2017-10-12 Nr. AB-18341-3-61-3-03938-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1746-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03938-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. A., S. A., I. B., G. B., D. C., J. D., J. F., S. G., I. G., kurios teises ir pareigas perėmė E. G., I. I., G. J., D. J., A. J., R. K., D. K., J. L., G. N., J. P., D. P., V. S., G. S., L. S., L. S., I. S., V. V., G. V., N. V., D. K. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. A., S. A., I. B., G. B., D. C., J. D., J. F., S. G., I. G., kurios teises ir pareigas perėmė E. G., I. I., G. J., D. J., A. J., R. K., D. K., J. L., G. N., J. P., D. P., V. S., G. S., L. S., L. S., I. S., V. V., G. V., N. V., D. K. ir R. K. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, kuriai atstovauja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai I. A., S. A., I. B., G. B., D. C., J. D., J. F., S. G., I. G., kurios teises ir pareigas perėmė E. G. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį), I. I., G. J., D. J., A. J., R. K., D. K., J. L., G. N., J. P., D. P., V. S., G. S., L. S., L. S., I. S., V. V., G. V., N. V., D. K. ir R. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais, prašydami priteisti dėl pripažintų prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir jį keitusių įstatymų nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjai nurodė, kad jie yra karjeros valstybės tarnautojai, einantys pareigas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba), kuriems 2009–2013 metais buvo nepagrįstai sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacines klases dydžiai. Pareiškėjai savo reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį grindė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

Taip pat pareiškėjai I. A., S. A., I. B., G. B., D. C., J. D., J. F., S. G., I. G., kurios teises ir pareigas perėmė E. G., I. I., G. J., D. J., A. J., R. K., D. K., J. L., G. N., J. P., D. P., V. S., G. S., L. S., L. S., I. S., V. V., G. V. ir N. V. prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui bei konstituciniams principams. Šių pareiškėjų nuomone, kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kadangi jiems kompensuojamas ne visa ginčo laikotarpiu neišmokėta sumažinto darbo užmokesčio dalis.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuriai atstovauja Valdyba, ir Valdyba (toliau – ir atsakovai) atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti, taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o teismui nusprendus pareiškėjų skundus tenkinti – atidėti teismo sprendimo vykdymą.

Atsakovai nurodė, kad Valdyba, ginčo laikotarpiu apskaičiuodama pareiškėjų pareigines algas ir priedus už kvalifikacines klases, pagrįstai taikė tuo metu galiojusio VTĮ nuostatas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Valdyba, apskaičiuodama pareiškėjams darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjų I. A., S. A., I. B., G. B., D. C., J. D., J. F., S. G., I. G., kurios teises ir pareigas perėmė E. G., I. I., G. J., D. J., A. J., R. K., D. K., J. L., G. N., J. P., D. P., V. S., G. S., L. S., L. S., I. S., V. V., G. V., N. V., D. K. ir R. K. skundus atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., buvo Valdybos valstybės tarnautojai. Pareiškėjams teisės aktų, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, nustatyta tvarka nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Grąžinimo įstatymo nuostatomis bei darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos. Teismas sprendė, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestini, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus, t. y. ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjams bus kompensuota įstatyme nustatyta ne teismine tvarka.

Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad teismui nekilo abejonė, jog Grąžinimo įstatymas gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodyti argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjai I. A., S. A., I. B., G. B., D. C., J. D., J. F., S. G., I. G. teisių ir pareigų perėmėjas E. G., I. I., G. J., D. J., A. J., R. K., D. K., J. L., G. N., J. P., D. P., V. S., G. S., L. S., L. S., I. S., V. V., G. V., N. V., D. K. ir R. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti jiems dėl pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai VTĮ įstatymo ir jį keitusių įstatymų nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; 2) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio nuostatoms bei konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

2. Pareiškėjai 2016 m. birželio 14 d. patikslintame skunde pateikė išsamius argumentus ir motyvus bei pateikė įrodymus apie pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas grąžintinas darbo užmokesčio sumas, iš kurių matyti, kad pagal Grąžinimo įstatymo nustatytą kompensavimo mechanizmą bus kompensuojama tik dalis pareiškėjams neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio, tačiau pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir visai nevertinęs pareiškėjų pateiktų įrodymų, jog Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o kompensavimo dydžiai yra netinkami, nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir atmetė pareiškėjų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo minimame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 akcentuota, kad įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydį požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

3. Valstybė, Grąžinimo įstatyme nustatydama kompensavimo mechanizmą, neužtikrino Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingo apmokėjimo už darbą principo, nes kompensuojama tik maža dalis sumažinto darbo užmokesčio. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio nuostatoms, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams bei neatitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuotos neproporcingo valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimo masto sampratos. Be pareiginės algos koeficiento mažinimo, ginčo laikotarpiu buvo taikoma kita papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – priedų už kvalifikacines klases mažinimas. Pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases mažinimo priemonių taikymas lėmė neproporcingą valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimo mastą.

4. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo turinio akivaizdu, kad jis pripažino, jog visas valstybės tarnautojų algų mažinimo mastas, išskyrus valstybės tarnautojo pareiginės algos bazinio dydžio (450 Lt) nustatymą, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir buvo neproporcingas, neužtikrinantis teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo. Valstybė, priimdama Grąžinimo įstatymą, tik formaliai įgyvendino Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytas valstybės tarnautojų pažeistas konstitucines teises ir nustatė tokį darbo užmokesčio grąžinimo mechanizmą, kuris iškreipė patirtų praradimų teisingo kompensavimo sampratą ir mastą, neužtikrino asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, tuo sumenkindama asmenų pasitikėjimą valstybe ir teise. Valstybės tarnautojai turėjo teisėtą lūkestį, kad jų atlyginimai bus kompensuojami teisingai ir ta apimtimi, kuria juos prarado dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų taikymo. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas grąžinimo mechanizmas yra parengtas taip, kad asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, būtų kompensuota kuo mažesnė prarasta darbo užmokesčio dalis, neatsižvelgiant į konstitucinę asmens teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei iš Konstitucijoje įtvirtinto nuosavybės teisės principo kylančią teisę reikalauti, kad būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas).

5. Valstybė, Grąžinimo įstatyme nustatydama kompensavimo mechanizmą, išskyrė atskiras asmenų grupes ir pati nesilaikė nediskriminavimo principo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje, nes įstatymais buvo nuspręsta grąžinti (kompensuoti) visą dėl krizės negautą pensijos dalį. Be to, valstybė, Grąžinimo įstatymu nustačiusi kompensavimo mechanizmą, nenuosekliai laikosi savo pačios įtvirtintų principų dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo, nes 2002–2003 metais sumažintas darbo užmokestis valstybės tarnautojams buvo grąžintas visa apimtimi. Dėl Grąžinimo įstatymo taikymo susidaro situacija, kai vieniems valstybės tarnautojams grąžinama proporcingai didesnė prarasta dalis, kitiems – mažesnė prarasta dalis, o tam tikrais atvejais valstybės tarnautojai, kuriems buvo neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, teoriškai netgi būtų skolingi, nes grąžintini dydžiai yra neigiami.

6. Valstybė įteisino darbo užmokesčio dalies grąžinimą už visą ginčo laikotarpį, taip pripažindama savo neteisėtus veiksmus už visą ginčo laikotarpį, todėl dėl neteisėtų valstybės veiksmų prarasta atlyginimo dalis turėtų būti teisingai kompensuojama už visą ginčo laikotarpį.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuriai atstovauja Valdyba, ir Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovų teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės teisingą ir teisėtą sprendimą, nes pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus tam tikrų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai nurodytose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Atsakovai pažymi, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nors pareiškėjai ir pateikė teismui argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, pažeidžiamos pareiškėjų teisės, teismas padarė teisingą išvadą, jog teismas neturi teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos, nes ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjams bus kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta ne teismine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjai skunde laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, nes pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio dalis arba praradimai iš viso nebus kompensuoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes pareiškėjams nėra atlyginamas visas darbo užmokestis už faktiškai atliktą darbą, o jie yra įgiję teisę į darbo užmokestį, todėl turi lūkesčius ir pagrindą tikėtis apmokėjimo už darbą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundo reikalavimus priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjų pozicija, kad jiems turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

Kaip jau minėta, pareiškėjai šioje byloje savo reikalavimus priteisti teismo sprendimu darbo užmokesčio nepriemoką grindė tuo, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jiems bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos arba praradimai iš viso nebus kompensuoti. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjams teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemoka (jos dalis) turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad nagrinėjant pareiškėjų skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (karjeros valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl sutiktina su atsakovų pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju negalima remtis ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes pirmosios instancijos teismo nurodytose bylose pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai.

Dėl pareiškėjų nurodomų aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą nėra apeliacijos dalykas, t. y. pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas nesikreipti į Konstitucinį Teismą nėra skundžiamas apeliacine tvarka.

Kaip jau minėta, pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėjai prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos, kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjų patirti praradimai, neprieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjai, siekdami pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti deklaratyvūs teiginiai apie teisę į teisingą atlygį ir nurodyti Konstitucinio Teismo išaiškinimai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Pareiškėjų akcentuojamas pensijų kompensavimas ir 2002–2003 metais sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas visa apimtimi nėra susijęs su dėl 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kilusiu ginču ir nepagrindžia, jog turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjų pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro R. Š. raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina / negrąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. A., S. A., I. B., G. B., D. C., J. D., J. F., S. G., E. G., perėmusio I. G. teises ir pareigas, I. I., G. J., D. J., A. J., R. K., D. K., J. L., G. N., J. P., D. P., V. S., G. S., L. S., L. S., I. S., V. V., G. V., N. V., D. K. ir R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė