2018-01-11 Nr. AB-1084-3-61-3-02333-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2805-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02333-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-879(00944) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei G. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. vasario 24 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo dalyvė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

3. Atsakovo išvada, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, G. K. teigimu, yra neteisinga, padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų reikšmingų aplinkybių. Organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas valstybės įmonėje Registrų centre užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4. Vadovaudamasi ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatais (toliau – ir Nuostatai) pareiškėja pabrėžė, kad Nuostatuose nėra numatyta, jog Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo (toliau – ir Filialas) pajamų šaltinis. Pagal Nuostatus Filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, tačiau filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje. Todėl atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

5. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas ir jo vertimas yra patvirtintas pažyma (Apostille), todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Be to, minėto dokumento tikrumu buvo suabejota tik praėjus metams, nors po jo pateikimo atsakovas priėmė sprendimus išduoti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. vasario 24 d. prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja nurodė, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 8 p.). Pareiškėja deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Migracijos departamentas 2017 m. balandžio 11d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams.

8. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja ir kiti savanoriai, atvykę į Filialą, ketino užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E.. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad tokio dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. birželio 11 d.

9. Skundžiamas Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Remiantis tuo buvo pripažinta, kad pareiškėjos pagrindinis tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje.

10. Atsakovas pabrėžė, kad aplinkybė, jog Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. išduotas dokumentas buvo patvirtintas pažyma (Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtina. Esamoje faktinėje situacijoje nėra svarbu, ar Filialas naudosis organizacijos „Didaktik“ lėšomis ir turtu, nes pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktas, pagal kurį leidimas gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Analizuojamu atveju nebuvo nustatyta, kad savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Taigi, atsakovo nuomone, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl išvada dėl užsienietės nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas.

13. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjos atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, <...> (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

14. Vadovaudamasis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies reguliavimu teismas pripažino, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

15. Ištyręs bylos medžiagą, teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2019 m. birželio 11 d., pareiškėjai buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis (kaip savanorių programų, remiamų Švedijos Karalystės Vyriausybės organizacijos „Didaktik“, dalyvei). Kita vertus, Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d raštu Nr. Ku2017/01371/D atsakovas buvo informuotas, kad ginčo dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Teismo įsitikinimu, šių faktinių duomenų pagrindu Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Teismas pabrėžė, kad 2017 m. gegužės 24 d raštas Nr. Ku2017/01371/D buvo gautas tiesiogiai iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos, o 2016 m. vasario 10 d. raštą pateikė pareiškėja, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą vadovautis būtent 2017 m. gegužės 24 d. rašto turiniu. Atsakovo susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.

16. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad atsakovas surinko pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Pripažino, jog pareiškėja, siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys yra neabejotinai paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D, ir tai, kad 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas „Apostille“ žyma, šio dokumento tikrumo neįrodo.

17. Teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktu leidimas užsieniečiui laikinai gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Tai reiškia, jog kreipiantis dėl leidimo gyventi gavimo būtent šiuo teisiniu pagrindu užsienietis turi įrodyti ne tik aplinkybę, kad jis yra tam tikrų savanorių programų dalyvis, tačiau ir tai, kad jo, kaip savanorio vykdomas programas remia Europos Sąjungos valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas objektyviais įrodymais nustatė, kad organizacija „Didaktik“ ir jos organizuojamos visuomeninę naudą turinčios savanorių programos, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, todėl pareiškėjos argumentai dėl gaunamų lėšų iš kitų šaltinių, teismo įsitikinimu, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Pareiškėja nors ir pateikė įrodymus, kad ji yra organizacijos „Didaktik“ dalyvė, tačiau esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, pareiškėja neįrodė (pareiškėja jokiais įrodymais nepaneigė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. Ku2017/01371/D nurodytų aplinkybių).

III. 18. Pareiškėja G. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštas buvo patvirtintas oficialia pažyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais. Apeliantei nekilo jokių įtarimų dėl jo tikrumo. Atsakovas, kaip valstybės institucija būdamas pranašesnėje padėtyje, 2017 m. birželio 11 d. išduodamas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, taip pat nesuabejojo minėtu dokumentu.

20. Tiek atsakovas, tiek teismas galėjo tik įtarti, kad ginčo dokumentas gali būti suklastotas, tačiau nei administraciniai aktai, nei teismų sprendimai negali būti paremti prielaidomis.

21. Iškilus abejonėms dėl Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. rašte pateiktos informacijos, atsakovas nedelsdamas priėmė Sprendimą, nors prieš tai turėjo sudaryti pareiškėjai galimybę pateikti papildomus įrodymus, jeigu, jo nuomone, esamų dokumentų nepakako išduoti leidimą laikinai gyventi.

22. Atsakovo teiginį, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo prašo ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, paneigia organizacijos „Didaktik“ ataskaitos, kurios viešai skelbiamos tinklapyje www.didaktik-if.com, taip pat į bylą yra pateiktos paramos sutartys, patvirtinančios realią Filialo veiklą.

23. Pareiškėja neatitinka nei vienos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 „Dėl duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ sąlygos.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas, teisingas, objektyvus, sprendimas priimtas išsiaiškinus bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su ginčo esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

26. Atsakovas pabrėžia, kad Sprendimas yra grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodomas teiginys, kad Įstatyme nėra įtvirtinta sąvoka „galimai suklastotas dokumentas“, nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktualus. Leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas todėl, kad pareiškėjos pateiktas dokumentas neatitinka tikrovės ir ji neįrodė atitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte reglamentuotų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų (nėra dalyvė savanorių programos, kuri būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių).

27. Migracijos departamentas įtarimus dėl galbūt suklastoto dokumento nurodė duomenų visumoje. Atsakovo įsitikinimu, leidimui laikinai gyventi panaikinti pakanka nustatyti bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą pagrindą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Tikrinamos bylos dalykas – Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-879(00944), kuriuo panaikintas pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei G. K. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7411167, teisėtumas.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėja G. K. 2017 m. vasario 24 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7390977, galiojantį vienerius metus, t. y. nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. birželio 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2017 m. birželio 11 d. išdavė leidimą Nr. LT7411167, suteikiantį pareiškėjai teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2019 m. birželio 11 d. (II t., b. l. 24–25). Toks sprendimas buvo priimtas be kita ko atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui 2016 m. kovo 8 d. buvo pateiktas dokumentas, nurodantis, jog pareiškėja (užsienietė) yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą.

30. Migracijos departamentas, susipažinęs su C. E. iš Kultūros ministerijos pasirašytu Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. raštu, kuriame teigiama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (I t., b. l. 156–157), 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Kultūros ministeriją, klausdamas, ar 2016 m. vasario 10 d. dokumentą iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Kultūros ministerija ir jį pasirašė C. E. (II t., b. l. 42–43). 2017 m. gegužės 29 d. atsakovas gavo Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. atsakymą Nr. Ku2017/01371/D, kad Švedijos Karalystės Kultūros ministerija neišdavė 2016 m. vasario 10 d. dokumento ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas (II t., b. l. 45–46).

31. Atsakovas, įvertinęs Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos pateiktą informaciją ir kitus reikšmingus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. birželio 22 d. priėmė Sprendimą, grindžiamą argumentais, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo / pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą apie Filialo vykdomų savanorių programų „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ finansavimą. Remiantis tuo buvo pripažinta, kad pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, bet įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, kas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

32. Pagal Įstatymo 35 straipsnio (2016 m. rugsėjo 9 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai <...>. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

33. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

34. Pareiškėja skundžia Sprendimą tuo aspektu, kad atsakovas neturi jokių duomenų, patvirtinančių jo teiginius dėl grėsmės nelegaliai migracijai, ir nesutikdama su atsakovo vertinimu, jog Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštas yra suklastotas. Taip pat pareiškėja skunde buvo nurodžiusi aplinkybes, kad Filialas realiai veikia, yra sudaręs paramos sutartis ir vykdo veiklą, ne pelno organizacija „Didaktik“ viešai skelbia ataskaitas apie savo veiklą.

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių pateiktus įrodymus, pareiškėjos skundo argumentus atmetė bei sutiko su atsakovo pozicija, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija šią išvadą iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti skunde, papildomai nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją – suklastotą Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumentą. Pareiškėja akcentuoja, kad minėtas dokumentas buvo patvirtintas oficialia žyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, be to, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje ir Filialo veikla.

37. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

38. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai laikė 2016 m. vasario 10 d. dokumentą neatitinkančiu tikrovės, nes į bylą pateikti akivaizdūs įrodymai, jog Švedijos Karalystės Kultūros ministerija neišdavė 2016 m. vasario 10 d. dokumento ir jo nepasirašė nė vienas šios valstybės institucijos darbuotojas.

39. Pažymėtina, kad ir kitose administracinėse bylose Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumentas yra vertinamas kaip dokumentas neatitinkantis tikrovės ir suteikiantis pagrindą atsakovui panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-662/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5142-520/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5140-442/2017).

40. Kaip minėta, pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pratęsiamas remiantis Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumentu ir nustačius, jog pareiškėja yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvė (Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p.), o paaiškėjus, kad pareiškėja pateikė dokumentą, kuris nepatvirtina tokios aplinkybės, leidimas buvo panaikintas.

41. Pabrėžtina, kad administracinės procedūros metu pareiškėja nepateikė atsakovui jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

42. Pareiškėja, siekdama Sprendimo panaikinimo, teismo proceso metu tokių įrodymų taip pat neteikė ir byloje nėra duomenų, kad galimybė įrodinėti jai kaip nors buvo suvaržyta. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, jog ji buvo (yra) Europos Sąjungos ar jos valstybių remiamų savanorių programų dalyvė, šiuo pagrindu turinti teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

43. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad 2016 m. vasario 10 d. rašto patvirtinimas žyma (Apostille) įrodo šio dokumento turinio tikrumą. Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo ir panaikinimo, pasirašytos 1961 m. spalio 5 d. Hagoje (toliau – ir Konvencija), kurios šalimi yra ir Lietuvos Respublika, užsienio valstybėje išduoto dokumento patvirtinimas Konvencijos 4 straipsnyje nurodyta pažyma („APOSTILLE (Convention de La Haye du 5 octobre 1961)“), kuri yra tinkamai užpildyta, patvirtina parašo tikrumą, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigas ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumą (Konvencijos 5 str.).

44. Užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančių valstybės institucijų arba pareigūnų išduodami dokumentai, patvirtinti pažyma (Apostille), yra laikomi tinkamai patvirtintais ir preziumuojama, kad šie dokumentai yra autentiški, tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos, kaip yra nurodoma dokumente, 2016 m. vasario 10 d. raštas ir jame nurodyti faktai buvo vienu iš pagrindinių dokumentų, kurio pagrindu Migracijos departamentas turėjo priimti administracinį sprendimą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad šio dokumento vertinimas pasikliaujant vien supaprastinta Konvencijoje įtvirtinta dokumentų patvirtinimo procedūra, nagrinėjamu atveju būtų nepakankamas ir neužtikrintų išsamaus administracinės bylos išnagrinėjimo. Taigi Migracijos departamentas, suabejojęs šio dokumento turinio tikrumu, pagrįstai ėmėsi priemonių patikrinti dokumento turinio tikrumą, kuris, susisiekus su užsienio valstybės institucija (neva išdavusia dokumentą), buvo paneigtas. Dokumentu, kurio autentiškumas yra paneigtas, pareiškėja negali remtis ir toliau įrodinėti savo prašymų, paduotų Migracijos departamentui, pagrįstumą.

45. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo argumentais, kad būtent pareiškėjai tenka pareiga pateikti įrodymus, jog savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Kita vertus, jos apeliaciniame skunde akcentuojama Filialo veikla ir dalyvavimas šioje veikloje, nėra nagrinėjamam klausimui teisiškai svarbios aplinkybės.

46. Esant pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).

47. Pareiškėjos minimu Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460, priimant skundžiamą administracinį aktą nebuvo vadovaujamasi ir pareiškėja nenurodė, kurios konkrečios šio aprašo nuostatos turėtų būti taikomos siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą ginčą.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius