P-502-25-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P502-25/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01416-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012 pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuotieji asmenys - V. D., J. A. D., dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą ir patikslintu skundu prašė:

1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. spalio 22 d. įsakymo Nr.02-05-6690 dalį ir tos pačios dienos Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14175, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės L. J. į J. J. 2 ha žemės, ir Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14176, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės N. J. į buvusio savininko J. J. 2,63 ha žemės; 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau - ir Nacionalinė žemės tarnyba) Kauno rajono žemėtvarkos skyrių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atkurti nuosavybės teises A.

J. į buvusią K. J. žemę, esančią Dievogalos k., Zapyškio sen., Kauno raj., bei į P. D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo teta A. J., mirus jos vyrui K. J., paveldėjo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius Dievogalos k., Zapyškio sen, Kauno raj. K. J. prie nurodytų pastatų iki nacionalizacijos turėjo 8 ha žemės. Mirus A. J., jos palikimą pagal testamentą paveldėjo pareiškėjas, kuris yra jos turto ir teisių perėmėjas.

A. J., dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. turėtą 8 ha žemę, Kauno rajono žemėtvarkos tarnybai buvo padavusi prašymą. Taip pat ji padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo P. D. 2,85 ha žemę pagal 2001 m. gruodžio 20 d. Alytaus apskrities viršininko patvirtintą išvadą. A. J. 1994 m. vasario 28 d. Kauno rajono Zapyškio apylinkės tarybos sprendimu buvo paskirta 2 ha asmeninio ūkio žemės. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. sausio 22 d. buvo pakviestas į Zapyškio kadastrinės vietovės žemės reformos projekto svarstymą, kuriame paaiškėjo, kad K.

J. priklausiusios žemės dalyje yra projektuojami žemės sklypai V. D. ir B. S.. Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos veiksmai buvo apskųsti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri skundo netenkino, nurodydama, kad D. žemės sklypas yra privati žemė, paveldėta po N. J. ir L. J. mirties, tačiau nebuvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. A. J. turėjo teisę gauti ginčijamoje vietoje žemės sklypą ne tik kaip asmeninio žemės sklypo naudotoja ir teisės atkurti nuosavybės teises į P. D. žemę turėtoja, bet ir kaip K. J. sutuoktinė, įgijusi teisę atkurti nuosavybės teises į jo turėtą žemės sklypą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos“ (toliau - ir Tvarka) 22 punktas nustato, kad kaimo vietovėje prie vienkiemių savininkams grąžinama ne mažiau kaip 3 ha žemės naudmenų.

Nurodė, kad 2011 m. vasario 2 d. gavo ginčijamą sprendimą ir įsakymą, kurie yra neteisėti ir naikintini. J. J. (J.) mirė 1933 metais ir 1940 metais jau nebuvo žemės savininku. Iš 1992 m. sausio 15 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymos Nr. 03-2-J matyti, kad jis žemės savininkas buvo dar 1928 metais, o jau 1936 metais žemės savininku įrašyti J. J. (J.) įpėdiniai. Kadangi J. J. (J.) 1940 metais nebuvo žemės savininkas, nei L. J., nei N. J. nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos. 1940 metais žemės savininkas buvo A. J. vyras K.

J., todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į jo valdytą 8,12 ha žemę. Posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jo tetai A. J. grąžinta tik 0,68 ha, o ne 2 ha žemė. Žemė, esanti prie A. J. sodybos, buvo išdalinta J. vaikams. Iki nacionalizacijos buvo atlikti žemės matavimai, kuriuos tvarkė šeimos galva - K. J.. A. J. po K. J. mirties buvo ištekėjusi, t. y. kurį laiką buvo V., tačiau tai neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui. Be to, A. J. negrąžinta visa jos tėvo žemė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog Kauno valstybinio archyvo 1993 m. birželio 12 d. pažymėjime Nr. J-108 „Dėl žemės“ nurodyta, kad 1927 m. lapkričio 19 d. Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, žemės rūšiavimo komisijos 1927 metų nutarimų knygoje savininku įrašytas J. J., Zapyškio valsčiuje, Dievogalos sen., turėjęs 8,12 ha žemės. Kauno apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtinio archyvinio fondo dokumentuose 1945-1946 metais Zapyškio valsčiuje, Dievogalos k., ūkinėje knygoje įrašytas J. K. (J.) ūkis. Šeimos narių sąraše įrašyti asmenys: J. K., J. - šeimos galva, J. T., J. A., J. V.. Nurodyta, kad nerasta informacijos apie K. J. Zapyškio valsčiuje, Dievogalos k., iki 1940 metų turėtą žemę bei kada jis ją įsigijo (b. 1. 13). Iš Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. sausio 15 d. archyvo pažymėjimo Nr. 03-2-J matyti, kad žemės tvarkymo projekto 1936 m. spalio 24 d. protokole įrašyti sklypo Nr. 11 savininkai - J. J. (J.) įpėdiniai. Remdamasis nurodytų dokumentų visetu teismas padarė išvadą, kad mirus J. J. (J.) nebuvo konkrečiai nustatytas jo teisių perėmėjas ir naujasis žemės savininkas. Nors byloje esantys rašytiniai dokumentai nesuteikia informacijos, kas po J. J. (J.) mirties iki nacionalizacijos buvo žemės savininkas, tačiau teismas šio skundo ribose minėtos aplinkybės negali vertinti kaip ginčijamų aktų neteisėtumo ir naikinimo pagrindo. Teismas laikėsi pozicijos, kad J. J. (J.) mirė nepalikęs testamento, kuriame būtų konkrečiai nurodytas jo teisių ir pareigų perėmėjas, todėl ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis faktu, kad iki 1933 metų žemės savininkas buvo J. J. (J.). Be to, pareiškėjas V. S., ginčydamas administracinius aktus, nenurodo jokių kitų jų neteisėtumą pagrindžiančių argumentų ir nepateikia tai patvirtinančių įrodymų.

Nurodo, kad N. J., A. R., L. J. (J. J. dukros) ir J. J. (J. J. sūnaus Vinco žmona) pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. (J.) iki nacionalizacijos turėtą 10,50 ha žemės plotą, esantį Dievogalos k., Zapyškio vals., Kauno apskr. Iš Nuosavybės teisės atkūrimo bylos Nr. 604 matyti, kad N. J. 2001 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 52/14176 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,63 ha žemės (b. 1. 8), A. R. Kauno apskrities viršininko 1999-03-03 sprendimu Nr. 52/9668 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,62 ha žemės (b. 1. 36), L. J. Kauno apskrities valdytojo 1995 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 52-558 atkurtos nuosavybės teisės į 0,63 ha žemės ir Kauno apskrities viršininko 2001 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 52/14175 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos į 2 ha žemės ir J. J. 2001 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 52/14177 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05- 6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,62 ha žemės (b. 1. 7). Iš Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. rugsėjo 15 d. pažymų Nr. 271, Nr. 270 ir Nr. 272 dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų, matyti J. J. (J.) turėtos žemės paskyrimo subjektai ir konkretus jiems tenkantis žemės dydis. Todėl, remiantis išdėstytų aplinkybių visetu, teismas konstatavo aplinkybę, kad minėtiems asmenims nuosavybės teisės į J. J. (J.) žemę buvo atkurtos.

Teismas, remdamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, atsižvelgė į tai, kad neginčytinas faktas, jog K. J. buvo J. J. (J.) sūnus ir faktiškai taip pat turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (b. 1. 10), tačiau, kadangi mirė 1987 m. gegužės 28 d., jis nebegalėjo pasinaudoti teise dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. 1992 m. spalio 27 d. pateikė Kauno rajono Zapyškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises (Nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 3-19, b. 1. 3). A. J. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą išduotas 1993 m. liepos 9 d., todėl ji, kaip K. J. sutuoktinė ir paveldėtoja, turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tokią teisę galėjo realizuoti tik tol, kol juridiškai išlaikė K. J. sutuoktinės (našlės) statusą (b. 1. 24).

Remdamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 3.7 straipsnio 2 dalimi ir 3.49 straipsniu, konstatavo, jog tam, kad A. J. turėtų teisę į K. J. tenkančią nuosavybės teisių atkūrimo dalį į J. J. (J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę, ji neturėjo sudaryti naujos santuokos. Kaip matyti, A. J. po sutuoktinio K. J. mirties, 1991 metais sudarė naują santuoką su R. V. ir pakeitė pavardę į V. (b. 1. 64). Tai reiškia, kad įstatymo 2 straipsnio prasme, pasibaigus santuokai su K.

J. dėl jo mirties ir A. J. sudarius naują santuoką, pasibaigė visi turtiniai ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės jų teisės ir pareigos. Todėl A. J. pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti laikoma pretendente į J. J. nuosavybės teise turėtos žemės susigrąžinimą, nes įstatymas nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisę į turtą savininko vaiko sutuoktiniui, kai šis sudaro naują santuoką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2003 V.

Č. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A2-143/2007).

Konstatavo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas V. S. yra tetos A. J. teisių perėmėjas. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi. Todėl, jei asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra praradęs tam tikrą teisę, jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šios teisės negali įgyti, t. y. negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6- 212/2007). Tai reiškia, kad A. J. susituokus su R. V. ir netekus teisės atkurti nuosavybės teisių į J. J. (J.) sūnui K. J. tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, tokios teisės neteko ir pareiškėjas V. S.. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių pareiškėjo reikalavimas dėl sprendimų ir įsakymų panaikinimo yra nepagrįstas, o reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus įpareigojimo atkurti nuosavybės teises A. J. į buvusią K. J. žemę yra išvestinio pobūdžio.

Teismas nurodė, kad iš Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 3-19 esančios Alytaus apskrities viršininko administracijos išvados matyti, kad A. J. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 2,85 h; buvusio savininko P. D. valdytos žemės. A. J. 2002 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą. 2010 m. birželio 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-6277 patvirtintame Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte A. J. Dievogalos k. suprojektuoti 0,5074 ha namų valdos ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypai. Minėtu įsakymu buvo įgyvendinta A. J. prašyme išreikšta valia, t.y. jai suformuotas namų valdos žemės sklypas ir asmeninio ūkio žemės sklypas. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. žemę yra įgyvendinamas; todėl reikalavimas dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių atkurti nuosavybės teises A. J. į P. D. žemę, teismo vertinimu, yra nepagrįstas ir išankstinio pobūdžio.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Nustatė, kad pareiškėjas siekia įrodyti, kad 1940 m. įvykdytos nekilnojamojo turto nacionalizacijos metu visą J. J., mirusio 1933 m., nekilnojamąjį turtą valdė jo sūnus K. J., o vienintelė K. J. turto paveldėtoja - pareiškėjo teta A. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylos išsprendimui reikšmės neturėjo, kadangi pirmiausiai yra nustatytina, ar A. J., kaip K. J. turto paveldėtoja, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į J. J. ar K. J. (šiuo atveju nėra esminė aplinkybė, į kurio savininko) nuosavybės teise valdytą turtą.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kt.), bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus - teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, kitaip tariant, subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -143/2007).

Įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnis (redakcija, galiojusi prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu) numatė, kad buvusiam savininkui mirus nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Sąvokos „sutuoktinis“ paaiškinimas įstatyme nepateiktas, tačiau ši sąvoka, ją vartojant nuosavybės teisių atkūrimo kontekste, yra išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143/2007. Šioje nutartyje, pasitelkus Civilinio kodekso trečiosios knygos, reglamentuojančios šeimos santykius, nuostatas (3.7 straipsnio 2 dalies, 3.49 straipsnio) išaiškinta, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjo teta A. J. po buvusio turto savininko K. J. mirties sudarė santuoką su R. V. ir prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo metu buvo praradusi teisę pretenduoti į K. J. turėtą žemę. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu A. J. buvo nutraukusi santuoką su R. V., neatkuria A. J. K. J. sutuoktinės statuso. Taigi ji prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu negalėjo būti laikoma K. J. sutuoktine ir tuo pačiu negalėjo pretenduoti į jo turėtą turtą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Dėl skundo prašymo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybos Kauno rajono skyrių atkurti nuosavybės teises A. J. į P. D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis reikalavimas yra išankstinio pobūdžio, todėl atmestinas.

IV. Pareiškėjas 2012 m. spalio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje A444-2383-12.

Pareiškėjas nurodo, kad J. J. nebuvo asmuo, į kurio žemę galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, kadangi jis buvo miręs 1933 m., ir žemės nacionalizavimo metu nebuvo žemės savininkas. Taip pat tvirtina, kad buvo pažeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, kad į asmeninio ūkio žemę nuosavybės teisės neatkuriamos. Nurodo, kad pažeistos ne tik teisės atkurti nuosavybės teises į K. J. turėtą žemę, bet ir asmeninio ūkio žemės sklypo naudotojos teisės. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išankstinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą (II t., b. l. 17–19). Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad J. J. buvo miręs 1933 m., todėl nebuvo asmuo, į kurio žemę galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, kadangi žemės nacionalizavimo metu nebuvo žemės savininkas.

Lietuvos valstybinio archyvo pateiktoje pažymoje (I t., b. l. 41) nurodyta, kad 1936 m. protokole įrašytas sklypo Nr. 11 savininkas - J. J. įpėdiniai, pavardės nenurodytos. Toje pačioje pažymoje nurodyta, kad 1942 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis Kauno apskrities Zapyškio valsčiaus Dievogalos kaimo gyventojo J. K. buto-ūkio lape įrašyti – J. K., J. T., J. V., J. A. ir A.. Kauno valstybinio archyvo pažymoje (b. l. 13) yra nurodyta, jog 1945-1946 m. Zapyškio valsčiuje, Dievogalos kaimo ūkinėje knygoje įrašytas J. K. ūkis, taip pat įrašytas šeimos narių sąrašas. Pažymėta, kad daugiau duomenų apie K. J. Dievogalos kaime iki 1940 metų turėtą žemę bei apie tai, kada K. J. įsigijo žemę, nerasta. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendime, kuriam pritarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų galima spręsti, jog J. J. mirė nepalikęs testamento, kuriame būtų konkrečiai nurodytas jo teisių ir pareigų perėmėjas, todėl ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis faktu, kad iki 1933 m. žemės savininku buvo J. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismo išvada yra pagrįsta ir yra priimta remiantis protingumo bei teisingumo principu, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visetą, nėra akivaizdus esminis materialinės teisės normų pažeidimas, todėl nėra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėjas tvirtina, kad buvo pažeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, kad į asmeninio ūkio žemę nuosavybės teisės neatkuriamos.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 6), taip pat skunde Nacionalinei žemės tarnybai (b. l. 14) nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra suteiktas prie A. J. priklausančios sodybos, o ne jos teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kad nuosavybės teisės L. J. ir N. J. būtų atkurtos A. J. asmeninio ūkio teritorijoje, todėl šis argumentas teisėjų kolegijos vertinamas kaip nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. žemę yra išankstinio pobūdžio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje šioje byloje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. žemę yra išankstinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą priėjo atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-6277 patvirtintą Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame A. J. Dievogalos k. suprojektuoti 0,5074 ha namų valdos ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypai. Tokia teismų išvada, atsižvelgiant į nuosavybės teisų atkūrimo proceso sudėtingumą, vertintina kaip pagrįsta, taigi nėra akivaizdus esminis materialinės teisės normų pažeidimas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012 pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuotieji asmenys - V. D., J. A. D., dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė