2020-06-03 Nr. AB-11161-3-61-3-01315-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-448-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01315-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 64 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas 2014 m. gruodžio 23 d.–2017 m. gruodžio 28 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: kamerose trūko ploto, kurį dar mažino jose esantys baldai ir laikomų asmenų krepšiai bei kiti daiktai, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, trūko baldų, nes prie stalo buvo vietos tik 2 asmenims, o likusieji turėjo valgyti stovėdami, lovoje arba laukti savo eilės prie stalo, kamerose buvo bloga ventiliacija, dėl drėgmės nuo sienų ir lubų luposi dažai ir krito tinkas, skalbiniai nedžiūdavo, veisėsi pelėsis, tarakonai, skruzdėlės, šviesa nebuvo išjungiama nei dieną nei naktį, todėl negalėjo išsimiegoti, pasivaikščioti lauke vieną valandą per parą neužtekdavo, o vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 nuostatoms, kur nustatyta, kad suimtasis arba nuteistasis ne mažiau kaip 8 valandas per dieną turi praleisti lauke, pasivaikščiojimo kiemeliuose grindys išdaužytos ir duobėtos, juose nebuvo kur atsisėsti, 15 min. nusiprausti duše neužteko, duše drabužiai sušlapdavo, nes kabinti reikėjo toje pačioje patalpoje, iš keturių dušo purkštukų vienas neveikė, kamerose metalinės lovos trumpos (1,8 m ilgio), o jo ūgis 1,92 m, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti, grindys išpuvusios ir išlūžusios, nebuvo grindjuosčių.

3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų sąlygų kreipėsi į administraciją, tačiau jo skundai buvo ignoruojami, Lukiškių TI-K pareigūnai grasino skirti nuobaudas, jei jis kreipsis dėl netinkamų laikymo sąlygų. Anksčiau į teismą nesikreipė, nes bijojo pareigūnų psichologinio smurto.

4. Dėl minėtų sąlygų patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, depresiją, tapo dirglus, sutriko miegas, padidėjo baimė aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, buvo pažemintas jo orumas.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 13–26) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie pareiškėjo atvykimą ir išvykimą iš Lukiškių TI-K, apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (kamerų numerius bei plotą, laikomų asmenų skaičių, perkėlimo iš vienos kameros į kitą dienas). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visų laikų yra išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o nuteistieji neretai patys niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą.

8. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), joje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos šiose kamerose: nuo Nr. 1 iki 75, nuo Nr. 226A iki 244, nuo Nr. 104 iki 200, nuo Nr. 202 iki 227, nuo Nr. 356 iki 370, nuo Nr. 371 iki 385, nuo Nr. 309 iki 323, nuo Nr. 324 iki 338, nuo Nr. 340 iki 352. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose nuo Nr. 252 iki 257, nuo Nr. 386 iki 395, nuo Nr. 406 iki 417, nuo Nr. 418 iki 426.

9. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas įstaigoje. Pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintomis etikos taisyklėmis, Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

10. Lukiškių TI–K kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie nuolat vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

11. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Patalpose įrengta vieta nusirengti/apsirengti, joje yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo, o jų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus.

12. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi ir tvarkomi.

13. Atsakovo atstovo teigimu, tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu (b. l. 75–85) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 841 Eur dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 16 d.–2017 m. gruodžio 28 d. ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2018 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K galbūt netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. balandžio 16 d. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą dėl galbūt pažeistų jo teisių Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 23 d.–2015 m. balandžio 15 d. yra pareikštas, praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neprašo šio termino atnaujinti, taip pat nepateikė įrodymų, įrodančių svarbias priežastis dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo dalį dėl galbūt netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 23 d.–2015 m. balandžio 15 d. atmetė.

16. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo likusiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose jam buvo neužtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto nuostatomis, pagal kurias vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas iš atsakovo atsiliepime pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, iš viso 102 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m). Likusiomis dienomis ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą) atitiko nustatytus reikalavimus, o 2017 m. kovo 24–30 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, nes buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą; baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui kamerose tenkantį plotą papildomai mažino ne tik sanitarinio mazgo plotas, bet taip pat įrengtos lovos ir kiti baldai, pripažino, kad pareiškėjas 102 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį.

18. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad, naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, nurodė, kad Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte nustatyta, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas, remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele laikytinas netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, taip pat įvertinęs tai, kad sanitariniame mazge įrengtos užuolaidos nėra pakankamas privatumo užtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista 2015 m. balandžio 16 d.–2015 m. rugsėjo 24 d., 2016 m. kovo 2 d.–2017 m. kovo 23 d., 2017 m. kovo 31 d.–2017 m. gruodžio 27 d., iš viso 821 dienas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 257, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, buvo laikomas 2015 m. rugsėjo 25 d.–2016 m. kovo 1 d., todėl sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pareiškėjo teisės į privatumą nepažeidė.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo trukmės, nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktu, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. Teismas iš pareiškėjo kalinamojo (nuteistojo) įskaitos kortelės nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. nuosprendžiu nuteistas padaręs nusikaltimą, šis nuosprendis įsiteisėjo 2016 m. vasario 19 d. ir pareiškėjas įgijo nuteistojo statusą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose; kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionaliniais teisės aktais. Teismas vertino, kad pareiškėjas neneigia, jog teisė pasivaikščioti kiemelyje pagal nacionalinius teisės aktus jam buvo užtikrinta, todėl sprendė, kad pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kamerų ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, teismas nurodė, kad tiek kamerų, tiek pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas reglamentuotas Eksploatavimo taisyklėse ir Kalėjimų ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Tardymo izoliatorių eksploatavimo taisyklės).

Teismas apžvelgė aktualias šių teisės aktų nuostatas dėl kamerų ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, Lietuvos higienos normos HN :134:2015 14, 16, 17, 44 nuostatas dėl kamerų apšvietimo, vėdinimo, drėgmės, prausimosi duše trukmės, analizavo byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus protokolus bei nurodė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ir kuriose buvo atlikti patikrinimai, pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų pažeidimų nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų, todėl, pareiškėjui nepateikus tai paneigiančių įrodymų, jo argumentus dėl kamerose esamos drėgmės, blogos ventiliacijos, tarakonų, skruzdėlių, kitų antisanitarinių sąlygų (išpuvusių ir išlūžusių grindų, grindjuosčių trūkumo), apšvietimo atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl lovų ir kitų baldų dydžio, kadangi pareiškėjas neginčija, kad tiek stalas, tiek lova kamerose buvo įrengti, o konkretaus jų dydžio teisės aktai nenustato.

Teismas vertino, kad Eksploatavimo taisyklėse expresiss verbis (tiesiogiai) nenustatyta pareiga Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo gryname ore kiemuose įrengti vietas, kur būtų galima atsisėsti, todėl, nesant įrengtų tokių vietų, sprendė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė. Taip pat teismas vertino, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatė. Teismas pareiškėjo argumentus, kad duše vienas iš keturių purkštukų neveikė ir pareiškėjo rūbai sušlapdavo, nes nebuvo kur jų pasidėti, laikė abstrakčiais, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja purkštukų skaičiaus duše, dušo patalpos įrengimo, o atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad dušo patalpoje įrengta vieta nusirengti/apsirengti, joje yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl galbūt netinkamų jo laikymo sąlygų.

21. Teismas, nustatydamas priteistino neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, t. y. į tai, kad perpildytose kamerose su pertraukomis pareiškėjas buvo laikomas 102 dienas, tam tikrais laikotarpiais kameroje buvo laikomas vienas arba išvežtas į kitą įstaigą (Laisvės atėmimo vietų ligoninę), privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeistas 821 dienas, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad toks jo teisės į minimalų plotą (3,6 kv. m) ar privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 64 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 841 Eur sumos priteisimas.

22. Teismas, spręsdamas dėl 5 proc. dydžio palūkanų priteisimo, vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bylose dėl žalos atlyginimo ir pareiškėjui priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2018 m. balandžio 19 d. (bylos teisme iškėlimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 23. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.

24. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde (b. l. 97–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. skundą dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, veiksmų (neveikimo) visa apimtimi.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas už nustatytus pažeidimus jam priteisė neadekvačiai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teismas nedetalizavo, kiek priteisė atskirai už ploto ir privatumo pažeidimą. Teismas, atimdamas iš bendro kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, neteisingai apskaičiavo pačio sanitarinio mazgo užimamo ploto dydį, kadangi Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo plotas yra 2 kv. m., o teismas iš bendro kameros ploto atėmė tik 0,56 kv. m. Taip pat iš bendro gyvenamojo ploto reikėtų išskaičiuoti lovų ir spintelių užimamą plotą. Pareiškėjo manymu, atėmus sanitarinio mazgo plotą 2 kv. m, minimalus plotas kamerose buvo neužtikrintas visas dienas, o tomis dienomis, kuriomis teismas pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinamas, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, turėtų būti įvertintas ir įrenginių (baldų, asmeninių daiktų (30 kg)) bei tikrojo sanitarinio mazgo plotas.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1112-662/2018, kurioje už 150 dienų kalinimo neužtikrinant privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, todėl, remiantis šia nutartimi, pareiškėjui už privatumo neužtikrinimą 821 dienas teismas turėjo priteisti 5 476 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-546/2014 už kalinimą analogiškomis nagrinėjamai situacijai sąlygomis, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui kameroje 7 dienas, pareiškėjui A. Ž. priteisė 2 100 LT (680 Eur.) neturtinei žalai atlyginti. EŽTT byloje C prieš Prancūziją, 40116/08 įvertino, kad už 6 mėnesius analogiškomis sąlygomis nukentėjusiam daroma 10 000 Eur žala. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar EŽTT praktikos.

27. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, teismas taip pat privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad tokie teismo pripažinti pažeidimai yra sisteminiai ir kalinamų asmenų atžvilgiu yra atliekami nuolat, jau daug metų, tame tarpe ir pareiškėjo skundžiamo laikotarpio metu. Atsakovas nepaisė ir teismų sprendimų, kuriais konstatuojami žmogaus teisių pažeidimai, nesiėmė priemonių sąlygoms gerinti, nuosekliai toliau atlieka neteisėtus veiksmus bei žmogaus teisių pažeidimus. Pareiškėjo manymu, neturtinės žalos atlyginimo didinimas keliolika kartų daugiau nei pareiškėjui yra priteista, yra neišvengiamai būtinas dar ir dėl to, kad būtų taikytas pakankamo atgrasomojo poveikio principas, siekiant ateityje užkardyti atsakovo atliekamus žmogaus teisių pažeidimus. Neturtinės žalos atlyginimas turėtų būti didinamas dar ir dėl to, kad atsakovas nesudarė sąlygų 8 val. per dieną praleisti už kameros sienų ribų, kaip to reikalauja Europos komitetas prieš kankinimą ir laikymą nubaudimu nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis savo antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 bei Konvencijos 3 straipsnis, todėl pareiškėjas privalėjo ištisas dienas praleisti kameroje nežmoniškomis sąlygomis.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde (b. l. 89–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pažeidimu dėl minimalaus ploto kamerose trūkumo, nurodo, kad, skirstant atvykusius asmenis į kameras, buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio nuostatų. Dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimo, nurodo, kad, nors ir EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Šios higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo atstovas taip pat akcentuoja, kad kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, o kitose kamerose yra įrengtos užuolaidos asmenų privatumui užtikrinti.

30. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 102–105) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo 2014 m. gruodžio 23 d.–2017 m. gruodžio 28 d., atlyginimo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už 2014 m. gruodžio 23 d.–2015 m. balandžio 15 d. laikotarpį atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas 2015 m. balandžio 16 d.–2017 m. gruodžio 28 d. laikotarpiu, konstatavo, kad 102 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį, privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeistas 821 dienas, todėl pareiškėjui priteisė 1 841 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, pareiškėjo įsitikinimu, ji yra per maža jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti. Pareiškėjas mano, kad teismas neteisingai apskaičiavo sanitarinio mazgo plotą (iš bendro kameros ploto turėjo atimti ne 0,56 kv., o 2 kv. m), taip pat iš bendro kameros ploto turėjo išskaičiuoti ir lovų bei spintelių užimamą plotą. Neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų būti didinamas ir dėl to, kad atsakovas nesudarė sąlygų 8 val. per dieną praleisti už kameros sienų ribų.

35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiami apeliaciniai skundai.

38. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

39. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

40. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas pareiškėjui nesudarė sąlygų 8 val. per dieną praleisti už kameros sienų ribų, kaip to reikalauja Europos komitetas prieš kankinimą ir laikymą nubaudimu nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis savo antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 bei Konvencijos 3 straipsnis, todėl pareiškėjas privalėjo ištisas dienas praleisti kameroje nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui šiuo aspektu grindė tuo, kad buvo leidžiama išeiti tik 1 valandą per parą pasivaikščioti į lauką. Pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė, nes pareiškėjas neneigia, kad teisė pasivaikščioti kiemelyje pagal nacionalinius teisės aktus jam buvo užtikrinta, o pranešime 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir plačiau dėl to nepasisako, nes pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytu aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo nekritikuoja.

42. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad, apskaičiuojant jam tenkantį plotą kameroje, turėjo būti išskaičiuojamas ne tik sanitarinio mazgo, bet ir kito inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, kad Įsakyme Nr. V-124, kuris reglamentuoja vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (3,6 kv. m), nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos, kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

43. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, kuriais nėra pagrindo abejoti, matyti, kad 2015 m. birželio 1 d., 2015 m. birželio 5 d. pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 336, kurios plotas 7,63 kv. m, šioje kameroje pareiškėjui teko apie 3,8 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš bendro kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo plotą, konstatavo vienam asmeniui nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto pažeidimą. 2015 m. gegužės 23–31 d., 2015 m. birželio 2–4 d., 2015 m. birželio 6–7 d., 2015 m. birželio 18–26 d., 2015 m. birželio 30 d.–2015 m. liepos 5 d., 2015 m. liepos 7–12 d. pareiškėjas kartu su dar dviem asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 7,63–8,08 kv. m, šiose kamerose pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į sanitarinio mazgo plotą ir pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį. 2015 m. lapkričio 27–30 d., 2015 m. gruodžio 2–3 d., 2015 m. gruodžio 5–6 d., 2015 m. gruodžio 13 d., 2015 m. gruodžio 17–28 d., 2015 m. gruodžio 30 d.–2016 m. sausio 6 d., 2016 m. sausio 8–20 d., 2016 m. sausio 24–25 d., 2016 m. vasario 6–8 d., 2016 m. vasario 10–24 d., 2016 m. vasario 27–29 d. pareiškėjas kartu su dar 9–10 asmenų buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m (pareiškėjui teko 3,14–3,46 kv. m ploto), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį, tačiau nepagrįstai pripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nes pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m. ploto. Patikslinant pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad minimalaus ploto vienam asmeniui norma (3,6 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrinta iš viso 100 dienų, iš kurių 35 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

44. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas asmeniui tekusį minimalų plotą, iš bendro kameros ploto turėjo atimti sanitarinio mazgo plotą 2 kv. m, o ne 0,56 kv. m. Pareiškėjas šiems argumentams pagrįsti į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių tokį sanitarinio mazgo plotą. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešime „Dėl A. A. skundo“ (b. l. 46–49) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys apie 0,56 kv. m. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiame pranešime nurodytais duomenimis, kurių pareiškėjas nepaneigė.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.).

46. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, objektyviai galėjo būti pažeista 2015 m. balandžio 16 d.–2015 m. rugsėjo 24 d., 2016 m. kovo 2 d.–2017 m. kovo 23 d., 2017 m. kovo 31 d.–2017 m. gruodžio 27 d., iš viso 821 dienas, nes sanitarinis mazgas nevisiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos neužtikrino pakankamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, taip pat patvirtino, kad per kameros durų akutę pareiškėją galėjo stebėti pareigūnai.

47. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumų, diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

48. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

49. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi, kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į nutarties 43 punkte nurodytą patikslinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 841 Eur suma laikytina pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos dydžius (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1612-438/2019, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018, 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018 ir kt.) ir nėra pagrindo jos keisti.

51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė