2018-03-14 Nr. AB-5352-3-64-3-02081-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-860-822/2018 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02081-2016-6 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio

16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. M. (toliau

– ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 22 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikytas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto, dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., jam teko nuo 2,35 kv. m iki 4,69 kv. m kameros ploto. Tačiau asmenų skaičius per parą kamerose nebuvo pastovus, asmenys ne visą laiką praleido kamerose.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nepareiškė prašymo taikyti senaties terminą.

7. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau

– ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. Šiuo laikotarpiu jam 3,6 kv. m plotas nebuvo užtikrintas 27 dienas.

8. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nebuvo įrašų, iš kurių būtų matyti, kad ginčo laikotarpiu jam būtų buvę konstatuoti sveikatos sutrikimai, susirgimai, susiję su Šiaulių TI buvusiomis sąlygomis. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio analogiško pobūdžio bylose bei į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus beveik 3 metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, nusprendė, kad pareiškėjui už apgyvendinimą perpildytose kamerose neturtinei žalai atlyginti priteistina 250 Eur.

III.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniu skundu (b. l. 56-58) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

10. Atsakovas pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skiriamas kalinamajam, siekiant užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus, – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m. Pareiškėjui tekęs kameros plotas dažnai viršijo 3 kv. m normą. Be to, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje neužfiksuoti sveikatos sutrikimai, atsiradę dėl pareiškėjo išvardytų pažeidimų. Atsakovas taip pat pastebi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą pripažįsta pakankamu asmens pažeistoms neturtinėms teisėms apginti. Atsakovo nuomone, konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, yra nepagrįsti ir neįrodyti, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės įstaigos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija. Nustatytas pažeidimas truko pakankamai trumpą laiką, buvo nežymus, dažniausiai vakarais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Akcentuotina, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Šiaulių TI dėjo pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, nėra teisiškai reikšmingas.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos konkrečiai nenustato. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, remiantis Europos Žmogaus Teisų Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisų Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas – 3,6 kv. m, tenka atsakovui.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad

laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas 27 dienas buvo laikytas Šiaulių TI kamerose pažeidžiant

jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Atsakovas šios aplinkybės neginčija. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 60/09-34722, b. l. 15-16), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 23 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

15. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai:

1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis;

2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų;

3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 27 paras teko nuo 2,35 kv. m iki 3,49 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tomis dienomis jis buvo laikomas su 5-7 asmenimis, pažeidimai trukdavo ilgiau nei savaitę iš eilės. Kitu metu pareiškėjui teko iki 4,69 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie Šiaulių TI kamerose esančių sanitarinių mazgų plotą. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Pareiškėjas jokių kitų pretenzijų dėl sąlygų kamerose, kuriose jis buvo laikytas, nereiškė. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 6-12) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos

3 straipsniu.

17. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio

18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala

– pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

18. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt., pablogėjo jo sveikata. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus, pareiškėjo sveikatai dėl netinkamų kalinimo sąlygų padaryta žala nebuvo konkretizuota ar patvirtinta kokiais nors duomenimis. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu jam galbūt neužtikrintų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI 2016 m. spalio

7 d. pažymoje Nr. 61/04-2398 (b. l. 17) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio

31 d. į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

19. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 1 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka

pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš

Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už padarytą skriaudą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 250 Eur – laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šį dydį mažinti.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė