2019-03-13 Nr. AB-6324-3-61-3-01516-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-288-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01516-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2016 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 10-TE-165 (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – už Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 47, 61.7, 63.2, 63.4, 63.5, 63.6, 63.7 punktų, pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.3 punktų pažeidimą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. liepos 15 d. apie 18 val. 50 min. Molėtų plente vairuodamas automobilį „Audi“, D. A. V. nesuvaldė automobilio ir nuriedėjo į šalikelėje esantį griovį. Pranešimas apie šį įvykį buvo užregistruotas Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) Vilniaus skyriuje 2015 m. liepos 15 d. 18 val. 50 min. pagal J. K. pranešimą. Pareiškėjas patruliuodamas gavo pranešimą apie įvykį bei informaciją, kad liudininkai įtarė, jog automobilį vairavęs asmuo buvo neblaivus ir mėgino pasišalinti. Radijo ryšiu pareiškėjas pranešė budėtojui, jog vairuotojas nesuvaldė automobilio, apgadino tik savo automobilį, pareigūnų paslaugų atsisakė.

4. Vilniaus AVPK 2015 m. liepos 25 d. buvo gautas B. G. B. elektroninis laiškas dėl policijos pareigūnų iš jos tėvo D. A. V. paimto 100 Eur kyšio už eismo įvykio neįforminimą. Ikiteisminis tyrimas dėl šių veiksmų buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų pareiškėjo kaltei pagrįsti. Tačiau atlikus tarnybinį patikrinimą, pareiškėjui ir kartu su juo patruliavusiam pareigūnui buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinio tyrimo išvadoje buvo nepagrįstai konstatuota, kad tarnybinis nusižengimas buvo padarytas neįforminus eismo įvykio ir D. A. V. padaryto administracinio teisės pažeidimo. Paaiškino, kad D. A. V. pareiškėjui ir kartu su juo patruliavusiam pareigūnui paaiškino, kad vairuodamas automobilį užmigo, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir nuvažiavo į griovį, o automobilio apgadinimai yra seni. Buvo matyti žymės kelyje, paliktos nuvažiuojant nuo kelio, nuvažiuojant į griovį, išvažiuojant iš griovio bei įvažiuojant į kelkraštį. Apžiūrėję kelkraštį bei griovį, pareigūnai nerado nieko, kas galėjo būti nutrenkta automobiliu. Apie įvykį nežinojo ir žmonės, buvę už 100 m stovinčiame automobilyje. Nurodė, kad, D. A. V. pasijutus blogai, jis išgėrė savo turimų vaistų, užsigerdamas pareigūnų duotu vandeniu, tačiau nenorėjo, kad būtų iškviesti medikai. Atsisakius medicininės pagalbos, buvo pasiūlyta nuvažiuoti į kitoje kelio pusėje esančią apleistos degalinės teritoriją pailsėti. Asmuo su pareigūnais bendravo nenoriai ir priešiškai, buvo suirzęs, išsiblaškęs. Kadangi nebuvo rasta įrodymų, jog padarytas eismo įvykis, administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas.

5. Nurodė, kad aplinkybė, jog išimtinai tik D. A. V. prisipažinimo pagrindu jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už eismo įvykio padarymą, nepaneigia fakto, jog pareigūnai nežinojo apie padarytą pažeidimą. Teigė, kad D. A. V. veiksmai liudijo apie ketinimą nuslėpti eismo įvykį. Apie įvykį pranešęs asmuo nurodė, kad automobilio vairuotojas renka po įvykio išsibarsčiusias automobilio detales. Mano, kad D. A. V. numuštą kelio ženklą galimai paslėpė. Pažymėjo, kad šios faktinės aplinkybės tarnybinio patikrinimo išvadoje nevertintos. Mano, kad D. A. V., siekdamas pagrįsti savo versiją apie tai, kad pareigūnams buvo žinoma apie padarytą eismo įvykį, o jis įformintas nebuvo tik todėl, kad jis davė kyšį, ikiteisminio tyrimo metu melavo ir privertė savo draugą O. P. duoti melagingus parodymus. Pažymėjo, kad O. P. 2015 m. spalio 26 d. apklausos metu savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad davė melagingus parodymas, paprašytas draugo D. A. V.. Tarnybinio patikrinimo metu buvo kritiškai vertinami pareigūnų parodymai, o ne nuo pat pradžių tiesą įvairiais aspektais stengusio nuslėpti D. A. V. parodymai.

6. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2015 m. liepos 18 d. apie pareigūnų veiksmus pranešusi D. A. V. dukra elektroninį laišką parašė praėjus 8 dienoms. Jos darytos numušto kelio ženklo nuotraukos nepatvirtina, kad pareigūnams apie jį buvo žinoma, nes įvykio metu žolė buvo aukšta, o nuotraukose jau nupjauta. Be to, iš nuotraukų nėra aišku, kokiu atstumu nuo įvykio vietos buvo rastas numuštas kelio ženklas. Pažymėjo, kad įvykio liudininkas J. K. nei pranešime BPC, nei apklausos metu nenurodė, kad buvo nulaužtas kelio ženklas, o tik paaiškino, kad D. A. V. atsitrenkė į stulpą. Ši aplinkybė tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinta. Taip pat nebuvo įvertinti Vieningos policijos pajėgų valdymo sistemos duomenys, kurie liudija apie pareigūnų pastangas išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 7 dalį, pagrindiniai tarnybinio nusižengimo požymiai yra pareigūno padarytas pažeidimas ar pareigų neatlikimas (neveikimas) ir kaltė. Nenustačius kaltės, pareigūno atsakomybė negalima.

7. Atsakovas Vilniaus AVPK pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsiliepime nurodė, kad D. A. V. buvo paskirta administracinė nuobauda dėl sukelto eismo įvykio. Į įvykio vietą atvykęs pareiškėjas ir kitas pareigūnas nesurinko įvykį charakterizuojančios medžiagos ir jo neįformino. Pažymi, kad pareiškėjo teiginius dėl kelio ženklo ieškojimo paneigia pagal savanorišką dokumentų pateikimo protokolą pateiktos B. G. B. nuotraukos, kuriose akivaizdžiai matomas numuštas kelio ženklas, bei J. K. pranešimas, kad automobilis atsitrenkė į stulpą. Šios aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-42253-15. Šio nutarimo pareiškėjas neskundė. Pareiškėjo teiginiai paremti prielaidomis, siekiant pateisinti savo netinkamą veikimą.

9. Atsakovas pažymėjo, kad visi duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ir kartu su juo patruliavęs pareigūnas aplaidžiai vykdė savo pareigas, sąmoningai neišsiaiškino įvykio aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, nenustatė eismo įvykio kaltininko ir nesurašė pastarajam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Akcentavo, kad vyriausiasis patrulis pareiškėjas yra ne vienerių metų patirtį turintis vyriausiasis patrulis, todėl pagal pėdsakus įvykio vietoje ir transporto priemonės apgadinimų pobūdį privalėjo nustatyti aptariamo įvykio aplinkybes. Taip pat nebuvo gautas automobilio vairuotojo paaiškinimas dėl eismo įvykio aplinkybių bei nesurašytas atitinkamos formos tarnybinis pranešimas. Šių pareigūnų netinkamai atliktas pareigas ir kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga ir įsiteisėjusiuose sprendimuose nustatytos aplinkybės.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 1 d. buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 2.S-(202)-66700 ir 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad J. J. veiksmuose negali būti nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis, tačiau surinkta medžiaga yra pakankama teigti, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą, todėl turi būti sprendžiamas drausminės atsakomybės taikymo klausimas.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 11 d. pasirašytinai buvo supažindintas su 2015 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. 10-PR1-220 „Dėl tarnybinio nusižengimo“, kuriame nurodyta, kad jis galimai padarė tarnybinį nusižengimą, nes, 2015 m. liepos 15 d. apie 19 val. gavęs pranešimą apie eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis ir kelio ženklas, išvykęs į eismo įvykį jo neįformino, kaltam asmeniui nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, atsakovui pateikė melagingą informaciją, kad eismo įvykio metu nebuvo apgadintas turtas, ir tokiais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 15 d. pateikė atsakovui paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame nurodė, kad nepadarė tarnybinio nusižengimo.

13. Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2016 m. sausio 6 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7S-4, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 3, 47, 61.7, 63.2 ir 63.4–63.7 punktų bei Vilniaus AVPK viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-V-119 patvirtinto Vilniaus AVPK KPV KPR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.2, 7.3 ir 7.5 punktų reikalavimus, todėl siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą. Remdamasis nurodyta išvada, Vilniaus AVPK viršininkas 2016 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-165 skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

14. Teismas nurodė, kad iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, jog tarnybinė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta už tai, kad jis, būdamas Vilniaus AVPK KPV KPR vyriausiuoju patruliu (ekipažo vyresniuoju), 2015 m. liepos 15 d. gavęs pranešimą apie kelyje Vilnius–Utena įvykusį eismo įvykį ir nuvykęs į įvyko vietą, sąmoningai nesiaiškino jo aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, nenustatė kaltininko ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, tokiu būdu pažeidė Instrukcijos 63.4 ir 63.6 punktus, tinkamai neapžiūrėjo eismo įvykio vietos, įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, tokiu būdu pažeidė Instrukcijos 63.5 punktą, negavo vairuotojo paaiškinimų ir nesurašė tarnybinio pranešimo, tokiu būdu pažeidė Instrukcijos 63.2 ir 63.7 punktą, be to, pareiškėjas nevykdė Pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytų pareigų, jo veiksmai neatitiko Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Instrukcijos 47 ir 61.7 punktų reikalavimų.

15. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, kaip Vilniaus AVPK KPV KPR vyriausiasis patrulis, turi pareigą nustatyti eismo įvykyje dalyvavusius asmenis, liudytojus, gauti jų paaiškinimus, sudaryti eismo įvykio schemą, apžiūrėti eismo įvykyje dalyvavusias transporto priemones, pažymėti jų apgadinimus, išaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti kaltininką ir surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, dėl įvykio surašyti išsamų tarnybinį pranešimą.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog, atvykęs į eismo įvykio vietą, privalo atlikti aukščiau nurodytus veiksmus, tačiau teigia, kad 2015 m. liepos 15 d. nebuvo pagrindo surašyti D. A. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą, nubraižyti eismo įvykio schemą bei atlikti kitus privalomus veiksmus, kadangi įvykio vietoje nebuvo įrodymų apie įvykusį eismo įvykį. Kelio ženklas, kurį, kaip teigiama tarnybinio patikrinimo išvadoje, D. A. V. numušė, nebuvo rastas, o automobilio apgadinimai buvo seni.

17. Teismas, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį ir pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo drausminės atsakomybės, turi būti nustatyta, ar 2015 m. liepos 15 d., apie 19 val. kelyje Vilnius–Utena D. A. V. sukėlė eismo įvykį.

18. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2015 m. liepos 15 d. apie 19 val. pareiškėjas, dirbdamas patrulyje AP-13, iš Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo poskyrio gavo pranešimą, kad Utenos kelyje, ties Didžiąja Rieše, nuo kelio nuvažiavo Audi ((duomenys neskelbtini) liudininkų manymu, vairuotojas neblaivus, bandys pasišalinti iš įvykio vietos, kadangi renkasi detales, jau norėjo išvažiuoti. Į įvykio vietą atvykęs pareiškėjas eismo įvykio fakto nenustatė, todėl neatliko Instrukcijoje ir Pareigybės aprašyme nurodytų privalomų atlikti veiksmų, informavo Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo poskyrio pareigūną, kad už posūkio į Paberžę keturiasdešimt ketvirtų metų gimimo senelis nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo į griovį, apgadino savo automobilį – nuplėšė buferį, daugiau nieko neapgadino, jų paslaugų atsisakė. Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 10 d. D. A. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-45826733-15 dėl to, kad jis 2015 m. liepos 15 d. apie 18 val. 55 min. kelio Vilnius–Utena 17,5 km, vairuodamas automobilį, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio ženklą – apgadino tiek jį, tiek transporto priemonę. Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 10N-45838298-15 D. A. V. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 35 Eur bauda.

19. Vilniaus AVPK pagal D. A. V. pareiškimą 2015 m. liepos 31 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad pareiškėjas iš eismo įvykio kaltininko galimai paėmė 100 Eur kyšį. Ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, pareiškėjas nurodė, kad, 2015 m. liepos 15 d. atvykus į galimo eismo įvykio vietą, D. A. V. jam paaiškino, kad važiuodamas link Vilniaus kelis kartus buvo užmigęs, todėl galėjo atsitrenkti į stulpą ar kelio ženklą. Pareiškėjas pabrėžė, kad D. A. V. vairuojamas automobilis buvo smarkiai apgadintas, buferis atsilupęs, purvinas ir žolėtas, taip pat apgadintas vienas iš automobilio žibintų. Vairuotojas pareiškėjui paaiškino, kad dalis sugadinimų buvo padaryta anksčiau.

20. Teismas sprendė, kad Išvadoje nurodytos aplinkybės, jog, atvykęs į įvykio vietą, pareiškėjas nesurinko įvykį charakterizuojančios medžiagos, yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas neištyrė liudytojų Bendrajam pagalbos centrui nurodytų aplinkybių dėl to, kad automobilio vairuotojas buvo galimai neblaivus. Tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek kontaktuodamas su Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo poskyrio pareigūnais, pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. liepos 15 d. įvykio metu buvo apgadintas D. A. V. vairuotas automobilis „Audi“. Pareiškėjas turėjo ištirti ir įsitikinti, ar buvo apgadintas kitas turtas, įskaitant kelio įrenginius. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas privalėjo nustatyti visas įvykio aplinkybes, tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, pareiškėjas, vykdydamas savo tarnybines funkcijas, atliko ne visus veiksmus, susijusius su eismo įvykio aplinkybių ištyrimu.

21. Teismas pažymėjo, kad faktą, jog 2015 m. liepos 15 d. apie 19 val. kelyje Vilnius–Utena D. A. V. sukėlė eismo įvykį, patvirtina jo paties paaiškinimai, apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešusio asmens pokalbio su darbuotoju stenograma, Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. 10N-45838298-15, ikiteisminio tyrimo metu atlikti parodymo atpažinti veiksmai. Pagal Policijos veiklos įstatymą bei Instrukciją pareiškėjui, kaip kelių patruliui, tenka ne tik pareiga surinkti eismo įvykį charakterizuojančius įrodymus, bet ir juos apsaugoti. Kelių policijos patruliai, atvykę į eismo įvykio vietą, privalo patikrinti transporto priemonę, nustatyti apgadinimus, todėl, gavęs informaciją, kad asmuo ketina pasišalinti iš eismo įvykio vietos, renkasi detales, pareiškėjas privalėjo patikrinti, ar nebuvo paslėpti eismo įvykiui nustatyti reikšmingi įrodymai, taip pat jame dalyvavusio automobilio detalės. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad D. A. V. galėjo būti paslėpęs numuštą kelio ženklą, todėl atvykęs pareiškėjas jo nerado. Taip pat teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad eismo įvykis negalėjo būti nustatytas, nes D. A. V. jau buvo išvažiavęs iš griovio. Nesant galimybės nustatyti eismo įvykio vietos, pareiškėjui kilo pareiga surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad pareiškėjo veiksmus atsakovas vertino kaip padarytus netiesiogine tyčia, o būtent, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, jog nevykdo jam teisės aktuose priskirtų funkcijų, galėjo suvokti dėl to kilsiančias pasekmes, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Teismas su tokiomis atsakovo išvadomis sutiko. Pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad D. A. V. sukėlė eismo įvykį, todėl jis privalėjo atlikti tam tikrus teisės aktuose nustatytus veiksmus, o jų neatlikdamas, turėjo suvokti, kad pažeidžia jo funkcijas reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Instrukcijos 3, 47, 61.7, 63.2 ir 63.4–63.7 punktų bei Pareigybės aprašymo 7.2, 7.3 ir 7.5 punktų nuostatas, nes, atvykęs į eismo įvykio vietą, neatliko šiose normose nurodytų privalomų veiksmų, t. y. neapsaugojo įrodymų, neišsiaiškino įvykio aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, tinkamai neapžiūrėjo eismo įvykio vietos, įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, negavo eismo įvykyje dalyvavusio asmens paaiškinimų, nenustatė kaltininko ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą.

III. 23. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su Išvada bei pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad tyčiniais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą, neįformindamas eismo įvykio ir D. A. V. administracinio teisės pažeidimo, kad vykdydamas savo funkcijas, atliko ne visus veiksmus, susijusius su eismo įvykio aplinkybių ištyrimu. Atvykęs į įvykio vietą pastebėjo automobilį „Audi”, kurio vairuotojo pusėje sėdėjo vyresnio amžiaus vyras, kaip vėliau paaiškėjo, D. A. V.. Paklausus kas atsitiko, paaiškino, kad vairuodamas automobilį užmigo, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir nuvažiavo į griovį. D. A. V. taip pat pasakė, kad prie jo buvo priėję kažkokie žmonės, kurie matė įvykį, tačiau vėliau nuvažiavo. Minėjo, kad kelis kartus buvo užmigęs važiuodamas link Vilniaus, lyg tarp kitko užsiminė, kad galėjo į kažką atsitrenkti. Pareiškėjas matė, kad automobilis yra apgadintas iš priekio ir galo. Paklausus, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti automobilio apgadinimai, vairuotojas paaiškino, kad automobilio apgadinimai yra seni. Paaiškino, kad pastebėjo žymes kelyje, t. y. matė žymes, paliktas nuvažiuojant nuo kelio, žymes, kurioje vietoje buvo įvažiuota į griovį, nes žolė, kuri buvo aukšta, išguldyta, taip pat važiavimo grioviu žymes ir išvažiavimo į kelkraštį žymę. Taigi D. A. V. automobiliu po įvykio jau buvo išvažiavęs iš griovio ir jį rado jau stovintį kelkraštyje. Kadangi jis kitam pareigūnui užsiminė, kad galėjo atsitrenkti į kažką (gal stulpą ar kelio ženklą), apžiūrėję kelkraštį, nieko nerado, taip pat nerado jokių žymių, kur galėjo būti į žemę įtvirtintas stulpas. Tuomet pasiūlė D. A. V. kartu apžiūrėti griovį, į kurį jis įvažiavo, tam, kad išsiaiškinti, ar jis į ką nors atsitrenkė įvykio metu. Visi trys apžiūrėjo griovio atkarpą, kurioje galbūt vairuotojas galėjo kažką nutrenkti, tačiau toje atkarpoje nei nugriauto kelio ženklo, nei stulpo, nei automobilio detalių ar dar kažko nerado. Žolėje, kuri buvo aukšta, taip pat nerado ir jokių žymių, rodančių, kad vairuotojas nurodytomis aplinkybėmis būtų į ką nors atsitrenkęs.

25. Pareiškėjo nuomone, pagal faktines aplinkybes atliko visus privalomus veiksmus siekdamas nustatyti, ar buvo autoįvykis. D. A. V. nuvažiavo į griovį ties artimesniu kelio stulpeliu su atšvaitu. Tuo tarpu, išanalizavus atsakovo pateiktas nuotraukas, matyti, kad kelio ženklo plafonas po dviejų savaičių nuo įvykio D. A. V. dukros B. G. B. buvo rastas numestas prie kito tolimesnio kelio stulpelio su atšvaitu. Tačiau atvykus į įvykio vietą, jokio kelio ženklo ar jo dalių nebuvo nei prie vieno iš šių stulpeliu. Pažymi, kad OVS pranešime apie įvykį nebuvo užsiminta apie galimą kito turto apgadinimą, tik paties D. A. V. automobilio.

26. Paaiškino, kad D. A. V. pasiskundė, jog blogai jaučiasi, todėl kitas pareigūnas pasiūlė iškviesti medicinos pagalbą, tačiau vairuotojas atsisakė. Jo blaivumas nebuvo patikrintas, kadangi nebuvo jokių girtumo požymių, nuo D. A. V. nesklido alkoholio kvapas.

27. Nurodo, kad kitoje kelio pusėje už maždaug 100 m kelyje link Paberžės pamatė stovintį automobile, todėl kitas pareigūnas pavažiavo iki to automobilio išsiaiškinti, ar tame automobilyje esantys asmenys ką nors žino apie įvykį, o jis kartu su D. A. V. toliau ieškojau daikto, į kurį vairuotojas galėjo atsitrenkti. Grįžęs pareigūnas informavo, kad žmonės nieko apie įvykį nežino. D. A. V., vėl pasijutęs blogai, automobilyje susirado kažkokių vaistų, kad nusiramintų. Kadangi neturėjo vandens, pareigūnas iš tarnybinio automobilio atnešė jam vandens. Greitosios medicininės pagalbos vairuotojas atsisakė, todėl pasiūlė jam nuvažiuoti į kitoje kelio pusėje esančią apleistos degalinės teritoriją, kad pailsėtų, o po to galėtų tęsti kelionę. Tam, kad vairuotojas galėtų saugiai pervažiuoti į savo kelio juostą ir nuvykti į degalinės teritoriją, užblokavo eismą. D. A. V. važiavo priešais jų automobile, jie mate, kaip jis nusuko į buvusios degalinės teritoriją, o jų ekipažas nuvažiavo link Vilniaus.

28. Kadangi įrodymų, jog padarytas eismo įvykis, nerado, administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašė. Jokio kyšio neėmė. Pareiškėjas, kai suspažino išsamiau su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, yra įsitikinęs, kad D. A. V. tikslingai nuo jų nuslėpė eismo įvykio faktą. Faktinė aplinkybė, kad išimtinai tik D. A. V. prisipažinimo pagrindu jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už eismo įvykio padarymą, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas nežinojo apie D. A. V. padaryta pažeidimą. Jau nuo pat pradžių D. A. V. veiksmai liudijo apie tai, kad jis ketina nuslėpti eismo įvykio faktą. Kaip paaiškėjo iš tarnybinio patikrinimo metu surinktos medžiagos, įvykio liudininkas J. K., skambindamas BPC, akcentavo, kad automobilio “Audi” vairuotojas renka po įvykio išsibarsčiusias automobilio detales ir ruošiasi išvažiuoti. Neišvažiavo iš įvykio vietos tik todėl, kad liudininkas informavo, jog jau paskambino policijai ir ji atvažiuoja. Tačiau neaišku, kur dingo stulpas su kelio ženklu, jeigu jis jį iš tiesų numušė. Galbūt pamatęs, kad įvykio liudininkas nuvažiavo, D. A. V. kelio ženklą arba numetė tolyn į aukštą žolę, arba jį paslėpė automobilyje. Šios faktinės aplinkybės Tarnybinio patikrinimo išvadoje tendencingai nutylimos ir nevertinamos. Taip pat nevertintos ir aplinkybės dėl O. P. duotų parodymų bei neva kyšio davimo, B. G. B., J. K. parodymai, Vieningos policijos pajėgų valdymo sistemos duomenys, kurie liudija apie pareiškėjo pastangas išsiaiškinti įvykio aplinkybes.

29. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodė, jog pareiškėjas turėjo ištirti ir įsitikinti, ar buvo apgadintas kitas turtas, įskaitant kelio įrenginius, tačiau nenurodė, kokius dar papildomus veiksmus, be tų, kuriuos atliko, turėjo atlikti. Nesutinka, kad padarė tarnybinį nusižengimą ir pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas, nes Tarnybinio patikrinimo išvada, kuria vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas skirti tarnybinę nuobaudą, nepagrįsta jokiais neginčytinais įrodymais. Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

30. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos įvykio vietos fotonuotraukas. Anksčiau to padaryti neturėjo galimybės, kadangi fotoaparatas, kuriuo buvo užfiksuota įvykio vieta, buvo įkritęs į vandenį, todėl manė, kad nepavyks nuotraukų atkurti. Kadangi jas pavyko atstatyti, prašo jas prijungti prie bylos ir įvertinti.

31. Atsakovas Vilniuas AVPK pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

32. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad nėra pagrindo prijungti prie bylos pareiškėjo pateiktų fotonuotraukų, kadangi jos galėjo būti pateiktos nagrinėjant bylą teisme, o jų atstatymas užtrunka 1–2 dienas. Be to, nuotraukos pateiktos inkorporuotos į apeliacinį skundą ir nėra jokių objektyvių galimybių įsitikinti, kad šiose nuotraukose užfiksuoti vaizdai nebuvo redaguoti ar keisti siekiant paslėpti objektyviai egzistavusius objektus, todėl tokių įrodymų patikimumas yra itin abejotinas.

33. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. I-6373-764/2016 jau vertino patrulių ekipažo veikimą skundžiamoje situacijoje, bei priėmė įsiteisėjusį teismo sprendimą. Be to, įsiteisėjęs nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-42253-15, jame nurodytos faktinės ikiteisminio tyrimo aplinkybės, kurios turi prejudicinę galią, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymų prijungti prie bylos papildomus įrodymus (įvykio vietos nuotraukas), pažymi, kad prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-165, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančiu įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė, teisės aktų nuostatų nepažeidė, Tarnybinio patikrinimo išvada, kuria vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas skirti tarnybinę nuobaudą, nepagrįsta jokiais neginčytinais įrodymais.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

41. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas J. J. netinkamai atliko savo pareigas bei jam priskirtas funkcijas ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 7 d.) yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1614/2013, 2015 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-2270/2014, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017).

43. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), sudarančias tarnybinio nusižengimo sudėtį, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

44. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme ginčo nekyla dėl procedūrinių nuobaudos skyrimo aspektų, iš esmės proceso šalys nesutaria dėl to, ar egzistavo pagrindai skirti nurodytą nuobaudą atsakovo įvardintais pagrindais.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo tarnybinio nusižengimo aplinkybių konstatavimo, pagrįsto Tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje nustatyta, kad pareiškėjas, atvykęs į įvykio vietą, neapsaugojo įrodymų, neišsiaiškino įvykio aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, tinkamai neapžiūrėjo eismo įvykio vietos, įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, negavo eismo įvykyje dalyvavusio asmens paaiškinimų, nenustatė kaltininko ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo, nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 3, 47, 61.7, 63.2 ir 63.4–63.7 punktuose bei Pareigybės aprašymo 7.2, 7.3 ir 7.5 punktuose nustatytų reikalavimų, ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas aukščiau minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Dėl to teisėjų kolegija, sutikdama su tokiu vertinimu bei tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu, iš naujo teismo nustatytų faktinių aplinkybių nekartoja. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

46. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straispnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas