2015-10-29 Nr. AB-21132-3-61-3-01198-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1751-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01198-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bugenių Agro“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bugenių Agro“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigoji atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bugenių Agro“ skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3470 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl pareiškėjo patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo;

2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400 Lt.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013 m. liepos 22 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Skundžiamu sprendimu Komisija nekompensavo patirtų išlaidų, susijusių su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal sutartį dėl saulės elektrinės įrengimo, kompensavo tik Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos sumokėtą valstybinę rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą, t. y. 100 Lt. Pareiškėjas paaiškino, kad su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012 m. liepos 18 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/2 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (Pardavėjas) įsipareigojo įrengti 1.1 punkte nurodytas saulės elektrines bei gauti leidimus elektros energijos gamybai.

Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 3 d. gavo Leidimą plėtrai Nr. LP-4584 (toliau – ir Leidimas plėtrai). Pagal Sutarties 4.3 punktą, 2012 m. gruodžio 18 d. UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ už saulės elektrinių įrengimą pareiškėjas sumokėjo avansą, kuris pagal šalių žodinį susitarimą – 48 400 Lt už saulės elektrinės įrangos užsakymą. Tačiau 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo sumažino elektros energijos gamybos supirkimo tarifus, todėl pareiškėjas nusprendė nebeplėtoti saulės šviesos elektrinės projekto ir kreipėsi į UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, siekdamas taikiu derybų būdu išspręsti Sutarties nutraukimo ir sumokėto avanso susigrąžinimo klausimą.

UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atsisakė grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą. Sutarties šalys 2013 m. kovo 1 d. sudarė susitarimą, kuriuo nusprendė, jog UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjui jo sumokėto avanso, nes pareiškėjui atsisakius Sutarties, pardavėjas patyrė nuostolių. Mainais į taikų Sutarties nutraukimo pasekmių sprendimo būdą pardavėjas įsipareigojo bendradarbiauti ir teikti konsultacinę pagalbą dėl patirtų išlaidų kompensavimo. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodytas susitarimas patvirtina, kad pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas nėra ir nebus grąžintas pareiškėjui.

Pareiškėjo teigimu, jis atitinka visas sąlygas, todėl jo patirtos išlaidos turi būti pripažintos kompensuotinomis – jis turi leidimą plėtrai, taip pat nesikreipė su prašymu dėl leidimo plėtrai galiojimo pratęsimo, patirtos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės projekto plėtojimu, išlaidos neviršija 45 procentų visos pagal Sutartį mokėtinos sumos ir jos nėra grąžintos, kad Komisijai pateikė visus išlaidų patyrimą ir apmokėjimą įrodančius dokumentus.

Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo nagrinėja vadovaudamasi Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 (toliau – ir Aprašas), nustatyta tvarka. Pareiškėjo susitarimas negrąžinti avansinio mokėjimo galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis protingumo ir teisingumo reikalavimus tuo atveju, jei UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pareiškėjui būtų pagrindęs, kad vykdydamas sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Avansų negrąžinimas nesant motyvuoto pagrindo vertintinas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Komisija skundžiamus sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Bugenių Agro“ skundą atmetė.

Aptaręs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, jog negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko atsakovo argumentus, nes kompensavimas turi būti siejamas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Taigi, teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas realiai atliko pirkimo-pardavimo sutartyse numatytus darbus, ar avansinis mokėjimas yra proporcingas atliekamiems darbams, ar kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, ar pareiškėjas siekė susigrąžinti visą avansinį mokėjimą ar jo dalį.

Įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, jog siekiama skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog Sutarties šalys ėmėsi atitinkamų priemonių, kad patirtų kuo mažesnius nuostolius. Šiuo atveju apskritai nėra jokių objektyvių įrodymų, kad rangovas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ apskritai patyrė kokius nors nuostolius, tiesiogiai susijusius su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui.

Pažymėta, kad pareiškėjas, žinodamas Sutarties sąlygas ir būdamas susipažinęs su Aprašo nuostatomis, savo valia inicijuodamas Sutarties nutraukimą, žinojo dėl Sutarties nutraukimo jo iniciatyva galimai kilsiančias pasekmes. Tačiau atsiradus galimybei kompensuoti su saulės elektrinių projektų plėtojimu patirtas išlaidas, pareiškėjas nesiderėjo su pardavėju dėl avansinių mokėjimų, sumokėtų pagal Sutartį, grąžinimo, neišsiaiškino, ar pardavėjas patyrė realių išlaidų, susijusių su saulės elektrinės įrangos įsigijimu, o gavęs informaciją iš pardavėjo, kad jis atsisako avansinius mokėjimus grąžinti, pasirinko lengviausią būdą, 2013 m. kovo 1 d. su pardavėju pasirašė susitarimą, kurio 2.1 punktu sutarė, kad pardavėjas negrąžina pirkėjui jo sumokėto avanso už saulės elektrinę.

Susitarimo 3 punkte nustatyta, kad pirkėjas ir pardavėjas susitaria esamo teisinio reglamentavimo nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl šių išlaidų ir kitų nuostolių kompensavimo, o esant reikalui nuostolių atlyginimo reikalauti teismine tvarka <...>. Pardavėjas iš pirkėjo už papildomai teikiamas paslaugas jokio užmokesčio nereikalauja ir nereikalaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis susitarimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ buvo patyręs realių nuostolių, tiesiogiai susijusių su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui, yra nepakankamas ir nepagrindžia, jog pareiškėjas realiai siekė susigrąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansinį mokėjimą.

Pardavėjui atsisakius grąžinti avansą, pareiškėjas nesiderėjo, neskundė jų atsisakymo, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, gindamas savo teises. Taigi, nustatytų aplinkybių visuma yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, kad šios išlaidos pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) ir Aprašą bus kompensuotos.

Todėl nesant pateiktų įrodymų, patvirtinančių UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ išlaidas vykdant Sutartį, pareiškėjo ketinimus susigrąžinti sumokėtą avansą, daryta išvada, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl išlaidų, susijusių su avansiniu mokėjimu pagal Sutartį, nekompensavimo yra pagrįsta.

Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes, Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamą sprendimą, atitinkantį Aprašo 20.2 punkto nuostatas, surinkusi pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, juos įvertino, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, negali būti tenkintas reikalavimas įpareigoti Komisiją priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400 Lt, nes tai neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

III. Pareiškėjas UAB „Bugenių Agro“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3470 tenkinti; panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą Nr. 17R-3470 dalyje dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400 Lt (14 017,61 Eur) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Viešojo intereso motyvas, kurį naudoja teismas, yra esminis apeliacinio skundo klausimas. Teismo išvada, kad jei išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) išlaidomis, tai sprendžiant jų kompensavimo klausimus, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti VIAP lėšas, nepagrįsta. Įgyvendinimo įstatymas reguliuoja ne VIAP lėšų panaudojimą ar paskirstymą, o teisės į patirtų išlaidų kompensavimo įgyvendinimą. Tai matyti tiek iš Įgyvendinimo įstatymo, tiek iš Aprašo nuostatų. Aprašo 23 punkte nurodytas tik kompensavimo išlaidų šaltinis, o sąlygos teisei į patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinti numatytos kituose Aprašo punktuose.

2) Pasisakydamas dėl objektinės teisės gauti patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinimo sąlygų, nurodo, kad nei Komisija, nei teismas neturi teisės nustatyti įstatymais suteiktų teisių įgyvendinimui papildomų pareigų ar apribojimų. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nei teismui, nei Komisijai nesuteikė teisės rinkti, vertinti įrodymus, patvirtinančius UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ patirtas išlaidas vykdant Sutartį ar pastangas susigrąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansą. Pareiškėjui išvis nėra numatyta pareiga dėti pastangas susigrąžinti patirtas išlaidas. Įgyvendinimo įstatymas ir Aprašas reguliuoja patirtų išlaidų kompensavimo klausimus dėl asmenų, kurie buvo saulės elektrinių projektų vystytojais, o ne rangovais, konsultantais, pardavėjais ir kitais išlaidas gavusiais asmenimis. Motyvai, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, jog rangovas realiai patyrė iš pareiškėjo gauto avanso dydžio išlaidas nepagrįstas. Be to, nei teisės normose, nei teismų praktikoje avansas nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, todėl nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių sutekimo fakto. Spręsdamas, kad byloje nėra įrodymų, jog rangovas patyrė kokius nors nuostolius, tiesiogiai susijusius su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinių projektų plėtojimam, teismas sprendė klausimus, išeinančius už bylos nagrinėjimo ribų. Remiasi teismų praktika dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teigia, jog teismas nenurodė nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų skundžiamo sprendimo – netenkinti pareiškėjo reikalavimo – teisėtumą.

3) Dėl pareiškėjo elgesio nutraukiant sutartį su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ nurodo, kad teismo ir Komisijos pozicija teisėtais laikyti tik tuos pareiškėjo veiksmus, kuriais patirtas išlaidas siekiama atgauti visomis kitomis priemonėmis, nei numatytos Įgyvendinimo įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose, nepagrįsta, tokie motyvai neobjektyvūs ir šališki, neigia pareiškėjo teisę, numatytą Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše. Neaišku, kodėl elgesys, pasirenkant lengviausią būdą yra neteisėtas. Išvada, jog pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis jei nebūtų tikėjęsis, kad aptariamos išlaidos bus kompensuotos pagal teisės aktus, neturi ryšio su byloje nagrinėjamu klausimu. Teismas pareiškėjui, siekiančiam įgyvendinti jam suteiktas teises į patirtų išlaidų kompensavimą, nustatė papildomas prievoles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3470 dalies dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo. Pareiškėjas prašo šią Komisijos Sprendimo dalį panaikinti ir įpareigoti Komisiją priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas.

Ginčijama Sprendimo dalimi Komisija išlaidas dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo pripažino nekompensuotinomis vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nurodydama, kad pareiškėjas galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, neįsitikimo, kad šios sumos susigrąžinimo galimybė neegzistuoja (pareiškėjas nedėjo pastangų susigrąžinti sumokėtą nepagrįstai didelę avansinę sumą, už kurią negavo jokių prekių, darbų ir/ar paslaugų), o taip pat 48 400 Lt avansinis mokėjimas atliktas pareiškėjui ir rangovui žodžiu susitarus, jog pareiškėjas sumokės rangovui didesnę sumą, nei tai buvo sutarta sutartyje. PVM sąskaita faktūra dėl avansinio mokėjimo pagal Sutartį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimas (pakeitimas priimtas 2013 m. sausio 17 d.) ir kai buvo žinoma, jog saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės, susiklosčius poreikiui ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas ir Rangovas, žinodami, jog yra priimti teisės aktai dėl elektrinių projekto plėtojimo, sudarė susitarimą, pagal kurį sumokėtas nepagrįstai dideles sumas sutaria palikti Rangovui. Pareiškėjo pateiktas Susitarimas patvirtino, kad pareiškėjas nedėjo visų pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo, t. y. pareiškėjas pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas, pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktus patvirtinančių duomenų apie tai, kad rangovas už gautą avansą atliko kokius nors realius, tokio pobūdžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, mano, kad pareiškėjas ir rangovas nepagrįstai susitarė, jog sumokėtas 48 400 Lt dydžio avansas nebus grąžintas, todėl vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis ir todėl nekompensuotinos (b. l. 15-16).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka, mano, jog pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą – nėra.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Apelianto vertinimu, Aprašas Komisijai nustatė labai ribotą kompetenciją: teisę nustatyti kompensavimo sąlygų egzistavimo aplinkybes, teisę reikalauti tokias sąlygas įrodančių dokumentų, teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą, atitinkantį nustatytų išlaidų kompensuotinumo sąlygų visumą, tačiau Aprašas nei Komisijai, nei teismui nesuteikė teisės rinkti ar juo labiau vertinti įrodymus, patvirtinančius UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ patirtas išlaidas (nuostolius) vykdant Sutartį ar pastangas susigrąžinti pagal Sutartį apmokėtą avansą. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas pareiškėjui nenumato pareigos dėti pastangas susigrąžinti patirtas išlaidas, nei Komisija, nei teismas neturi teisės nustatyti įstatymais suteiktų teisų įgyvendinimui papildomų pareigų ar apribojimų.

Pasisakant dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pažymėtina, jog Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Komisija, skirtingai nei teigia pareiškėjas, turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pažymėtina, jog toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015 ir kt.)

Kartu atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto, nes avansas yra prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė.

Toks aiškinimas nepagrįstas Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punkto prasme – nors avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120718/2 tarp UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (Pardavėjas) ir pareiškėjo (Pirkėjas) sudaryta 2012 m. liepos 18 d. (b. l. 18-19).

Sutarties 3.1 punkte nurodyta, o 3.1.1.1 – 3.1.2.1 punktuose detalizuota 5 integruotų ir 3 neintegruotų saulės energijos elektrinių, kurias Sutartimi Pardavėjas įsipareigojo įrengti, bei leidimų gamybai kaina. Sutarties 3.4 punkte nurodyta, jog prekių ir paslaugų kainos gali būti keičiamos atskiru raštišku sutarties Šalių susitarimu.

Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 3.2 punkte nurodyta suma mokama per 5 dienas nuo kiekvieno šlaitinio stogo konstrukcijos projekto užbaigimo dienos. Sutarties 4.2 punkte įtvirtinta, kad saulės elektrinės, kurios statybos procesas yra pradėtas, apmokėjimas atliekamas per 4 kartus: pirmas apmokėjimas 40 % nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos mokamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos (4.3 p.); antras apmokėjimas 20 % nuo statyto pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per 5 dienas po įrangos pristatymo (4.4 p.); trečias apmokėjimas 15 % nuo statyti pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per 5 dienas po įrangos pristatymo (4.5 p.), paskutinis apmokėjimas 25 % mokama per 10 dienų nuo saulės elektrinių pridavimo, elektros energijos pirkimo/pardavimo sutarties su LESTO pasirašymo ir sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui dienos (4.6 p.). Sutarties 4.9 punkte nurodyta, jog apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos atskiru raštišku Sutarties šalių susitarimu.

Sutarties 6.5 punkte nurodyta, jog Pardavėjui nutraukus Sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios Sutarties 4.1 ir 4.2 punktuose, negrąžinami. Sutarties 6.6 punkte – Pardavėjui nutraukus sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4 ir 4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama Pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą.

Kaip pareiškėjas nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, vykdydamos Sutartį šalys žodiniu susitarimu nusprendė, jog Avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48 400,00 Lt įskaitant PVM, t. y. vietoj sutartų 40 procentų šalys susitarė ir patvirtino, kad Avansinis mokėjimas už vieną pradėtą statyti saulės elektrinę sudarys 28,37 proc. nuo vienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos.

Pareiškėjas pagal Pardavėjo pateiktą 2012 m. gruodžio 13 d. išankstinę sąskaitą ITP Nr. 121213/1 avansiniam mokėjimui už įrangą pagal Sutartį (b. l. 24), 2012 m. gruodžio 18 d. atliko 14 017,61 Eur avansinį mokėjimą (b. l. 23).

2013 m. kovo 1 d. susitarime dėl sutarčių nutraukimo (toliau – ir Susitarimas) (b. l. 25-26) nurodyta, jog šalys (trys pirkėjai, vienas jų – pareiškėjas UAB „Bugenių Agro“, ir pardavėjas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“) pirkimo-pardavimo sutartis (viena jų – Sutartis) iš dalies įvykdė – pirkėjai sumokėjo avansą pardavėjui; Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įgyvendinimo įstatymą, dėl ko Sutarčių vykdymas Pirkėjams ekonominiu aspektu tapo iš dalies nenaudingas ir nepriimtinas; Pirkėjai ir Pardavėjas dės bendras pastangas, kad iš valstybės būtų išieškomi visi su pasikeitusiu teisiniu reglamentavimo ir teisėtų lūkesčių pažeidimu susiję Pirkėjų nuostoliai. Taip pat nurodoma, jog šalys 2013 m. kovo 1 d. nutraukia sutartis ir susitaria dėl tokių jų nutraukimo pasekmių: Pardavėjas negrąžina Pirkėjams jų sumokėtų avansų už Saulės elektrines; Pardavėjas ir Pirkėjai patvirtina, kad neturi jokių pretenzijų vieni kitiems dėl pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu.

Vertinant tai, kas išdėstyta, atkreiptinas dėmesys į šias nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes: nors mokėjimų už elektrinių įrengimą sąlygos detaliai išdėstytos Sutartyje, kurioje įtvirtinta, jog šios sąlygos gali būti keičiamos raštišku susitarimu, pareiškėjas nurodo, jog dėl kitokios nei nustatyta Sutartyje kaip avansinis mokėjimas mokėtinos sumos buvo susitarta žodiniu susitarimu; Sutartyje nustatyta, jog pirmas mokėjimas atliekamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos, tačiau byloje nėra duomenų, ar pardavėjas užsakė ir kada užsakė reikiamą įrangą, bet pareiškėjas avansinį mokėjimą sumokėjo; nors Susitarime nurodyta, jog šalys sutartį iš dalies įvykdė, tačiau nėra nurodyta, kokiais veiksmais sutartį iš dalies įvykdė Pardavėjas, paminėta tik tai, jog Pirkėjai sumokėjo avansą; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Pardavėjas atliko (pradėjo atlikinėti) kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, įrengti ir sumontuoti elektrines, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemas, nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta Sutartimi, ją nutraukdamas pripažino visą sumokėtą avanso sumą negrąžintina; kaip minėta, pagal Sutarties 6.6 punktą, Pardavėjui nutraukus sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4-4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama Pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą.

Taigi, viena vertus, pareiškėjas tvirtina, jog jis turėjo pareigą pagal Sutartį mokėti avansinį mokėjimą, tačiau kita vertus, pats pripažįsta, jog Sutarties sąlygas keitė žodiniu susitarimu. Nors Susitarime nėra nurodyta ir byloje nėra duomenų, kaip Pardavėjas iš dalies įvykdė Sutartį, Pirkėjas sutiko palikti Pardavėjui visą kaip avansinį mokėjimą sumokėta sumą.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija vertina, jog kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, siekdamas sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo, derėjęsis su Pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Tai, kad pareiškėjas net nesiderėdamas su pardavėju dėl Sutarties nutraukimo sąlygų, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Dėl apelianto argumento, jog jis neprivalo įrodinėti savo pastangų susigrąžinti patirtas išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip nurodyta anksčiau, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą. taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu.

Pripažintina, jog pareiškėjas atliko mokėjimą UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. patyrė išlaidas, jos atitinka išlaidų patyrimo momento kriterijų, tačiau pareiškėjas nepagrindė sumokėtos sumos dydžio ir aplinkybės, jog būtent tuo metu, t. y. nesant duomenų apie įrangos užsakymą, jis privalėjo sumokėti avansą. Pareiškėjo teiginiai dėl žodinio susitarimo neatitinka Sutarties, kuria pats pareiškėjas grindžia savo patirtas išlaidas, sąlygų. Taip pat pareiškėjas nepagrindė, kad būtent tokio dydžio išlaidos galiausiai susidarė ir buvo neišvengiamos. Kaip minėta, pareiškėjas sutarė su Pardavėju palikti jam visą avansinį mokėjimą, nepaisant to, jog nėra duomenų apie Pardavėjo atliktus darbus, jų apimtį.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog Susitarime nurodyta, jog pirkėjai ir Pardavėjas bendradarbiaus ir padės vieni kitiems siekiant iš Lietuvos Respublikos išieškoti šalių patirtus nuostolius dėl įstatymo priėmimo, pasikeitusio teisinio reglamentavimo ir teisėtų lūkesčių pažeidimo. Pardavėjas taip pat įsipareigojo bendradarbiauti su pirkėjais teikiant rekomendacijas, pasiūlymus, reikalingą dokumentaciją, susijusią su pirkėjų pretenzijų atitinkamoms institucijoms pateikimu. Vis dėlto, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pardavėją dėl šio įsipareigojimo vykdymo. Taigi, pareiškėjas, turėdamas galimybę pateikti pardavėjo turimus duomenis Komisijai, ar vėliau teismui, ypač atsižvelgiant į tai, jog Komisija pareiškėjo prašymo netenkino būtent dėl išlaidų nepagrįstumo, šia galimybe nepasinaudojo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog Komisija teisingai ir pagrįstai, savo kompetencijos ribose, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išlaidos, patirtos dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinio mokėjimų, nekompensuotinos.

Kartu pažymėtina, jog Komisijos Sprendimas yra išsamus, motyvuotas, atitinkantis tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nenurodė, nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų skundžiamo sprendimo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti Komisijos Sprendimą Nr. 17R-3470 (apeliaciniame skunde nurodyti septynių kitų Komisijos sprendimų numeriai laikytini rašymo apsirikimu) – teisėtumą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra argumentuotas, pakankamai išsamus, priimtas nustačius ir tinkamai įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, remiantis ginčui aktualių teisės aktų (Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo) nuostatomis, tinkamu jų aiškinimu ir taikymu.

Apeliantas taip pat nurodo, kad viešojo intereso motyvas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra esminis apeliacinio skundo klausimas, teigia, jog teismo teiginys, kad sprendžiant išlaidų kompensavimo klausimus turi būti atsižvelgiama ir į poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, nepagrįstas.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, kad remiantis Aprašo 23 punktu, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, be kita ko, buvo pateiktas visų bylos aplinkybių, teisės normų ir argumentų kontekste ir nebuvo lemiamas priimant sprendimą.

Sprendimas byloje priimtas atsižvelgiant į esmines aplinkybes, jog nei Komisijai, nei teismui nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atliktus darbus, kuriems buvo reikalingos tokio dydžio sąnaudos (t. y. 48 800 Lt dydžio avansas), kad pareiškėjas siekė susigrąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansą ar bent jo dalį, derėjosi su Pardavėju. Nustačius, jog nei viena šių aplinkybių neįrodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bugenių Agro“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys