2013-10-07 Nr. AB-6026-3-62-3-01095-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1267/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01095-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir P. P., pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 17 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. vasario 14 d. parašė prašymą Alytaus PN direktoriui, prašydamas perkelti jį į lengvąją grupę. Drausmės komisijoje (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 21 d. buvo svarstomas klausimas dėl pareiškėjo perkėlimo į lengvąją grupę, tačiau šis svarstymas vyko pažeidžiant galiojančius teisės aktus: 1) Drausmės komisijos posėdyje nebuvo psichologo išvados, nors tai numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 138 straipsnio 4 punkte; 2) pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su Komisijos sprendimu, kaip tai numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 243 punkte; 3) Komisijos pirmininkas, sekretorius ir Komisijos nariai nepasirašė protokolo, kaip tai numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 244 punkte; 4) Komisija neturėjo teisės priimti sprendimo. Pareiškėjas paaiškino, jog dėl pažeidimų Komisijos posėdžio metu 2012 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Alytaus PN direktorių. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 13 d. gavo Alytaus PN direktorius raštą Nr. 8-9178, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 28 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas). Pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. spalio 5 d. iš Departamento gavo raštą Nr. 25-4392, kuris patvirtina, kad pareiškėjo pretenzijos dėl 2012 m. vasario 21 d. Drausmės komisijos posėdžio yra pagrįstos. Toks pareigūnų veikimas, neveikimas yra kerštas už pareiškėjo 2012 m. vasario 15 d. skundą Nr. 6-P-193.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis ir teigė, jog buvo pažeisti jo interesai, užkirstas kelias teisingam ir progresyviam bausmės vykdymo principui, sumažėjo galimybė būti paleistam į laisvę anksčiau laiko, atimta galimybė turėti geresnes kalinimo sąlygas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog nuteistojo perkėlimas iš vienos grupės į kitą neatliekamas pagal nuteistojo prašymą, o sprendžiamas Drausmės komisijos, kuri nutaria, ar siūlyti pataisos įstaigos direktoriui nuteistąjį perkelti iš vienos grupės į kitą, ar ne. Drausmės komisijos (sudaryta 2010 m. gruodžio 28 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-333) narių sudėtyje yra ir Alytaus PN Psichologinės tarnybos viršininkė, kuri, atsižvelgdama į nuteistojo psichologinį vertinimą, pateikia žodinę išvadą ir rekomendaciją dėl siūlymo perkelti nuteistąjį iš vienos grupės į kitą. To, kad būtų teikiama rašytinė išvada šiuo klausimu, BVK 138 straipsnis ir kiti teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.

Atsakovas pažymėjo, kad 2012 m. vasario 14 d. prašymo Alytaus PN direktoriui (registruoto 2012 m. vasario 15 d., Nr. 6-P-194) kitoje pusėje pareiškėjas parašu 2012 m. vasario 21 d. patvirtino, jog su protokolu susipažino, taip pat jis 2012 m. kovo 14 d. gavo šio protokolo kopiją ir atsakymą į savo 2012 m. vasario 14 d. prašymą, todėl jo argumentai, kad jis nebuvo supažindintas su Alytaus PN Drausmės komisijos protokolu atmestini. Drausmės komisijos kompetencijoje, be visų kitų funkcijų, yra nuteistųjų perkėlimas iš vienos drausmės grupės į kitą, kaip nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 237–246 punktuose.

Atsakovas teigė, jog pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiais Alytaus PN veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Alytaus PN bei jų pareigūnų veiksmų. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo P. P. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi CK 6.246–6.249, 6.271 straipsniais, BVK 140 straipsnio 1, 9 dalimis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 68, 236, 239, 240, 245 punktais ir darė išvadą, kad nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia teisę Drausmės komisijai svarstyti ir priimti sprendimą jai pataisos įstaigos direktoriaus pavestu klausimu, tačiau jos priimtas sprendimas pataisos įstaigos direktoriui nėra privalomas.

Teismas nustatė, jog Alytaus PN direktorius 2012 m. vasario 15 d. rezoliucija pareiškėjo 2012 m. vasario 14 d. prašyme pavedė Drausmės komisijai svarstyti pareiškėjo perkėlimo į lengvąją grupę klausimą. Drausmės komisija 2012 m. vasario 21 d. išnagrinėjo jai pavestą klausimą bei protokoliniu nutarimu (sprendimu) nutarė nesiūlyti pataisos namų direktoriui pareiškėją perkelti iš paprastosios grupės į lengvąją grupę. Alytaus PN direktorius 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. 8-3038 atsakė pareiškėjui į jo 2012 m. vasario 14 d. prašymą dėl perkėlimo į lengvąją grupę.

Sprendime nustatyta, kad Drausmės komisijos 2012 m. vasario 21 d. posėdžio protokolas Nr. 36 pasirašytas posėdyje dalyvavusių komisijos narių ir sekretoriaus, tačiau nepasirašytas Drausmės komisijos pirmininko (posėdžio pirmininko) V. L., todėl teismas sprendė, kad Drausmės komisijos 2012 m. vasario 21 d. posėdžio protokolas Nr. 36 neatitinka Taisyklių 244 punkto.

Teismas nustatė, jog byloje esančio pareiškėjo 2012 m. vasario 14 d. prašymo Alytaus PN direktoriui kitoje pusėje esantis pareiškėjo parašas bei žyma apie susipažinimą nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Drausmės komisijos 2012 m. vasario 21 d. priimtu sprendimu, nes šiame rašte Drausmės komisijos sprendimas nėra išreikštas. Teismo nuomone, minėtame rašte esanti Drausmės komisijos nario rezoliucija „Prieštarauju“ negali būti laikoma Drausmės komisijos sprendimu Taisyklių 243 punkto prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo nesupažindinimo su Drausmės komisijos sprendimu pripažinti pagristais.

Teismas vadovavosi BVK 138 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Psichologinės tarnybos nuostatų, patvirtintų Alytaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-316, 7 punktu. Iš byloje esančio Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 15 d. rašto Nr. 8-5514 teismas nustatė, kad Alytaus pataisos namų psichologinė tarnyba informacijos apie pareiškėjo pristatymą svarstyti dėl perkėlimo į lengvąją grupę iš būrio viršininko negavo, todėl pokalbis nevyko ir išvados nebuvo pateiktos. Drausmės komisijos 2012 m. vasario 21 d. posėdžio protokole Nr. 36 nėra jokių duomenų apie Drausmės komisijos narės Alytaus PN Psichologinės tarnybos viršininkės pateiktą žodinę išvadą dėl siūlymo perkelti pareiškėją į lengvąją grupę. Teismas sprendė, jog Psichologinės tarnybos ar šios tarnybos viršininkės išvada dėl pareiškėjo perkėlimo į lengvąją grupę galimybės nepateikta, tuo pažeistos BVK 138 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Drausmės komisija, pažeisdama nurodytų teisės aktų reikalavimus, netinkamai išsprendė klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo iš paprastosios į lengvąją grupę, todėl pripažino, kad viešojo administravimo institucijos – Alytaus PN – darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.

Sprendime nurodyta, jog, kadangi Drausmės komisija yra pataisos įstaigos direktoriaus patariamoji institucija, jos priimtas sprendimas pataisos įstaigos direktoriui neprivalomas, o nutarimo skirti paskatinimo priemonę – perkėlimą į lengvąją grupę, priėmimas yra pataisos namų direktoriaus prerogatyva (Taisyklių 68, 199, 236, 245 punktai), todėl Drausmės komisijos priimtas sprendimas negali turėti, o šiuo konkrečiu atveju, ir neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo nurodytoms pasekmėms, t. y. pablogėjusioms kalinimo sąlygoms, galimybei išeiti į laisvę anksčiau laiko bei užsitikrinti geresnes kalinimo sąlygas lengvojoje grupėje.

Sprendime pažymėta, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartimi byloje Nr. T-102-448/2012 atmestas Alytaus PN administracijos teikimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos namų. Šios nutarties turinys patvirtina, kad paskatinimo priemonių skaičius esminės įtakos teikimui dėl lygtinio pareiškėjo paleidimo svarstyti neturėjo, nes pagrindinis šio teikimo atmetimo motyvas buvo silpni pareiškėjo socialiniai ryšiai, neigiama psichologo charakteristika bei labai didelė pakartotinio nusikaltimo rizika.

Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai (duomenys apie pareiškėjui skirtas nuobaudas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartis) nepatvirtina neturtinės žalos atsiradimo fakto bei priežastinio ryšio tarp Alytaus PN pareigūnų (Drausmės komisijos narių) veiksmų ir pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų.

III. Pareiškėjas P. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 17 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad, kadangi laukė teismo sprendimo dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, turėjo interesą pagerinti savo reputaciją. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartyje buvo vertinamos visos nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės. Pareiškėjas teigia, jog, kadangi Alytaus PN darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo darbo kokybė (pareiškėjas buvo atleistas iš darbo), pareiškėjas susirgo ir pateko į nedirbančiųjų būrį, kuriame taip pat patyrė neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjo teigimu, tai įrodo priežastinį ryšį tarp išgyvenimų ir kitokio pobūdžio nepatogumų, yra visos sąlygos būtinos civilinei atsakomybei atsirasti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime teigia, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nėra nurodęs, kokiais konkrečiais Alytaus PN veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nėra nurodęs jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Alytaus PN bei jų pareigūnų veiksmų, kadangi, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjo visi teisėti prašymai buvo patenkinti, o netenkinti tik neteisėti reikalavimai. Pareiškėjas neįrodė, kad Alytaus PN tariamai neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas lėmė tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta didelė neturtinė žala, tokios žalos faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto pinigais (17 000 Lt), priteisimas pareiškėjui P. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos, 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

Apibendrinant pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, konstatuotina, kad pareiškėjas šioje byloje turėjo nurodyti neteisėtus Alytaus pataisos namų ar/ir jų pareigūnų veiksmus, aplinkybes ir kriterijus, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pareiškėjas būtent dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui atlygintina pinigais (17 000 Lt), ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė Drausmės komisijos, kuri yra pataisos įstaigos direktoriaus patariamoji institucija, svarstant klausimą dėl nuteistojo perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, neteisėtais veiksmais. Pareiškėjas akcentavo Drausmės komisijos posėdžio, įvykusio 2012 m. vasario 21 d., metu padarytus pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 14 d. kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių, prašydamas pervesti jį į lengvąją grupę. Drausmės komisija 2012 m. vasario 21 d. išnagrinėjo jai Alytaus pataisos namų direktoriaus pavestą klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į lengvąją grupę ir 2012 m. vasario 21 d. protokoliniu nutarimu nutarė nesiūlyti pataisos namų direktoriui pareiškėją perkelti iš paprastosios grupės į lengvąją grupę. Alytaus pataisos namų direktorius 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. 8-3038 atsakė pareiškėjui į jo 2012 m. vasario 14 d. prašymą dėl perkėlimo į lengvąją grupę. Iš šio rašto turinio matyti, kad Alytaus pataisos namų direktorius nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į lengvąją grupę, remdamasis motyvais, kurie buvo nurodyti Drausmės komisijos posėdžio metu pareiškėjui.

Nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, kad nuteistųjų perkėlimas iš paprastosios į lengvąją grupę atliekamas, kai nuteistasis atitinka Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus. Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriama paskatinimo priemonė: perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę. Ši paskatinimo priemonė gali būti taikoma nuteistiesiems, atlikusiems ne mažiau kaip vienerius metus, o nepilnamečiams, atlikusiems ne mažiau kaip šešis mėnesius paskirtos bausmės. Bausmių vykdymo kodekso 141 straipsnio 9 dalis nustato, kad paskatinimas, kuriuo nuteistasis perkeliamas į lengvąją arba paprastąją grupę, skiriamas pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 236 punktą Drausmės komisija yra pataisos įstaigos direktoriaus patariamoji institucija. Jos posėdžiai organizuojami pataisos įstaigos direktoriaus arba Komisijos pirmininko pavedimu, apie būtinybę pataisos įstaigos Drausmės komisijai svarstyti klausimus (išskyrus imperatyvą, numatytą Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 240 punkte) sprendžia pataisos įstaigos direktorius (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 239, 240 punktai). Pažymėtina, kad Drausmės komisijos sprendimas (teikimas) pataisos įstaigos direktoriui nėra privalomas (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 245 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Drausmės komisijos 2012 m. vasario 21 d. posėdžio protokolas Nr. 36 nepasirašytas Drausmės komisijos pirmininko (posėdžio pirmininko) V. L., ir todėl jis neatitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 244 punkte keliamų reikalavimų, kad nebuvo laikytasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 243 punkto nuostatos, kuri nustato, jog po Drausmės komisijos balsavimo nuteistasis pakviečiamas į Drausmės komisijos posėdį ir supažindinamas su komisijos sprendimu pasirašytinai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog 2012 m. vasario 21 d. Drausmės komisijoje buvo pateikta Psichologinės tarnybos ar šios tarnybos viršininkės išvada dėl pareiškėjo perkėlimo į lengvąją grupę galimybės, todėl sprendė, kad tokia išvada nebuvo pateikta ir tuo buvo pažeistos Bausmių vykdymo kodekso 138 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Drausmės komisija, pažeisdama anksčiau nurodytų teisės aktų reikalavimus, netinkamai išsprendė klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo iš paprastosios į lengvąją grupę, ir pripažino, kad viešojo administravimo institucijos – Alytaus pataisos namų – darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nustatė Alytaus pataisos namų darbuotojų neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodydamas aplinkybes, susijusias su jam padaryta neturtine žala, teigė, kad minėti Alytaus pataisos namų darbuotojų veiksmai padarė tiesioginę įtaką jo teisėms, laisvėms ir interesams, nes jis laukė teismo dėl lygtinio paleidimo ir turėjo interesą gauti trečią paskatinimą, t. y. pervedimą į lengvąją grupę, ir šis paskatinimas yra reikšmingas teisingai ir progresyviai vykdyti bausmę, nes daro įtaką charakteristikai. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistųjų, priskirtų lengvajai grupei, teisinė padėtis skiriasi nuo paprastos grupės, nes turi tam tikrų lengvatų (skambutis kiekvieną dieną ir t. t.). Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartyje dėl lygtinio paleidimo pažymėta apie paskatinimus ir paprastąją grupę, o dėl to sumažėjo galimybė būti paleistam anksčiau laiko. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Drausmės komisija, svarstydama jo pervedimą, jį vertino kaip antrarūšį subjektą, kuriam negalioja įstatymai, o posėdžio tikslas buvo ne išnagrinėti klausimą pagal jo prašymą, o parodyti savo valdžią ir pareiškėją pažeminti, kad jis ateityje nerašytų skundų ir prašymų. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gegužės 17 d. buvo atleistas iš darbo ir pervestas į nedirbančiųjų nuteistųjų lokalųjį sektorių, būdamas paprastoje grupėje susidūrė su problema dėl miegamosios vietos, buvo nubaustas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiama, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta priteisiant pinigus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto bei priežastinio ryšio tarp Alytaus pataisos namų pareigūnų (Drausmės komisijos narių) veiksmų bei pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, t. y. kad nėra visų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciniame skunde ir papildomuose paaiškinimuose (atsiliepime į atsiliepimą) nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu yra ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, konstatuoja, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažinti nepagrįsta ir neteisėta ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Įvertinus šioje byloje pateiktus įrodymus nėra pagrindo pripažinti, kad tarp Drausmės komisijos narių veiksmų ir pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad jis nebuvo perkeltas į lengvąją grupę iš paprastosios, t. y. pareiškėjui nebuvo paskirta paskatinimo priemonė, kad pareiškėjui yra pablogėjusios buvimo Alytaus pataisos namuose sąlygos, yra priežastinis ryšys. Kaip jau buvo minėta, ne Drausmės komisija sprendžia, ar nuteistajam skiriama minėta paskatinimo priemonė, o Alytaus pataisos namų direktorius. Pažymėtina, kad byloje nebuvo nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jei Drausmės komisija nebūtų padariusi pirmosios instancijos teismo nurodytų pažeidimų, pareiškėjui būtų buvusi paskirta minėta paskatinimo priemonė, kad Alytaus rajono apylinkės teismas būtų pareiškėją lygtinai paleidęs iš Alytaus pataisos namų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartyje yra nurodyta, jog pareiškėjas atlieka bausmę paprastoje grupėje, kad 2 kartus skatintas, tačiau ne dėl šių priežasčių netenkintas teikimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos namų. Nutartyje nurodyta, kad nuteistasis teistas 10 kartų, visos jo padarytos nusikalstamos veikos, už kurias teistas, yra tyčinės, nuteistasis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, tačiau tai nedarė įtakos nuteistojo elgesio kaitai, kadangi jis ir toliau darė analogiškus tyčinius nusikaltimus. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai yra labai silpni, psichologas pareiškėją charakterizuoja neigiamai, nes pakartotinio nusikaltimo rizika vertinama kaip aukšta bei nuteistajam dar liko atlikti didelė bausmės dalis – net 1 metai ir 3 mėnesiai.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodo, kad Drausmės komisija savo veiksmais panaikino pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jis buvo diskriminuojamas, tačiau atsižvelgiant į Drausmės komisijos funkcijas, jos reikšmę Alytaus pataisos namų direktoriui sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į lengvąją grupę, nėra pagrindo sutikti su šiais pareiškėjo argumentais. Šių pareiškėjo argumentų nepatvirtina ir gausiai cituojamos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų ištraukos.

Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad pareiškėjo nurodomi ir pirmosios instancijos teismo nustatyti netinkami Drausmės komisijos narių veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus išgyvenimus, įtampą, neigiamas emocijas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, gilius. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė