2019-02-27 Nr. AB-5367-3-61-3-00100-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1694-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00100-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 17 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose įtvirtina vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, sanitariniai įrenginiai buvo įskaičiuoti į kameros bendrą plotą. Pareiškėjo teigimu, kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atribotas nuo kameros, dėl to buvo pažeistas jo privatumas, buvo jaučiamas nemalonus kvapas. Kamerose būdavo šalta ir drėgna, dieninė bei naktinė apšvieta neatitiko nustatytų normų, dėl to pareiškėjui pablogėjo regėjimas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kratos metu buvo žeminama jo garbė ir orumas, kadangi jis buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl šių aplinkybių jis buvo laikomas kankinančiomis bei antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose turi būti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Atsakovo atstovo teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, privatumui užtikrinti tam tikrose gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

5. Lukiškių TI-K teigė, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata, tačiau ji visuomet atliekama griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lukiškių TI-K teigė, kad šiuo atveju nėra būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 19 d. (b. l. 11–20). Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis bei kamerose laikytų asmenų skaičių teismas nustatė, kad minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. kovo 24 d., t. y. 9 dienas buvo laikomas kameroje Nr. 256, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, likusiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele arba užuolaidomis. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele nuo likusio ploto neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Teismas sprendė, kad 54,5 paros pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo.

10. Pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo, ventiliacijos ir drėgmės, taip pat nusiskundimus, kad atliekant kratą jis buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 54,5 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Apeliantas, be atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, akcentuoja, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo atskirti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 17 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 54,5 paros pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, atmetęs pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos ir drėgmės, taip pat nusiskundimus, kad atliekant kratą jis buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

20. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 54,5 paros pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų.

21. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

24. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė