2015-12-29 Nr. AB-25347-3-61-3-00143-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-3580-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00143-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 74

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. U. ir M. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Naujininkų ūkis“ ir A. A. tikrajai ūkinei bendrijai „Dyzelservisas“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjams K. U. ir M. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 1993 m. priklauso 56,08 kv. m ploto 2 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (I t., b. l. 8, 10).

Nuo 1993 m. šiame bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi ir gyvena pareiškėjų dukra G. M., kuri įgaliota būti pareiškėjų atstove tvarkant visus reikalus, susijusius su butu (I t., b. l. 9–11).

2011 m. sausio 10 d. G. M. kreipėsi į TŪB „Dyzelservisas“ ir pranešė, kad 2011 m. sausio 9 d. įlūžo gyvenamojo namo stogo perdanga, dėl stogo defekto į butą esantį (duomenys neskelbtini) teka vanduo, todėl prašė apsvarstyti stogo remonto galimybes ir apie tai pranešti namo gyventojams (I t., b. l. 12–13). 2011 m. sausio 20 d. TŪB „Dyzelservisas“ atsakė G. M., kad yra dalies pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė, tačiau minėto namo neadministruoja (I t., b. l. 18, 117, 188).

2012 m. vasario 24 d. G. M. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir administracija) prašydama paskirti namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės administratorių (I t., b. l. 19–20). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. kovo 23 d. informavo G. M. apie tai, kad Būsto renovavimo skyrius kreipėsi į Naujininkų seniūniją dėl administratoriaus atrinkimo (I t., b. l. 21).

2012 m. gegužės mėn. G. M. elektroniniu paštu bendravo su Naujininkų seniūnija ir dėl stogo problemų prašė nedelsti spręsti namo administratoriaus klausimą (I t., b. l. 22).

2012 m. lapkričio 2 d. G. M. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą prašydama įpareigoti administracijos direktorių arba jo įgaliotą atstovą priimti sprendimą dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo ir baigti administratoriaus skyrimo procedūrą (I t., b. l. 23–24).

2013 m. vasario 12 d. G. M. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą prašydama įpareigoti savivaldybės vykdomąją instituciją sušaukti namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios dalinės nuosavybės savininkų susirinkimą ar balsavimą raštu dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo (I t., b. l. 26).

Administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 30-1230 UAB „Naujininkų ūkis“ buvo paskirta daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) administratore (I t., b. l. 76–77).

Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) stogo remonto darbai pradėti 2013 m. rugsėjo mėn., o baigti 2013 m. spalio mėn. (I t., b. l. 63).

II. Pareiškėjai K. U. ir M. U. kreipėsi į teismą (I t., b. l. 57– 62), ir prašė priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 22 231 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad ne kartą kreipėsi į atsakovą prašydami paskirti namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės administratorių vadovaujantis CK 4.84 straipsniu. Atsakovas ilgai neatliko jokių aktyvių veiksmų skiriant bendrojo naudojimo objektų administratorių. Savivaldos institucija jau nuo Civilinio kodekso (toliau ir CK) įsigaliojimo dienos privalėjo pasidomėti Vilniaus mieste esančiais namais, kuriuose nėra sukurta bendrija ar pasirašyta jungtinės veiklos sutartis, bei nedelsiant užtikrinti administratoriaus namo bendrajai nuosavybei valdyti paskyrimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjų nuomone, tokia situacija, kai namas neturi jokio subjekto, kuriam suteikta teisė įgyvendinti patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teises, yra negalima. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad įstatyme nustatytų pareigų skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorių atsakovė nevykdė tiek nuo CK įsigaliojimo dienos, tiek po informacijos apie neadministruojamą namą gavimo dienos, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pabrėžė, kad atsakovė privalo atsakyti už dėl neteisėto neveikimo (pavėluoto namo administratoriaus paskyrimo) atsiradusius padarinius.

Nurodė, kad žalos atsiradimo faktas konstatuotas 2011 m. sausio 9 d., kai G. M. 2011 m. sausio 10 d. pranešimu informavo TŪB „Dyzelservisas“ apie įtrūkusį stogą ir į gyvenamąsias patalpas besiveržiantį vandenį. Šias aplinkybes taip pat patvirtina antstolio 2013 m. balandžio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 128-13-731, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad protokolo surašymo metu namo niekas neadministravo, namo administratorius dar nebuvo paskirtas, įtrūkusio stogo problema nesprendžiama. 2013 m. liepos 4 d. statinio būklės tyrimo aktas Nr. 13/45T bei lokalinė sąmata patvirtina, kad dėl stogo dangos avarinės būklės atmosferos krituliai pateko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir dėl tokių ilgalaikių veiksmų atsirado žala, kuriai likviduoti būtina pašalinti tyrimo akte nurodytas priežastis bei atlikti darbus, kurių vertė yra 21 231 Lt, ir taip atstatyti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsiradusius defektus į pradinę padėtį.

Be to, patyrė 1 000 Lt išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, nes stogo konstrukcijų būklės ir buto vidaus apdailos defektams nustatyti kreipėsi į ekspertą, kuris 2013 m. liepos 11 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2013084 ekspertizės išlaidoms apmokėti. Teigia, kad patirti nuostoliai yra pagrįsti realiomis, neišvengiamomis sąnaudomis bei į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Nurodė, kad tarp savivaldybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos egzistuoja aiškus priežastinis ryšys. Jei atsakovė būtų rūpestingai vykdžiusi savo pareigas ir laiku paskyrusi butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, pareiškėjai nebūtų patyrę nuostolių savo bute, o, tokiems atsiradus, galėtų reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo administratoriui, kuris netinkamai vykdė savo pareigas ir laiku nepriėmė sprendimo dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusio su namo bendrųjų konstrukcijų priežiūra ir remontu.

Be to, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovas administracija atsiliepime (I t., b. l. 69–74) ir rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b. l. 84–87) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjams tenka pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. Pareiga rūpintis bendrojo naudojimo objektų priežiūra tenka butų ir kitų patalpų savininkams. Mano, kad teisės aktai nenustato administracijai pareigos tikrinti kiekvieną Vilniaus mieste esantį daugiabutį namą ir domėtis, ar jame nėra sukurta bendrija, pasirašyta jungtinės veiklos sutartis ar paskirtas administratorius. Pabrėžė, kad į administraciją dėl daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administratoriaus skyrimo pareiškėjų atstovė G. M. kreipėsi tik 2012 m. vasario 27 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo stogo defekto atsiradimo.

Atsakovės nuomone, daugiabučio namo administratoriaus skyrimas nėra tiesiogiai susijęs su dėl stogo dangos trūkumų butui atsiradusia žala, nes teisės aktai nustato statinio naudotojų, šiuo atveju daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, pareigą rūpintis namo technine priežiūra. Pareiškėjai, įgyvendindami savo nuosavybės teises, turėjo užtikrinti tinkamą statinio priežiūrą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjai, apskaičiuodami žalos dydį, remiasi antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 128-13-731 ir 2013 m. liepos 4 d. statinio būklės tyrimo aktu Nr. 13/45T bei lokaline sąmata, t. y. dokumentais, surašytais praėjus daugiau nei 2 metams nuo žalos atsiradimo. Taip pat abejoja, ar visi sąmatoje nurodyti darbai yra būtini ir susiję būtent su netinkama stogo konstrukcijos būkle, t. y. ar jais nesiekiama nepagrįstai pagerinti buto būklės. Žalos dydis šioje byloje nėra įrodytas, nes pareiškėjai nėra patyrę realių nuostolių.

Atsakovės nuomone, administracija jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp administracijos veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjų atstovė jau 2011 m. žinojo apie butui atsirandančią žalą, tačiau pareiškėjai ir jų atstovė nesiėmė jokių konkrečių veiksmų išvengti šios žalos atsiradimo ar kitaip užkirsti jai kelią arba ją sumažinti, t. y. delsė ir leido žalai atsirasti. Atsiradus žalai pareiškėjai iškart nesikreipė nei į administraciją, nei į namo butų ir kitų patalpų savininkus dėl susidariusios situacijos, nesiėmė būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, siekiant apsaugoti tiek bendrą, tiek savo turtą, bute neatliko jokių remonto darbų, kurie būtų galėję sumažinti atsirandančią žalą. Be to, pareiškėjai 2 metus delsė kreiptis dėl žalos nustatymo. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjai ir jų įgaliotinė buvo rūpestingi ir atidūs bei tinkamai rūpinosi savo turtu. Mano, kad pareiškėjų ir jų įgalioto asmens G. M. neatsargumas ir neatidumas galėjo lemti žalos atsiradimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo TŪB „Dyzelservisas“ atsiliepime (I t., b. l. 118–119) nurodė, kad niekada neatliko ginčijamo pastato administravimo funkcijų ir niekada nereikalavo administravimo mokesčio iš kitų gyventojų, t. y. nerinko mokesčių už namo bendrosios nuosavybės administravimą, techninę priežiūrą, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą, bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbus, bendrojo naudojimo objektų avarijų likvidavimo ir lokalizavimo darbus, taip pat nerinko kaupiamųjų įmokų ir mokesčių už namui priskirto žemės sklypo priežiūrą. Paaiškino, kad TŪB „Dyzelservisas“ atsiskaito su tiekėjais už ginčijamo namo suvartojamą elektros energiją, geriamąjį vandenį ir dujas, o gyventojai atsiskaito su TŪB „Dyzelservisas“ už sunaudotus resursus pagal savo skaitiklių rodmenis. Pabrėžė, kad UAB „Naujininkų ūkis“ iš TŪB „Dyzelservisas“ perėmė tik buitinių atliekų išvežimo mokestį, o visi kiti mokesčiai, įskaitant už elektrą butams ir bendrų patalpų apšvietimui, vandens aprūpinimą ir nuotekų pašalinimą, šildymą, liko TŪB „Dyzelservisas“ kaip pagrindiniam abonentui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujininkų ūkis“ atsiliepimo nepateikė.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu (II t., b. l. 14–23) pareiškėjų K. U. ir M. U. skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė K. U. ir M. U. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 4 506,98 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 4 506,98 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai nebuvo įsteigę gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties, taip pat iki 2013 m. gegužės 21 d. nebuvo paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Teismas, įvertinęs liudytojos parodymus, UAB „Naujininkų ūkis“ pateiktus dokumentus apie 2013 m. atliktus stogo remonto darbus ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti aplinkybe, jog namo, esančio (duomenys neskelbtini), stogo konstrukcija 2011 m. sausio mėn. buvo pažeista.

Teismas vadovaudamasis CK 4.83 str. 3 d., CK 4.84 str. 1 d., CK 4.84 str. 2 d. padarė išvadą, kad CK nuo jo įsigaliojimo yra įtvirtinta nuostata, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė turi būti administruojama viena iš trijų formų – įsteigiant butų ir kitų patalpų savininkų bendriją, sudarant jungtinės veiklos sutartį arba paskiriant administratorių. Iš CK nuostatų matyti, kad tam, jog būtų paskirtas administratorius, turi būti nustatyta, jog egzistuoja šios sąlygos – neįsteigta bendrija (arba bendrija likviduota) ir nesudaryta jungtinės veiklos sutartis (arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis). Teismo nuomone, administratorius turi būti paskiriamas visais atvejais, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė nėra administruojama alternatyviomis formomis (įsteigiant bendriją ar sudarant jungtinės veiklos sutartį).

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtino Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 1 p. administratorius skiriamas, kai patalpų savininkai per 3 mėnesius nuo namo pripažinimo tinkamu naudoti dienos neįsteigia bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, arba jeigu patalpų savininkai raštu kreipiasi į administracijos direktorių prašydami skirti administratorių, priėmę šį sprendimą pagal CK 4.85 str. Administratorius skiriamas ir keičiamas administracijos direktoriaus įsakymu (Aprašo 6 p.). Taigi, savivaldybė turėjo imtis aktyvių veiksmų įgyvendinti savo priimtą sprendimą ir per įmanomai trumpiausią terminą realiai užtikrinti pagal CK kylančią pareigą teikti bendrojo naudojimo objektų administravimo funkciją.

Teismas konstatavo, kad ginčijamos žalos atsiradimo (didėjimo) laikotarpiu (2011–2013 m.) egzistavo visos sąlygos skirti namo (duomenys neskelbtini) administratorių. Tačiau per protingą terminą nuo CK įsigaliojimo ir Aprašo patvirtinimo administracijos direktorius neįgyvendino jam nustatytos pareigos skirti namo (duomenys neskelbtini) administratorių, kuris būtų turėjęs pareigą valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti namo bendrojo naudojimo objektus. Namo (duomenys neskelbtini) administratoriaus nepaskyrimas iki 2013 m. gegužės 21 d. laikytinas neteisėtu administracijos neveikimu CK 6.271 str. prasme. Namo administratorius yra atsakingas už namo bendrųjų konstrukcijų, įskaitant stogą, priežiūrą ir remontą. Teismo nuomone, byloje pakanka objektyvių įrodymų (nuotraukų, ekspertų išvadų), kad būtent dėl stogo defekto, o ne kitų veiksnių į pareiškėjų butą tekėjo vanduo, kuris neabejotinai darė žalą buto vidaus apdailai. Taigi, jeigu ginčijamam namui administratorius būtų buvęs paskirtas anksčiau nei 2013 m. gegužės 21 d., jis būtų turėjęs pareigą imtis profilaktinių namo būklės priežiūros veiksmų, kad išvengti stogo pažeidimų. Be to, atsiradus stogo pažeidimui, administratorius būtų atsakingas už operatyvų stogo remontą. Esant šioms aplinkybėms, teismui nekilo abejonių, kad, jeigu laiku būtų buvęs paskirtas namo administratorius, buvo galima dėl stogo pažeidimo pareiškėjų bute atsiradusios žalos išvengti arba ji būtų mažesnė, nes stogo remonto darbai būtų atlikti operatyviai. Šias išvadas patvirtina aplinkybė, kad, 2013 m. gegužės 21 d. paskyrus namo administratorių, stogas buvo sutvarkytas 2013 m. rudenį. Taigi, tarp savivaldybės veikos ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, kad konkretūs buto remonto darbai iki šiol nėra atlikti, tačiau tai nėra kliūtis priteisti žalos atlyginimą, nes šiuo atveju pareiškėjų prašoma priteisti žala pasireiškė turto sužalojimu, t. y. buto vidaus apdailos sugadinimu. Taigi, pareiškėjai patyrė realią žalą – buvo pabloginta jiems priklausančio buto būklė. Žalos dydį pareiškėjai apskaičiavo remdamiesi į bylą pateiktu 2013 m. liepos 4 d. statinio būklės tyrimo aktu Nr. 13/45T bei lokaline sąmata. Iš minėtų dokumentų matyti, kad, siekiant atstatyti ginčijamo buto būklę į iki defektų atsiradimo buvusią padėtį, būtina pašalinti tyrimo akte nurodytas priežastis bei atlikti darbus, kurių vertė yra 6 148,92 Eur. Atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos mastu. Dokumentai, kuriais grindžiamas žalos dydis, pagrįstai surašyti 2013 m., nes žala pareiškėjams buvo daroma nuo 2011 m. iki 2013 m. Taigi, tik 2013 m. buvo aiškus žalos mastas. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė atsakovo teiginį, kad minėti dokumentai buvo surašyti praėjus daugiau nei 2 metams nuo žalos atsiradimo.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra kitų duomenų, kurie leistų abejoti aplinkybe, kad ginčijami buto defektai atsirado dėl stogo dangos pažeidimų. Atsakovas nepagrįstai dažytinų sienų plotą sieja su pačio buto plotu, nes šių plotų apskaičiavimas skiriasi. Atsakovės akcentuojama aplinkybė, jog pareiškėjai nenurodė, ar visi aprašomi buto pertvarkymai yra atlikti vadovaujantis statybą reglamentuojančiais aktais ir gavus visus reikalingus dokumentus, neturi jokios įtakos atsakovės atsakomybės už neteisėtą neveikimą namo administratoriaus skyrimo procese ir pareiškėjų turtui padarytos žalos konstatavimui. Pareiškėjų įgaliotinė patyrė 289,62 Eur realių išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu (CK 6.249 str. 4 d. 2 p.).

Teismo vertinimu, bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus paskyrimas nelaikytinas vieninteliu būdu kilusiai problemai spręsti ir nuostoliams išvengti. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai ar jų atstovė būtų bandžiusi inicijuoti iškilusios problemos dėl įtrūkusio stogo klausimo sprendimą su visais namo gyventojais, kad bandė atlikti kokius nors buto remonto darbus pagal turimus finansinius išteklius didesnei žalai išvengti. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjų pajamas ir turtinę padėtį, pagrindžiančių jų nemokumą ir negalėjimą imtis jokių tam tikrų išlaidų reikalaujančių veiksmų didesnei žalai išvengti. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjų pasirinktas elgesio modelis taip pat turėjo įtakos žalos dydžiui. Atsižvelgęs į tai, remdamasis CK 6.282 str. 1 d. ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas konstatavo, kad pareiškėjų nepakankamai atidus ir rūpestingas elgesys turėjo įtakos žalai atsirasti, todėl jiems priteistinos žalos dydis mažintinas 30 procentų ir pareiškėjams priteistina 4 506,98 Eur dydžio suma turtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytina CK 6.37 str. 2 d. nuostata, nustatanti, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Todėl, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjams iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 4 506,98 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde suformulavo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo nepateikė, dėl to pareiškėjų galimai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

IV. Pareiškėjas K. U. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 45-48), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalį, kuria sumažintas pareiškėjams priteistinos žalos dydis ir pareiškėjų skundą tenkinti visiškai ir priteisti pareiškėjams K. U. ir M. U. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybes administracijos, 6438,54 Eur turtinei žalai atlyginti bei penkių procentų metines palūkanas už priteistą 6438,54 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliantas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai ar jų atstovė būtų bandžiusi inicijuoti iškilusios problemos dėl įtrūkusio stogo klausimo sprendimą su visais namo gyventojais, kad bandė atlikti kokius nors buto remonto darbus pagal turimus finansinius išteklius didesnei žalai išvengti. CK nėra įtvirtinto imperatyvo daugiabučio namo gyventojams vieniems kitus informuoti apie iškilusią problemą valdant bendrosios dalinės nuosavybės objektus, priešingai, visi bendraturčiai, pastebėję bendrųjų namo konstrukcijų pakitimus ar pažeidimus, nedelsiant privalo kreiptis į namą administruojantį subjektą (bendriją, jungtinės veiklos sutartimi paskirtą įgaliotą asmenį ar namą administruojančią įmonę), kuris įvertinęs pažeidimo pobūdį privalo organizuoti bendraturčių susirinkimus iškilusioms problemoms spręsti.

Vienintelis būdas išvengti žalos plitimo į pareiškėjų gyvenamąsias patalpas - namo stogo remontas, kurio atlikti pareiškėjai negalėjo dėl šiam procesui keliamų itin griežtų stogo konstrukcijų remontą reglamentuojančių statybos reikalavimų, projektai privalo būti derinami su atitinkamomis institucijomis. Priešingu atveju bet kokia pareiškėjų iniciatyva patiems remontuoti stogą galėjo būti pripažinta neteisėta, dėl ko kiltų reali grėsmė prisiimti neteisėtų statybų teisinius padarinius. Akivaizdu, kad daugiabučio namo gyventojas nepajėgus spręsti šių problemų savarankiškai. Teismas be pagrindo perkėlė gyventojams pareigą atlikti veiksmus, kurie išimtinai priklauso administratoriaus funkcijoms bei tuo pagrindu sumažino priteistinos žalos dydį vadovaudamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kuri numato teismo prerogatyvą mažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltę. Nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jo taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas net nevertino pareiškėjų kaltės sąlygų, o savo išvadą grindė tik vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nei pareiškėjai, nei jų įgaliotinė negalėjo pasinaudoti CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta buto savininko teise imtis būtinų priemonių be kitų savininkų sutikimo (remontuoti stogą), kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, kadangi tokie savavališki veiksmai būtų neteisėti, o jei ir teisėti, tai labai rizikingi.

Atsakovui turi būti taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Pareiškėjų elgesys gali būti labai reikšmingas nustatant priteistiną žalos sumą ir ją mažinant, tačiau kai nėra akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjai siekė neteisėtų tikslų ar kitu būdu elgėsi neteisėtai, visą riziką ir atsakomybę už patirtas išlaidas perkelti pareiškėjams būtų neteisinga. Pareiškėjai visomis teisėtomis priemonėmis bandė išspręsti kilusias problemas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jų pasirinktas elgesio modelis turėjo įtakos žalos dydžiui.

Pareiškėja M. U. 2015 m. rugsėjo 10 d., vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 131 straipsniu, prisidėjo prie K. U. apeliacinio skundo (II t., b. l. 56).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 29-38), kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų K. ir M. U. skundą atmesti.

Apeliantas nurodo, kad CK nuostatos nenumato savivaldybės pareigos tikrinti ir kontroliuoti ar visų daugiabučių namų savininkai įvykdė savo pareigas, numatytas CK 4.83 str. 3 d., t. y. įsteigė butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudarė jungtinės veiklos sutartį, ir savo iniciatyva skirti administratorių. Tokios pareigos taip pat nenumato ir Vietos savivaldos įstatymas, kurio 6 str. 41 punkte kaip viena iš savivaldybės funkcijų yra įvardyta tik jau įsteigtų bendrijų valdymo organų ir jau paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūra ir kontrolė, tačiau nėra įtvirtinta savivaldybės pareiga tikrinti ir užtikrinti, kad visuose daugiabučiuose namuose būtų įgyvendinta viena iš CK įtvirtintų daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo formų. Todėl nepagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, jog iš CK savivaldybei kyla pareiga teikti bendrojo naudojimo objektų administravimo funkciją. Iš CK savivaldybei kyla pareiga paskirti namo administratorių, jeigu namo savininkai išreiškė valią, kad jų namas būtų administruojamas tokiu būdu. Iš Vietos savivaldos įstatymo savivaldybei kyla pareiga kontroliuoti kaip administratoriai vykdo savo pareigas, tačiau priešingai negu nurodyta skundžiamame sprendime, jokie teisės aktai nenumato savivaldybės pareigos teikti bendrojo naudojimo objektų priežiūros funkcijos.

CK 4.75 str., 4.83 str., 4.84 str. suponuoja išvadą, jog šiuo atveju būtent daugiabučio namo savininkams teko pareiga užtikrinti efektyvų daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų tvarkymą ir priimti tokius sprendimus, kurie užtikrintų, jog bendrojo naudojimo objektai bus naudojami ir tvarkomi taip, kad nedarytų žalos ir nekeltų grėsmės asmenų turtiniams ir kitokiems interesams, t. y. nuo CK įsigaliojimo bendrasavininkams kilo pareiga susitarti dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo formos, o nesusitarus kreiptis į savivaldybę dėl administratoriaus skyrimo.

Žalos atsiradimo metu jokiuose teisės aktuose nebuvo numatyta savivaldybės pareiga užtikrinti, kad visuose daugiabučiuose namuose būtų įgyvendinta viena iš įstatymo leidėjo įtvirtintų daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo formų, t. y. tikrinti ir nustatyti, kuriuose iš daugiabučių namų nėra įsteigtos bendrijos ar sudarytos jungtinės veiklos sutartys ir inicijuoti administratoriaus paskyrimą. Savivaldybė iki 2013 m. gegužės 21 d. nepaskirdama ginčo namo administratoriaus nepažeidė jokių teisės aktų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog jį neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Pirmasis prašymas skirti administratorių buvo gautas tik 2012 m. vasario 24 d., t. y. praėjus daugiau negu 1 metams nuo nurodyto žalos atsiradimo momento. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjai teigė, jog iki 2012 metų į savivaldybę nesikreipė, nes manė, jog ginčo namas turi administratorių - A. A. TUB „Dyzelservisas“. Tačiau šį pareiškėjų teiginį paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, jog pareiškėjams buvo žinoma ne tik aplinkybė, jog A. A. TŪB „Dyzelservisas“ nėra namo administratorius, bet ir tai, jog tam, kad administratorius būtų paskirtas yra būtina kreiptis į savivaldybę.

Apeliantas teigia, kad pagal Statybos įstatymo 2 str. 73 p., statinio naudotojas yra statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį. Pagal Statybos įstatymo 40 str. 1 d. 3 ir 4 p. statinių naudotojas privalo laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, organizuoti ir atlikti statinio techninę priežiūrą bei suremontuoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai šių savo pareigų neįvykdė.

Pagal CK 4.83 str. 2 d. 1 p., butų ir kitų patalpų savininkas turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas. Šiuo atveju pareiškėjai šia savo teise nepasinaudojo, todėl turi prisiimti tokio pasyvaus elgesio sukeltų padarinių riziką. Pareiškėjams žala buvo daroma dėl pačių bendraturčių, įskaitant ir pareiškėjus, pasyvaus elgesio, tarpusavio nesutarimų, o ne dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjai į savivaldybę kreipėsi tik 2012 m. vasario 24 d. Po prašymo gavimo savivaldybėje buvo pradėta administratoriaus skyrimo procedūra. Teisės aktai nenumatė termino, per kurį gavus prašymą turi būti paskirtas administratorius. Nagrinėjamu atveju administratorius buvo paskirtas 2013 m. gegužės 21 d. Atsižvelgiant į faktines situacijos aplinkybes, šis terminas laikytinas protingu, nes patys ginčo namo bendrasavininkai buvo pasyvūs, nereagavo į savivaldybės skelbimus.

Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjams žala atsirado būtent 2011 m. ir buvo daroma nuolat iki 2013 m., t. y. ji nuolat didėjo. Pareiškėjai pasisakydami dėl žalos atsiradimo momento ir masto buvo nenuoseklūs, jų teiginiai ir pateikti rašytiniai įrodymai yra prieštaringi. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai patyrė realią žalą, nes buvo pabloginta jiems priklausančio buto būklė. Nėra žinoma, ar buvo ir kada buvo pabloginta buto būklė, nes pareiškėjai nepateikė duomenų apie iki žalos atsiradimo buvusią buto būklę. Pareiškėjai jokių realių nuostolių nepatyrė, nes 2013 m. liepos 4 d. statinio būklės aktas buvo surašytas tik tam, kad jį galėtų pateikti teismui, o remonto darbai bute iki šiol nėra atlikti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjų prašomą žalą laikė realia, pagrįsta ir protinga.

Apeliantas teigia, kad net jeigu savivaldybė būtų paskyrusi ginčo namui administratorių, tai dar nereiškia, jog ginčo namo stogas nebūtų įtrūkęs ir žala pareiškėjams nebūtų padaryta. Namo administratoriaus teisės yra ribotos, daugiabučio namo administratorius profilaktinius remonto darbus gali atlikti tik esant bendraturčių sutikimui. Net ir paskyrus namo administratorių, bet bendraturčiams tarpusavyje nesutariant dėl stogo remonto darbų, stogas galėjo įtrūkti ir žala galėjo atsirasti, todėl vien administratoriaus paskyrimas nesąlygoja puikios namo būklės. Teismas neteisingai nusprendė, jog žala pareiškėjams buvo padaryta dėl to, kad nebuvo paskirtas ginčo namo administratorius. Nagrinėjamu atveju žala pareiškėjams buvo padaryta dėl to, kad nebuvo suremontuotas namo stogas, o ne dėl to, kad nebuvo paskirtas namo administratorius. Tuo tarpu namo stogas nebuvo suremontuotas dėl kelių lygiaverčių priežasčių: daugiabučio namo bendrasavininkai dėl tarpusavio ginčų nesusitarė dėl stogo remonto darbų atlikimo bendromis jėgomis ir bendra tvarka, nebuvo įsteigta butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, nebuvo kreiptasi į savivaldybę dėl administratoriaus skyrimo ir jis nebuvo paskirtas. Apeliantės nuomone, akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio tarp tariamų savivaldybės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos CK 6.247 str. prasme. Atsiradę neigiami padariniai yra pernelyg nutolę nuo tariamo savivaldybės neteisėto veiksmo.

Pareiškėjas K. U. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (II t., b. l. 57-61). Nurodo, kad CK 4.83 str. įtvirtintos pagrindinės butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administravimo (t. y. tvarkymo, priežiūros) teisinės formos - namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos steigimas ir jungtinės veiklos sutarties pasirašymas. Šios dvi administravimo teisinės formos yra savininkų teisė, bet ne pareiga, todėl savininkai turi teisę pasirinkti vieną iš įstatyme įtvirtintų alternatyvių bendrojo naudojimo objektų administravimo formų, o jų nepasirinkus, įstatymas numato bendrojo naudojimo objektų administratoriaus skyrimą savivaldybės vykdomosios institucijos pagalba. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams nesudarius nei bendrijos, nei jungtinės veiklos sutarties, įstatymų leidėjas tokių objektų administravimą paveda savivaldybės institucijos paskirtam administratoriui (CK 4.84 str.). Tai yra imperatyvi įstatymo nuostata, o administravimo teisinių formų sąrašas yra baigtinis. Taigi seka logiška išvada, kad administratorius turi būti paskirtas visais atvejais, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė nėra administruojama alternatyviomis formomis. Atsakovo argumentai, kad įstatymai nenumato savivaldybės bendrojo naudojimo objektų administravimo funkcijos yra visiškai nepagrįsti.

Iš Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkto matyti, kad savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms priskirtina ne tik savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūra ir kontrolė, bet ir bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų, atliekančių jiems priskirtas funkcijas priežiūra ir kontrolė. Taigi, įstatymo leidėjas savivaldybei delegavo visų bendrojo naudojimo objektų administravimo teisinių formų priežiūrą ir kontrolę, o kadangi CK numato tik tris teisines formas, kurių sąrašas yra baigtinis, todėl savivaldybė, įgyvendindama jai įstatymo deleguotas visų administravimo formų priežiūros ir kontrolės funkcijas, privalo taip pat kontroliuoti administravimo formų pasikeitimus ir tuo pačiu prižiūrėti (domėtis) ar daugiabučio namo bendraturčiai yra pasirinkę bent vieną iš CK 4.83 str. 3 d. bendrosios dalinės nuosavybės administravimo formų. Be to, Aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 I dalies 2 punkte numatyta, kad gyvenamojo namo naudojimas ir priežiūra prasideda užbaigus jo statybą pagal Statybos įstatymo reikalavimus, o gyvenamųjų namų naudojimo priežiūrą vykdo savivaldybės administracija. Savivaldybei tenka pareiga vykdyti gyvenamojo namo naudojimo priežiūrą minėto reglamento pagrindu jau nuo statybos užbaigimo momento. Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad tik nuo pareiškėjų kreipimosi į savivaldybę momento jai kilo pareiga vykdyti administratoriaus skyrimo procedūrą yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei poįstatyminiams aktams.

Pareiškėjai iki žalos atsiradimo momento (2011 m.) nesikreipė į savivaldybę su prašymu skirti administratorių, nes neturėjo jokio pagrindo kreiptis. Gyventojai pagrįstai tikėjosi turintys namo administratorių A. A. TŪB „Dyzelservisas“.

Pareiškėjai teismui pateikė pakankamai įrodymų patirtos žalos dydžiui pagrįsti, eksperto išvada ir joje esanti sąmata yra atlikta kompetentingo eksperto ir pagrįsta statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis, todėl būtent atsakovui nesutinkant su apskaičiuotos žalos dydžiu, teko pareiga paneigti šiuos rašytinius įrodymus naudojantis visomis teisėtomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas atsakovo skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjų patirtos žalos dydis, įskaitant ir žalos įvertinimo išlaidas, yra visiškai įrodytas, teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimu (II t., b. l. 63-67) prašo pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai, kaip buto savininkai, negali būti atleidžiami nuo pareigos dalyvauti prižiūrint ir išlaikant bendrąjį turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas ne tik kad pagrįstai vertino pačių pareiškėjų, kaip stogo bendrasavininkų, veiksmų įtaką atsiradusiai žalai ir nustatė, jog jie, kaip bendrasavininkai, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, nesiėmė veiksmų žalai likviduoti, bet turėjo įvertinti ir kitų ginčo name esančių butų ar patalpų savininkų veiksmų sąsają su atsiradusia žala. Namo bendrasavininkai iki žalos atsiradimo neįsteigė namo bendrijos, nesudarė jungtinės veiklos sutarties ir nesikreipė į savivaldybę dėl administratoriaus skyrimo, t. y. nesiėmė jokių veiksmų, kad jiems priklausantys namo bendrieji objektai būtų prižiūrimi. Be to, žinodami šią aplinkybę, jie patys nesiėmė jokių namo bendrųjų objektų priežiūros veiksmų. Pažymėtina, jog CK 4.76 straipsnyje aiškiai numatyta, jog jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Pareiškėjai jeigu ir galėtų kažkam reikšti pretenzijas dėl įtrukusio stogo padarytos žalos atlyginimo, tai ne savivaldybei, o kitiems ginčo namo bendrųjų objektų bendrasavininkams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į pačių pareiškėjo netinkamą elgesį ir sumažino priteistinos žalos dydį, tačiau nepagrįstai likusią žalos dalį priteisė iš savivaldybės.

Apelianto argumentas, jog CK nenumatyta bendraturčių pareiga informuoti vieniems kitus apie atsiradusią problemą valdant bendruosius namo objektus, todėl pareiškėjai neprivalėjo kreiptis į namo bendraturčius, atmestinas. Nors CK pažodžiui tokia nuostata nėra įtvirtinta, bet tokia pareiga kyla iš bendros bendraturčių pareigos bendruosius objektus valdyti ir prižiūrėti tinkami, numatytos CK 4.83 str. 3 d., ir pareigos bendrosios dalinės nuosavybės objektus valdyti ir juo naudotis bendru bendraturčių sutarimu, numatytos CK 4.75 str. 1 d.

Neaišku, kodėl apelianto manymu, daugiabučio stogo remonto darbų ir su juo susijusių administracinių procedūrų atlikimas yra išimtinė namo administratoriaus funkcija. Joks teisės aktas tokios nuostatos nenumato, priešingai, Statybos įstatymas statytojo teisę leidžia įgyvendinti tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, statinį valdantiems tiek nuosavybės teise, tiek kitais teisės aktuose įtvirtintais pagrindais (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 3 p.). Nėra teigiama, jog gyventojai patys tiesiogiai turėjo atlikti stogo remontą. Gyventojai, lygiai taip pat, kaip ir daugiabučio namo administratorius ar bendrija, statybos darbams galėjo pasitelkti kvalifikuotus specialistus. Taip pat nėra teigiama, jog stogo remonto darbus turėjo atlikti savavališkai, t. y. nesilaikydami teisės aktų reikalavimų. Vien tai, jog norint atlikti stogo remonto darbus buvo būtina įgyvendinti eilę teisės aktų reikalavimų (parengti projektą ir gauti statybos leidimą) nereiškia, jog stogo remonto darbai iš viso negalėjo būti atlikti. Kitaip tariant, tai, jog atlikti remonto darbus nėra labai paprasta, nereiškia, kad jų atlikti iš viso neįmanoma. Gyventojai bendru sutarimu įvykdę reikiamas procedūras ir gavę rašytinį pritarimą statinio projektui, pasitelkę atitinkamus specialistus, galėjo atlikti stogo remonto darbus. Todėl šiuo atvejų bendraturčiai ne tik buvo pajėgūs spręsti iškilusią problemą, bet ir privalėjo imtis būtinų priemonių įlūžusiam stogui suremontuoti, įskaitant ir projektinės dokumentacijos parengimą bei statybą leidžiančio dokumento gavimą. To nepadarę dėl vidinių konfliktų, jie prisiėmė visą neigiamų padarinių kilimo riziką (CK 4.76 str.).

Netgi aplinkybė, kad bendraturčiams nepavyko balsų dauguma ar bendru sutarimu nuspręsti remontuoti stogą, neužkirto kelio pareiškėjams, kuriems buvo daroma žala, inicijuoti stogo remonto darbus. CK 4.83 str. 2 d. 1 p. įtvirtinta kiekvieno bendraturčių teisė imtis būtinų priemonių be kitų savininkų sutikimo, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams. Namo gyventojai visi kartu, tiek ir pareiškėjai atskirai, turėjo visus teisinius svertus išspręsti įlūžusio stogo problemą, tačiau dėl neaiškių priežasčių to nepadarė.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. A. tikroji ūkinė bendrija „Dyzelservisas“ atsiliepime į pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą nurodo, kad TŪB „Dyzelservisas" niekada neatlikdavo pastato administravimo funkcijų (II t., b. l. 70).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios, pareiškėjų teigimu, dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėto neveikimo.

Turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Įstatymas taip pat apibrėžia, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

Dėl atsakovo neteisėto neveikimo

CK 4.84 str. numato butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties, pagrindines nuostatas.

Aiškindamas šias nuostatas teismas atsižvelgia į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-444-14/2011). Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja. Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

CK 4.84 str. 1 ir 2 d. (galiojusiose iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius; administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas.

Teismo vertinimu, ši teisės norma negali būti plečiamai interpretuojama kaip įpareigojanti savivaldybės institucijas aktyviai ieškoti daugiabučių namų, kuriose nėra neįsteigta gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba nesudaryta jungtinės veiklos sutartis ir savo iniciatyva skirti bendrosios dalinės nuosavybės administratorius.

Tokia aktyvi pareiga neseka ir iš pareiškėjo K. U. nurodomų kitų teisės aktų - Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 42 p. ir Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“.

Teismas sistemiškai aiškindamas CK 4.84 str. 1 ir 2 d., Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 42 p., bei Vilniaus miesto savivaldybės mero 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintų Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašo 1 p. (I t., b. l. 194), daro išvadą, kad bendrojo naudojimo objektų administratorių savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas privalėjo paskirti jeigu turėjo žinių, ar jam buvo pranešta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė nėra administruojama alternatyviomis formomis (įsteigiant bendriją ar sudarant jungtinės veiklos sutartį).

2012 m. vasario 24 d. G. M. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją prašydama paskirti namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės administratorių. Iš šio prašymo (I t., b. l. 19–20) akivaizdu, kad savivaldybė buvo informuota, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė nėra administruojama įsteigiant bendriją ar sudarant jungtinės veiklos sutartį ir turto būklė yra tokia, kad būtina skirti administratorių. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 23 d. rašto (I t., b. l. 21) matyti, kad atsakovas laikė G. M. kreipimąsi tinkamu ir pradėjo administratoriaus skyrimo procedūras. Taigi, teismas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad egzistavo visos sąlygos skirti namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administratorių.

Teismas vertina, kad atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės mero 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintų Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašo 1 p., 12 p., 13 p., 14 p., maksimalus protingas terminas administratoriui paskirti buvo 3 mėnesiai. Atsakovui to nepadarius nuo 2012 m. gegužės 24 d. prasidėjo atsakovo neteisėtas neveikimas pagal CK 6.271 str.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja CK 4.84 str. ir CK 4.85 str. redakcija. Įstatymų leidėjas siekdamas bendrojo naudojimo objektų administratoriaus skyrimo skaidrumo įtvirtino naujas taisykles, kad sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo priima butų ir kitų patalpų savininkai, o jų pasirinktą administratorių skiria savivaldybės vykdomoji institucija; jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nepasirenka administratoriaus, sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija; bendrojo naudojimo objektų administratoriaus atrankos ir skyrimo tvarką nustato Vyriausybė (CK 4.84 str. 2 d.); buvo įtvirtinta savivaldybės vykdomosios institucijos teisė šaukti butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimus (CK 4.85 str. 5 d.)

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad įstatymas iš esmės pakeitė procedūras ir savivaldybės vykdomosios institucijos kompetenciją, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vadovaudamasi CK 4.84 str. 2 d. patvirtino Bendrojo naudojimo objektų administratoriaus atrankos ir skyrimo tvarkos aprašą tik 2013 m. birželio 20 d. (nutarimu Nr. 567), kad G. M. vadovaudamasi nauja tvarka naują prašymą pateikė tik 2013 m. vasario 12 d. (I t., b. l. 26), vertina, kad savivaldybės neteisėtas neveikimas baigėsi 2013 m. sausio 1 d., o administracijos direktorius 2013 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 30-1230 UAB „Naujininkų ūkį“ paskirdamas daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) administratore (I t., b. l. 76–77) atliko tai per protingą terminą, t. y. atsakovo veiksmai nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. negali būti laikomi neteisėtu neveikimu pagal CK 6.271 str.

Dėl kitų viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų

Teismas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad dėl stogo defekto nuo 2011 m. iki 2013 m. spalio į pareiškėjų butą tekėjo vanduo, kuris padarė darė žalą buto vidaus apdailai.

Bet teismas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Priežastinio ryšio nustatymo administracinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. sprendžiama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (neveikimo). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Teismas administracinėje byloje turi vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, jog nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį.

Visų pirma, teismas pritaria apelianto Vilniaus miesto savivaldybės argumentams, kad nagrinėjamu atveju žala pareiškėjams buvo padaryta dėl to, kad nebuvo suremontuotas namo stogas, o ne dėl to, kad nebuvo paskirtas namo administratorius.

Stogo defektų atsiradimo metu (2011 m.) Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo nustatyta, kad nuosavybė įpareigoja, savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai, o CK 4.83 str. 3 d. buvo nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Šioje normoje įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga saistoma objektyvių aplinkybių. Įstatymo nustatyta pareiga neišnyksta, nepaisant to, ar butų ir kitų patalpų savininkai gera valia susitarė steigti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį, kaip ir kokiu principu dalysis išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas, ar dėl kokių tai priežasčių nesusitarė.

Statinio būklės tyrimo akte Nr. 13/45T (I t., b. l. 32) nustatyta, kad stogo danga susidėvėjusi, daugelyje vietų sutrūkinėjusi. Tai, kad ji laiku nebuvo pakeista ar kitaip nesuremontuota kol krituliai nepateko į buto vidų 2011 m. atsakingi šio namo bendrasavininkiai, tarp jų ir pareiškėjai šioje byloje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai ar jų atstovė būtų bandžiusi inicijuoti iškilusios problemos dėl įtrūkusio stogo klausimo sprendimą su visais namo gyventojais, kad bandė atlikti kokius nors buto remonto darbus pagal turimus finansinius išteklius didesnei žalai išvengti, byloje nėra duomenų apie pareiškėjų pajamas ir turtinę padėtį, pagrindžiančių jų nemokumą ir negalėjimą imtis jokių tam tikrų išlaidų reikalaujančių veiksmų didesnei žalai išvengti. Šių teismo išvadų apeliantas K. U. nepaneigė.

Pagal CK 4.83 str. 2 d. 1 ir 2 p., butų ir kitų patalpų savininkas turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas. Taip pat reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjai turėjo galimybę pasitekti kvalifikuotas statybos įmones reikiamiems remonto darbams atlikti ir parengti tam reikalingus dokumentus. Šiuo atveju pareiškėjai šiomis savo teisėmis ir galimybėmis nepasinaudojo, todėl turi prisiimti tokio pasyvaus elgesio sukeltų padarinių riziką. Pareiškėjams žala buvo daroma dėl pačių bendraturčių, įskaitant ir pareiškėjus, pasyvaus elgesio, tarpusavio nesutarimų.

Pareiškėjai į savivaldybę kreipėsi tik 2012 m. vasario 24 d., t. y. praėjus metams po žalos atsiradimo. Šioje byloje įrodyta, kad atsakovo neteisėtas neveikimas pagal CK 6.271 str. truko nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (7 mėnesius), o 2013 m. gegužės 21 d. paskyrus administratorių daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) stogo remonto darbai baigti 2013 m. spalio mėn. (t. y. po 5 mėnesių), t. y. net ir paskyrus atsakovui administratorių iki 2012 m. gegužės 24 d. žalingi padariniai vis vien būtų atsiradę, taip pat, atsiradę neigiami padariniai yra pernelyg nutolę nuo savivaldybės neteisėto neveikimo. Atsižvelgiant į tai priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos nėra įrodytas. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pareiškėjų K. U. ir M. U. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius