurodytą teritoriją ir konstatavo, kad tikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis išbraukiant iš jo žemės sklypo Nr. 1901/0031:134 teritoriją iš miško ir miško žemės ploto nėra teisinio pagrindo (Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. 2009). Mano, kad bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui užvilkintų procesą ir nesukeltų teisinių pasekmių, nes Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. 2009 su priedais patvirtina, kad byla buvo išspręsta teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. 02-01-1247 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 8165 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste S. M.“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 8166 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste G. A. K.“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 8167 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste Z. V.“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 8168 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste A. M.“ teisėtumo. Pirmiau minėtais teisės aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės Z. V., A. M., S. M. (miręs), G. A. K. (mirusi) atitinkamai į senelio ar tėvo J. M. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), turėto 3,7841 ha žemės sklypo jiems priklausančios dalies – 0,9460 ha dalį, atitinkamai, 0,0047 ha ar 0,0048 ha, grąžinant natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise 0,0190 ha žemės sklypo turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), dalį.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog minėtas žemės sklypas ginčijamų teisės aktų priėmimo metu pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą, todėl ginčijami teisės aktai neteisėti, nes prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, draudžiantiems atkurti nuosavybės teises suteikiant žemės sklypus, priklausančius valstybinės reikšmės miškus. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismas ginčijamus teisės aktus panaikino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nes tiek nuosavybės atkūrimo dokumentuose, tiek Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad žemės sklypas yra gyvenamosios paskirties, be to, jame faktiškai nėra medžių. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. buvo kreiptasi į Aplinkos ministeriją dėl ginčo žemės sklypo išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų schemos, tačiau teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo nesulaukęs administracinės procedūros pabaigos. Apelianto teigimu, nėra aišku, kada konkrečiai žemės sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija su tokiais trečiojo suinteresuoto asmens argumentais nesutinka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčijamų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo, yra ne kartą pažymėjęs, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–438/2004).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija (4 straipsnio 5 dalis). Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nurodyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Be to, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558, 2007 m. liepos 5 d. redakcija) 13 straipsnyje yra expressis verbis nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra išperkami valstybės už juos atlyginant šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 34-620, 2007 m. gegužės 29 d. redakcija) 14 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad miškai neprivatizuojami, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Taigi ginčijamų aktų priėmimo metu galiojo aiškios ir imperatyvios įstatymų nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Įgyvendindama pirmiau minėtų įstatymų nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451). 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 765 minėtas Nutarimas Nr. 1154 buvo išdėstytas nauja redakcija, juo be kita ko, buvo patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos.

Minėtu Nutarimu patvirtinta schema (Nutarimo priedas Nr. 9) (taip pat žr. b.l. 81-84) ir į bylą pateikti kiti įrodymai, konkrečiai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 2 d. pažyma Nr. P1102-24268 (b.l. 29), 2011 m. vasario 9 d. pažyma Nr. 24267(b.l. 30), liudytojų parodymai (b.l. 91-92) leidžia daryti išvadą, kad be kitų, valstybinės reikšmės miškų plotams pirmiau minėtu Vyriausybės Nutarimu buvo priskirtas ir ginčo žemės sklypas, t. y. žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad byloje iš esmės nekyla ginčo, jog ginčo žemės sklypas, į kurį tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra Nutarimu patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ribose.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miško plotą. Kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl ginčijamų teisės aktų teisėtumo, turi būti vadovaujamasi jų priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog neaišku, kada konkrečiai ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, kadangi tai buvo padaryta 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 765.

Atitinkamai, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesulaukė atsakingų institucijų sprendimo dėl ginčo žemės sklypo išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Viena vertus, vertinant ginčijamų teisės aktų teisėtumą turi būti vadovaujamasi jų priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, pirmiau minėti norminiai teisės aktai galiojo byloje ginčijamų teisės aktų priėmimo, pareiškėjo kreipimosi į pirmosios instancijos teismą metu, taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu. Kita vertus, byloje esantys įrodymai, konkrečiai, 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštas Nr. (12-2)-D8-10180 (b.l. 122), 2011 m. lapkričio 3 d. Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos raštas Nr. 2009 (b.l. 123), 2011 m. spalio 17 d. Valstybinės miškų tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas Nr. 544 ir jo Priedas (b.l. 124-126) patvirtina, kad pagrindo išbraukti ginčo žemės sklypą iš valstybinės reikšmės miškų plotų pagrindo nėra. Minėtų dokumentų turinys taip pat paneigia apelianto teiginį, jog ginčo žemės sklype medžių faktiškai nėra ir sklypo žemė neatitinka miškui keliamų reikalavimų.

Kiek tai susiję su apeliacinio skundo argumentu, kad Nekilnojamojo turto registre ginčo žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, pažymėtina, kad iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 36) matyti, kad žemės sklypas registre buvo įregistruotas 2008 m. rugpjūčio 19 d., o kadastro duomenų nustatymo data – 2007 m. balandžio 24 d. Taigi registravimas buvo atliktas vėliau nei priimtas 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 765, kuriuo ginčo sklypo žemė buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ginčijamų teisės aktų priėmimo metu galioję norminiai teisės aktai apskričių viršininkų administracijoms nenumatė pareigos aiškintis, ar į žemės sklypo ribas patenka miško žemė, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė, kad priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pirmiau minėtu Vyriausybės nutarimu ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Pažymėtina, kad pirmiau minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, jis buvo tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka viešai paskelbtas (Valstybės žinios, 2005, Nr. 88-3306) ir visuotinai prieinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, privalo įsitikinti, ar turtas, į kurį ketinama atkurti nuosavybės teises, nėra priskirtas valstybės išperkamam.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Nutarimo Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) 2.1 punkte Aplinkos ministerijai buvo pavesta per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad Aplinkos ministerijai įgyvendinant minėto Nutarimo 2 punkto nuostatas iki šioje byloje ginčijamų teisės aktų priėmimo nebuvo pateiktos atitinkamos schemos, kad nebuvo žinomas minėto Nutarimo turinys. Nors atsakovas nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. A-1550 patvirtino 190 kv. M. laisvos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, pažymėtina, kad šis teisės aktas aktas buvo priimtas iki 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 765 įsigaliojimo, be to, minėtas įsakymas Kauno apskrities viršininko neįpareigojo, atsižvelgiant į tai, kad vėliau priimtu aukštesnės galios teisės aktu ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamais sprendimais tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, taigi jie tapo šio žemės sklypo savininkai, jų teisę į nuosavybęs gina ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, ir Lietuvos Respublikos ratifikuoti tarptautiniai susitarimai (pvz., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis). Vis dėlto šiuo aspektu pažymėtina, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti. Byloje vertinamu atveju nėra ginčo dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys jiems atkūrus nuosavybės teises šiame sklype neplėtojo kokios nors reikšmingos veiklos, pareiškėjo kreipimasis į teismą su prašymu panaikinti ginčijamus teisės aktus pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas nepraėjus nepateisinamai daug laiko po nuosavybės teisių atkūrimo momento. Dėl minėtų priežasčių, atsižvelgdama į valstybinės reikšmės miškų, kaip ypatingos visuomeninės vertybės, statusą (žr., pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus), teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju poreikis užtikrinti viešojo intereso apsaugą nusveria poreikį užtikrinti nuosavybės teisių neliečiamumą ir tęstinumą.

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apskrities viršininko administracija byloje ginčijamais aktais iš esmės pripažino, jog tretieji suinteresuoti asmenys atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus ir turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamų aktų priėmimas tretiesiems suinteresuotiems asmenims sukūrė teisėtą lūkestį, kad teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisės bus atkurtos (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98); 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98). Todėl teismo sprendimo, kuriuo panaikinami ginčijami aktai panaikinami, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią įgyvendinti minėtą teisę. Priešingai, panaikinus ginčijamus aktus nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toje dalyje teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose įtvirtintais principais bei normomis privalo būti tęsiama trečiųjų suinteresuotų asmenų pasirinktu būdu ir už žemės reformą atsakingos valstybės institucijos nedelsdamos, per protingą terminą privalo priimti sprendimas dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad tretieji suinteresuoti asmenys įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų teisės aktų panaikinimas (analogiškai žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-859/2010; 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1095/2010).

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti ir tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė