2020-06-17 Nr. AB-12452-3-61-3-03675-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3215-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03675-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 27.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. I. (D. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. I. (D. I.) skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. I. (D. I.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos (toliau – ir atsakovas) Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. EKS-43/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimą“ (toliau – Sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad jis ištirtų: ar Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 23 straipsnio 1 dalyje numatytas apribojimas fiziniam asmeniui, kuris yra žurnalistas, prisiimti jokius kitus įsipareigojimus, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.6 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 21 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su dalyvavimu politinių partijų veikloje neprieštarauja Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu jis buvo pripažintas pažeidęs Etikos kodekso 23 straipsnį, nustatantį, jog žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui ir, jog žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje. Su tokiu Sprendimu jis nesutinka, nes Etikos kodekso 23 straipsnis prieštarauja CK 2.6 straipsnio 1 daliai, DK 21 straipsnio 2 daliai, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, Politinių partijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi Etikos kodekso 23 straipsnis prieštarauja minėtoms teisės normoms, pareiškėjas teigė, jog Sprendimas, kuris priimtas pareiškėjo atžvilgiu, remiantis Etikos kodekso 23 straipsniu, yra neteisėtas ir naikintinas.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra pagrįstas Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri yra teisėta, galiojanti ir taikytina sprendžiant ginčą byloje. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatų galimo neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo yra nepagrįstas, nes pareiškėjo nurodyti prieštaravimai nesusiję su nagrinėjama byla. Etikos kodeksas yra ypatingos teisinės prigimties aktas – profesinės veiklos srityje veikiančių subjektų savireguliacijos išraiškos forma, todėl jis negali būti tapatinamas su norminiu administraciniu aktu ir su tokiam aktui keliamais reikalavimais. Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatos priimtos įgyvendinant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu suteiktą legislatyvinę diskreciją, detalizuoja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinei etikai keliamus reikalavimus, pilnai atitinka žurnalistų profesinės veiklos principus ir šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų (įskaitant ir tarptautinius dokumentus) nuostatas, todėl nėra pagrindo byloje vertinti jo teisėtumo. Be to, Etikos kodeksas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto įtvirtintų bendro pobūdžio aktų, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimo bylos priskirtos administracinių teismų kompetencijai, sąrašą.

5. Atsakovas pabrėžė, kad priimant Sprendimą griežtai vadovavosi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, patikrino ir nustatė, kad faktas, jog pareiškėjas yra Visagino rajono savivaldybės tarybos narys (nevertinant jo, kaip tarybos nario ar kaip žurnalisto veiklos turinio), visa apimtimi atitinka Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įvardintas šios nuostatos taikymo sąlygas ir pritaikė šią nuostatą pareiškėjo atžvilgiu.

6. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Etikos kodekso 23 straipsnis negali uždrausti pareiškėjui dalyvauti tam tikroje veikloje ar sudaryti sutartis. Tokio pobūdžio ribojimų, kokius nurodo pareiškėjas, Etikos kodeksas nenumato. Jokie apribojimai pareiškėjui kaip fiziniam asmeniui netaikomi

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo D. I. skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas iš Visagino rajono savivaldybės interneto svetainėje viešai skelbiamų duomenų nustatė, kad laikraščio „Sugardas“ redaktorius ir publikacijų autorius D. I. yra Visagino rajono savivaldybės tarybos narys nuo Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos „V. T. blokas“. 2017 m. spalio 3 d. vykusio posėdžio metu nuspręsta, kad pareiškėjas, būdamas laikraščio „Sugardas“ redaktoriumi bei žurnalistu ir tuo pačiu metu – Visagino rajono savivaldybės tarybos nariu, pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį, kuris numato, kad žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui bei, jog žurnalisto profesinė veikla nesuderinamam su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje. Teismas nustatė, kad Komisija priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino, jog pareiškėjas, būdamas laikraščio „Sugardas“ redaktoriumi bei žurnalistu ir tuo pačiu metu – Visagino rajono savivaldybės tarybos nariu, pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatas.

9. Teismas nurodė, kad ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog administracinis teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nekelia abejonės dėl Sprendimo faktinio pagrindo. Iš esmės pareiškėjas, keldamas ginčą, nurodo vienintelį argumentą, t. y. jam pritaikyto Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatų neatitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

11. Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Konkrečios profesinės etikos normos, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, Publikacijos paskelbimo metu buvo nustatytos Etikos kodekse, patvirtintame Visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime 2005 m. balandžio 15 d. Etikos kodekso 23 straipsnyje nurodyta, kad žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui. Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje. Dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla.

12. Teismas nagrinėjamu atveju nematė pagrindo abejoti Etikos kodekso 23 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu, kuris numato, kad žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui; žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje, teisėtumu.

13. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą įstatymui ar Vyriausybės nutarimui. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (ar Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo įstatymams. Teismas nurodė, kad priimant Sprendimą, Komisija neatliko ir neturėjo atlikti jokių pareiškėjo žurnalistinės veiklos arba veiklos, įgyvendinant savivaldybės tarybos nario statusą, vertinamųjų veiksmų, dėl kurių pagrįstumo galėtų kilti ginčas. Teismo vertino, kad Komisija vadovavosi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, patikrino ir nustatė, kad egzistuoja aplinkybė, jog pareiškėjas yra Visagino rajono savivaldybės tarybos narys, atitinka Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įvardintas šios nuostatos taikymo sąlygas.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Etikos kodekso 23 straipsnis apriboja jo, kaip žurnalisto, teisę turėti tiek civilinį veiksnumą, tiek civilinį teisnumą, nes jie yra visiškai nesusiję su nagrinėjamu ginču ir neturi jokios reikšmės teisingam ginčo išsprendimui. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnį privalo laikytis Etikos kodekso bei į šio įstatymo 43 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Visuomenės informavimo įstatymas, Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, darytina išvada, kad Etikos kodekse gali būti nustatyti reikalavimai viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams reglamentuojant ir tokius visuomeninius santykius, kurių įstatymas nereguliuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1123-1062/2017). Teismas kaip nepagrįstus vertino ir pareiškėjo argumentus apie tai, kad Etikos kodekso 23 straipsnis reguliuoja įstatymais nenumatytus draudimus ir dėl to neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo. Teismas nurodė, kad Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostatos visiškai atitinka Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

15. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas teisės normas bei aptartą taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, nusprendė, jog pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatos nekyla, todėl jokio pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra. Teismas pareiškėjo prašymą atmetė.

16. Teismas, įvertinęs tai, kad Sprendimas pagrįstas įrodytais faktais, yra tinkamai motyvuotas ir priimtas teisingai pritaikius Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatas, be to, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas faktinio Sprendimo pagrindo neginčija, darė išvadą, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas, o jo panaikinti nėra pagrindo.

III. 17. Pareiškėjas D. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą ir atsakovo Komisijos Sprendimą bei kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad jis ištirtų: ar Etikos kodekso 23 straipsnio 1 dalyje numatytas apribojimas fiziniam asmeniui, kuris yra žurnalistas, prisiimti jokius kitus įsipareigojimus, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, neprieštarauja CK 2.6 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, neprieštarauja DK 21 straipsnio 2 daliai, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su dalyvavimu politinių partijų veikloje neprieštarauja Politinių partijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

18. Pareiškėjas teigia, jog teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad jis ištirtų, ar Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, neprieštarauja DK 21 straipsnio 2 daliai, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, Politinių partijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

19. Pareiškėjas nurodo, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 89 p.). DK 21 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojas − fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu. Darbuotoju gali būti darbinį teisnumą (galėjimas turėti darbo teises ir pareigas) ir veiksnumą (galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas) turintis fizinis asmuo. Darbuotojas darbinį teisnumą ir veiksnumą įgyja, kai jam sukanka šešiolika metų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pareiškėjas teigia, jog iš Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostatos matyti, kad tapęs žurnalistu fizinis asmuo apskritai jokia forma, jokiose pareigose negali dirbti valstybės ir vietos valdžios institucijose, o fizinis asmuo, turintis bet kokios kvalifikacijos, apimties ir formos darbą valstybės ir vietos valdžios institucijose neturi teisės dirbti žurnalistu. Pareiškėjo vertinimu, tuo yra apribojamas fizinio asmens, kuris yra žurnalistas, bei fizinio asmens, kuris turi darbą valstybės ir vietos valdžios institucijose, galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas), taigi Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalis apriboja fizinio asmens tapusio žurnalistu ir asmenų, norinčių dirbti žurnalistų, darbinį veiksnumą. Pareiškėjas nurodo, kad Etikos kodeksas nėra įstatymas, todėl apriboti darbinį veiksnumą negali. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis yra Visagino savivaldybės tarybos narys, kuriam už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama, o ši aplinkybė sudaro pagrindą tai laikyti tam tikru „darbu vietos valdžios institucijose“.

20. Pareiškėjas nurodo, kad Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad kiti tiesioginiai arba netiesioginiai rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio – draudžiami, o Etikos kodeksas nustato šiuos apribojimus būtent dėl užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kuriuos kaip tiesioginius ir netiesioginius imperatyviai draudžia minėto įstatymo 2 straipsnio 6 dalis.

21. Pareiškėjas teigia, jog fizinio asmens – žurnalisto teisė dalyvauti politinių partijų veikloje yra Lietuvos Respublikos kaip demokratinės valstybės piliečio konstitucinė teisė. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 str.). Politinių partijų įvairovė užtikrina Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą. Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę laisvai jungtis į politines partijas, dalyvauti jų veikloje ir iš jų išstoti. (Politinių partijų įstatymo 3 str. 1 d.).

22. Dėl konstitucinio teisinės valstybės principo pareiškėjas akcentuoja, kad teismo sprendime nepaneigtos pareiškėjo aukščiau nurodytos aplinkybės dėl Etikos kodekso 23 straipsnio prieštaravimo CK 2.5 straipsnio 1 daliai, 2.6 straipsnio 1 daliai, DK 21 straipsnio 2 daliai, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, Politinių partijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, nenustatyta esminę reikšmę bylai turinti aplinkybė, ar įstatymai reglamentuoja ar nereglamentuoja visuomeninių santykių, kuriuos nustato Etikos kodekso 23 straipsnis, todėl teismo išvada apie tai, kad nėra jokio pagrindo abejoti dėl Etikos kodekso 23 straipsnio galimo prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui yra nepagrįsta.

23. Pareiškėjas vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 3 dalimi pabrėžia, kad teismo sprendime yra pasisakyta tik dėl to, kad nekyla abejonių dėl Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui, tuo tarpu DK 21 straipsnio 2 dalyje, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatytų teisės normų teismas apskritai netyrė, aplinkybių ką šie teisės aktai numato, nenustatinėjo, dėl jų svarbumo bylai nepasisakė.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl civilinio teisnumo ir veiksnumo ryšio su nagrinėjama byla nebuvimo, tačiau nenurodė jokių motyvų. Pareiškėjas nurodo, kad Etikos kodekso 23 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas žurnalistui prisiimti kitus įsipareigojimus apriboja žurnalisto kaip fizinio asmens teisę turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) bei įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas). Teismo sprendime nepaneigta, kad žurnalistas, sudarydamas civilinius sandorius, įgyja tam tikras civilines teises paprastai kartu prisiima ir civilines pareigas, nes įsipareigoja ką nors atlikti kitos sandorio šalies naudai. Pareiškėjas daro išvadą, kad Etikos kodekso 23 straipsnio 1 dalies teisėtumas yra susijęs su nagrinėjama byla, be to, jis pažeidžia pareiškėjo, kaip žurnalisto, teisę turėti visišką civilinį veiksnumą.

25. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į pareiškėjo D. I. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo atsakovo naudai 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų.

26. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių argumentų dėl Sprendimo, kaip individualaus teisės taikymo akto, trūkumų, kurie būtų pagrindas šį aktą naikinti, nors toks reikalavimas apeliaciniame skunde yra suformuluotas. Atsižvelgęs į tai atsakovas nurodė, jog papildomai nekartoja savo argumentų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo bei prašo teismo vadovautis byloje jau išdėstytais argumentais.

27. Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai nustatė bylos ginčo dalyko ribas ir dėl to pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kurie nesusiję su jo atžvilgiu priimtu Sprendimu. Teismo sprendimu buvo tinkamai išaiškinta ir individualiam ginčo atvejui pritaikyta ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies norma, kurios pagrindu teismas pagrįstai vertino pareiškėjo argumentus tik toje apimtyje, kurioje buvo sprendžiama, ar Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies norma, numatanti, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu vietos valdžios institucijose, atitinka žurnalistų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

28. Atsakovas teigia, jog teisingam ginčo išsprendimui svarbūs tokie su ginčo dalyku tiesiogiai susiję klausimai: pareiškėjas bando inicijuoti Etikos kodekso, kaip bendro pobūdžio akto (klaidingai šį aktą įvardindamas centrinio viešojo administravimo subjekto priimtu norminiu administraciniu aktu), 23 straipsnio nuostatų teisėtumo patikrinimo bylą. Jokių savarankiškų argumentų, susijusių su Sprendimo, kaip individualaus teisės taikymo akto, pagrįstumu ir teisėtumu apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė. Atsakovas teigia, jog tai reiškia, kad pareiškėjas byloje nekelia klausimo dėl Sprendimo faktinio pagrindo, todėl šis pagrindas – pareiškėjo padarytas žurnalisto profesinės etikos pažeidimas, laikytinas įrodytu; pareiškėjo teisinė pozicija tiek ginčo teisme metu, tiek teikiant apeliacinį skundą yra nenuosekli ir prieštaringa. Skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad Sprendime nenurodyta, kokį konkrečiai Etikos kodekso 23 straipsnio reikalavimą pareiškėjas pažeidė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas pakeitė savo poziciją ir jau pripažįsta, kad Sprendimu jam buvo pritaikyta tik Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu vietos valdžios institucijose. Kadangi byloje sprendžiamas individualaus pobūdžio administracinis ginčas, atsakovo vertinimu, ši aplinkybė labai svarbi teisingai apibrėžiant ginčo ribas ir atitinkamai atrenkant apeliacinio skundo argumentus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti; apeliacinio skundo argumentai, susiję su tariamu Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies prieštaravimu Politinių partijų įstatymui yra visiškai nesusiję su bylos ginčo dalyku. Priimdama Sprendimą Komisija netyrė ir nevertino pareiškėjo dalyvavimo / nedalyvavimo politinių partijų veikloje, šia aplinkybe ir atitinkama Etikos kodekso nuostata priimant Sprendimą nebuvo remtasi. Atsakovas teigia, jog teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis dėl Etikos kodekso nuostatų teisėtumo tyrimo, nes pareiškėjas neįrodė nei pakankamai tikėtino ginčijamos normos prieštaravimo kitiems teisės aktams, nei pakankamų sąsajų su jo individualia byla.

29. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai išplečia ginčo dalyko ribas ir vis tiek bando ginčyti Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatas visa apimtimi, t. y. netgi toje apimtyje, kurioje šios nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikytos. Tokia situacija akivaizdžiai parodo, kad pareiškėjas, apeidamas ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies normas, bando inicijuoti Etikos kodekso 23 straipsnio teisėtumo tyrimą pagal ABTĮ 112 straipsnio normas, nors akivaizdu, kad jis neturi tokios teisės, nes nėra tinkamas pareiškėjas pagal šį straipsnį.

30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas iš esmės klaidingai suvokia ginčijamo akto (Etikos kodekso) teisinę prigimtį ir nesupranta, kad jis ginčija ne norminį administracinį teisės aktą, priimtą centrinio valstybinio administravimo subjekto, o ypatingos teisinės prigimties – žurnalistų savitvarkos aktą, kurio tapatinimas su norminiu administraciniu aktu yra teisinės logikos klaida. Atsakovas teigia, jog įrodinėdamas Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostatų tariamą neteisėtumą, pareiškėjas visiškai nesiremia ginčo teisiniam santykiui taikytinais specialiais teisės aktais, visus argumentus kildina ne iš žurnalisto profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, o iš kitas sritis reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, preziumuodamas aukštesnę jų teisinę galią. Atsakovas pabrėžia, jog toks požiūris šiame ginče yra iš esmės klaidingas, nes juo sukuriamos prielaidos iškreipti Etikos kodekso ir jam keliamų reikalavimų vertinimą. Atsakovas teigia, jog teismas teisingai įvertino Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą žurnalisto profesinės veiklos teisinį reguliavimą ir pagrįstai konstatavo, kad nėra abejonių dėl Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikties Visuomenės informavimo įstatymo normoms ir šiuo pagrindu atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

31. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su civiliniu teisnumu ir veiksnumu, atsakovas teigia, jog tokia pozicija yra nepagrįsta iš esmės, nes ji suformuota remiantis klaidingu Etikos kodekso teisinės prigimties ir šiuo aktu siekiamų tikslų vertinimu bei sąmoningai ignoruojant specialųjį žurnalistų profesinės veiklos reguliavimą, kurį būtent šis aktas ir detalizuoja (įgyvendina).

32. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su DK ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatomis, atsakovas teigia, jog pareiškėjas sąmoningai arba dėl nežinojimo sutapatino asmens, savo laisva valia tapusio žurnalistu ir įsipareigojusio laikytis žurnalistui, kaip profesinę veiklą vykdančiam subjektui, keliamų etikos reikalavimų, su DK reglamentuojamu bendruoju darbiniu veiksnumu. Tai aiškiai patvirtina pareiškėjo vartojama terminija. Apeliaciniame skunde vengiama teisingai įvardinti sąvokas ir vietoje „riboja žurnalisto darbinį veiksnumą“ (kas aiškiai atskleistų, kad Etikos kodeksas nukreiptas būtent į žurnalistus, nors tokio veiksnumo jis neriboja ir negali riboti) vartojama „fizinio asmens, tapusio žurnalistu“, sąvoka.

Atsakovas teigia, jog pareiškėjas galimai sąmoningai vartoja tokią terminiją, siekdamas nukreipti dėmesį nuo žurnalisto teisinio statuso ypatumų, kurie būtent ir turi būti vertinami šiame ginče. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kalba apie tariamai Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalyje nustatytus fizinių asmenų teisių ribojimus ir net draudimus, tačiau sąvoka „ribojimas“ ar „draudimas“ ginčo situacijoje nėra tinkama. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas labai savotiškai suvokia ir interpretuoja vadinamųjų ribojimų ar draudimų esmę.

Aptariama Etikos kodekso nuostata savo esme yra ne kas kita, kaip pageidautini žurnalisto, kaip profesinę veiklą vykdančio teisės subjekto, profesinės etikos vertybiniai orientyrai, priimti savitvarkos subjektų. Atsakovas nurodo, kad Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti žurnalisto profesinės etikos reikalavimai negali būti vertinami kaip ribojimai ar draudimai dar ir dėl to, kad nei Etikos kodeksas, nei jo nuostatas taikanti Komisija ar atsakovas negali uždrausti ar apriboti pareiškėjui teisės pasirinkti darbą ar kitą užsiėmimą (negali ginčyti ar pripažinti negaliojančiomis jo darbo sutarčių; daryti įtaką jo, kaip savivaldybės tarybos nario, teisiniam statusui, pašalinti iš užimamų politinių postų ar politinių partijų ar bent inicijuoti tokias procedūras ir pan.).

Būtent pats žurnalistas savo laisva valia pasirenka, kiek jam yra svarbi profesinė etika ir kaip jis nori vykdyti profesinę veiklą – laikydamasis pačių žurnalistų nustatytų profesinės etikos standartų, ar juos pažeidinėdamas. Atitinkamai pareiškėjo pasirinktas veiklos modelis paveiktų tik jo, kaip žurnalisto, teisinį statusą, bet ne teisinį statusą civilinės ar darbo teisės prasme, kaip bandoma įrodinėti apeliaciniame skunde.

33. Pasisakydamas dėl Etikos kodekso santykio su Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo normomis, atsakovas laikė svarbiu pažymėti, kad apeliacinio skundo teiginiai šioje apimtyje formuluojami klaidingai ir tendencingai. Atsakovas pabrėžia, kad Etikos kodeksas nereguliuoja, nesiekia reguliuoti ir negali reguliuoti nei asmens teisės dalyvauti / nedalyvauti savivaldybės tarybos rinkimuose, nei savivaldybės tarybos nario teisinio statuso. Priešingai, ne žurnalistu tapęs fizinis asmuo neturi teisės būti savivaldybės tarybos nariu, o žurnalistas, kaip profesinę veiklą vykdantis subjektas, toliau negali nepažeisdamas profesinės etikos vykdyti šią profesinę veiklą, jeigu jis pasinaudojo savo subjektine teise ir tapo savivaldybės tarybos nariu.

34. Atsakovas nurodo, kad Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu <...> vietos valdžios institucijose“, kaip ir bet kuri kita reguliacinė nuostata, negali būti laikoma savitiksle, o atskleidžiant jos tikrąjį turinį turi būti pasitelkiamas teleologinis teisės aiškinimo metodas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo ginčijamos Etikos kodekso nuostatos tikslas – sukurti ir išlaikyti pasitikėjimą visuomenės informavimo priemonėmis, užtikrinti viešosios informacijos vartotojo teisę į sąžiningą, teisingą ir objektyvią informaciją, taip pat prevenciniais tikslais siekiant išvengti interesų konfliktų (o ne sprendžiant jau kilusių interesų konfliktų sukeltus padarinius). Atsakovas nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo veikla vienu metu būnant ir žurnalistu, ir Visagino savivaldybės tarybos nariu, jau kelia problemas, kurias žurnalistai, priimdami Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, siekė prevenciškai užkardyti. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo veikla kelia susirūpinimą ne tik žurnalistų profesinės etikos priežiūrą atliekantiems subjektams, tačiau ir tos pačios vietos valdžios institucijų, kuriose dirba pareiškėjas, atstovams. Atsakovas akcentuoja, jog šios aplinkybės neabejotinai patvirtina Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalis nuostatų tikslingumą, reikalingumą, proporcingumą ir teisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Gautoje patikrinti apeliacine tvarka administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Komisijos Sprendimu pareiškėjas (apeliantas) pripažintas nesilaikęs Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eA-311-442/2020) Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą, t. y. Etikos kodeksą, pripažino neįgijusį teisinės galios bei negalinčiu būti taikomu. Tame pačiame ką tik paminėtame sprendime, tikrindama Komisijos sprendimą dėl Etikos kodekso 20 straipsnio pažeidimo, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, turint omenyje, jog Komisijos sprendimas yra grindžiamas negaliojančio teisės akto (Etikos kodekso) normomis, tai yra pagrindas panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą.

38. Šioje byloje situacija iš esmės analogiška – pareiškėjui apskųstu Komisijos Sprendimu inkriminuotas Etikos kodekso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-311-442/2020 pripažintu netaikytinu) 23 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

39. Iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina <...> (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Teismų įstatymo 33 str.).‏‏‎

40. Vadinasi, administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei pirmiau išdėstytos nuostatos lemia apskųsto Komisijos Sprendimo naikinimą bei naujo teismo sprendimo priėmimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

41. Pasisakydama dėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl atsakovas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. I. (D. I.) apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. EKS-43/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimą“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius