2018-02-21 Nr. AB-3803-3-61-3-01219-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1113-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01219-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2016 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 3R-79(AG-50/01-2016) (toliau – ir Sprendimas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija, AM) 2015 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. (10-3)-D8-9543 (toliau – ir raštas Nr. (10-3)-D8-9543) ir 2016 m. sausio 6 d. raštą Nr. (10-3)-D8-57 (toliau – ir raštas Nr. (10-3)-D8-57), Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2015 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. (28.1)-A4-14569 (toliau – ir raštas Nr. (28.1)-A4-14569); įpareigoti Ministeriją ir Agentūrą taikyti Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas) pagal jame nustatytas taikymo ribas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. lapkričio 20 d. buvo įregistruotas jos ūkis, kurio planuojama veikla – šinšilų auginimas. Taip pat buvo parengta paraiška dėl struktūrinės paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-211, kurių nuostatomis vadovaujantis poveikio aplinkai vertinimas (toliau – ir PAV) atliekamas iki paramos paraiškos pateikimo Įstatyme nustatytais atvejais. Pareiškėja 2015 m. lapkričio 25 d. raštu kreipėsi į AM, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ir ŽŪM) ir Agentūrą dėl Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto detalaus išaiškinimo, 2015 m. gruodžio 2 d. raštu bei 2015 m. gruodžio 4 d. elektroniniu laišku ji pateikė papildomus argumentus, tačiau gavo AM raštus Nr. (10-3)-D8-9543 ir (10-3)-D8-57 bei Agentūros raštą Nr. (28.1)-A4-14569, kuriuose nepateiktos teisės aktų nuorodos dėl kailinių žvėrelių (šinšilų) priskyrimo „naminio gyvulio“ sąvokai, neatsakyta, kokiais pagrindais šinšilų ūkiui yra privaloma poveikio aplinkai vertinimo atranka. Nesutikdama su šiais atsakymais, pareiškėja kreipėsi į VAGK, VAGK jos skundą atmetė. V. I. manymu, skundžiamais raštais ir Sprendimu buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, nes kailiniai žvėreliai (šinšilai) naminiams gyvuliams yra priskirti nepagrįstai. Gyvulys – tai galvijas, kiaulė, avis, ožka ir arklys.

3. Pareiškėja pabrėžė, kad Įstatymo pakeitimo projekte planuojama įtvirtinti pareigą, pagal kurią PAV atranka privaloma tik auginant daugiau kaip 50 000 šinšilų, o sąvoka „gyvulys“ keičiama sąvoka „ūkinis gyvūnas“.

4. Pareiškėjos nuomone, ginčas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atrankos turi būti išspręstas iki pradedant planuojamą ūkinę veiklą, bet ne tuomet, kai tariamas pažeidimas bus padarytas. Sprendime VAGK neįvertino bylai reikšmingų įrodymų, nukrypo nuo ginčo dalyko.

5. Atsakovas Ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Ministerija nurodė, kad ginčas iš esmės vyksta dėl Įstatymo 2 priedo 1.2 punkte įtvirtintos sąvokos „naminis gyvulys“ aiškinimo. Pareiškėja prašė išaiškinti šios sąvokos turinį, tačiau nesutiko su gautais atsakymais. Skundžiamais raštais pateikta kompetentingų institucijų nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų taikymo prasme šie raštai teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Priešingai nei teigia pareiškėja, teisinės pasekmės galėtų kilti ne norminio teisės akto nuostatų neoficialaus išaiškinimo atveju, o priėmus individualų administracinį aktą, kuriuo būtų taikomos ginčijamos Įstatymo nuostatos. AM nuomonė dėl „naminio gyvulio“ sąvokos Įstatymo prasme, argumentai, kodėl ši sąvoka negali būti aiškinama remiantis Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymu, pareiškėjai buvo išdėstyti skundžiamuose raštuose, jais pareiškėjai taip pat pateikta informacija apie rengiamus Įstatymo pakeitimus, t. y. kad bus tikslinamas Įstatymo 2 priedo 1.2 punktas, tačiau šiais pakeitimais nėra keičiama teisės akto leidėjo pozicija (nėra numatoma platesnė „naminio gyvulio“ sąvokos taikymo apimtis), o tik siekiama užtikrinti vieningą nuostatos aiškinimą.

7. Atsakovas Agentūra prieštaravo pareiškėjos skundo tenkinimui.

8. Agentūra pabrėžė, kad nėra priėmusi administracinio sprendimo dėl 2015 m. gruodžio 24 d. pareiškėjos pateiktų dokumentų atrankai dėl poveikio aplinkai vertinimo, nes pareiškėja iki šiol nepatikslino informacijos ir neištaisė trūkumų, nurodytų 2015 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. (28.3)-A4-14262. VAGK savo sprendime akcentavo, kad administracinė poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūra nėra baiga, o ginčijamas raštas neužkerta kelio pareiškėjai patikslinti prašymą dėl PAV atrankos ir Agentūrai priimti dėl jo atitinkamą sprendimą bei šią administracinę procedūrą užbaigti. Agentūros raštas Nr. (28.1)-A4-14569 nėra individualus administracinis aktas VAĮ 8 straipsnio prasme, tai tik tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių, todėl pareiškėjos skundo dalis dėl šio Agentūros rašto neturėtų būti nagrinėjama administraciniame teisme. Atsakovo nuomone, pareiškėja subjektyviai vertina faktines aplinkybes ir neteisingai interpretuoja teisinį reguliavimą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

10. ŽŪM nurodė, kad nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktų nuostatų. ŽŪM specialistai pagal kompetenciją gali pateikti tik nuomonę dėl tam tikro teisinio reguliavimo, kuris patenka į šios ministerijos veiklos sritį. Klausimai, susiję su planuojama ūkine veikla, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo šinšilų ūkiui, priskiriami AM ir Agentūros kompetencijai.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjos V. I. skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja kreipėsi į Agentūrą, prašydama atlikti poveikio aplinkai vertinimo atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos (šinšilų auginimo), tačiau minėta atranka dar nėra atlikta, sprendimas dėl to nepriimtas. Skunde pareiškėja nurodė, kad pretenzijų dėl PAV atrankos procedūrų Agentūrai neturi, t. y. ginčo dėl to šioje byloje nekelia, tačiau teigia, kad nesutinka su Agentūros ir AM atsakymais į joms teiktas užklausas.

13. Įvertinęs pareiškėjos 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. gruodžio 2 d., 2015 m. gruodžio 4 d. kreipimųsi į atsakovus turinį bei prasmę, teismas nustatė, kad jais pareiškėja iš esmės siekė gauti informaciją apie tai, ar teisės aktuose yra įtvirtinta „naminio gyvulio“ sąvoka, bei pageidavo Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto nuostatų išaiškinimo, o jį gavusi – išreiškė nesutikimą su atsakovų nuomone bei išdėstė savo poziciją dėl Įstatymo nuostatų, susijusių su jos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atranka. Todėl atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja į atsakovus nesikreipė dėl kokių nors konkrečių savo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo, neprašė jų apginti ir (ar) priimti dėl to administracinį sprendimą, jos užklausas teismas kvalifikavo pagal VAĮ 2 straipsnio 14 dalį kaip prašymus.

14. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 47.2 ir 47.4 punktų ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies bei 4 straipsnio 1 ir 2 punktų reguliavimo kontekste teismas sprendė, kad tiek Agentūra, tiek AM tinkamai nagrinėjo joms pateiktus pareiškėjos prašymus, t. y. raštais Nr. (28.1)-A4-14569, (10-3)-D8-9543 ir (10-3)-D8-57 suteikė visą turimą bei minėtų pareiškėjos prašymų turinį atitinkančią informaciją, susijusią su teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis bei poveikio aplinkai vertinimu, taip pat pateikė nuomonę dėl Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto nuostatų taikymo, papildomai pareiškėją informavo apie numatomus teisės aktų pakeitimus, kuriais bus siekiama pašalinti esamus neaiškumus. Pripažinęs, kad raštai Nr. (28.1)-A4-14569, (10-3)-D8-9543 ir (10-3)-D8-57 atitinka Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Taisyklių ir VAĮ nuostatas, teismas nurodė neturįs teisinio ir faktinio pagrindo juos naikinti.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti AM ir Agentūrą Įstatymą taikyti pagal jame nustatytas jo taikymo ribas, teismas akcentavo, kad Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto nuostatos nėra realiai pritaikytos konkrečiam teisiniam santykiui, todėl Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto, dėl kurio hipotetinio taikymo savo nuomonę skundžiamuose raštuose pateikė AM ir Agentūra, ir dėl kurio turinio pareiškėja turi kitokią poziciją, aiškinimas bei taikymas nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyku. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad ginčas dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV atrankos turi būti išspręstas iki pradedant planuojamą ūkinę veiklą, nes tuo pareiškėja iš esmės siekia menamo (galbūt ateityje kilsiančio) ginčo išnagrinėjimo. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Pareikštu reikalavimu turi būti siekiama išspręsti administracinį ginčą, realiai apginti asmens pažeistas teises ir teisėtus interesus.

III. 16. Pareiškėja V. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17. Skundžiamų raštų turinys patvirtina, kad jais pareiškėjai suformuluotas reikalavimas atlikti poveikio aplinkai vertinimą dėl planuojamos ūkinės veiklos – šinšilų auginimo, t. y. Agentūra, vadovaudamasi Aplinkos ministerijos „nuomone“, nurodys pareiškėjai atlikti PAV. Iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad skundžiami administraciniai aktai sukėlė pareiškėjai neigiamas teisines pasekmes – davė imperatyvų nurodymą atlikti poveikio aplinkai vertinimą, nesant tam teisinio pagrindo.

18. Pagal Įstatymo 15 straipsnį, suinteresuota visuomenė turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jeigu mano, kad jos prašymas, pateiktas teisės aktų, reglamentuojančių teisę gauti informaciją apie aplinką, nustatyta tvarka, buvo neteisėtai atmestas, į jį buvo iš dalies ar visiškai netinkamai atsakyta arba į prašymą deramai neatsižvelgta pagal teisės aktus, reglamentuojančius teisę gauti informaciją apie aplinką.

19. Teismas, pripažinęs, kad atsakovų raštai negali būti administracinio ginčo objektais, visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, kad atsakovai netinkamai taiko Įstatymą ir kelia pareiškėjai nepagrįstus reikalavimus dėl PAV būtinumo jos planuojamai vykdyti ūkinei veiklai.

20. Raštai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams.

21. Kailinis žvėrelis (šinšilas) priskirtinas gyvūnų, o ne gyvulių kategorijai. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas nedetalizuoja sąvokos „gyvulys“, taikant Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkte įtvirtintas nuostatas privalu vadovautis Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymu ir Gyvulių veislininkystės įstatymu. Šiuo aspektu teismo sprendime visiškai nepasisakyta.

22. VAGK, posėdžio metu atsisakydama priimti pareiškėjos teiktus papildomus įrodymus (teksto ištraukas iš norminių teisės aktų), pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį.

23. Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Aplinkos ministerija pažymi, kad neturi įgaliojimų įpareigoti atlikti ar leisti neatlikti atrankos dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV ar planuojamos ūkinės veiklos PAV procedūrų.

25. Atsakovas Agentūra atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

26. Agentūra nurodo, kad tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymus, suteikė jai visą turimą bei minėtų prašymų turinį atitinkančią informaciją.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl to, ar Ministerija ir Agentūra tinkamai atsakė į pareiškėjos kreipimuose nurodytus klausimus.

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. I. 2015 m. lapkričio 25 d. prašymu siekė gauti detalų Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 priedo 1.2 punkto išaiškinimą bei pageidavo, kad atsakovai imtųsi visų būtinų priemonių bet kokioms Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto interpretacijoms pašalinti. 2015 m. gruodžio 2 d. prašymu pareiškėja taip pat prašė Ministeriją pateikti jai nuorodas į teisės aktus, apibrėžiančius naminio gyvulio sąvoką, reikalavo tinkamai įgyvendinti Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto nuostatas.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. (10-3)-D8-9543 ir 2016 m. sausio 6 d. rašto Nr. (10-3)-D8-57 bei Agentūros 2015 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. (28.1)-A4-14569, kuriais buvo atsakyta į minėtus pareiškėjos prašymus, turinį bylos faktinių aplinkybių ir aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, pripažino, kad atsakovai pareiškėjai suteikė visą jų turimą bei minėtų prašymų esmę atitinkančią informaciją, susijusią su teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis bei poveikio aplinkai vertinimu, taip pat išdėstė nuomonę dėl Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto nuostatų taikymo ir papildomai pareiškėją informavo apie numatomus teisės aktų pakeitimus.

31. Vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (šiai bylai aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.) 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintu informacijos išsamumo principu, pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą. Prašyme nurodo, kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti.

32. Taigi įstaigos atsakymo į pareiškėjo prašymą apimtį apibrėžia prašymo turinys. Konkretūs reikalavimai, kurių institucijos turi laikytis rengdamas atsakymus į gautus asmenų prašymus, yra nustatyti Taisyklių (2015 m. rugsėjo 1 d. – 2017 m. lapkričio 23 d. galiojusi redakcija) 47 punkte.

33. Šiuo atveju pareiškėja V. I. kreipėsi į Ministeriją ir Agentūrą norėdama sužinoti, kaip atsakovai suvokia Įstatymo 2 priedo 1.2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo prasmę. Tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra abstraktaus pobūdžio išankstiniai paklausimai dėl teisės normos įgyvendinimo būdų, todėl jie turėtų būti priskirti Taisyklių 47.4 punkte įvardytos kategorijos prašymams.

34. Pagal Taisyklių 47.4 punktą, į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, pranešama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisva forma. Atsižvelgiant į pastarąją nuostatą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog viešojo administravimo subjekto (institucijos) atsakymui į asmens kreipimąsi Taisyklių 47.4 punkto pagrindu nepagrįsta taikyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 punkto reikalavimus (pvz., 2012 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1227-442/2017).

35. Teisėjų kolegija, ištyrusi Ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (10-3)-D8-9543 ir 2016 m. sausio 6 d. raštu Nr. (10-3)-D8-57, Agentūros 2015 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (28.1)-A4-14569 pateiktus atsakymus, kuriais išreikšta neįpareigojanti šių viešojo administravimo institucijų nuomonė pareiškėjos 2015 m. lapkričio 25 d. ir 2015 m. gruodžio 2 d. prašymuose suformuluotais klausimais, konstatuoja, kad Taisyklių 47.4 punkto aspektu atsakovai tinkamai įvykdė visas iš Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo jiems kylančias pareigas. Todėl pripažinus, jog pareiškėjos prašymai buvo išnagrinėti laikantis teisės aktų nustatytos informacijos teikimo tvarkos bei sąlygų, nėra pagrindo įpareigoti atsakovus iš naujo atsakyti pareiškėjai ar atlikti kitus veiksmus, kurių ji prašo skunde teismui.

36. Pastebėtina, jog pareiškėja, apeliaciniame skunde teigdama, kad teismas, atmesdamas jos skundą, nepasisakė dėl skundžiamuose raštuose pateikto Įstatymo 2 priedo 1.2 punkto aiškinimo teisingumo, remiasi ne konkrečiais jos teisių ir teisėtų interesų, kildinamų iš Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų, pažeidimais, bet, kaip matyti, iš esmės prieštarauja bei siekia paneigti atsakovų poziciją dėl tam tikrų Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo normų interpretavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai akcentavo, kad klausimas dėl pareiškėjos planuojamai ūkinei veiklai – kailinių žvėrelių (šinšilų) auginimui – poveikio aplinkai vertinimo atrankos (ne)privalomumo nėra šios bylos dalykas, t. y. nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, apibrėžtas pateiktu skundu (jame suformuluotais reikalavimais), o yra nukreiptas į ateitį, siejant jį su ginču, kuris gali kilti dėl atsakingos institucijos atrankos išvados, priimtos realiu Įstatymo taikymo atveju.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kuris paliekamas galioti, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas