2018-12-18 Nr. BB-7323-1-04-4-00075-2016-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-359-648/2018

Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00075-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 1.2.17.1.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (A. V.) gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžių.

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto sulaikymo laikas nuo 2016 m. spalio 30 d. iki 2016 m. spalio 31 d., vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL baudos, ir nustatyta, kad nesumokėta bauda yra 496 MGL (18 679 Eur).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš A. V. konfiskuoti 20 160 Eur, 140 Lenkijos zlotų, 16 300 Rusijos rublių.

Iš A. V. valstybės naudai priteista 53,72 Eur proceso išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendis.

Panaikintas nuosprendžiu taikytas turto konfiskavimas ir sugrąžinti A. V. konfiskuoti 20 160 Eur, 140 Lenkijos zlotų,16 300 Rusijos rublių.

Panaikintos A. V. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir 3000 Eur dydžio užstatas, šį užstatą grąžinant jo davėjui – J. M. (J. M.).

Panaikintas A. V. laikinas nuosavybės teisės apribojimas į pinigus – 20 160 Eur, 140 Lenkijos zlotų,16 300 Rusijos rublių.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. V. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei, būtent: 2016 m. spalio 30 d. apie 19.20 val. A. V., vykdamas automobiliu BMW (valst. Nr. duomenys neskelbtini) iš Rusijos Federacijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Klaipėdos teritorinės muitinės Nidos kelio postą, esantį Nidos–Smiltynės pl. 2, Neringoje, gabeno automobilyje už vairuotojo sėdynės ant grindų padėtoje rankinėje esančioje piniginėje 14 150 Eur, striukės kišenėje 5400 Eur, ant automobilio priekinės keleivio sėdynės esančioje piniginėje 610 Eur, 140 Lenkijos zlotų (36,95 Eur pagal Lietuvos banko kursą) ir 16 300 Rusijos rublių (237,03 Eur pagal Lietuvos banko kursą) ir jų nepateikė muitinės kontrolei.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato M. Martinaičio apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir pagrįstai A. V. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nuteistajam A. V. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – visų jo gabentų pinigų konfiskavimas – pagal byloje nustatytas aplinkybes yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant aiškių argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą. Teismas konstatavo, kad A. V. paskirta bausmė – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda – yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildoma poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, buvo neproporcinga ir sukėlė jam pernelyg didelę finansinę naštą. Dėl šios priežasties šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeitė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas) ir 20 160 Eur, 140 Lenkijos zlotų (36,95 Eur pagal Lietuvos banko kursą) ir 16 300 Rusijos rublių (237,03 Eur pagal Lietuvos banko kursą) grąžino nuteistajam A. V..

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas M. Martinaitis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą A. V. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nustatant, ar asmuo padarė BK 199 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina įvertinti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė aplinkybių, kurios rodytų asmens intelektualinį kaltės momentą, o jo nenustačius nėra ir kaltės.

3.2. Prašoma atsižvelgti ir įvertinti tai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje Nr. 1A-126-518/2018 bei baudžiamojoje byloje Nr. 1A-242-197/2015 iš esmės priėmė du priešingus nuosprendžius dviejose bylose. Aptariamu atveju faktinės įvykių situacijos yra iš esmės sutampančios, tačiau procesiniai sprendimai iš esmės skirtingi. Nagrinėjamu atveju egzistuoja vienodo teisės normų aiškinimo ir taikymo problema. Nurodytų pažeidimų pašalinimas yra reikšmingas vienodos teisės aiškinimo bei taikymo praktikai užtikrinti, nes nevienodas teisės aiškinimas reiškia ir viešojo intereso pažeidimą.

3.3. Pareigūnai paskubėjo A. V. veiksmus kvalifikuoti kaip kontrabandą, nes jis neturėjo jokio tikslo kontrabandos būdu gabenti pinigus. Papildomi mokesčiai nėra mokami nuo jų kiekio. A. V. niekada nėra atsiskaitinėjęs su verslo partneriais Lietuvoje ir užsienyje grynaisiais pinigais, nes už suteiktas paslaugas atsiskaito banko pavedimais. 2016 m. spalio 30 d. kolegoms iš UAB „B“ grynųjų pinigų nevežė, vyko į dalykinį susitikimą su liudytojais J. O. bei G. B.. Jei ir pirkdavo iš šios bendrovės prekių, tai būdavo nedidelės vertės pirkiniai nuo 100 iki 200 Eur. A. V. paprasčiausiai pamiršo apie rankinėje esančius pinigus, nes buvo pavargęs po savaitės darbų ir skubėjo į Lietuvą.

3.4. Byloje nustatyta, kad nuteistasis vežamų pinigų niekur neslėpė, juos turėjo rankinėje su kitais darbo dokumentais ir laikė atviroje vietoje. Visus daiktus ir dokumentus pareikalavus pateikė pareigūnui. A. V. sutiko ir patvirtino, kad detalaus patikrinimo metu buvo suskaičiavęs iš mažosios rankinės išimtus pinigus, t. y. 19 550 Eur. Tačiau, paveiktas streso ir išgirdęs pareigūnų paaiškinimus apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę, turto konfiskavimą, jis instinktyviai ir neskaičiavęs įsidėjo dalį pinigų į striukės kišenę. Muitinės pareigūnams dar kartą pasiteiravus, ar viską yra pateikęs patikrinti, nes bus apieškomas ir metalo ieškikliu, A. V. išėmė ir likusią pinigų sumą iš kišenės. Netikėti A. V. parodymais teismai neturėjo pagrindo.

3.5. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuoroda į tai, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymo „Dėl grynųjų pinigų deklaravimo formų, reikalavimų grynųjų pinigų deklaravimo formos blankui bei grynųjų pinigų deklaravimo formos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcijos patvirtinimo“ (2014 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 1B-954 redakcija) 4 punkte buvo nustatyta, kad, atvykstant į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių ar išvykstant iš jos į trečiąsias šalis ir gabenant šios instrukcijos 2.1 punkte nurodytą grynųjų pinigų sumą (vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur), ją gabenantis deklarantas užpildytą ir pasirašytą deklaravimo formą privalo pateikti Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte, per kurį jis atvyksta į Europos Sąjungą arba išvyksta iš jos, veikiančio muitinės posto pareigūnui.

A. V. į muitinio patikrinimo patalpas pateko ne savo noru. Eiti į patikrinimo patalpą jam liepė A. K.. Šioje patalpoje, anot A. V., muitinės pareigūnai privalėjo jį įspėti bei paaiškinti apie visų pinigų, priklausančių jam ir įmonei, deklaravimo privalomumą ir faktiškai pateikti užpildyti reikalingus deklaracijų blankus. Pagal byloje esančias fotolenteles Nr. 11 ir Nr. 12, segtuvas su deklaracijomis buvo paliktas keleivių laukimo salėje. Be to, pačioje muitinėje nėra aiškiai pažymėta deklaracijų išdavimo ir priėmimo vieta, pačių deklaracijų blankų užpildymo tvarka, nes pareigūnas, paklausęs apie deklaruotinas prekes, niekada nepateikia užpildyti reikalingo nustatytos formos blanko.

Šiuo atveju pareigūnai nepriminė ir neišaiškino pareigos deklaruoti vežamus pinigus, t. y. pažeidė Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 1B-1024 5.2 punkto reikalavimus – „muitinės pareigūnui pareikalavus: atvykstant į Lietuvos Respubliką iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių arba išvykstant iš jos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, kai gabenamų grynųjų pinigų suma didesnė nei 10 000 Eur, arba atvykstant į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išvykstant iš jos į trečiąsias šalis arba vykstant per Lietuvos Respubliką iš trečiosios šalies į trečiąją šalį, kai gabenamų grynųjų pinigų suma mažesnė nei 10 000 Eur“.

Akivaizdu, kad muitinės pareigūnai A. K. bei M. G. nėra susipažinę su nurodytu norminiu aktu, juolab A. K. duodamas parodymus pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis neprivalo teirautis vairuotojų apie vežamus pinigus, jie patys turi žinoti dėl deklaracijų pildymo. Be to, jis aiškino, kad prieš pradedant detalųjį asmens patikrinimą nėra vėlu pildyti deklaracijų, tačiau A. V. to nepadarė. Liudytojas M. G. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad kai asmuo atvedamas į tarnybines patalpas turint tikslą atlikti jo apžiūrą, jis netenka galimybės užpildyti deklaraciją, nes tai prieštarauja vidaus tvarkos taisyklėms.

3.6. Byloje nustatyta, kad A. V. vežamų pinigų niekur neslėpė ir paprašius pareigūnui pateikė rankinę su joje esančiais pinigais bei kitais dokumentais. Nepaneigti A. V. parodymai, kad jis tikėjosi, jog muitinės pareigūnas, atliekantis jo patikrinimą, leis kitoje patalpoje susiskaičiuoti pinigus ir esant reikalui juos deklaruoti. Akivaizdu, kad A. V. neturėjo tiesioginės tyčios sąmoningai nepateikti ar kaip nors kitaip išvengti kontrolės, t. y. jo veiksmuose nėra tyčinės kaltės intelektualinio momento. Taip pat nėra papildomų subjektyviųjų požymių, tokių kaip savanaudiški motyvai ir tikslai, kas svarbu šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje, nes tai taip pat atspindi, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios nedeklaruoti vežamų pinigų.

A. V. užsiima legaliu verslu ir moka mokesčius Rusijos Federacijai. Pinigai, kuriuos per neapdairumą bei užmiršęs apie juos kartu su įmonės dokumentais atsivežė į Lietuvos teritoriją, buvo legalūs. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kriminalinė policija A. V. mobiliuosiuose telefonuose nerado įrašų, skambučių ar SMS žinučių, kuriuose būtų užslėpti pokalbiai ar informacija apie nelegaliai gabenamus pinigus. Tokios informacijos neturėjo ir muitinės žvalgybos tarnyba. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, be pinigų rankinėje, buvo surasti projektai, sutartys, statybinės produkcijos katalogai ir ranka daryti įrašai apie gautas (planuotas) pajamas, Rusijos rublio kurso svyravimus.

Tai rodo, kad A. V. veiksmai nėra pavojingi nei Lietuvos valstybei, nei jos finansų sistemai, nei ekonominei tvarkai ar kitiems asmenims. A. V. veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jie turėtų būti vertinami pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2093 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19/2014). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose nurodyta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – baudžiamąją atsakomybę.

Šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė už sunkaus nusikaltimo padarymą būtų galima tuo atveju, jei asmuo, kuriam buvo pasiūlyta užpildyti deklaraciją (t. y. asmuo realiai tokią galimybę turėjo), atsisakė tai daryti, tokiu būdu nuslėpė vežamus pinigus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo.

3.7. Teigiama, kad tam tikrus A. V. veiksmus galėjo lemti ne siekis išvengti muitų ar kitų mokesčių, bet elementarus jo ir atsakingo muitinės pareigūno nesusikalbėjimas įvykio vietoje. A. V. daug kartų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė, kad jam iš karto buvo suteikta nekvalifikuota vertėjo V. Č. paslauga. Todėl yra realus pagrindas teigti, kad iš esmės buvo pažeista įtariamojo teisė duoti parodymus jam suprantama kalba bei žinoti, kuo jis yra įtariamas (BPK 21 straipsnio 4 dalis), nuo sulaikymo momento. Todėl tyrimo metu kildavo įvairių ginčų su vertėju V. Č. dėl A. V. duotų parodymų pagrįstumo ir išsamumo, t. y. išverčiant jo išsakytų teiginių prasmę. Šių aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino. Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia pagrįstai teigti, kad A. V. bendraudamas su muitinės pareigūnais iš viso neturėjo galimybės pasinaudoti vertėjo paslaugomis, kai buvo pranešta apie jo sulaikymą, o vėliau, t. y. jį pristačius į apklausą pas tyrėją D. V., buvo suteikta nekvalifikuota vertėjo paslauga pirminės apklausos metu, o tai iš esmės pažeidė A. V. teisę būti tinkamai ir visapusiškai suprastam. Pirminės apklausos metu nepakankamai aiškiai buvo pranešta apie pareikšto įtarimo esmę, galimas pasekmes ir jo duoti parodymai iš dalies buvo neteisingai išversti į lietuvių kalbą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad buvo pažeistos BPK 8 straipsnio 1, 2 dalių, 43 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies nuostatos. Įvertinus visumą nurodytų aplinkybių bei kitus byloje esančius įrodymus nėra pagrindo pripažinti A. V. kaltu ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į nuteistojo A. V. gynėjo advokato M. Martinaičio kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo:

4.1. Su nuteistojo A. V. gynėjo advokato M. Martinaičio kasaciniu skundu nesutinka, sprendžia, kad jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio dalis, kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, yra teisėti ir pagrįsti. Teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ir jo kompetencijai priskirtą įstatymo nuostatą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, bei minėtos nuostatos nepažeidė, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atsietai vieną nuo kito, o kaip visumą ir teisingai konstatavo, kad nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 199 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo teisė baudžiamojo proceso metu naudotis vertėjo paslaugomis buvo tinkamai užtikrinta ir kasaciniame skunde minimų BPK 8 straipsnio 1, 2 dalių, 43 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai pažeisti nebuvo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. V. gynėjo advokato M. Martinaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Pagal kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P135-648/2016). Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

7. Kasaciniame skunde dalis argumentų skirti teismų atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir padarytoms išvadoms paneigti, pateikiama sava versija dėl ginamojo padarytų veiksmų vertinimo. Tačiau tokie argumentai, susiję su teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimu ir kitokiu vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

8. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad, pasak kasatoriaus, proceso metu nebuvo užtikrinta nuteistojo teisė naudotis vertėjo paslaugomis, dėl to jis nebuvo tinkamai suprastas. Dėl tariamai pažeistos teisės naudotis vertėjo paslaugomis apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta, apie tokį pažeidimą baigiamosiose kalbose apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas irgi nekalbėjo. Taigi, kasaciniame skunde keliami klausimai, kurie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, todėl šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus.

10. Daiktai, nurodyti BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui. Tai gali būti bet kokios Lietuvos ir kitų šalių prekės, pinigai, vertybiniai popieriai ir kiti materialūs objektai, turintys piniginę išraišką. Kitaip tariant, pagal šios normos prasmę, kontrabandos dalykas gali būti viskas, ką pagal galiojančius teisės aktus privalu pateikti muitinei, t. y. deklaruoti. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

11. Nepateikimas daiktų muitinės kontrolei yra tada, kai asmenys, privalantys deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2014).

12. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį Reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Šio Reglamento nuostatas įgyvendinančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 18 straipsnyje (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi 2014 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. XII-894 redakcija) nustatyta, kad muitinės įstaigos atlieka į Europos Sąjungą per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolę vadovaudamosi Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 nuostatomis (2 dalies 1 punktas). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kai per Lietuvos Respublikos sieną gabenamos grynųjų pinigų sumos privalo būti deklaruojamos: 1) kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme (toliau šiame straipsnyje – trečiosios šalys), grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje; 2) muitinės pareikalavimu, kai asmuo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares iš Lietuvos Respublikos išveža ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką įveža ar į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių gabena grynuosius pinigus, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

13. A. V. nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus (iš viso 20 160 Eur, 140 Lenkijos zlotų (36,95 Eur pagal Lietuvos banko kursą) ir 16 300 Rusijos rublių (237,03 Eur pagal Lietuvos banko kursą), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei.

14. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis ištyrė nepažeisdamas rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), nesuvaržydamas kaltinamojo gynybos teisių (BPK 22 straipsnis), visus pareikštus prašymus išsprendė laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų (BPK 270 straipsnis). Priimtame nuosprendyje ištirti įrodymai yra išdėstyti ir įvertinti tiek atskirai, tiek kaip jų visuma, jų vertinimo motyvai (t. y. įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmetami kiti, kurie, pasak kasatoriaus, paneigia A. V. nusikalstamą elgesį) nurodyti, gynybos versija, remiantis byloje ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis, motyvuotai atmesta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį A. V., liudytojus A. K., M. G. bei įvertinus Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. spalio 30 d. patikrinimo aktą, A. V. 2016 m. spalio 30 d. pateiktą žodinę deklaraciją, 2016 m. spalio 30 d. įvykio vietos apžiūros protokolą ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, kad A. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 199 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šio teismo padarytomis išvadomis. Kartu nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino įrodymus, ir tai lėmė A. V. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

15. Kasacinio skundo argumentai, kad byloje neįrodyta jo (A. V.) tyčia pažeisti nustatytą pinigų per Lietuvos Respublikos sieną gabenimo tvarką, kad jo kaltė (nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis) pagrįsta neobjektyviais ir netinkamai įvertintais byloje ištirtais įrodymais, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan.

16. Byloje nustatyta, kad A. V. per Lietuvos Respublikos muitinę gabeno įvairia valiuta daugiau kaip 10 000 eurų. Abiejų instancijų teismai nenustatė, kad nuteistasis muitinėje nedeklaravo vežamų pinigų dėl nežinojimo ar suklydimo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto argumentų (kurie iš esmės yra pakartoti ir kasaciniame skunde), pagrįstai rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės preambulės 3 straipsnio, taip pat Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias kiekvienas asmuo, gabenantis didesnę nei 10 000 Eur sumą iš Bendrijos teritorijos arba gabenantis į šią teritoriją, privalo ją deklaruoti. Prievolė deklaruoti grynuosius pinigus taikoma juos gabenančiam fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra gabenamų pinigų savininkas.

17. Be to, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, muitinės pareigūnai nepažeidė Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 1B-1024 5.2 punkto reikalavimų. Pirma, kasatorius nepagrįstai remiasi nurodyta norma, nes veikos padarymo metu galiojo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymo „Dėl grynųjų pinigų deklaravimo formų, reikalavimų grynųjų pinigų deklaravimo formos blankui bei grynųjų pinigų deklaravimo formos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcijos patvirtinimo“ 2014 m. gruodžio 19 d.

įsakymo Nr. 1B-954 redakcija. Antra, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis veikos padarymo metu galiojusia per valstybės sieną gabenamų grynųjų pinigų deklaravimo tvarka, pagrįstai nurodė, kad A. V., atvykęs iš trečiosios šalies (Rusijos Federacijos) į Europos Sąjungą ir gabenęs daugiau nei 10 000 Eur grynųjų pinigų, turėjo pareigą pateikti pinigų deklaravimo dokumentus be tikrinimą atliekančio muitinės pareigūno reikalavimo. Pažymėtina, kad teisme apklausti pareigūnai A. K. ir M. G. patvirtino, kad, atliekant patikrinimą, nuteistasis turėjo galimybę informuoti apie gabenamus deklaruotinus pinigus, kad jam buvo užduotas klausimas, ar jis turi ką deklaruoti, tačiau A.

V. informavo tik apie deklaruotiną kurą, alkoholį ir cigaretes. Be to, byloje nustatyta, kad A. V. kelionės į užsienį buvo įprastos, 2016 m. nuo sausio 23 d. iki spalio 30 d. jis 19 kartų vyko per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš jų 10 kartų vyko iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, bylos duomenys patvirtina, kad, įvažiuojant į Lietuvos Respubliką, buvo pakankamai vizualios informacijos apie pareigą deklaruoti gabenamus pinigus ir apie tokią tenkančią prievolę prisiminti. Nuteistojo tyčią gabenti ir nedeklaruoti privalomos deklaruoti pinigų sumos bei jos kryptingumą patvirtina ir teismo įvertintos faktinės aplinkybės bei pati įvykių eiga – piniginė su gabenamais grynaisiais pinigais buvo laikoma rankinės skyriuje, kuris uždaromas limpančiu odiniu dirželiu ir kuris pradarius rankinę yra sunkiai pastebimas, nuteistasis nenurodė, kad gabena pinigus, ir neišreiškė pageidavimo jų deklaruoti, o patikrinimo metu dalį jau rastų pinigų (5400 Eur) nuteistasis vėl bandė paslėpti striukės kišenėje.

Taigi, teismų išvada, kad A. V. padarė nusikaltimą tiesiogine tyčia, padaryta remiantis bylos nustatytų faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.

18. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas grindžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-242-197/2015, kurioje asmuo buvo išteisintas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog „teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“ (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, nors yra iš dalies panašios, nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-242-197/2015.

19. Taigi pagal byloje nustatytas pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes konstatuoti, kad A. V. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nenustačius jo veikoje visų būtinų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra pagrindo. Todėl, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. V. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis