2017-11-29 Nr. BB-7037-1-40-9-00099-2013-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-323-895/2017

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00099-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.2;

2.1.2.6; 2.2.1.9; 2.2.4.4; 2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam A. K.,

nuteistojo gynėjui advokatui Gintarui Ruseckui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį ir 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu nukentėjusiosios V. A. apeliacinis skundas atmestas, o Šiaulių apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo V. M. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies – panaikinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis, kuria A. K. išteisintas pagal BK 232 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. K. nuteistas pagal BK 232 straipsnį 40 MGL dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. K. nuteistas pagal BK 232 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešai žodžiu ir raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį Šiaulių apygardos teismo teisėją V. M. dėl jo veiklos, t. y. dėl to, kad Šiaulių apygardos teismo teisėjas V. M., nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-113-300/2012, kurioje A. K. dalyvavo kaip kaltinamojo R. G. gynėjas, 2012 m. gruodžio 6 d. priėmė nutartį už nepagarbą teismui esant neblaiviam posėdžio metu advokatą A. K. nušalinti nuo bylos nagrinėjimo, A. K., suprasdamas, kad jo perduodama informacija taps žinoma ir kitiems asmenims, 2013 m. vasario 11 d. apie 16.50 val., paskambinęs telefonu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos poskyrio viršininkui T. Urbonavičiui, pranešė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. darbe yra girtas ir gali girtas vairuoti transporto priemonę, taip tyčia viešai žodžiu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos.

1.1. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2013 m. rugsėjo 12 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, surašė ir tą pačią dieną Šiaulių apylinkės teismui įteikė pareiškimą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. teismo patalpose galėjo būti neblaivus, galėjo švęsti teismo posėdžių sekretorės V. A., teisėjo V. M. gimtadienius, švęsti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimą atsisakyti nagrinėti A. K. teikimą, kurio nagrinėjimo metu dalyvavo ir teisėjas V. M., dėl teisėjo V. M. elgesio pareiškė, kad „teisėjo V. M., kilusio iš mažo miestelio, bet tapusio Šiaulių apygardos teismo teisėju, Teisėjų garbės teismo nariu, charakterio bruožai susiformavo dėl šio virsmo iš mažo į didelį proporcingai jo statuso pasikeitimui ir pasireiškia kelis šimtus kartų didesne arogancija, neregėto dydžio orumu (t. y. savo vertės suvokimu) ir proporcingai arogancijai ir orumui kelis šimtus kartų didesniu pažeminimu, patirtu besitikrinant neblaivumą, bei neatitaisomu pažeminimu Teisėjų etikos komisijoje, svarstant mano teikimus dėl jo elgesio“, taip tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos.

1.2. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2013 m. rugsėjo 19 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, surašė ir išsiuntė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo nariui Valentinui Mazuroniui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. 2013 m. vasario 11 d. darbe galėjo būti neblaivus ir galėjo per valandą „išsiblaivinti visiems žinomais būdais“, taip tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos.

1.3. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2014 m. liepos 31 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, surašė ir tą pačią dieną Šiaulių apylinkės teismui įteikė skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad blaivumo testą 2013 m. vasario 11 d. atliko ne teisėjas V. M., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tokią tikrovės neatitinkančią informaciją pakartojo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje surašytame 2014 m. rugpjūčio 13 d. skunde, kurį 2014 m. rugpjūčio 14 d. įteikė Šiaulių apylinkės teismui, taip tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos.

2. Abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalys dėl A. K. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka neskundžiamos.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 11 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1–3 dalis, 232 straipsnį) ir padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo kaip kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2, 3 dalys). Be to, šis teismas nukrypo nuo teismų praktikos.

3.2. Pasak kasatoriaus, teismas nuteisė jį pagal BK 232 straipsnį, nenustatęs visų būtinųjų šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Atsakomybė asmeniui pagal šį baudžiamąjį įstatymą kyla tada, kai jis pažemina teisingumą vykdantį teisėją dėl jo veiklos. Taigi teisėjas turi būti užgauliai pažeminamas posėdžio metu, posėdžių salėje, pasitarimų kambaryje dėl vykdomo teisingumo. Teismas konstatavo, kad teisėjas V. M. vykdė teisingumą, t. y. dėl kasatoriaus priėmė 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį nušalinti jį nuo gynybos kitoje baudžiamojoje byloje, ir kad kasatorius neva dėl šios teisėjo veiklos vykdant teisingumą jį užgauliai pažemino 2013 m. vasario 11 d. skambindamas į policiją, 2013 m. rugsėjo 12 d. pateikdamas pareiškimą ir 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. siųsdamas skundus. Tačiau šiuo atveju teisėjo vykdyto teisingumo laikas (2012 m. gruodžio 6 d.) nesutampa su skambinimo policijai ir pareiškimo bei skundų surašymo datomis ir nėra duomenų apie tuo laiku teisėjo vykdytą teisingumą. Kasatorius pažymi, kad pranešime telefonu ir pareiškime policijai, taip pat skunduose nėra duomenų apie teisėjo veiklą vykdant teisingumą, šį požymį teismas nustatė ne iš kasatoriaus skambučio policijai, pareiškimo ar skundų turinio, o iš 2013 m. sausio 17 d. ir 2013 m. vasario 25 d. jo rašytų teikimų Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kurių surašymu jis nebuvo kaltinamas. Nuteistojo nuomone, nustatydamas šį nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį, teismas rėmėsi jo teisėtai atliktais veiksmais, surašant teikimus Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Remdamasis šiais teikimais, teismas nustatė ir kasatoriaus tyčią, neatskleisdamas jos turinio, tik nurodydamas, kad teikimų surašymas patvirtina jo siekį bet kokia kaina užgauliai pažeminti teisėją V. M. dėl jo veiklos vykdant teisingumą, t. y. priimant 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį nušalinti jį nuo gynybos kitoje baudžiamojoje byloje. Taigi šios teismo išvados yra grindžiamos prielaidomis.

3.3. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog iš R. G. pasakojimo, kurio metu neatmestina, kad buvo pavartotas pasakymas, jog teisėjas V. M. vartė akis, A. K. pats padarė išvadą apie teisėjo girtumą ir tuo remdamasis konstatavo, kad jis tyčia melagingai, t. y. iškraipydamas R. G. jam pateiktos informacijos turinį ir žinodamas, kad teisėjas yra blaivus, iškvietė policiją. Kasatoriaus nuomone, tokia jo veika atitinka Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 186 straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, numatančią atsakomybę už žinomai melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą. Pagal teismų praktiką sąžiningas asmens pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminantis veiksmas ar žeminančių žinių paskleidimas net ir civilinės atsakomybės prasme (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Kad asmens sąžiningas kreipimasis į teisėsaugos institucijas ir pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nepripažintinas asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimu, nes asmuo, pateikdamas tam tikrą informaciją, yra įsitikinęs tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turi tikslą apginti, jo manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitus asmenis, pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015. Net ir padarydamas prielaidą, kad neatmestina, jog pokalbio metu R. G., pasakodamas apie teismo posėdį, pavartojo pasakymą, kad teisėjas V. M. vartė akis, o išvadą, jog tai rodo teisėjo girtumą, padarė pats kasatorius, teismas privalėjo nustatyti, kad jis (kasatorius) buvo įsitikinęs, jog teisėjas yra blaivus, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, tačiau tai visiškai neatitinka jo viso bylos proceso metu duotų parodymų. Kasatorius mano, kad užgauliu teisingumą vykdančio teisėjo pažeminimu dėl jo veiklos gali būti laikomi tik tokie kaltininko veiksmai, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti, kad jie yra nukreipti į teisingumą vykdantį teisėją dėl jo veiklos, o ne į viešąją tvarką, kuri yra ATPK 186 straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo objektas.

3.4. Kasatorius mano, kad jo veiksmai dėl pareiškimo pateikimo policijai ir skundų surašymo atitinkamoms institucijoms pagal teismo nustatytus objektyviuosius požymius atitinka ATPK 1861 straipsnį, kuriame numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą. Šiame ATPK straipsnyje, kitaip negu BK 232 straipsnyje, teisėjo autoriteto žeminimas nesiejamas su teisingumą vykdančio teisėjo vykdoma veikla. Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismo konstatuoti jo žeminantys teisėją ir užgaulūs teiginiai niekaip nesusiję su teisingumo vykdančio teisėjo V. M. vykdoma veikla. Kita vertus, Lietuvių kalbos instituto pateiktoje specialisto išvadoje konstatuota, kad tik viename iš jam inkriminuotų raštų – 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškime Šiaulių apylinkės teismui – surašytas tekstas yra žeminančio asmenį (bet ne teismą) pobūdžio, tai iš dalies galėtų atitikti ATPK 1861 straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo požymį, bet ir tai tik tokiu atveju, jei būtų konstatuota, kad, pažemindamas nukentėjusįjį kaip asmenį, kartu pažemino jį kaip teisėją.

3.5. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 232 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektas yra teisingumas. Tačiau jo pareiškime ir skunduose pateikta informacija neturi nieko bendra su teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo veikla, įvertinus jų turinį, tikrąją jų prasmę, matyti, kad jie buvo nukreipti į neteisėtus kitų pareigūnų, susijusių su šia istorija, veiksmus ir jų įvertinimą, o ne į teisėjo V. M. elgesio įvertinimą. Be to, pareiškimas ir skundai buvo pateikti ne teisėjo V. M. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje jis gynė R. G., o ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, iškeltoje kasatoriui dėl teisėjo V. M. šmeižimo (šioje byloje teisėjo V. M. statusas buvo nukentėjusiojo, o ne teisėjo), o skambutis policijai dėl tikėtino nukentėjusiojo neblaivumo ir transporto priemonės vairavimo išgėrus nesusijęs apskritai su jokia V. M. vykdoma teisingumo veikla, jo vedama byla (šiuo atveju V. M. statusas buvo vairuotojo ir galimo ATPK pažeidėjo).

3.6. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. skunde, adresuotame įvairioms institucijoms, jis išdėstė savo prielaidą, kaip neteisėtais pareigūnų veiksmais buvo padėta V. M. išvengti administracinės atsakomybės ir kokiu būdu per valandą išsiblaivindamas V. M. galėjo tai padaryti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas šią kaltinimo dalį, rėmėsi iš konteksto ištrauktais ir viso skundo turinio neatitinkančiais teiginiais, o tai rodo, kad bylos įrodymai buvo išnagrinėti neišsamiai ir šališkai.

3.7. Pasak nuteistojo, apeliacinio teismo išvados dėl 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. skundų taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl šios kaltinimo dalies jis nuteistas ne už savo teiginius, o už prokuroro išgalvotus ir kaltinamajame akte surašytus teiginius. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog skundai buvo pateikti teismams, kad šie įvertintų Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Povilaičio veiksmų teisėtumą (o ne nukentėjusiojo V. M.) jam iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl teisėjo V. M. šmeižimo (BK 154 straipsnis), juose neminimos nei asmens, atlikusio ar neatlikusio testą, pareigos, nei pavardė. Pasinaudodamas savo procesinėmis teisėmis, kasatorius skunduose atskleidė prokuroro neteisėtus veiksmus, siekdamas palankaus procesinio rezultato (bylos nutraukimo) baudžiamojoje byloje, kurioje buvo įtariamas šmeižimu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nuteistojo skundų pagrįstumą ir juose nurodomų prokuroro A. Povilaičio veiksmų neteisėtumą, nes dėl šmeižimo (BK 154 straipsnis) paliko galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nuteistasis pažymi, kad skunduose kėlė abejones dėl atlikto testo, kaip įrodymo apie asmens blaivumą, baudžiamajame procese patikimumo. Šios abejonės kilo dėl to, kad testas buvo atliktas praėjus 4–5 valandoms, kai R. G. matė nukentėjusįjį V. M., tikėtina, neblaivų, savanoriškas blaivumo testas atliktas ne medicinos įstaigoje, kaip tai numato teisės aktai, o VPK patalpose, ši patikra neužfiksuota blaivumo tikrinimo žurnale, nėra jokio kito blaivumo patikrą atlikusio asmens tapatybės nustatymą patvirtinančio protokolo ar kito dokumento.

3.8. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, privalėjo patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, net jeigu to nebuvo prašoma apeliaciniuose skunduose, tačiau, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, to nepadarė. Bylos duomenimis, ikiteisminis tyrimas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (dėl pareiškimo ir skundų) ir pagal BK 232 straipsnį (dėl pranešimo telefonu, pareiškimo ir skundų) nebuvo pradėtas, ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis dėl šių veikų ir jų epizodų neužregistruotas generalinio prokuroro nustatyta tvarka, taip pažeidžiant BPK 166 straipsnio 3 dalies nuostatas. Byloje nėra jokio procesinio dokumento (skundo, pareiškimo, pranešimo apie nusikalstamą veiką ar kt.), iš kurio prokuroras būtų nustatęs nusikalstamų veikų, nurodytų BK 154 ir 232 straipsniuose, požymius. Ikiteisminis tyrimas dėl BK 232 straipsnyje nurodytos veikos padarymo (dėl 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. skundų) apskritai nebuvo pradėtas ir atliekamas, jam dėl to nebuvo pareikšti įtarimai, tyrimas nebuvo užbaigtas kaltinamuoju aktu, inkriminuojant šią veiką. Jam buvo inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 232 straipsnį dėl pirmiau nurodytų skundų tik 2016 m. rugsėjo 22 d. prokuroro prašymu dėl kaltinime nurodytų veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo baudžiamojoje byloje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pasak nuteistojo, ikiteisminio tyrimo metu prokuroro veiksmai, atlikti pažeidžiant esmines BPK 169 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, laikytini neteisėtais. Dėl šių pažeidimų buvo suvaržyta kasatoriaus, kaip įtariamojo, teisė būti skubiai ir nuodugniai informuotam apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad turėtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7, 8 dalys).

3.9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo padaryta BPK 102 straipsnio, 176 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų pažeidimų. Pirmosios instancijos teisme kasatorius nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. birželio 21 d.–liepos 10 d. ir 2015 m. gegužės 10 d.–rugpjūčio 5 d. laikotarpiais, nepratęsus ir neatnaujinus ikiteisminio tyrimo terminų, buvo atliekami teisiškai reikšmingi procesiniai veiksmai ir priimami procesiniai sprendimai. Pavyzdžiui, 2015 m. liepos 23 d. kasatoriui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, tą pačią dieną jis buvo apklaustas kaip įtariamasis, o byla su 2015 m. gruodžio 14 d. kaltinamuoju aktu 2016 m. vasario 1 d. perduota į teismą.

Kadangi prokuroras atliko procesinius veiksmus nepratęsęs ar neatnaujinęs ikiteisminio tyrimo termino, jų metu gauti duomenys negalėjo būti naudojami baudžiamajame procese. Taigi kaltinamasis aktas surašytas neteisėtai, nes jame suformuluotas kaltinimas pagal įtarimą, kuris nebuvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu; kaltinamajame akte surašyti duomenys apie nusikalstamą veiką neatitinka teisėtai ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. rugsėjo 12 d. pranešime apie įtarimą nurodytų duomenų, kuriuo kasatoriui buvo pareikštas įtarimas tik pagal BK 154 straipsnį dėl vieno veikos epizodo.

Tai reiškia, kad kasatorius buvo apkaltintas tuo, kuo nebuvo įtariamas. Taip buvo pažeistos BPK 188 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias iki kaltinamojo akto surašymo įtariamasis turi būti apklaustas, pranešus jam apie įtarimą, ir 219 straipsnio reikalavimas prokurorui kaltinamajame akte remtis išimtinai galutiniame įtarime esančiais duomenimis apie nusikalstamą veiką, įtariamojo poziciją dėl pareikštų įtarimų ir pan. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad paskutinis prašymas pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą surašytas 2015 m. gruodžio 8 d., o terminas paskutinį kartą buvo pratęstas iki 2016 m. sausio 10 d.

Tačiau iki paskutinės pratęsto ikiteisminio tyrimo termino dienos jam nebuvo įteiktas 2015 m. gruodžio 14 d. kaltinamasis aktas, nors tai prokuroras privalėjo padaryti iki bylos perdavimo teismui (BPK 220 straipsnio 4 dalis). Baudžiamoji byla buvo perduota apylinkės teismui su neįteiktu jam kaltinamuoju aktu, pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui. Taip apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs, ar buvo laikomasi ikiteisminio tyrimo pratęsimo bei atnaujinimo tvarkos, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, nes rėmėsi neteisėtu būdu gautais ikiteisminio tyrimo duomenimis, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes.

Dėl to buvo pažeista jo teisė, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis), nes pagal BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį ikiteisminio tyrimo trukmė dėl nesunkaus nusikaltimo turėjo būti ne ilgesnė kaip šeši mėnesiai, o ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi beveik trejus metus. Taip pat kasatorius nurodo, kad pradinis įtarimas jam buvo pareikštas 2013 m. rugsėjo 12 d. dėl teisėjo V. M. šmeižimo, paskambinant 2013 m. vasario 11 d. į policiją ir pranešant apie teisėjo V.

M. neblaivumą ir galimą jo vairavimą, esant neblaiviam. 2014 m. lapkričio 5 d. prokuroras surašė galutinį pranešimą apie įtarimą, tačiau įteikė jį tik 2015 m. liepos 23 d. Nepaisant to, kad jam nebuvo pranešta, kuo jis įtariamas, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. liepos 23 d. prokuroras atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 ir 232 straipsniuose (dėl telefoninio pranešimo ir pareiškimo policijai, skundų institucijoms), kurios aprašytos 2014 m. lapkričio 5 d. pranešime apie įtarimą.

Tai reiškia, kad nurodytu laikotarpiu prokuroras neatliko pareigos paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams atskleisti nusikalstamą veiką, o ne rinkti duomenis apie veiką, apie kurią nežinoma įtariamajam, nes pats pranešimo apie įtarimą pobūdis suponuoja prokurorui pareigą pranešti apie įtarimą įtariamajam, o ne surašyti jį ir įsegti į bylą. Taip buvo padaryti BPK 2 ir 187 straipsnių pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 4 dalyje, 44 straipsnio 7, 8 dalyse.

3.10. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio nagrinėjimo teisme ribų, nuteisdamas jį pagal BK 232 straipsnį už skundų pateikimą institucijoms, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad teisėjo vardą žeminančios, negatyvios tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas institucijoms patvirtina akivaizdų A. K. siekį bet kokiomis priemonėmis pakenkti teisėjo V. M. garbei ir reputacijai; toks A.

K. elgesys, įvertinus visų pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste, nepalieka abejonių dėl A. K. tyčios užgauliai pažeminti teisėją V. M. dėl jo veiklos įgyvendinant teisingumą, t. y. dėl A. K. priimtos šiam nepalankios 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties kitoje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu kaltinamajame akte tokios faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos, t. y., kad skunduose institucijoms užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos – dėl A. K. atžvilgiu priimtos šiam nepalankios 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties kitoje baudžiamojoje byloje.

Taip teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, dėl to buvo suvaržyta jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), teisė suprantama kalba, skubiai ir nuodugniai būti informuotam apie pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), dėl to jis negalėjo apsiginti nuo to, kuo nebuvo kaltinamas. Be to, šis teismas išėjo ir už apeliacinių skundų ribų, nes skunduose nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su V.

M. vykdytu teisingumu, kurias apeliantai prašė patikrinti. Tik prokuratūros skunde buvo teigiama, kad turi būti pripažinta, jog teisėjas V. M. buvo užgauliai žeminamas, skleidžiama apie jį tikrovės neatitinkanti informacija dėl teisėjo darbinės veiklos. Tačiau nuosprendyje atsirado teiginiai, kad teisėjo vardą žeminančios, negatyvios tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas institucijoms patvirtina akivaizdų kasatoriaus siekį bet kokiomis priemonėmis pakenkti teisėjo V. M. garbei ir reputacijai ir toks jo elgesys, įvertinus visų pirmiau nurodytų aplinkybių kontekstą, nepalieka abejonių dėl jo tyčios užgauliai pažeminti teisėją V.

M. dėl jo veiklos įgyvendinant teisingumą, t. y. A. K. atžvilgiu priimtos šiam nepalankios 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties kitoje baudžiamojoje byloje. Kasatorius mano, kad teismas, darydamas tokias išvadas, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą, pagal kurį byla turi būti patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

3.11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių (vietos, laiko, būdo, padarinių ir kt.), nuosprendyje yra aprašyta veika, dėl kurios yra išteisintas, tačiau nenurodyta, už ką yra nuteistas, taip pat nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus ar kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus (specialisto išvadą Nr. E-16-11, Šiaulių apygardos teismo teisiamojo posėdžio 2012 m. gruodžio 12 d. protokolą, kuriame užfiksuotas kasatoriaus atsiprašymas, adresuotas teismui ir proceso dalyviams, dėl savo elgesio 2012 m. gruodžio 6 d. posėdžio metu, kasatoriaus parodymus, kuriuose jis nuosekliai aiškino, kad teisėjui V. M. nejautė jokio priešiškumo, keršto, kad jo atsiprašė posėdžio metu dėl savo netinkamo elgesio), paneigiančius BK 232 straipsnyje nurodytos veikos požymių (tarp jų ir tyčios apšmeižti ar pažeminti teisėją) buvimą jo veiksmuose. Be to, nuspręsdamas panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 334 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, t. y. įvykdyti BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus nurodyti nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, tačiau to nepadarė.

3.12. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis šališkai ir neteisėtai surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaltinamuoju aktu (jo patikslinimu), kuris surašytas iš esmės iškraipant jo pareiškimų ir skundų teiginius arba juos pakeičiant prokuroro išgalvotais teiginiais, nepareiškus jam įtarimų dėl kaltinamajame akte inkriminuotų veikų. Teismas tinkamai neįvertino, kad ikiteisminį tyrimą byloje atliko Šiaulių apygardos prokuratūra, kurios procesinės veiklos teisėtumo priežiūrą vykdo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai, tarp jų ir teisėjas V. M. Baigiamajame ikiteisminio tyrimo etape ikiteisminį tyrimą atliko, kaltinamąjį aktą surašė, valstybinį kaltinimą abiejų instancijų teismuose palaikė prokuroras S. Kulikauskas, kuris keletą metų dirbo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų padėjėju, t. y. tame pačiame skyriuje, kaip ir teisėjas V. M. Šiaulių apylinkės teismas nusišalino nuo jo baudžiamosios bylos nagrinėjimo vien tuo pagrindu, kad dirba teritorijoje, kurioje teismo procesinių veiksmų ir sprendimų teisėtumo instancinę kontrolę ir priežiūrą vykdo Šiaulių apygardos teismas, tarp jų ir teisėjas V. M.. Šias aplinkybes kasatorius nuolat akcentavo viso bylos proceso metu, reikšdamas tuo pagrindu nušalinimus tiek prokurorui S. Kulikauskui, tiek tuo metu buvusiam vyriausiajam prokurorui A. Povilaičiui, kuris šiuo metu pažemintas pareigomis dėl neteisėtos įtakos darymo pavaldiems prokurorams. Teismas turėjo įvertinti Šiaulių apygardos prokuratūros surinktus duomenis ir šališkumo aspektu, o to nepadarydamas pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagal kurias kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos ikiteisminio tyrimo proceso teisėtumo

4. Kasatorius tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 232 straipsnį nebuvo pradėtas, dėl BK 232 straipsnyje nurodytos veikos padarymo (dėl jo 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. skundų įvairioms institucijoms) jam nebuvo pareikštas įtarimas, tyrimas nebuvo užbaigtas kaltinamuoju aktu, inkriminuojant šią veiką. Be to, nuteistojo teigimu, nepratęsus ir neatnaujinus ikiteisminio tyrimo terminų, buvo atliekami teisiškai reikšmingi procesiniai veiksmai ir priimami procesiniai sprendimai, t. y. 2015 m. liepos 23 d. jam, kaip įtariamajam, įteiktas pranešimas apie įtarimą, tą pačią dieną jis buvo apklaustas, o byla su 2015 m. gruodžio 14 d. kaltinamuoju aktu 2016 m. vasario 1 d. perduota į teismą. Pasak kasatoriaus, kaltinamasis aktas surašytas neteisėtai, nes jame suformuluotas kaltinimas pagal įtarimą, kuris nebuvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo grįsti savo išvadų šiais neteisėtu būdu gautais duomenimis. Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

4.1. Patikrinus bylos medžiagą matyti, kad 2013 m. vasario 18 d. pareiškimu teisėjas V. M. kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2013 m. vasario 11 d. policijoje gauto melagingo pranešimo. Patikrinęs gautus duomenis, prokuroras A. Mirnas (Mirnyj) surašė tarnybinį pranešimą, kad V. M. pareiškime nurodytos aplinkybės atitinka nusikalstamos veikos, nurodytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymius, jame vyriausiasis prokuroras 2013 m. vasario 21 d. užrašė rezoliuciją dėl šios veikos pradėti ikiteisminį tyrimą, 2013 m. rugsėjo 12 d. A. K. buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą. Šio tyrimo metu paaiškėjus, kad A. K. pateikė skundus dėl V. M. ir kitoms institucijoms ir kad A. K. pranešimas telefonu policijai bei skundai yra susiję su teisėjo V. M. veikla vykdant teisingumą, 2014 m. lapkričio 5 d. jam buvo surašytas patikslintas įtarimas dėl kaltinimų padarius, be kita ko, prieš V. M. nusikalstamas veikas, nurodytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 232 straipsnyje. Šis patikslintas pranešimas apie įtarimą A. K. buvo įteiktas 2015 m. liepos 23 d., vėliau jis buvo apklaustas ir šio pranešimo apie įtarimą pagrindu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantis kaltinamasis aktas.

4.2. Priešingai negu teigia nuteistasis, visi proceso veiksmai šios bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų procedūrų; ikiteisminio tyrimo eiga buvo nuolat pratęsiama, nepažeidžiant BPK 176 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kasatoriaus skundo teiginiai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 21 d. iki liepos 10 d. ir nuo 2015 m. gegužės 10 d. iki rugpjūčio 5 d. nebuvo pratęsti ikiteisminio tyrimo terminai, neatitinka tikrovės. Bylos duomenimis, bylą tyrusio prokuroro 2014 m. gegužės 19 d. prašymu ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas iki 2014 m. birželio 21 d. 2014 m. birželio 12 d. nutarimu A. K. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau, nukentėjusiajam V. M. apskundus šį nutarimą, ikiteisminis tyrimas aukštesniojo prokuroro 2014 m. liepos 10 d. nutarimu buvo atnaujintas; šiuo nutarimu ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas vienam mėnesiui (iki 2014 m. rugpjūčio 10 d.). Nuo nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo iki jo panaikinimo nevyko jokie procesiniai veiksmai. Pasisakant dėl 2015 m. gegužės 10 d.–rugpjūčio 5 d. laikotarpio, matyti, kad, einant į pabaigą ikiteisminio tyrimo terminui, kuris turėjo baigtis 2015 m. gegužės 10 d., prokuroras 2015 m. gegužės 5 d. kreipėsi su prašymu pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą ir jis buvo pratęstas iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. Po to terminas buvo pratęsiamas du kartus, paskutinį kartą – iki 2016 m. sausio 10 d., kaltinamasis aktas buvo surašytas 2015 m. gruodžio 14 d., šiuo procesiniu dokumentu ir buvo užbaigtas ikiteisminis tyrimas.

4.3. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nepažeidžiant BPK reikalavimų, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gauti teisėtais būdais ir jie galėjo būti naudojami baudžiamajame procese.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės ir A. K., kaip įtariamojo, teisių užtikrinimo šios bylos proceso metu

5. Kasatorius teigia, kad dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, dėl per vėlai įteikto patikslinto pranešimo apie įtarimą ir kaltinamojo akto neįteikimo iki bylos perdavimo teismui buvo suvaržyta jo, kaip įtariamojo, teisė būti skubiai ir nuodugniai informuotam apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

5.1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla pagal padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos atskleidimo galimybes nebuvo sudėtinga, pripažįsta, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje užtruko gana ilgai – dvejus metus devynis mėnesius 23 dienas, o bylos procesas pirmosios instancijos teisme buvo pakankamai operatyvus – nuo bylos gavimo teisme iki nuosprendžio priėmimo truko dešimt mėnesių 12 dienų. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, prie ikiteisminio tyrimo pailginimo labai prisidėjo A. K. pasirinkta gynybos strategija.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo neturi pareigos bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir padėti joms spartinant savo baudžiamosios bylos procesą, jam taip pat negali būti priekaištaujama dėl naudojimosi nacionalinėje teisėje numatytomis teisinės gynybos priemonėmis, tačiau jo elgesys yra objektyvus veiksnys, galintis nulemti proceso pailginimą, už kurį valstybė neatsako (2007 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Pêcheur prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 16308/02).

Nagrinėjamoje byloje A. K. daug kartų reiškė nušalinimus bylą tyrusiems prokurorams, taip pat teikė prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą, skundė prokuroro surašytus pranešimus apie įtarimą, dėl to byla ne kartą buvo siunčiama į Generalinę prokuratūrą ir teismus. Be to, A. K. akivaizdžiai vilkino ikiteisminį tyrimą ir kitais būdais. Iš 2014 m. lapkričio 18 d. prokuroro tarnybinio pranešimo matyti, kad 2014 m. lapkričio 18 d. atvykusiam A. K. į prokuratūrą buvo pranešta apie tai, kad 2014 m. lapkričio 5 d. yra surašytas patikslintas pranešimas apie įtarimą, tačiau A.

K., motyvuodamas prokuroro šališkumu, atsisakė jį priimti, su juo susipažinti ir būti apklausiamas. Vėliau ne kartą prokuroras derino su įtariamuoju susitikimo laiką tiek telefonu, tiek elektroniniu paštu, buvo siunčiami jam ir šaukimai, tačiau šis neatvykdavo. Po ilgų derinimų A. K. patikslintas pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2015 m. liepos 23 d., t. y. daugiau kaip po aštuonių mėnesių. Tačiau parodymus A. K. duoti atsisakė, teigė tai padarysiantis tik po to, kai gaus visų bylos dokumentų kopijas. Gavęs visos bylos kopiją, A.

K. sutiko duoti parodymus 2015 m. rugsėjo 17 d., tačiau apklausa po 1 val. 15 min. buvo nutraukta, A. K. pareiškus, kad jis turi išvykti į Vilnių į bylos nagrinėjimą. 2015 m. rugsėjo 30 d. A. K. atvyko į prokuratūrą, bet atsisakė duoti parodymus nedalyvaujant gynėjui. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo sudaryta daug galimybių duoti parodymus, buvo imtasi veiksmų suderinti datas su jo pasirinktu gynėju L. Šileriu, kuris, susitarus su A. K., nė viename procesiniame veiksme nedalyvavo, prokuroras nusprendė, kad įtariamasis vengia duoti parodymus, todėl priėmė sprendimą baigti ikiteisminį tyrimą, surašė ikiteisminio tyrimo pabaigimo protokolą ir pateikė šį jam susipažinti.

5.2. Teisėjų kolegija, nenustačiusi nepagrįstų delsimų, neturi pagrindo konstatuoti, kad bylos procesas ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam A. K. truko nepateisinamai ilgai. Kadangi prie užsitęsusio ikiteisminio tyrimo pailginimo iš esmės prisidėjo A. K., nepripažintina, kad jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista.

5.3. Remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, iš kurių akivaizdžiai matyti priežastis, kodėl daugiau kaip aštuonis mėnesius A. K. nebuvo įteiktas patikslintas pranešimas apie įtarimą, nėra pagrindo išvadai, kad dėl to buvo suvaržytos jo teisės būti skubiai ir nuodugniai informuotam apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Šios teisės nebuvo suvaržytos ir tada, kai A. K. iki bylos perdavimo teismui nebuvo įteiktas kaltinamasis aktas. Iš prokuroro 2016 m. sausio 12 d. tarnybinio pranešimo ir kitų bylos duomenų matyti, kad, 2015 m. gruodžio 14 d. surašius kaltinamąjį aktą, A. K. registruotu paštu jo kontoros adresu buvo išsiųsti šaukimai atvykti į prokuratūrą, buvo bandoma susisiekti elektroniniu paštu ir telefonu, tačiau nepavyko. Gavęs informaciją, kad 2016 m. sausio 12 d. advokatas A. K. dalyvauja teismo posėdyje Šiaulių apygardos teisme, prokuroras bandė prieš teismo posėdį tiek koridoriuje, tiek teismo salėje A. K. įteikti kaltinamąjį aktą, tačiau šis į prokurorą visiškai nereagavo. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog kaltinamasis aktas iki išsiunčiant bylą į teismą nebuvo įteiktas ne dėl prokuroro neveiklumo, o dėl to, kad A. K. visokiais būdais vengė, kad jam būtų įteiktas kaltinamasis aktas.

Dėl A. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 232 straipsnį

6. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi, pasak kasatoriaus, teismas nuteisė jį pagal BK 232 straipsnį, nenustatęs visų būtinųjų šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

6.1. Pagal BK 232 straipsnį atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos.

6.2. BK 232 straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 476/2014).

6.3. Baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal šį BK straipsnį kyla tada, kai jis užgauliai pažemina teisingumą vykdantį teismą ar teisėją dėl jo veiklos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismas ar teisėjas gali būti užgauliai pažeminti ne tik posėdžių salėje per bylų nagrinėjimą, bet ir po bylos išnagrinėjimo, pavyzdžiui, užgaulia forma išsakant savo nuomonę dėl teisėjo veiksmų, jo asmeninių savybių, teikiant įvairioms institucijoms raštus, kuriuose yra melaginga teisėjo garbę, orumą žeminanti informacija, ar kitokiu būdu (pavyzdžiui, žodžiu melagingai pranešant apie teisėjo padarytą nusikaltimą ar administracinį nusižengimą) paskleidžiant tokio pobūdžio informaciją. Šiuo atveju, sprendžiant dėl BK 232 straipsnio taikymo, būtina nustatyti, kad tokie veiksmai, užgauliai žeminantys teismą ar teisėją, buvo padaryti kaip kaltininko atsakas teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Šie veiksmai gali pasireikšti ne tik užgauliu teisėjo žeminimu tiesiogiai jį siejant su kaltininką netenkinančio sprendimo priėmimu, bet ir kaip kerštas už tokį sprendimą, skleidžiant melagingą teisėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją.

6.4. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014, 2K-573-976/2015).

6.5. Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 386-489/2016).

6.6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 232 straipsnio 1 dalį už tai, jog suprasdamas, kad jo perduodama informacija taps žinoma ir kitiems asmenims, 2013 m. vasario 11 d. apie 16.50 val. paskambinęs telefonu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos poskyrio viršininkui T. Urbonavičiui, pranešė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog teisėjas V. M. darbe yra girtas ir gali girtas vairuoti transporto priemonę. Taip pat pagal šį BK straipsnį kasatorius nuteistas už tai, kad vėliau surašė ir pateikė įvairioms valstybės institucijoms 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškimą, 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. skundus, kuriuose nurodė, kad V. M. teismo patalpose galėjo būti neblaivus, kad blaivumo testą 2013 m. vasario 11 d. atliko ne teisėjas V. M. (2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. skundai).

6.7. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisėjas V. M. 2012 m. gruodžio 6 d., t. y. iki minėtos informacijos apie jį paskleidimo, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje A. K. dalyvavo kaip kaltinamojo R. G. gynėjas, priėmė nutartį už nepagarbą teismui esant neblaiviam posėdžio metu advokatą A. K. nušalinti nuo bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad būtent dėl šio teisėjo V. M. sprendimo vykdant teisingumą A. K. įvairioms institucijoms paskleidė teisėją V.

M. žeminančią informaciją. Su tokia motyvuota, įrodymų viseto analize pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Tai, kad tokia informacija buvo skleidžiama ne teismo posėdžio salėje ar ji nebuvo tiesiogiai skirta teisėjo V. M. 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties užgauliam vertinimui, savaime nešalina kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės pagal BK 232 straipsnį. Kaip minėta, teismas ar teisėjas gali būti užgauliai pažeminti ne tik posėdžių salėje per bylų nagrinėjimą, bet ir po bylos išnagrinėjimo, pavyzdžiui, teikiant įvairioms institucijoms raštus, kuriuose yra melaginga teisėjo garbę, orumą žeminanti informacija, ar kitokiu būdu (pavyzdžiui, žodžiu melagingai pranešant apie teisėjo padarytą nusikaltimą ar administracinį nusižengimą) paskleidžiant tokio pobūdžio informaciją.

Šiuo atveju, sprendžiant dėl BK 232 straipsnio taikymo, būtina nustatyti, kad tokie veiksmai, užgauliai žeminantys teismą ar teisėją, buvo padaryti kaip kaltininko atsakas teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Šie veiksmai gali pasireikšti ne tik užgauliu teisėjo žeminimu tiesiogiai jį siejant su kaltininką netenkinančio sprendimo priėmimu, bet ir kaip atsakas į tokį sprendimą, skleidžiant melagingą teisėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją. Būtent iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių galima daryti išvadą, kad minėti kasatoriaus veiksmai skleidžiant melagingą, teisėją V.

M. žeminančią informaciją iš esmės reiškė atsaką į A. K. nušalinimą nuo bylos nagrinėjimo. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 232 straipsnį nešalina ir tai, kad dalis melagingos informacijos buvo pateikta skunduose dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo. Šiuose skunduose, skundžiant tam tikrus, A. K. netenkinančius procesinius sprendimus, kartu toliau buvo skleidžiama melaginga, objektyvių aplinkybių paneigta informacija, kad teisėjas V. M. darbo vietoje buvo neblaivus. Taigi darytina išvada, kad nuteistasis, pateikdamas tokio turinio raštus, suprato, jog viešai raštu išdėstė melagingus, užgaulius teiginius, siekdamas viešai pažeminti teisingumą baudžiamojoje byloje Nr. 1-113-300/2012 vykdžiusį teisėją.

6.8. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad A. K. užgaulaus turinio pareiškimų, skundų turinys buvo prieinamas trečiųjų asmenų ratui: aukštesnių teismų teisėjams, kitiems teismų darbuotojams, taip pat ir kitų valstybės institucijų pareigūnams. Antai 2013 m. rugsėjo 19 d. skundas buvo adresuotas ne tik Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, bet ir Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo nariui Valentinui Mazuroniui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

6.9. Taip pat iš apeliacinės instancijos teismo byloje ištirtų įrodymų matyti, kad kasatorius, pranešdamas policijos pareigūnui apie tai, jog teisėjas V. M. darbe yra girtas ir gali girtas vairuoti transporto priemonę, suvokė, kad ši informacija neatitinka tikrovės. Šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo laikydamasis iš BPK taip pat ir 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorius, jau esant nustatytai aplinkybei, kad teisėjas V. M. 2013 m. vasario 11 d. darbo vietoje buvo blaivus, savo 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškime, 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. skunduose ir toliau skleidė melagingą informaciją, kad V. M. teismo patalpose galėjo būti neblaivus. Taigi darytina išvada, kad A. K., skleisdamas melagingą, teisėją žeminančią informaciją, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė žeminantį, melagingą šios informacijos pobūdį ir norėjo tokią informaciją paskleisti. Nepagrįsti yra ir kasacinio skundo argumentai, kad A. K. veiksmai reiškė asmens sąžiningą kreipimąsi į teisėsaugos institucijas ir pranešimą apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus, o tai, pasak kasatoriaus, nepripažintina asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad žinomai melagingų žinių apie asmens padarytus ar daromus teisės pažeidimus pranešimas negali būti laikomas sąžiningu kreipimusi į teisėsaugos institucijas ir kartu pagrindu, šalinančiu baudžiamąją atsakomybę už nepagarbą teismui. Kaip minėta, šioje byloje ir buvo nustatyta, kad A. K., skleisdamas melagingą, teisėją žeminančią informaciją, suvokė žeminantį, melagingą šios informacijos pobūdį.

6.10. Taip pat kasatorius mano, kad jo veiksmai dėl pareiškimo pateikimo policijai ir skundų surašymo atitinkamoms institucijoms pagal teismo nustatytus objektyviuosius požymius atitinka ATPK 1861 straipsnį, kuriame numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą.

6.11. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad BK 232 straipsnio nuostata įstatymo leidėjas įtvirtina konstitucinių teismo procesinės veiklos garantijų apsaugą ultima ratio – kraštutinėmis priemonėmis, būtent dėl to kvalifikuojant asmens veiksmus kiekvienos atskiros bylos aplinkybes reikia vertinti itin atidžiai veikos pavojingumo aspektu, juolab kad už panašaus pobūdžio veikas yra numatyta ir administracinė atsakomybė. ATPK 1861 straipsnyje buvo numatyta administracinė atsakomybė už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą. Iš BK ir ATPK įtvirtintų minėtų veikų apibūdinimo matyti, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę skiria veikos pavojingumas, taip pat veikos padarymo motyvai, sukeltos teisinės pasekmės. Užgaulumo požymis, kuris skiria baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės, paprastai reiškia didesnį pažeminimo laipsnį, o tai yra susiję su veikos pavojingumo vertinimu. Taigi nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą, kuris yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014).

6.12. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius paskleidė melagingą informaciją dėl teisėjo V. M. tariamai padaryto šiurkštaus drausminio pažeidimo (kad teisėjas V. M. darbo vietoje buvo neblaivus), iš esmės reiškiančią teisėjo vardą žeminantį poelgį, už kurį jis galėjo būti atleidžiamas ir iš pareigų. Taip pat buvo skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, kad blaivumo testą 2013 m. vasario 11 d. atliko ne teisėjas V. M. (2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. skundai), o tai faktiškai reiškė kaltinimą nusikalstamos veikos padarymu. Be to, teisėjo garbę žeminanti informacija buvo skleidžiama ne tik kreipimesi į policiją, bet daugkartiniuose kasatoriaus raštuose: 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškime, 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. skunduose. Visos šios aplinkybės patvirtina tai, kad nuteistojo pareiškimai apie teisėją buvo užgaulūs, reiškiami šiurkščia, teisėjo garbę bei orumą žeminančia forma ir tokie A. K. veiksmai pagal jų pavojingumą laikytini nusikaltimu, o ne administraciniu nusižengimu.

6.13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas A. K. padarytoje veikoje teisingai nustatė BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, išnagrinėjęs visas reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu dėl BK 232 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

7. Kasatorius savo nesutikimą su apeliacinės instancijos apkaltinamuoju nuosprendžiu grindžia ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose ir 331 straipsnio 2 dalyje.

7.1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7.2. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamų sprendimų argumentavimu.

7.3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

7.4. Patikrinus bylos duomenis ir skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė aiškius ir detalius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šis teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, dar kartą ištyrė pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje duotus kaltinamojo A. K., nukentėjusiųjų V. M., V. A., liudytojų R. G. ir kt. parodymus, teisiamajame posėdyje patikrintus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir šių išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištirtų įrodymų visumos pagrindu padarė išvadą, jog byloje esančių įrodymų visumos pakanka konstatuoti, kad A. K. padarė jam inkriminuotą BK 232 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką visa apimtimi kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Toks apeliacinės instancijos teismo konstatavimas, nekeičiant kaltinimo nustatytų aplinkybių, kurios šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra tiksliai išdėstytos, nurodant, kuo A. K. buvo kaltinamas, šiuo konkrečiu atveju laikytinas nuosprendžio surašymo trūkumu, o ne esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu įstatymų garantuotas A. K. teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

7.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. K. išteisinimo pagal BK 232 straipsnį priimta neįvertinus byloje nustatytų aplinkybių bendrame kontekste su kitais bylos duomenimis, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, šią klaidą ištaisė iš naujo įvertindamas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir jų visumos pagrindu, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 2 punktu, priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju tokį sprendimą teismas galėjo priimti neatlikęs įrodymų tyrimo, nes BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, įpareigojanti teisėjus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nereiškia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištirti bylos įrodymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-699/2017). Pirmosios instancijos teismui išsamiai ištyrus visus bylos įrodymus, tačiau tinkamai jų neįvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-648/2017).

7.6. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo prokuratūros surinktus duomenis įvertinti ir šališkumo aspektu ir kad to nepadaręs pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą jo teisę, kad byla būtų išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo. Šiuos teiginius kasatorius grindžia tuo, kad prokuroras S. Kulikauskas keletą metų dirbo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo padėjėju, t. y. tame pačiame skyriuje, kaip ir teisėjas V. M., ir tuo, jog šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai, tarp jų ir teisėjas V. M., vykdo Šiaulių apygardos prokuratūros veiklos teisėtumo priežiūrą.

7.7. Šie kasatoriaus teiginiai atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad šias aplinkybes A. K. ne kartą akcentavo ikiteisminio tyrimo metu, tuo pagrindu reikšdamas prokurorui S. Kulikauskui nušalinimą, ir šis klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais motyvuotai atmetant A. K. skundus. Tokie sprendimai nekvestionuotini. O tai, kad ikiteisminį tyrimą byloje atlikęs prokuroras palaikė valstybinį kaltinimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nėra pažeidimas, to baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia.

7.8. Kasatorius deklaratyviai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio nagrinėjimo ribų ir kad viršijo apeliacinių skundų ribas, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant apeliacinio bylos nagrinėjimo nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Armanas Abramavičius