A-146-1487-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1487/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01497-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjai R. N. ir jos atstovui advokatui Aivarui Raišučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. N. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja R. N. (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu (I t., b. l. 1–4) prašė panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Centras, atsakovas) generalinio direktoriaus 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 1V-24 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-24), kuriuo pareiškėjai panaikintas nukentėjusio nuo okupacijų asmens – tremtinio teisinis statusas.

Pareiškėja paaiškino, kad 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1V-24 Centro generalinis direktorius pripažino netekusia galios Centro generalinės direktorės 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 (toliau – ir Įsakymas Nr.86) dalį, kuria jai buvo pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Įsakymu Nr. 1V-24 taip pat pripažintas netekusiu galios jai išduotas nukentėjusio asmens – tremtinio pažymėjimas Nr. 036079.

Pareiškėja teigė, kad Centro generalinis direktorius neteisingai vertina faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su nuo okupacijų nukentėjusio pagal asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimu. Šis statusas 2000 m. spalio 11 d. jai buvo pripažintas remiantis archyvų pažymomis, kuriose nebuvo nurodyta iki kada jos tėvams buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tai patvirtina Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. 2400-N, todėl Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija (toliau – ir Komisija) 2000 metų išvadoje leidimo grįžti į Lietuvą data laikė 1990 m. kovo 11 d. Komisijai buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad pareiškėja gimė 1963 m. sausio 22 d. (duomenys neskelbtini) į kurią buvo ištremti jos tėvai B. M. ir O. M. (Č.). 2011 m. balandžio 20 d. posėdyje Komisija nutarė pripažinti netekusia galios Komisijos 2000 m. spalio 4 d. išvadą, kurioje pasiūlyta Centro generaliniam direktoriui pripažinti R. N. nuo okupacijos nukentėjusio asmens–tremtinio teisinį statusą pagal Nukentėjusių nuo okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pagal Centro generalinio direktoriaus 2002 m. sausio 10 d įsakymu Nr. 5 patvirtinto Komisijos darbo reglamento (toliau – Komisijos darbo reglamentas) 22 punktą, paaiškėjus, kad yra neteisėtai pripažintas kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas, Komisijos posėdyje priimamas sprendimas siūlyti Centro generaliniam direktoriui pripažinti netekusiu galios įsakymą dėl šio teisinio statuso. Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Komisijos darbo reglamento 22 punktas, nes Centro generalinis direktorius Įsakymu Nr. 1V-24 pripažino netekusia galios 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį, vadovaudamasis Komisijos pirmininko 2011 m. vasario 9 d. teikimu Nr. 39R-12. Komisijos pirmininkas neturėjo teisės vienasmeniškai teikti Centro generaliniam direktoriui dėl teisinio statuso panaikinimo, nes pasiūlymą Centro generaliniam direktoriui pripažinti netekusia galios Įsakymo Nr. 86 dalį galėjo tik Komisija. Komisijos pirmininkas ir Centro generalinis direktorius pažeidė Komisijos darbo reglamento 22 punktą, todėl Įsakymas Nr. 1V-24 yra neteisėtas ir naikintinas.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja papildomai paaiškino (I t., b. l. 181–184, II t., b. l. 9–15), kad apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62 sužinojo susipažinusi su nagrinėjama byla. Nors pagal šį sprendimą jos tėvas turėjo teisę grįžti iš tremties į Lietuvą, pareiškėja akcentavo, kad ji gimė tremtyje, nes į Lietuvą grįžusiems tėvams nebuvo leista prisiregistruoti, todėl jie grįžo į Rusiją. Komisija neištyrė aplinkybių, kodėl pareiškėjos tėvas negrįžo iš tremties, nesiaiškino, kodėl ji gimė tremties vietoje.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsiliepime (I t., b. l. 65–67) paaiškino, kad pareiškėja Komisijai pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Archyvų skyriaus 1998 m. balandžio 20 d. archyvo pažymėjimą Nr. 30-M-5951 apie savo tėvo tremtį; Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. 2400-N, kad M. šeimos tremties byloje Nr. 41306 duomenų, kada jos tėvui B. M. buvo leista po tremties grįžti į Lietuvą, nėra; savo gimimo liudijimą, kad ji gimė 1963 m. sausio 22 d. tėvo tremties vietoje. 2000 m. spalio 11 d. Centro generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 86 R. N. buvo pripažintas nukentėjusio asmens–tremtinio teisinis statusas remiantis Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 5 straipsnio 3 dalimi. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. kad pareiškėjos tėvui B. M. 1959 m. gegužės 23 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimu buvo leista gyventi Lietuvoje, Centro generalinio direktoriaus Įsakymu Nr. 1V-24 buvo pripažinta netekusia galios Įsakymo Nr. 86 dalis, kuria pareiškėjai pripažintas nukentėjusio asmens–tremtinio teisinis statusas. Teisę gauti nuo okupacijos nukentėjusio asmens–tremtinio statuso pažymėjimą nustatantis aktas yra Centro generalinio direktoriaus įsakymas dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo, o ne Komisijos išvada, kuri yra patariamojo pobūdžio. Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad 1959 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 62 buvo tremties byloje ir jį pateikė Komisijos pirmininkas. Tai patvirtina bylos dokumentų aprašas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 17-22) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2000 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 86 Centro generalinis direktorius pripažino pareiškėjai R. N. tremtinio teisinį statusą (I t., 92–94, 96–97). 2011 m. vasario 9 d. teikimu Komisijos pirmininkas pasiūlė Centro generaliniam direktoriui panaikinti šią Įsakymo Nr. 86 dalį. Centro generalinis direktorius Įsakymu Nr. 1V-24 (I t., b. l. 110) pripažino netekusia galios Įsakymo Nr.86 dalį, kuria R. N. pripažintas nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, taip pat pripažino netekusiu galios jai išduotą nukentėjusio nuo okupacijos asmens – tremtinio pažymėjimą.

Įsakymas Nr. 1V-24 priimtas remiantis Komisijos pirmininko teikimu bei pateiktais papildomais dokumentais, iš kurių matyti, kad R. N. gimė tuo metu, kai jos tėvui, pasibaigus tremčiai, buvo leista grįžti į Lietuvą ir joje gyventi. Iš byloje esančio Komisijos 2011 m. balandžio 20 d. posėdžio Nr. 2PD-205 protokolo (I t., b. l. 162–180) teismas nustatė, kad šiame posėdyje Komisija svarstė dėl Komisijos 2000 m. spalio 4 d. išvados, kurioje pasiūlyta Centro generaliniam direktoriui pripažinti R. N. nuo okupacijos nukentėjusio asmens–tremtinio teisinį statusą, pripažinimo netekusia galios ir nutarė ją pripažinti netekusia galios (I t., b. l. 171).

Pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas Įsakymu Nr. 86 buvo suteiktas pagal Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 5 straipsnio 3 dalį (I t., b. l. 49, 86). Šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Pagal to paties Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuriam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), pateikus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Generalinės prokuratūros ir Vidaus reikalų ministerijos bei kitų valstybių įgaliotų institucijų išduotus dokumentus, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi data 5 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte išvardytais atvejais laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėlesnė kaip iki 1990 m. kovo 11 d.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas B. M. (gim. 1930 m.) buvo ištremtas iš Lietuvos TSR ir buvo specialiame ištrėmime nuo 1946 m. vasario 17 d. iki 1959 m. birželio 22 d. (I t., b. l. 76). Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 62 (I t., b. l. 132–133), patvirtintas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. birželio 4 d. nutarimu, patvirtina, kad pareiškėjos tėvui buvo leista išvykti iš specialiosios tremties ir leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, tačiau negrąžintas konfiskuotas turtas. B. M. 1959 m. birželio 22 d. buvo išleistas iš specialiosios tremties pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijos 1959 m. gegužės 23 d. sprendimą (I t., b. l. 138–139). Iš 1998 m. balandžio 20 d. archyvo pažymėjimo Nr. 30-M-5951 (I t., b. l. 74) teismas nustatė, kad pareiškėjos motina O. Č. (gim. 1932 m) ištremta iš Lietuvos TSR ir buvo specialioje tremtyje nuo 1946 m. vasario 17 d. iki 1958 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėja gimė 1963 m. sausio 22 d., t. y. tada, kai jos tėvas su motina buvo išleisti iš specialiosios tremties ir pareiškėjos tėvui buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Teismas rėmėsi pareiškėjos teismo posėdyje pateiktu paaiškinimu, kad jos tėvas B. M. nuo 1959 m. turėjo teisę grįžti iš tremties į Lietuvą. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad grįžusiems į Lietuvą jos tėvams nebuvo leista prisiregistruoti, todėl jie išvažiavo atgal į Rusiją ir ji gimė tremtyje, kadangi Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tik sąlyga, jog tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Teismas konstatavo, kad pareiškėjai gimus jos tėvams specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos nebuvo taikomos ir jiems nebuvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. 1V-24 yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl pareiškėjos nurodytų procedūrinių pažeidimų teismas nurodė, kad Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6 punktą, nuo okupacijos nukentėjusio asmens–tremtinio teisinis statusas asmenims pripažįstamas Centro direktoriaus įsakymu.

Pagal Komisijos darbo reglamento 21 punktą kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas pripažįstamas ar nepripažįstamas Centro generalinio direktoriaus įsakymu. Komisijos darbo reglamento 22 punktas nustato, kad paaiškėjus, jog yra neteisėtai pripažintas kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas, Komisijos posėdyje priimamas sprendimas siūlyti Centro generaliniam direktoriui savo įsakymą dėl šio teisinio statuso pripažinti netekusiu galios. Įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir bylos aplinkybes, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nuosekliai laikytasi Komisijos darbo reglamento nuostatų, kadangi 2011 m. vasario 9 d.

Komisijos pirmininkas pateikė teikimą Centro generaliniam direktoriui, kuris 2011 m. vasario 10 d. priėmė Įsakymą Nr. 1V-24 ir tik po to, t. y. 2011 m. balandžio 20 d., buvo sušauktas Komisijos posėdis, kuriame priimtas protokolinis sprendimas pasiūlyti Centro generaliniam direktoriui R. N. pripažintą nuo okupacijos nukentėjusio asmens–tremtinio teisinį statusą pripažinti netekusiu galios. Teismas konstatavo, kad padarytas procedūrinis pažeidimas laikytinas neesminiu ir neturinčiu įtakos Įsakymo Nr.1V-24 teisėtumui ir pagrįstumui, nes Centro generalinis direktorius, Komisijai patarus, turi diskrecijos teisę pats priimti sprendimą.

Tiek Komisijos siūlymo, tiek Centro generalinio direktoriaus Įsakymo Nr. 1V-24 turinys yra identiški, todėl nėra pagrindo manyti, kad jei nebūtų padaryto procedūrinio pažeidimo, Centro generalinio direktoriaus Įsakymo Nr. 1V-24 turinys būtų buvęs kitoks. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neturi teisės į tremtinio statusą (I. t., b. l. 132–133), o aplinkybė aplinkybė, kokiu būdu Komisijos nariai pareiškė savo nuomonę, nėra reikšminga.

III. Pareiškėja R. N. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 27–30) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nustatytus procedūrinius pažeidimus nepagrįstai pripažino neesminiais.

2. Teismas nepagrįstai sprendė atsakovo kompetencijai priskirtą klausimą, ar pareiškėja turi teisę į tremtinio statusą, be to, rėmėsi vieninteliu dokumentu – 1959 m. leidimu iš B. M. tremties bylos (I t., b. l. 132-133). Nei teismas, nei Komisija nesiaiškino, kodėl jos tėvai negrįžo į Lietuvą iš karto po to, kai buvo paleisti iš tremties vietos, o jeigu grįžo, kodėl neliko Lietuvoje, ar tam turėjo įtakos Lietuvos KP Centro Komiteto biuro 1956 m. lapkričio 5 d. nutarimas (I t., b. l. 9-10) ir vėlesnis LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas, draudžiantis į Lietuva grįžti asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę (I t., b. l. 11). Apeliantė akcentavo, kad jos tėvas priskirtinas prie šių asmenų. Teismas nesiaiškino dėl tikrovės neatitinkančio Įsakymo Nr. 1V-24 teiginio, kad R. N. nepateikė Centrui 1959 m. leidimo iš B. M. tremties bylos, kurios, kaip matyti iš byloje Lietuvos ypatingojo archyvo bylos Nr. 41036 bylos panaudojimo lapo (I t., b. l. 117), pareiškėja neskaitė.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 31) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų duomenų, kurių nebūtų nagrinėjusi Komisija ar pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja iškėlė dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2011 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 1V-24, kuriuo atsakovas pripažino netekusia galios 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį dėl okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statuso pripažinimo pareiškėjai pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą, taip pat pripažino netekusiu galios šį statusą patvirtinantį pažymėjimą Nr. 036079.

Pareiškėja, prašydama panaikinti Įsakymą Nr.1V-24, savo poziciją grindė dviem pagrindiniais argumentais: nesutiko su aplinkybių dėl jos tėvų gyvenamosios vietos pasirinkimo teisės ribojimo vertinimu, taip pat teigė, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas iš esmės pažeidžiant nustatytas procedūras. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjos skundą atmetė ir paliko galioti Įsakymą Nr.1V-24, apeliantė teigia, kad procedūriniai pažeidimai nepagrįstai pripažinti neesminiais, taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, neteisingai vertino jos tėvų grįžimo iš tremties į Lietuvą aplinkybes, turinčias reikšmės nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimui pagal Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad pareiškėjai tremtinio statusas buvo pripažintas pritaikius Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 5 straipsnio 3 dalį. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą tremtiniais gali būti pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėjos R. N. (ikisantuokinė pavardė – M.) tėvai (O. Č. ir tėvas B. M.) susituokė 1954 metais tremtyje, t.y. po to, kai 1946 metais kiekvienas su savo tėvų (Č. ir M.) šeimomis buvo ištremti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos gimimo liudijime nurodyta, kad ji gimė 1963 m. sausio 22 d. šioje RTFSR vietovėje. 2000 metų anketoje pareiškėja, prašydama suteikti jai tremtinio statusą pagal Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnį, nurodė duomenis apie abiejų savo tėvų tremtį.

Centro generalinio direktoriaus Įsakymu Nr.86 tremtinio statusas pareiškėjai buvo suteiktas atsižvelgiant į Komisijos pasiūlymą, pateiktą įvertinus Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 5 straipsnio 3 dalies kontekste pareiškėjos pateiktus dokumentus apie pareiškėjos tėvo tremtį: LR VRM 1998 m. balandžio 20 d. archyvo pažymėjimą Nr.30-M-5951, kuriame nurodytas tik ištrėmimo laikotarpis (nuo 1946 m. vasario 17 d. iki 1959 m. birželio 22 d.); Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. rugsėjo 13 d. pažymą Nr.2400-N, kurioje nurodyta, kad Lietuvos SSR VRM archyviniame fonde 5 saugomoje M. tremties byloje Nr.41306 nėra duomenų apie tai, kada M.

B., J., gim.1930 m., buvo leista po tremties grįžti į Lietuvą. Atsakovo Įsakyme Nr. 1V-24, kuriuo pripažinta netekusia galios Įsakymo Nr.86 dalis dėl tremtinio statuso pripažinimo R. N., nurodyta, kad pareiškėjos tėvo B. M. tremties byloje surastas dokumentas (LYA, f.V-5, b.41306, l.14), kurio pareiškėja nebuvo pateikusi Centrui ir dėl to buvo netinkamai įvertinti kiti jos pateikti Centrui duomenys. Spaudu „Lietuvos ypatingasis archyvas, f.V-5, b.41306“ pažymėtas dokumentas (I t., b.l.132-133) yra 1959 m. gegužės 23 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimas Nr.62, kuriame nurodyta, kad LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija, nagrinėjanti bylas asmenų, išsiųstų į specialiąją tremtį buvusio Ypatingojo pasitarimo prie TSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) – Valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) sprendimais ir pagal atskiras šių institucijų direktyvas, išnagrinėjusi bylą Nr.40306/5, nusprendė B.

M., J., gimusiam 1931 m. (jis – ir B. J., gimęs 1930 m.) leisti išvykti iš specialiosios tremties negrąžinant konfiskuoto turto. Šiame sprendime taip pat nurodyta, kad LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nusprendė leisti asmenims, kurie šiuo sprendimu gali išvykti iš tremties, gyventi LTSR teritorijoje.

Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu tremtinio statuso pripažinimui pakanka nustatyti, kad bent vienas iš pretendento į šį statusą tėvų atitinka šioje įstatymo normoje nustatytas sąlygas. Paaiškėjus 1959 m. gegužės 23 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendime Nr.62 nurodytai aplinkybei dėl leidimo B. M. pasibaigus tremčiai grįžti ir gyventi Lietuvoje (pagal VRM 1998 m. balandžio 20 d. archyvo pažymėjimą Nr.30-M-5951 jo ištrėmimo pabaiga - 1959 m. birželio 22 d.), atsakovui galėjo kilti abejonių dėl tremtinio statuso suteikimo pareiškėjai, gimusiai 1963 metais, pagrįstumo pagal jos tėvo tremties baigtį, tačiau atsakovas panaikino pareiškėjai tremtinio statusą, neatsižvelgdamas į jau minėtą Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą, kad tremtinio statusas asmeniui gali būti pripažintas nustačius, kad bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Tremtiniai yra abu pareiškėjos tėvai. Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktas negali būti taikomas tuo atveju, kai nustatoma, kad nė vienas iš pretendento į šioje įstatymo normoje numatytą teisinį statusą tėvų neatitiko šioje įstatymo normoje nustatytų sąlygų. Atsakovas pripažino netekusiu galios savo ankstesnį įsakymą dėl tremtinio statuso pripažinimo pareiškėjai pagal Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą nesiaiškindamas dėl kito iš jos tėvų (motinos) galimos atitikties minėtos įstatymo normos nustatytoms sąlygoms.

Byloje nėra archyvinių duomenų apie tai, ar pareiškėjos motinai buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), taip pat nėra duomenų apie tai, kada jai buvo leista grįžti į Lietuvą. Šios aplinkybės galėjo turėti įtakos pareiškėjos tėvo grįžimo į Lietuvą laikui net ir esant 1959 m. gegužės 23 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendime Nr.62. Todėl iškilus klausimui dėl pareiškėjai suteikto tremtinio teisinio statuso pagal Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą pagrįstumo pagal vieno iš tėvų (tėvo B.

M.) tremties ir su ja susijusių apribojimų baigtį, Komisijos ir atsakovo turėjo būti tikrinama ir antrojo iš pareiškėjos tėvų (motinos) tremties ir su ja susijusių apribojimų baigtis, nes šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas nustatant, ar pareiškėjai gali būti pripažintas tremtinio statusas Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.

Esant minėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atsakovo Įsakymas Nr.1V-24 yra teisėtas ir pagrįstas, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir tai nagrinėjamu atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Įsakymo Nr.1V-24 priėmimo procedūroje nebuvo nuosekliai laikytasi Komisijos darbo reglamento 22 punkto reikalavimų (Komisija išvadą dėl tremtinio statuso pripažinimo netekusia galios pateikė po to, kai jau buvo priimtas Įsakymas Nr.1V-24), tačiau vertino, kad šis pažeidimas nėra esminis ir neturėjo įtakos Įsakymo Nr.1V-24 pagrįstumui ir teisėtumui. Tokią išvadą teismas grindė argumentais, kad Centro direktorius turi diskrecijos teisę priimti sprendimą, o Komisijos ir Centro generalinio direktoriaus sprendimų turinys identiškas. Be to, atsižvelgdamas į 1959 m. gegužės 23 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimą Nr.62 (I t., 132-133 l.), pažymėjo, kad pareiškėja neturi teisės į tremtinio statusą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) nuosekliai laikosi pozicijos, kad vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu atitinkamas individualus administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

Nustatant, ar buvo pažeistos atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, turi būti atsižvelgiama į atitinkamo akto priėmimo procedūrai nustatytus teisės aktų reikalavimus. Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymas nereglamentuoja sprendimų dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo procedūros, o tik nustato, kad šiuos sprendimus priima Centras Vyriausybės nustatyta tvarka. Aukščiausios teisinės galios aktas, reglamentuojantis Centro veiklą, nustatantis jo uždavinius, funkcijas ir darbo organizavimą yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas (toliau – ir LGGRTC įstatymas, bylai aktuali 2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr.XI-962 redakcija). LGGRTC įstatymo 5 straipsnio 20 punktu Centrui, be kita ko, pavesta funkcija pripažinti karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą; įstatymų nustatyta tvarka išduoti nustatytos formos pažymėjimus ir tvarkyti jų apskaitą. LGGRTC įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad Centrui išvadas dėl karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo teikia Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija, kurios sudėtį ir jos nuostatus Centro generalinio direktoriaus teikimu tvirtina Vyriausybė.

Komisijos funkcijas ir darbo tvarką nustato su minėtų įstatymų nuostatų įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai - Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nuostatai patvirtinti Vyriausybės 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1244, ir Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamentas, patvirtintas Centro generalinio direktoriaus 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5.

Komisijos nuostatų 2 punkte ir Komisijos darbo reglamento 1 punkte pakartota LGGRTC įstatymo 5 straipsnio 20 punkto nuostata, kad Komisija teikia centrui išvadas dėl karių savanorių, laisvės kovų dalyvių, taip pat dėl nukentėjusiųjų asmenų teisinio statuso pripažinimo. Komisijos nuostatų 4 punkte įtvirtinta Komisijos pareiga objektyviai ir detaliai nagrinėti visus šaltinius, patvirtinančius ar paneigiančius buvimo ar nebuvimo kariu savanoriu, laisvės kovų dalyviu ar nukentėjusiu asmeniu faktą, ir priimti motyvuotas išvadas dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo. Pagal Nuostatų 3 punktą šaltiniai, kuriais remdamasi Komisija turi teisę naudotis jos kompetencijai priskirtoms išvadoms pateikti, yra: visų Lietuvos archyvų dokumentai bei kartotekos (3.1 p.); išlikę partizanų dalinių archyvai bei represinių struktūrų archyvai, kurie yra pakankamas šaltinis nagrinėjant asmens buvimo ar nebuvimo kariu savanoriu, laisvės kovų dalyviu ar nukentėjusiu asmeniu faktą (3.2 p.); iš kitų juridinių ir fizinių asmenų gauti dokumentai (3.3 p.). Komisijos darbo reglamento 15 punkte nurodyta, kad kiekvienas Komisijos narys savo išvadą pateikia (įrašo) susipažinęs su asmens, pretenduojančio į kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinį statusą, byla, įvertinęs joje esančius dokumentus bei duomenis. Jeigu išvadoje siūloma nepripažinti vieno ar kito teisinio statuso, būtina nurodyti motyvus.

Komisijos nuostatai reglamentuoja Komisijos sprendimų priėmimo procedūrą. Nustato, kad Komisijos sprendimai priimami dalyvaujančių posėdyje komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, klausimas pakartotinai svarstomas kitame posėdyje. Jeigu antrą kartą balsuojant balsai pasiskirsto po lygiai, sprendimą lemia komisijos pirmininko balsas. Balsuojama vardiniu būdu. Posėdžiai laikomi teisėtais, jeigu juose dalyvauja daugiau kaip pusė visų komisijos narių (Nuostatų 8 p., Reglamento 16 p.). Komisijos išvados dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo gali būti apskųstos centro generaliniam direktoriui (Nuostatų 11 p., Reglamento 19 p.). Jeigu atsiranda papildomų duomenų, dėl kurių galėtų pasikeisti komisijos išvada, Centro generalinis direktorius grąžina komisijai asmens, pretenduojančio gauti kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinį statusą, bylą svarstyti kartotinai (Nuostatų 13 p.). Komisijos darbo reglamento 22 punkte nurodyta, kad paaiškėjus, jog yra neteisėtai pripažintas kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas, Komisijos posėdyje priimamas sprendimas siūlyti Centro generaliniam direktoriui savo įsakymą dėl šio teisinio statuso pripažinti netekusiu galios.

Nustatant, ar buvo pažeistos atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindinės procedūros bei taisyklės, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į aukščiausios teisinės galios teisės aktų nustatytus reikalavimus. Iš pirmiau aptarto teisinio reguliavimo nustatyta, kad Komisijos motyvuota išvada dėl karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo yra numatyta aukščiausios teisinės galios aktu – LGGRTC įstatymu. Taigi Komisijos išvada yra būtinasis procedūrinis dokumentas, kurį Komisija turi pateikti Centro generaliniam direktoriui dėl atitinkamo teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo.

Tos pačios procedūrinės taisyklės galioja ne tik sprendžiant asmens prašymą pripažinti šiuo įstatymu numatytą atitinkamą teisinį statusą, bet ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinis statusas asmeniui Centro generalinio direktoriaus įsakymu buvo pripažintas galimai nepagrįstai ir turi būti tikrinama, ar yra pagrindas pripažinti tokį administracinį aktą netekusiu galios. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Komisijos išvada Centro generaliniam direktoriui yra patariamojo pobūdžio, tačiau į Komisijos išvadą pagrindinių procedūrų ir taisyklių prasme negali būti žiūrima kaip į teisiškai nereikšmingą formalumą.

Minėta, kad Komisijos motyvuota išvada Centro generaliniam direktoriui dėl karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo (nepripažinimo) yra įstatymu numatytas būtinasis procedūrinis dokumentas. Komisijai teisės aktais yra suteikti įgaliojimai ir nustatyyta pareiga objektyviai ir detaliai nagrinėti Komisijos nuostatuose ir Darbo reglamente išvardytus informacijos šaltinius, patvirtinančius ar paneigiančius buvimo ar nebuvimo kariu savanoriu, laisvės kovų dalyviu ar nukentėjusiu asmeniu faktą, ir jais remiantis priimti motyvuotas išvadas, kurios turi būti pateiktos Centrui.

Centro generalinis direktorius pagal kompetenciją turi nuspręsti, ar Komisijos pateikta išvada yra pakankama atitinkamam (teigiamam ar negiamam) sprendimui priimti, ar pavesti Komisijai pretendento bylą nagrinėti kartotinai. Komisija yra kolegialus organas ir visus savo sprendimus pagal jai pavestas funkcijas dėl išvadų Centrui pateikimo turi priimti posėdžiuose kolegialiai, kaip to reikalauja pirmiau aptartos Komisijos nuostatų ir Komisijos darbo reglamento normos. Įstatymu numatyto privalomojo procedūrinio dokumento - Komisijos išvadų dėl atitinkamo teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo, kurios turi būti parengtos ir pateiktos Centrui laikantis teisės aktų nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių (Komisijos nuostatų 8 p., Reglamento 16 p.), negali pakeisti Komisijos vadovo tarnybinis raštas Centro generaliniam direktoriui, kaip buvo nagrinėjamo ginčo atveju.

Komisijos pirmininkas 2011 m. vasario 9 d. teikimu pasiūlė Centro generaliniam direktoriui pripažinti netekusia galios Įsakymo Nr.86 dalį, kuria pareiškėjai buvo pripažintas tremtinio teisinis statusas Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu. Minėtas teikimas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes gali būti vertinamas tik kaip Komisijos pirmininko tarnybinė informacija Centro generaliniam direktoriui apie galimai padarytą klaidą pripažįstant pareiškėjai tremtinio teisinį statusą ir būtinumą atlikti teisės aktų numatytą procedūrą dėl suteikto teisinio statuso panaikinimo.

Iš atsakovo 2011 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 1V-24 įžanginės dalies matyti, kad skundžiamas įsakymas parengtas remiantis Komisijos pirmininko 2011 m. vasario 9 d. teikimu Nr.39R-12. Įsakyme iš viso nenurodyta kokiu teisiniu pagrindu remiantis priimtas šis įsakymas, o tai, be kita ko, reiškia, kad Įsakymas neatitinka esminio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo – pagrįsti individualų administracinį aktą teisės aktų normomis ir yra nepagrįstas. Tik 2011 m. kovo 29 d. tarnybiniu nurodymu, t.y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po Įsakymo Nr. 1V-24 priėmimo, Centro generalinė direktorė pavedė Komisijai remiantis Komisijos darbo reglamento 22 punktu, pakartotinai svarstyti dėl R.

N. teisinio statuso. Komisija 2001 m. balandžio 20 d. posėdyje, kaip matyti iš posėdžio protokolo, svarstė klausimą dėl 2000 m. spalio 4 d. išvados, kuria buvo pasiūlyta pripažinti pareiškėjai tremtinio statusą, pripažinimo netekusia galios ir ją pripažino netekusia galios. Ši Komisijos išvada patvirtina, kad Įsakymas Nr. 1V-24 buvo priimtas galiojant 2000 metų Komisijos išvadai, kuria buvo pasiūlyta pripažinti pareiškėjai tremtinio teisinį statusą, ir nesant teisės aktų numatyto naujo būtinojo procedūrinio dokumento – Komisijos išvados, kurią Komisija turi priimti ir pateikti Centrui išanalizavusi visas aplinkybei ir dokumentus, kai paaiškėja, jog pretendentui buvo neteisėtai pripažintas kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas.

Byloje nustatytas procedūrinis pažeidimas, kad Įsakymas Nr. 1V-24 priimtas nesant būtinojo įstatymu numatyto dokumento – Komisijos išvados, laikytinas esminiu pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimu. Įsakymas Nr. 1V-24 priimtas Komisijai pagal kompetenciją nenustačius ir nepateikus Centro generaliniam direktoriui motyvuotos išvados dėl visų aplinkybių, kurios galėjo būti reikšmingos paaiškėjus, jog egzistuoja 1959 m. gegužės 23 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimas Nr.62, kuriuo leista B.

M., pasibaigus tremčiai grįžti ir gyventi Lietuvoje, nes tremtiniai yra abu pareiškėjos tėvai, o tremtinio statuso pripažinimui pagal Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą pakanka, kad šioje įstatymo normoje nustatytas sąlygas atitiktų bent vienas iš pretendento tėvų (šiuo atveju – pareiškėjos motina). Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, minėtas procedūrinis pažeidimas negali būti vertinamas kaip neesminis. Pirmosios instancijos teismas, vertinant procedūrinį pažeidimą kaip neesminį nepagrįstai siejo su pareiškėjos teise į tremtinio teisinį (šios teisės turėjimu ar neturėjimu), nes Įsakymas Nr. 1V-24 priimtas neištyrus pagal teisės aktų nustatytas procedūras visų šio klausimo nustatymui reikšmingos aplinkybės. Dokumentų nagrinėjimo Komisijoje ir motyvuotos išvados teikimo Centrui procedūra yra skirta būtent tam, kad nustatyti, ar pretendentas atitinka įstatymo nustatytas atitinkamo teisinio statuso pripažinimo sąlygas.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atsakovo 2011 m. vasario 10 d. įsakymas Nr. 1V-24 naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d.3 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui paaiškėjusi aplinkybė, jog tremtinio statusas pareiškėjai Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu buvo suteiktas neįvertinus 1959 m. gegužės 23 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimo Nr.62, Centrui buvo pakankamas pagrindas tikrinti savo priimto sprendimo pagrįstumą, tačiau tai turėjo būti atlikta laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, taip pat atsižvelgiant į kitas jau minėtas Nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte taikymui reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo įvertintos anksčiau. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad panaikinus Įsakymą Nr. 1V-24 tremtinio statuso suteikimo pareiškėjai pagrįstumo patikrinimo procedūra turi būti grąžinta į dokumentų nagrinėjimo Komisijoje stadiją bei tęsiama nuosekliai laikantis pirmiau aptartuose teisės aktuose nustatytų procedūrų bei taisyklių ir baigiama atitinkamu (nauju) individualiu administraciniu aktu, kuriuo Centro generalinis direktorius pagal kompetenciją turi išspręsti dėl pareiškėjos tremtinio teisinio statuso. Centro generalinis direktorius pagal kompetenciją gali perduoti Komisijai pretendento bylą svarstyti kartotinai, todėl teismui nėra pagrindo nustatyti atitinkamus įpareigojimus Komisijai, nes nagrinėjamu atveju teismo įpareigojimas atsakovui priimti pareiškėjos atžvilgiu naują sprendimą laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių apima ir tai, kad atsakovo sprendimas turi būti priimtas Centrui gavus Komisijos motyvuotą išvadą, pateiktą atlikus Komisijos nuostatuose ir Komisijos darbo reglamente numatytas dokumentų patikrinimo ir išvados pateikimo procedūras.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė įsiteisėjusį Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą (civilinė byla Nr.2-107-393/2012), kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. M., t.y. pareiškėjos motinai, 1939-1990 m. okupacijos metu, nuo 1958 m. rugpjūčio 23 d. iki 1965 m. liepos 19 d. buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, draudžianti grįžti ir apsigyventi Lietuvoje. Šis teismo sprendimas buvo priimtas patenkinus O. M. ieškinį suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo valdybos Alytaus skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tam, kad O. M. galėtų įgyvendinti savo socialines ir turtines teises. Minėtas teismo sprendimas priimtas po to, kai atsakovas priėmė Įsakymą Nr.1V-24, o pirmosios instancijos teismas priėmė 2011 m. spalio 27 d. sprendimą dėl Įsakymo Nr.1V-24, taigi nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės vertinti, ar Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimas gali turi įtakos dėl tremtinio statuso pripažinimo pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinus Įsakymą Nr. 1V-24, pareiškėjai pripažinto tremtinio statuso pagrįstumo tikrinimo procedūra grąžinama į dokumentų nagrinėjimo Komisijoje stadiją, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo sąsajumas su tremtinio statuso pareiškėjai pripažinimu gali būti įvertintas atliekant minėtas procedūras.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 1V-24 panaikinti ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas