2020-11-18 Nr. AB-21895-3-61-3-03341-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1682-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03341-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nes pataisos namuose tualetai tupimi, kabinos pasibaisėtinos ir nebuvo pilnai uždaros. Dušų patalpose nebuvo atskirų kabinų. Kabinas dušuose pastatė tik nuo 2018 m. birželio mėn., tačiau jos nebuvo uždaros. Vilniaus PN nebuvo poilsio kambario, nebuvo kur pažaisti stalo žaidimus, žiūrėti televizorių. Taip pat kamerose nebuvo užtikrintas ploto, vienam asmeniui, reikalavimas. Kamerose nebuvo ventiliacijos, o ant langų buvo uždėtos grotos, kurios ribojo šviesos patekimą. Pasivaikščiojimo kiemelis per mažas. Gaisro metu nebuvo atsarginio išėjimo, nebuvo gaisro detektorių. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN administracija laikėsi subkultūros, t. y. išgalvotų kalinių taisyklių. Pažymėjo, kad dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė moralinį pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 28 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-220 iš karantino gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į 4-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 302, kurios plotas 29,80 kv. m ir kurioje įrengtos 9 miegamos vietos ir tai reiškia, kad ploto reikalavimas asmeniui nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad ploto reikalavimas nebuvo pažeistas pareiškėjui taip pat kalint Nr. 108 (plotas – 14,39 kv. m, įrengta 4 miegamos vietos) ir Nr. 109 (plotas – 19,78 kv. m, įrengta 6 miegamos vietos) karantino patalpose.

5. Vilniaus PN nurodė, kad nuteistieji, kurie laikomi kamerų tipo patalpose, gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje buvo įrengtos krepšinio aikštelės, svarmenų kilnojimo įrenginiai, kuriais taip pat galėjo naudotis nuteistieji. Vilniaus PN teigimu, sanitariniai mazgai buvo tvarkingi, pertvarų sanitariniuose mazguose teisės aktai nenumatė, bei tupimų tualetų įrengimas teisės aktams neprieštaravo. Dušų patalpos taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN buvo sudarytos sąlygos turiningo laisvalaikio praleidimui (sportinė veikla, biblioteka, mokslas ir kt.). Pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentavo, tačiau nebūdavo tokių situacijų, kad visi nuteistieji į kiemą išeitų vienu metu. Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN pastatas atitiko visus statiniui keliamus gaisrinės saugos reikalavimus.

6. Dėl prašomos priteisti žalos atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo E. Z. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 28 d. buvo apgyvendintas bendrabučių tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 302. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85, (toliau – ir Taisyklės) 111 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (111.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. punktas). Atsakovo atstovas nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 302 plotas 29,80 kv. m., patalpoje įrengtos 9 miegamos vietos. Teismas nustatė, jog net ir tuo atveju, jei patalpoje visos miegamos vietos būtų užimtos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas (3,1 kv. m.) nebuvo pažeistas. Karantino tipo patalpose Nr. 108 (plotas 14,39 kv. m., 4 miegamos vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas 3,6 kv. m.) ir Nr. 109 (plotas 19,78 kv. m., 6 miegamos vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas 3,3 kv. m.) vienam asmeniui tenkantis plotas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo šiuo aspektu skunde išdėstytus argumentus, kad gyvenamojoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto, vertino kaip nepagrįstus.

10. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės) 16.10 papunktį, kameros turi būti šildomos ir vėdinamos, kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Teismas nustatė, kad byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip pat nebuvo duomenų, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai jis reiškė pretenzijas dėl laikymo sąlygų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo taip pat vertino kaip nepagrįstus.

11. Teismas pažymėjo, jog nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės įrengti dušo kabinų nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau tai nesudarė pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis, tačiau teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi dušo patalpomis, kuriose įrengtos pertvaros ir nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Iš pateiktų fotonuotraukų buvo matyti, kad dalyje dušo patalpų nebuvo pertvarų, užtikrinančių asmenų privatumą. Pareiškėjas nurodė, kad pertvaros dušuose įrengtos tik nuo 2018 m. birželio mėn. Teismas, atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Nors Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodė, jog teisės aktuose reikalavimas įrengti pertvaras dušinėse nebuvo nustatytas, tačiau, teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytus argumentus, teismų praktiką, padarė išvadą, kad dėl to, jog pareiškėjui iki 2018 m. birželio mėn. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, pareiškėjas galimai patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą.

12. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) laikomas būtent HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, yra nesuderinami su Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018). Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde šiuo aspektu išdėstytų argumentų, todėl teismas pritarė pareiškėjui, kad naudojimasis tupimu tualetu galėjo sukelti nepatogumus, pažeisti orumą. Teismas pažymėjo, jog išvados, kad toks tualeto įrengimas neatitinka higienos reikalavimų, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN nurodė, jog buvo sudarytos sąlygos turiningam nuteistųjų laisvalaikio praleidimui, nuteistieji turėjo galimybę nevaržomai užsiimti sportine veikla, naudotis asmeniniais kompiuteriai, biblioteka, buvo sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, dalyvauti kultūriniuose renginiuose ir pan., nuteistieji savo laisvalaikį organizavo patys, o sąlygos buvo sudarytos, sprendė, kad neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN šiuo aspektu išdėstytais argumentais, tuo tarpu pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti nusiskundimai nebuvo konkretūs ir individualizuoti.

14. Teismas nurodė, kad taip pat neturėjo pagrindo abejoti, jog Vilniaus PN įrengta gaisrinė signalizacijos sistema, o gyvenamieji pastatai atitiko visus su statiniu keliamus gaisrinės saugos esminius reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo šiuo aspektu nurodyta kritika pateikta tik abstrakčiai ir deklaratyviai.

15. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, vertintas kaip nepagrįstas.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl sumažinta ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteista 300 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Žala priteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2018 m. birželio mėn. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, taip pat ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko naudotis tupimu tualetu, kurio įrengimas nesuderinamas su higienos reikalavimais.

III. 17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo netenkinti ir atmesti jį kaip nepagrįstą, o tuo atveju, jeigu bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

18. Atsakovo atstovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu pažeidimu dėl Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso dušo patalpų įrengimo teigia, kad: 1) atsižvelgiant i tai, jog pertvarų įrengimas dušuose nereglamentuotas jokiuose nacionaliniuose teisės aktuose, ginčo laikotarpiu pertvaroms įrengti finansavimas nebuvo numatytas ir nebuvo skirtas. Aplinkybę, kad pertvarų įrengimas teisės aktuose nebuvo nustatytas bei Vilniaus PN neturėjo pareigos įrengti šių pertvarų ginčo laikotarpiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas; 2) šiame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, bei kartu su atsiliepimu pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos dušo patalpų foto nuotraukos. Atkreipia dėmesį, kad dalis prausimosi vietų dušo patalpose buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, dalis ne (tą sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas). Nuteistieji ginčo laikotarpiu turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Todėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą; 3) dėl privatumo naudojantis dušu (pertvarų dušo patalpoje įrengimo) nėra suvienodintos teismų praktikos; 4) teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių ypač prastų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atvirkščiai visus kitus pareiškėjo reikalavimus dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų teismas atmetė kaip nepagristus; 5) pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl pertvarų dušuose nebuvimo, Vilniaus PN nesuteikė pareiškėjui privatumo naudojantis dušu, tačiau teismas tik abstrakčiai pasisakė, kad nebuvo suteiktas privatumas ir nebuvo konstatuoti jokie Vilniaus PN neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas neatkreipė tinkamo dėmesio ir nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas nei karto ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų; 6) net ir pripažinus, kad pareiškėjui nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli ir intensyvūs, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjui priteista 300 Eur suma.

19. Atsakovo atstovas pasisakydamas dėl I-o gyvenamojo korpuso sanitarinių mazgų įrengimo (tupimų klozetų) nurodė, kad nei ginčui aktualiu laikotarpiu ir nei iki šiol galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai. Vilniaus PN pabrėžia, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.

20. Atsakovo atstovo nuomone, visa aplinkybių visuma leidžia padaryti išvadą, kad ginčijamame teismo sprendime nurodomi galimai patirti tam tikri nepatogumai pareiškėjui realiai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą, todėl šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o nusprendus, kad buvo kažkuria apimtimi patirti tam tikri nepatogumai, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir netenkinti Vilniaus PN apeliacinio skundo, bei jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad bausmę atlieka Vilniaus PN nuo 2016 m. birželio mėn. ir visiškai nesutinka su Vilniaus PN išdėstyta nuomone dėl dušo pertvarų įrengimo, kadangi pertvaros nebuvo įrengtos iki 2018 m. birželio mėn. net ir gaunant atitinkamą finansavimą. Be to, ir duše esantys kranai iš 9 tik viename buvo galima reguliuoti vandenį. Pareiškėjas teigia, kad teikė prašymus dėl dušų, tačiau jie administracijos nebuvo registruojami, o kadangi negali turėti pataisos namuose fotoaparato ar įrašymo priemonės, negali pateikti išsamių ir neginčijamų įrodymų, kokie yra tualetai ar dušų kranai, ar yra diskriminuojamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje kilo ginčas dėl 25 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2016 m. birželio mėn., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2018 m. birželio mėn. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, taip pat ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko naudotis tupimu tualetu, kurio įrengimas nesuderinamas su higienos reikalavimais. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais, pateikė apeliacinį skundą.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą ir sukeltas pareiškėjui neigiamas pasekmes, dėl kurių priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pažymėtina, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; kt.).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kitos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo patenkinamos, tik dalis dušų nebuvo atskirta pertvaromis (b. l. 17–19), pareiškėjas nesiskundė atsakovo atstovui, jog nėra užtikrinamas privatumas naudojantis dušu, byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y. kad buvus pareiškėjo prašymui, atsisakė imtis priemonių dėl privatumo jam naudojantis dušu užtikrinimo, pareiškėjas neteigė, kad jam nebuvo galimybės naudotis tais dušais, kuriuose buvo įrengtos pertvaros.

28. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad teismų praktikoje nustačius, jog Vilniaus PN ne visi dušai atskirti pertvaromis, t. y. jog buvo galimybė pasinaudoti dušu su pertvaromis, nenustatoma, kad buvo pažeistas nuteistųjų privatumas naudojantis dušu ir jie patyrė neturtinę žalą, kuri jiems turi būti atlyginta pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-774-525/2020 ir kt.).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo Vilniaus PN, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui iki 2018 m. birželio mėn. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu.

30. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad jis skundėsi nehigienišku sanitariniu mazgu, jog tualetas yra tupimas, o kabinos nebuvo uždaros. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog toks tualeto įrengimas neatitinka higienos reikalavimų. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, jog pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus nustatant pažeidimą dėl tualeto įrengimo, pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 ir įsigaliojusių 2017 m. birželio 8 d., 7.6 papunktyje nurodoma, jog prausykloje, tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupimas). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat buvo numatyta, kad prausykloje, tualete įrengiamas klozetas arba unitazas. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2018 m. birželio mėn.) teisės aktuose nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas bendrabučio tipo patalpose esančiame sanitariniame mazge įrengti unitazą (sėdimą tualetą). Priešingai – buvo tiesiogiai numatyta galimybė (alternatyva) įrengti tupimą tualetą. Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių savo ypatybių (negalios, fizinių traumų, kt.), dėl kurių jis būtų galėjęs patirti sunkumus naudojantis taip įrengtu (t. y. tupimu) tualetu. Byloje esančios gyvenamojo korpuso, kuriame buvo apgyvendintas pareiškėjas, sanitarinių mazgų nuotraukos patvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos yra atskirtos viena nuo kitos aukštomis nepermatomomis pertvaromis su durimis ir užtikrino pakankamą privatumą besinaudojant tualetu (b. l. 17, 58). Higienos reikalavimų laikymosi pažeidimų byloje taip pat nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo (tupimo tualeto).

32. Kadangi šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą. Kaip savo sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo privatumo užtikrinimu jam naudojantis dušu ir tupimu tualetu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, panaikinant jo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteista 300 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, o kitą jo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui E. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė