2018-05-08 Nr. AB-10504-3-61-3-00400-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-21-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00400-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1488-602/2017 pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vantolina“ (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus (toliau – ir Departamentas) 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-309 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjui buvo skirta nuobauda – įspėjimas už Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 11.2 punkte nustatyto profesionalumo principo ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 30 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes pareiškėjas daugiau kaip du mėnesius nuomojo administruojamos įmonės turtą, neturėdamas tam teismo leidimo. Nesutikdamas su paskirta nuobauda pareiškėjas nurodė, kad įmonės nekilnojamojo turto nuoma nelaikytina ūkine komercine veikla, nei bankrutuojančios įmonės, nei jos kreditorių teisės ir teisėti interesai nenukentėjo. Net jeigu įmonės turto nuomos sutarčių sudarymą ir būtų galima priskirti įmonės ūkinei-komercinei veiklai, tai iš ĮBĮ nuostatų matyti, kad tokia veikla yra išskirtinė kitokios įmonės ūkinės-komercinės veiklos atžvilgiu, nes įmonės turto nuomos sutartys sudaromos ne iki įmonės likvidavimo dienos, bet iki šio turto pardavimo, perdavimo ar grąžinimo dienos, o ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 7 punktas neįpareigoja bankroto administratorių gauti teismo leidimą tokių nuomos sutarčių tęsimui, pratęsimui ar sudarymui po teismo sprendimo likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos.

3. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas), po reorganizacijos nuo 2016 m. sausio 1 d. perėmusi Departamento teises ir pareigas, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra ūkinė–komercinė. Pabrėžė, jog ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtintas draudimas nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos likviduojamai įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą, suteikiant jai teisę sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje, be kita ko, nurodyta, jog esant motyvuotam ir pagrįstam administratoriaus prašymui, ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostata suteikia teismui teisę nutartyje likviduoti dėl bankroto įmonę leisti bankrutavusiai įmonei sudaryti tam tikrus sandorius, reikalingus įmonės turto vertei išsaugoti ar nuostolius mažinti, net jei tai susiję su tam tikru ūkinės komercinės veiklos vykdymu iki bus parduotas turtas. Ši teismo teisė leisti sudaryti tam tikrus sandorius yra išimtis iš ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nustatytų apribojimų ir 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos administratoriaus kompetencijos. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo skirta pati švelniausia nuobauda.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-309 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“ skyrimo“.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, jog po nutarties, kuria BUAB „Kennedy Forbes“ pripažinta bankrutavusia, įsiteisėjimo toliau numojo bankrutavusios įmonės turtą, nors nemano, kad tokie jo veiksmai prieštarauja ĮBĮ 30 straipsnio 3 daliai. Teismas nustatė, kad, nors pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 10 d. nuomojo BUAB „Kennedy Forbes“ turtą be teismo leidimo, taip pažeisdamas ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, tačiau toks leidimas buvo gautas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d nutartimi, kurioje konstatuota, kad BUAB „Kennedy Forbes“ priklausančių nuomojamų patalpų pardavimas gali užtrukti, o pagal nuomos sutartis gautos pajamos naudojamos išlaidoms, susijusioms su patalpų išlaikymu, apsauga, administravimo procedūromis ir kt., ir padaryta išvada, kad šiuo atveju siekiant ir toliau iš likviduojamos įmonės turto nuomos gauti pajamų šio turto išlaikymui, priežiūrai, administravimo procedūroms, tikslinga leisti BUAB „Kennedy Forbe“ pratęsti patalpų nuomos sutartis arba dabartiniam nuomininkui atsisakius nuomos, pasirašyti su naujais nuomininkais nuomos sutartis, galiosiančias iki patalpų pardavimo ar perdavimo įkaito turėtojui dienos. Teismo nuomone, nustačius paminėtą sutarčių galiojimo terminą, nebus apsunkintas turto realizavimas.

7. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sutiko su pareiškėju, kad dėl jo padaryto pažeidimo jokia žala nekilo, o įstatymo neatitikę nuomos sandoriai iš esmės įteisinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi. Todėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei padarinius pripažino mažareikšmiais ir formaliais, ir sprendė, kad atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus pareiškėjui nuobauda neturėjo būti skirta, skundžiamą įsakymą panaikino.

III. 8. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

9. Atsakovas skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeidimas pripažintas formaliu ir mažareikšmiu, už kurį, be kita ko, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus, pareiškėjui nuobauda neturėjo būti skirta. Pažymėjo, kad teismo argumentas, jog dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo jokia žala nekilo, yra teisiškai nereikšmingas, kadangi ĮBĮ 171 straipsnio 1 dalyje bei kituose teisės aktuose nustatyta, jog Tarnybos atliekamos priežiūros objektas yra įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų, kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, nustatytas tikrinant administratoriaus veiklą. Todėl padarytų pažeidimų pasekmių vertinimas galėtų būti svarbus tik Tarnybai sprendžiant, kurią iš nuobaudų taikyti. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjui buvo skirta pati švelniausia nuobauda. Be to, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo nurodytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas, be kita ko, reiškia ir tai, jog poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš viso nepripažino pažeidimo padarymo, todėl priežiūros tikslai neskyrus nuobaudos negalėjo būti pasiekti.

10. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą nepakeistą.

11. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažeidimą pripažino formaliu ir mažareikšmiu bei konstatavo, jog už jį nuobauda neturėjo būti skirta. Pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl nuobaudos bankroto administratoriui skyrimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individuliai.

IV. 12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13. LVAT padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju institucija, kuri sprendė klausimą dėl drausminės atsakomybės už profesinės veiklos pažeidimus juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, taikymo, teisingai konstatavo įstatymo pažeidimą ir vertino šį pažeidimą kaip akivaizdų, tačiau neteisingai sprendė, kad yra nebūtina vertinti, ar šis pažeidimas nesukėlė tam tikrų neigiamų pasekmių (pvz., ar nebuvo pažeisti įmonės ar jos kreditorių teisės ar teisėti interesai, ar nebuvo sukelta kitokia žala). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neigiamos pasekmės neatsirado, todėl pagrįstai ir teisėtai nagrinėjamu atveju panaikino aktą, kuriuo buvo paskirta nuobauda už profesinę veiklą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus.

V. 14. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1488-602/2017, panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą.

15. Atsakovas prašymą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu (būtinumu užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), nurodydamas, kad teismas neteisingai traktavo ĮBĮ reikalavimus drausminės atsakomybės taikymo srityje ir tuo iš esmės paneigė Tarnybos teisę ir galimybę, nustačius administratoriaus padarytą pažeidimo faktą, už tai taikyti drausminę atsakomybę, jeigu dėl tokio pažeidimo nekilo jokios papildomos neigiamos pasekmės, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir ne tik nepagrįstai leidžia pareiškėjui išvengti drausminės atsakomybės, bet kartu formuoja netinkamą, prieštaraujančią esamam administratorių drausminės atsakomybės reglamentavimui, teismų praktiką, o tai gali ateityje lemti visiškai neveiksmingą drausminės atsakomybės taikymą bankroto administratoriams.

16. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos vykdoma stebėseną ir jos pagrindu atliekami bankroto administratorių patikrinimai bei taikomos poveikio priemonės yra siejamos išskirtinai su tinkamu bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų vykdymu ir nereikalaujantys vertinimo, ar šie pažeidimai nesukėlė daugiau neigiamų pasekmių (pvz., ar nebuvo pažeisti įmonės ar jos kreditorių teisės ar teisėti interesai, ar nebuvo sukelta kitokia žala, nes įprastai tokia žala yra tik numanoma). Priešingai, įstatymų leidėjas ĮBĮ 117 straipsnyje nustatydamas administratorių drausminės atsakomybės pagrindus visiškai nenumato ir nereikalauja, kad administratoriaus padaryti pažeidimai, už kuriuos gali būti skiriamos nuobaudos, būtų sukėlę kokias nors pasekmes.

17. Atsakovo nuomone, naudojimasis diskrecija savaime nedaro sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu, o teismo sprendimas kvestionuoja Tarnybos direktoriaus diskreciją. Tarnybos funkcijos yra nukreiptos į prevenciją. Iš esamo reglamentavimo matyti, kad administratorių drausminės atsakomybės atveju kaip pasekmės traktuojamas pats pažeidimo faktas. Pabrėžia, kad kitos iš padaryto pažeidimo kilusios neigiamos pasekmės pagal esamą (ir nuobaudos metu galiojusį) reglamentavimą nėra ir negali būti laikomos privalomu administratorių drausminės atsakomybės pagrindu.

18. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vantolina“ atsiliepime su atsakovo prašymu atnaujinti procesą nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas prašyme remiasi tik samprotavimais apie atsakovo kompetenciją, nenurodydamas, kaip konkrečiai suformuotai administracinių teismų praktikai prieštarauja sprendimas ir nutartis. Iš atsakovo prašymo neaišku, kaip jo kompetencija buvo pažeista, ir kodėl jis negali vertinti bankroto administratoriaus padaryto pažeidimo pasekmes ar padarytos žalos dydį. Atsakovas bankroto administratorių veiklos priežiūrą, kuri apima ir poveikio priemonių administratoriams taikymą, privalo vykdyti griežtai pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad poveikio priemonės turi būti proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai, be to, jos ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu. Taigi atsakovas privalėjo įvertinti (turėjo kompetenciją įvertinti) bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarytą žalą ir nėra jokios priešingai suformuotos administracinio teismo praktikos.

20. Pareiškėjas pabrėžia, kad nuobaudos skyrimo pareiškėjui procesas buvo inicijuotas kreditoriaus UAB „Infina“ iniciatyva, kuris sistemiškai siekia UAB „Vantolina“ atstatydinimo LUAB „Kennedy forbes“ bankroto byloje, nuolat teikdamas nepagrįstus skundus dėl administratoriaus veiksmų, dėl atstatydinimo ir pan. (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-457-381/2016, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1111-577/2016, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-4787-577/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 21. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1488-602/2017 pagrįstumo klausimas.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV dalyje ir jis yra pripažįstamas kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-438/2017; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

23. Pareiškėjas prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, kuriame nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

24. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose.

25. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

26. Pažymėtina, kad procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-438/2017; 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

27. Dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo pažymėtina, jog siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, pareiškėjui ar kitam besikreipiančiam byloje dalyvaujančiam asmeniui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Taigi, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Be to, pareiškėjui (atsakovui) tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriuose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016; 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

28. Atsakovas, teikdamas prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą aptartu pagrindu, nurodo LVAT administracines bylas ir jose pateiktus procesinius sprendimus: 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje Nr. A502-727/2014, 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015; 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-l166/05, 2011 m. sausio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-100/201; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-919/2011; 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/206, 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje A662-1030/2014, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010.

29. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytos kaip LVAT administracinės bylos (procesiniai sprendimai) – 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-100/2011 ir 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/206 – neegzistuoja.

30. Teisėjų kolegija, išanalizavusi atsakovo nurodytas bylas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad tik dvejose bylose iš nurodytų byloje dalyvaujančiu asmeniu yra atsakovas, tačiau nei vienoje iš šių bylų dalykas, t. y. kartu ir teisiniai santykiai, susiklostę administracinėse bylose, su šia administracine byla visiškai nesutampa. Pažymėtina, kad nei vienoje atsakovo nurodytoje administracinėje ar civilinėje byloje nebuvo analizuojami analogiško pobūdžio teisės aktų pažeidimai ir tų padarytų pažeidimų proporcingumas paskirtai drausminei nuobaudai.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės savo prašyme atnaujinti procesą atsakovas aiškiai išreiškia siekį pakeisti priimtą sprendimą (kaip ydingą formuojamos praktikos prasme) išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1488-602/2017, t. y. kad būtų formuojama kitokia praktika ir atsakovas galėtų taikyti nuobaudą bankroto administratoriui ir už mažareikšmius teisės aktų pažeidimus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje proceso atnaujinimo klausimu pažymima, jog prašydamas atnaujinti procesą dėl to, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme, suinteresuotas asmuo turi tai pagrįsti, o vien tik abstraktus ar sąlyginis prašymas formuoti neydingą praktiką nėra pakankamas pagrindas procesui atnaujinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-144/2010, 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

32. Nagrinėjamu atveju susiklostė individuali faktinė situacija, su kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartyje pateiktu faktinės ginčo situacijos vertinimu, t. y. kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra formalus ir mažareikšmis, be to, ištaisytas (gavus teismo leidimą nuomoti patalpas), atsakovas nesutinka ir iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jo naudai, tačiau vien pats faktas, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko su sunkinančios drausminę atsakomybę aplinkybės nustatymu, savaime negali nulemti, jog pritaikyta nuobauda privalo būti keičiama. Akcentuotina, kad prašomoje atnaujinti administracinėje byloje buvo vertinama konkreti faktinė situacija, ir atitinkamas teismo išvadas lėmė konkrečios nustatytos faktinės aplinkybės, kurios lėmė, kad pareiškėjui nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti drausminę atsakomybę. Kaip jau buvo minėta, drausminę atsakomybę lemia padarytų pažeidimų pobūdis ir teismo atliktas šių pažeidimų įvertinimas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo atlikta bei prieita prie išvados, kad nėra pagrindo palikti nuobaudos.

33. Konstatuotina, kad atsakovas prašyme pateikė bendro pobūdžio teisės nuostatų aiškinimus (t. y. dėl viešojo administravimo subjektų diskrecijos teisės, įgaliojimų apimties, bankroto administratoriaus veiklai taikomų standartų), juos pagrįsdamas nurodytomis bylomis ir siedamas jas su nagrinėjama situacija. Tačiau nurodytose bylose pateiktų teisės taikymo aiškinimų šioje konkrečioje byloje negalima taikyti, nes, kaip minėta, šiuo atveju konkretus pažeidimas yra visiškai skirtingo pobūdžio, reikšmės, trukmės, be to, ištaisytas, o Tarnybos įgaliojimai nebuvo paneigti ir nėra kvestionuojami. Atsižvelgus į tai, nėra faktinio pagrindo konstatuoti, kad administracinių teismų praktika šiose atsakovo nurodytose bylose ir išnagrinėtoje aktualioje byloje galėjo išsiskirti ir (ar) atitinkamas klausimas buvo išspręstas skirtingai.

34. Drausminės atsakomybės taikymo aspektu pažymėtina ir tai, kad kiekvienoje byloje teismas, vertindamas pritaikytos drausminės atsakomybės pagrįstumą, visas faktines aplinkybes vertina individualiai ir, be kita ko, sprendžia, ar padarytų pažeidimų pobūdis yra proporcingas paskirtai drausminei nuobaudai. Be to, pastebėtina, kad net ir tais atvejais, kai yra nustatoma sunkinančių aplinkybių, paskirta drausminė nuobauda gali neprilygti savo griežtumu kitoje byloje paskirtai drausminei nuobaudai, nes, teismo vertinimu, padarytų pažeidimų pobūdis yra savo mastu didesnis, nors pastarojoje byloje sunkinančių aplinkybių apskritai nustatyta nebuvo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-438/2017).

35. Taigi atsižvelgus į tai, kas nurodyta, bei nustačius, kad nei vienoje pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje faktinės aplinkybės su prašoma administracine byla nesutapo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pasisakyti dėl praktikos bylose išsiskyrimo.

36. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, nesutikdamas su jam nepalankia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertinta faktinė bylos situacija ir byloje esantys įrodymai, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

37. Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1488-602/2017 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1488-602/2017 pagal byloje pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė