2024-10-02 Nr. AB-14239-3-61-3-02916-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-609-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02916-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Topplastas“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Topplastas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Topplastas“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir AAD, ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 36 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Pareiškėjas užsiima didmenine prekyba kompozicinių medžiagų gamybos žaliavomis. Savo produkciją pareiškėjas importuoja / parduoda supakuotą metalinėse pakuotėse. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ) yra laikomas gamintoju-importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjui Lietuvos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą. Ši pareiga pagal valstybės sukurtą teisinį reguliavimą gali būti vykdoma tik per licencijuotas gamintojų ir importuotojų organizacijas, sutarčių pagrindu pavedant joms vykdyti PPATĮ gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pareiškėjas, vykdydamas minėtas pareigas, sudarė sutartį su viešąją įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) ir jai pavedė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitų PPATĮ ir kitais teisės aktais nustatytų pareigų gamintojams ir importuotojams vykdymą 2013–2015 metais. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą 2013–2015 m. bei, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, išdavė pareiškėjui 6,75 tonų metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1314VI0074-5513-2111 už 2013 metus, 5,94 tonų metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414VI0001-5513-2111 už 2014 metus ir 5,831 tonų metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1514VI0001-5513-2111 už 2015 metus (toliau – ir Patvirtinimai), grindžiamus licencijuoto atliekų perdirbėjo UAB „Metrail“ išrašytais atliekų perdirbimą įrodančiais dokumentais.

2.2. Pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ, ir MAT įstatymas) 5 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis, ir MAT) už tą pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų perdirbimo užduoties daliai, jei pateikia tokį perdirbimą pagrindžiančius dokumentus.

2.3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD (po reorganziacijos AAD)) atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė 2018 m. birželio 27 d. patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-59 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui nebegali būti taikoma Mokesčio lengvata bei padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. išleistą iš viso 33,237 tonų apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį.

2.4. Atsakovas skundžiamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 35 919,05 Eur Mokestį (13 434,69 Eur – už 2013 m., 10 869,46 Eur – už 2014 m. ir 11 614,89 Eur – už 2015 m.).

2.5. Sprendimas turi būti panaikintas kaip nepagrįstas, nes nurodyti Sprendimo pagrindai nėra pakankami apskaičiuoti pareiškėjui papildomai mokėtiną Mokestį.

2.6. Pareiškėjo patikrinimas atliktas neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytas pakartotinių patikrinimų apribojimo taisykles. Ankstesnio pareiškėjo patikrinimo metu jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, nors Vilniaus RAAD UAB „Metrail“ įrodančius dokumentus jau buvo panaikinusi. Taigi, nesant paaiškėjusių naujų aplinkybių (galbūt neteisėta UAB „Metrail“ veikla negali būti laikoma tokia naujai paaiškėjusia aplinkybe, nes ji atsakovui jau buvo žinoma) pakartotiniam to paties laikotarpio patikrinimui nebuvo pagrindo, todėl tokio neteisėto pakartotinio patikrinimo rezultatai negali būti tvirtinami.

2.7. 2018 m. patikrinimas, kurio rezultatai patvirtinti skundžiamu Sprendimu, laikytinas pakartotiniu. Pagrindo pakartotiniam patikrinimui nebuvo, nes aplinkybės, lėmusios papildomų mokesčių apskaičiavimą, t. y. galimai neteisėta UAB „Metrail“ veikla, mokesčių administratoriui buvo žinomos jau pirminio patikrinimo metu, nes pats panaikino šios įmonės išduotus įrodančius dokumentus, ir tuo pačiu patvirtino, kad pareiškėjas laikėsi visų su Mokesčio lengvatos taikymu susijusių teisės aktų reikalavimų.

2.8. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu (MUATĮ 5 str. 6 d.) susijusius reikalavimus. Dėl to pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Tuo labiau, kad atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės, o Patvirtinimai panaikinti, nesant tam teisinio pagrindo.

2.9. Vienintelis pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių faktinis pagrindas – Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti Patvirtinimai. Dėl jokių kitų aplinkybių nei skundžiamame Sprendime, nei Patikrinimo akte nepasisakyta, vadinasi, patvirtinti faktai, kad pareiškėjas deklaravo teisingus Lietuvoje pagamintų, į Lietuvą įvežtų ir išleistų į vidaus rinką gaminių metalinių pakuočių kiekius ir tuo pačiu pareiškėjas laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos užduoties 54 proc. rodiklio (pagal turėtus PTO Patvirtinimus).

2.10. Pareiškėjas laikėsi Mokesčio lengvatos taikymo reikalavimų, tvarkos ir procedūrų. Aplinkos apsaugos pareigūnai nenustatė PTO ar jos pavedimo davėjų, tarp jų – ir pareiškėjo, veikloje jokių pažeidimų. Pareiškėjas nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu 2013–2015 metais, ir savo, kaip gamintojo-importuotojo pareigas, nustatytas PPATĮ ir kituose pakuočių atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, vykdė ir tebevykdo nepažeisdamas įstatymų nuostatų. Be to, pačios valstybės institucijos aplaidžiai vykdė savo pareigą kontroliuoti už atliekų tvarkymą atsakingus asmenis (šiuo atveju – UAB „Metrail“) ir savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie situacijos, kai sąžiningai savo pareigą vykdę gamintojai-importuotojai, tarp jų ir pareiškėjas, yra verčiami antrą kartą susimokėti už pakuočių atliekų tvarkymą.

2.11. Mokestinę lengvatą suteikiantys Patvirtinimai panaikinti nesant įstatyminio pagrindo. Nei vienas įstatymas nesuteikia teisės aplinkos apsaugos pareigūnams panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus.

2.12. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Be to, 2013–2014 m. Patvirtinimų panaikinimas grindžiamas Patvirtinimo ir įrodančių dokumentų, kurie su pareiškėju apskritai nėra susiję, panaikinimu. Kitaip tariant, Mokestis pareiškėjui skaičiuojamas, nesant jokių objektyvių įrodymų, kad buvo nesutvarkytos būtent pareiškėjo atliekos. Tokia situacija pažeidžia viešojo administravimo reikalavimus, nes tampa neaiškus Sprendimo faktinis pagrindas, taip pat ir MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes vienodai lengvatos sąlygas išpildžiusios įmonės, mokesčių tikslais vertinamos skirtingai, bei neatitinka teisminės praktikos, draudžiančios „loterijos“ principo taikymą.

2.13. Ginčijamame Sprendime nurodytos tik abstrakčios (bendrosios) taikytinos teisės aktų nuostatos dėl to, kad gamintojai ir eksportuotojai turi pareigą mokėti Mokestį nustatyta tvarka, nenurodant jokios konkrečios šios tvarkos nuostatos, kurią pareiškėjas būtų pažeidęs, o atsakovo nurodomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 punktas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu apskritai negaliojo, todėl nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas nesudaro pagrindo Mokesčiui skaičiuoti.

3. Atsakovas AAD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. AAD atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Pareiškėjas, įvertinęs savo interesus, teises, pareigas bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. Pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, turėjo ir galėjo žinoti apie išliekančią šiam pareigą MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nebūtų vykdomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys.

4.2. AAD dar 2018 m. balandžio 30 d. informavo pareiškėją apie planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo už 2013–2015 m. mokestinus laikotarpius. Išanalizavus pareiškėjo patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2013–2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata (MUATĮ 5 str. 6 d.). Gamintojai ir importuotojai (tame tarpe ir – pareiškėjas), norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (šiuo atveju – AAD) nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ir pakuotės atliekų perdirbimą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

4.3. Pareiškėjas, elektroniniu būdu pildydamas ir teikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos deklaracijas, pateikė PTO išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

4.4. Vilniaus RAAD dar 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais ir būtent dėl šios priežasties ir vadovaudamasis Aprašo 17.2 punkto reikalavimais, pareiškėjas privalėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013–2015 m. laikotarpiais, tikslinant deklaracijas.

4.5. Pareiškėjas iki Vilniaus RAAD planinio patikrinimo, įvykusio 2018 m. birželio 27 d. (patikrinimo akto Nr. VR-17.7-59 data), deklaracijų nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo.

4.6. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad patikrinimas atliktas neteisėtai, pažeidžiant MAĮ nuostatas, kurios draudžia pakartotinai tikrinti už tą patį mokestinį laikotarpį. Priešingai nei teigė pareiškėjas, Vilniaus RAAD iki 2017 m. gruodžio 18 d., kuomet buvo priimtas sprendimas patvirtinti PTO patikrinimo aktą, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad gamintojams ar importuotojams (tame tarpe ir – pareiškėjui) išduoti patvirtinimai yra negaliojantys. Būtent tuomet, kai buvo patvirtintas 2017 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.5-82 ir atsirado (paaiškėjo) nauja aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma mokesčių administratoriui ir kuri turėjo ir galėjo turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams.

4.7. Vilniaus RAAD, atlikdamas patikrinimą, įvykdė visus teisės aktų, reglamentuojančių ūkio subjektų patikrinimų atlikimo tvarką, reikalavimus ir teisės aktų nustatytas informavimo procedūras.

4.8. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. VR-17.5-82 dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra teisėtas ir galiojantis, o iš jo sekę mokestiniai gamintojų ar importuotojų patikrinimai (tame tarpe ir pareiškėjo) vykdomi laikantis teisės aktų. Kiti skundo argumentai kildinami iš kitų administracinių bylų, susijusių su PTO patikrinimu Nr. VR-17.5-82, dėl kurio yra kilę teisminiai ginčai ir yra už šios administracinės bylos ribų.

4.9. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuos pateikė atnaujinus bylos nagrinėjimą po bylos sustabdymo, nurodė, kad tokie paaiškinimai teikiami po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 priėmimo. Pagal minėtoje teismo nutartyje padarytas išvadas buvo atliktas mokesčio perskaičiavimas už 2013–2015 metus. Pareiškėjui UAB „Topplastas“ ginčijamu Sprendimu patvirtinta 35 919,05 Eur mokesčio suma perskaičiuota į 35 381,66 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metus. Atsižvelgiant į tai, bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metus – 35 381,66 Eur, todėl pareiškėjui vis dar išlieka pareiga sumokėti 35 381,66 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo UAB „Topplastas“ skundą: AAD 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 36 pakeitė, t. y. sumažino už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 35 919,05 Eur mokesčio sumą iki 35 381,66 Eur sumos, iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 120 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas 2013–2015 metais buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai PTO vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydama sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo.

6.2. Pareiškėjas iki 2018 m. birželio 27 d. nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metus, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį, nors PTO išduoti patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą panaikinti Vilniaus RAAD. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, pareiškėjui apskaičiuotas 35 919,05 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus.

6.3. Sprendimu AAD patvirtino Patikrinimo aktą, nes nustatė, jog pareiškėjui priskaičiuotinas 35 919,05 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis dėl to, kad pareiškėjas pažeidė PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį, nes nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Pareiškėjas 2013–2015 metais, kolektyviai vykdydamas gamintojų ir importuotojų pareigas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos PTO gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą (2013 m. metalinės pakuotės kiekis – 0,125 tonų, 2014 m. metalinės pakuotės kiekis – 0,227 tonų, 2015 m. metalinės pakuotės kiekis – 0,209 tonų, todėl buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį, kaip tai reglamentuota MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Šiuos patvirtinimus pareiškėjui PTO išdavė UAB „Metrail“ jai išduotų patvirtinimų pagrindu (už 2013 m. – 1314VI0001-4994-553, už 2014 m. – 1414VI0003-4994-5513, už 2015 m. – 1415VI0003-4994-5513). Tačiau Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO mokesčio mokėtojui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, todėl jie nuo Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo dienos yra netekę galios.

6.4. Iš bylos duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 (administracinė byla Nr. eI-142-789/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2018-8). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios PTO, atstovaujamos nemokumo administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, skundą atsakovui AAD (Vilniaus RAAD teisių perėmėjui), 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – AAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu, t. y. panaikino atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d.

Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pakeitė atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d.

įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas likusią Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-927-525/2022), t. y. paliko galioti sprendimą pripažinti netekusiais galios likusius patvirtinimus, kurie buvo išrašyti gamintojams ir importuotojams.

6.5. Pareiškėjas už MUATĮ 3 straipsnio 3 punkte nurodytas pakuotes 2013–2015 metais privalėjo mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis, tačiau pasinaudojo MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta lengvata, nes pavedė PTO organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir kolektyviai vykdydama gamintojų ir importuotojų pareigas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos PTO gavo Patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą, todėl buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

7. Teismas apžvelgė MAĮ, PPATĮ, MUATĮ, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 1168, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-35956, nuostatas.

8. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus RAAD pripažino negaliojančiais UAB „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013–2015 metus, jų pagrindu 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimu Nr. VR-17.5-82 buvo panaikinti licenzijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašyti patvirtinimai: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0074-5513-2111 metalinės pakuotės kiekis 0,125 tonų, 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-2111 metalinės pakuotės kiekis 0,227 tonų, 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-2111 metalinės pakuotės kiekis 0,209 tonų. Gamintojams ir importuotojams buvo išsiųsti pranešimai su prašymu patikslinti mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas iki 2018 m. balandžio 20 d. bei susimokėti mokestį už į Lietuvos Respublikos vidaus rinką tiektas pakuotes. Teismas konstatavo, kad todėl Vilniaus RAAD nuo 2018 m. balandžio 20 d. pradėjo gamintojų ir importuotojų, kuriems buvo panaikinti patvirtinimai, patikrinimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiga mokėti mokesčius už pakuočių sutvarkymą yra reglamentuota teisės aktais (PPATĮ 7 str. 3 d., Aprašo 17 p.).

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad įvertinus pirmiau minėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2013 m. paliekamas galioti dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio (UAB „Metrail“ patvirtinimas Nr. 1314VI0014-4994-5513 ir PTO patvirtinimas pareiškėjui Nr. 1314VI0074-5513-2111 dėl 0,213 tonų metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo), o PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2014 m. (patvirtinimai Nr. 1414VI0002-4994-5513 ir Nr. 1414VI-001-5513-2111 dėl 5,940 tonų metalinės pakuotės kiekio) paliekamas panaikintas. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 35 381,66 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metus (už 2013 m. 12 897,30 Eur, už 2014 m. 10 869,47 Eur, už 2015 m. 11 614,89 Eur). Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.

10. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, teismas priėjo prie išvados, kad AAD turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nustatyti, kad pareiškėjas privalo sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nustatytą PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, dėl tos dalies, kurios patvirtinimai buvo panaikinti.

11. Įvertinęs AAD pateiktus paskaičiavimus, kad pareiškėjas privalo sumokėti 35 381,66 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m., vietoje 35 919,05 Eur (po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos už 2013–2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Teismas konstatavo, kad PTO taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos 2013–2015 metais pakuotės. Anot teismo, pareiškėjas ir skunde nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis PTO perdavė pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nevykdė pareigos užkirsti kelią pažeidimams, laiku nenustatė UAB „Metrail“ pažeidimų, nesiėmė reikiamų priemonių ir pan. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs. Teismas pabrėžė, kad nepagrįsta būtų reikalauti iš atsakovo visus galimus pažeidimus prevenciškai užkardyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pažeidimai nustatomi atliekant atitinkamus patikrinimus, tuomet ir imamasi atitinkamų priemonių. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad dėl UAB „Metrail“ 2013 m. išrašytų dokumentų patikrinimas buvo atliktas 2015 m., atitinkamai buvo priimti sprendimai, kurie buvo skundžiami teismui. Bylos medžiaga taip pat patvirtino, kad atsakovas kitais metais, t. y. 2016 m., vėl atliko UAB „Metrail“ 2015 m. patikrinimą, kurio metu paaiškėjo minėtos įmonės padaryti pažeidimai, kurie vėliau turėjo įtakos pareiškėjo mokėtiniems mokesčiams. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas elgėsi tinkamai.

13. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad skundžiamas sprendimas neatitiko esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimų. Teismas vertino, kad skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Teismas konstatavo, kad Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Teismas nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia spręsti, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

14. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas keistinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendime nurodyta sumokėti pareiškėjui 35 919,05 Eur mokesčio suma keistina, nustatant, kad pareiškėjas turi sumokėti 35 381,66 Eur mokesčio.

III. 15. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo pareiškėjas UAB „Topplastas“ ir atsakovas AAD pateikė apeliacinius skundus.

16. Pareiškėjas UAB „Topplastas“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Sprendimą; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Pareiškėjo patikrinimas atliktas neteisėtai, pažeidžiant MAĮ nustatytas pakartotinių patikrinimų apribojimo taisykles. Ankstesnio pareiškėjo patikrinimo metu jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, nors Vilniaus RAAD UAB „Metrail“ įrodančius dokumentus jau buvo panaikinusi. Taigi, nesant paaiškėjusių naujų aplinkybių (galbūt neteisėta UAB „Metrail“ veikla negali būti laikoma tokia naujai paaiškėjusia aplinkybe, nes ji atsakovui jau buvo žinoma) pakartotiniam to paties laikotarpio patikrinimui nebuvo pagrindo. Todėl tokio neteisėto pakartotinio patikrinimo rezultatai negalėjo būti tvirtinami.

17.2. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu (MUATĮ 5 str. 6 d.) susijusius reikalavimus. Atitinkamai, pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galbūt neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Tuo labiau, kad atliekos galbūt nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės.

17.3. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės, kas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) nuostatoms.

17.4. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjo išduotais Patvirtinimais. Tokia situacija pažeidžia MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes vienodai lengvatos sąlygas išpildžiusios įmonės, mokesčių tikslais vertinamos skirtingai, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, draudžiančią „loterijos“ principo taikymą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas bei AAD 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 36 negali būti laikomi pagrįstais.

17.5. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalimi, visuotinai žinomas faktas, kad metalinė pakuotė (įskaitant ir gamintojų ir (ar) importuotojų išleista į rinką) nesimėto aplinkoje ir yra faktiškai sutvarkyta.

17.6. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio dydis yra laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjo kaltei. Net ir pripažinus priešingai – vadovaujantis aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apskaičiuotas mokesčio dydis laikytinas neproporcingu ir privalo būti iš esmės sumažintas.

17.7. Pareiškėjas teikia prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo su klausimu: „Ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas 36 str. 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų?“.

18. Atsakovas AAD apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.

19. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-2480-484/2021, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-509/2010, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-354-473/2023, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3- 229-860/2023).

19.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš AAD 20 Eur bylinėjimosi išlaidų už pasirengimą bylos nagrinėjimui. Byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai šalys į teismo posėdį nebuvo kviečiamos, todėl tokios išlaidos iš viso negalėjo būti priteistos.

19.3. Nagrinėjamu atveju turi būti priteisiamos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

20. Pareiškėjas UAB „Topplastas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pareiškėjo prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytos išlaidos yra pagrįstos ir būtinos bei susijusios su išnagrinėta byla, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, minėtos išlaidos yra tinkamai priteistos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priteista iš atsakovo pareiškėjui suma nėra neprotingai didelė.

21.2. Visi byloje pateikti procesiniai dokumentai teismui, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo tenkinti ar ne, buvo skirti pareiškėjo pozicijai byloje paremti. Bylinėjimosi išlaidų ir jų dydžio nustatymas bei priteisimas nepriklauso nuo to, ar atitinkamas procesinis prašymas byloje yra tenkintas ar ne. Svarbiausia – kiek teismo sprendimu buvo patenkinta pareiškėjo reikalavimų. Kadangi byloje nenustatytas joks pareiškėjo nesąžiningumas dėl procesinių dokumentų pateikimo (to neteigia ir atsakovas), todėl bylinėjimosi išlaidos teisėtai ir pagrįstai priteistos.

21.3. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš AAD 20 EUR už pasirengimą bylos nagrinėjimui. Pareiškėjas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka, kadangi 2018 m. lapkričio 26 d. ir 2019 m. sausio 30 d. vyko žodiniai teismo posėdžiai, kurių metu pareiškėją atstovavo pareiškėjo atstovės. Atitinkamai, atsakovo pateikti argumentai turi būti atmestini. Iš esmės analogiškose bylose (pvz., Nr. eI3-162-816/2023), AAD apeliaciniuose skunduose neginčija pareiškėjų teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose yra garantuojama konstitucinė teisė bet kuriam Lietuvos subjektui turėti advokatą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Nagrinėjant prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, būtina įvertinti ir Europos Sąjungos teismų šiuo klausimu vystomą teismų praktiką.

22. Atsakovas AAD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad yra kilęs ES teisės aiškinimo klausimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso kilusio ginčo išsprendimas, yra nepagrįstas. Atsižvelgus į ESTT praktiką, bei tai, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis yra mokestis, skatinantis aplinkos apsaugą, todėl tiek pareiškėjas, tiek kiti ūkio subjektai privalo laikytis Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis reikalavimų bei vykdyti pareigą – mokėti paskaičiuotą mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nagrinėjamu atveju nėra būtina kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

23.2. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūksčių principas. Pareiškėjo siekis išvengti mokėti privalomų mokesčių, negali būti laikomas pareiškėjo teisėtu interesu. Todėl šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pareiškėjas turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, neatitinka pareiškėjo cituojamos teismų praktikos, taip pat faktinių bylos aplinkybių. Pareiga mokėti privalomus mokesčius negali būti siejama su pareiškėjo tariamais teisėtais lūkesčiais.

23.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirminiame skunde pateiktus argumentus. Tačiau vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su jam nepalankiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime negali suponuoti teismo sprendimo neteisėtumo. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra esminiai šioje byloje ir niekaip nekeičia teismo priimto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

24. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 36 teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nurodė, kad Sprendimu pareiškėjui patvirtinta bendra 35 919,05 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 35 381,66 Eur mokesčio už 2013–2015 metus mokestinius laikotarpius sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 35 919,05 Eur mokesčio sumą sumažino iki 35 381,66 Eur.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame reiškiamą reikalavimą grindžia argumentais teismą neįvertinus / nepasisakius: dėl to, kad, esą, pareiškėjo patikrinimas atliktas neteisėtai, pažeidžiant MAĮ nustatytas pakartotinių patikrinimų apribojimo taisykles; dėl Sprendimo proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų aspektu; kad nei valstybė, nei atitinkamos institucijos nesiėmė reikiamų priemonių, siekiant užtikrinti sąžiningai veikiančių juridinių asmenų teisių apsaugą; dėl pažeistų pareiškėjo teisėtų lūkesčių, kad atitinkama sistema, kurios priežiūros pareiga tenka būtent valstybei, veiks tinkamai bei leis pasinaudoti suteiktomis mokestinėmis lengvatomis; kad įpareigojimas sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pažeidžia ne tik verslo interesus ir kelia grėsmę dėl pareiškėjo veiklos tęstinumo, bet ir pažeidžia teisinės valstybės pagrindinius principus, kadangi atsakomybė perkeliama jokių teisės aktų pažeidimų nepadariusiems asmenims. Pareiškėjas suformulavo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pateikimo, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, nesutikdamas su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nes, pasak jo, turėjo būti priteistos būtinos, pagrįstos bylinėjimosi išlaidos.

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – ir 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:

29.1. byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (MAT įstatymas; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);

29.2. nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);

29.3. pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. ESTT 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.);

29.4. pats MAT įstatymas, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog ESTT minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C-104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą ESTT jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);

29.5. pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 metais į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.);

29.6. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už tą pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31–32 p.);

29.7. ESTT jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (žr., pvz., ESTT 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);

29.8. minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);

29.9. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);

29.10. iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);

29.11. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.);

29.12. aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti.

Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu.

Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);

29.13. pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);

29.14. pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);

29.15. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);

29.16. atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);

29.17. apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);

29.18. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.);

29.19. ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybę išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori (iš patirties, iš patyrimo) apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);

29.20. pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai “ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d.

įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną).

Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).

Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);

29.21. kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);

29.22. kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“.

Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose.

Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);

29.23. šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);

29.24. iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu.

Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį.

Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „ neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams “).

Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);

29.25. išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (žr., pvz., ESTT 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, žr., pvz., ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);

29.26. nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

30. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl Atliekų direktyvos nuostatų aiškinimo, kurios tėra bendro pobūdžio lyginant jas su Pakuočių direktyvos nuostatomis (žr. šios nutarties 29.3. p.).

31. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Pabrėžtina, kad pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, todėl remiantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais būtent šios bylos aplinkybių kontekste pareiškėjui buvo priteista proporcinga (120 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Topplastas“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis