2013-07-04 Nr. AB-3306-3-61-3-02062-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1278/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02062-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Z. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas K. Z. skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2010 m. birželio 21 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) sprendimą Nr. 1D-4985 (2); 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 991,47 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Šiuo atveju ir taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Didelis pensijos dydžio sumažinimas gali nulemti priverstinį pensininko apsisprendimą atsisakyti darbo. LR VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui 2010 m. vasario 28 d. neišmokėjo 991,47 Lt valstybinės pensijos dalies. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

Nurodė, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų LR VRM veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, manė, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 str. 1 d. pagal analogiją).

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14-17) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, tuo metu galiojo. Be to, pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, pagal 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 992 atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, turtinės žalos atlyginimo, neįrodo, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 19-21) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pagal kurią pareiškėjo K. Z. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8200 (K = 0,8200). Pagal įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo K. Z. pensijos dydis perskaičiuotas: 1 400,87 Lt x 0,8200 = 1 148,71 Lt. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, pateiktą 2010 m. vasario 23 d. sąrašą, pareiškėjas K. Z. 2010 m. sausio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškėjo perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,3564 (K = 0,3564), apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui K. Z. 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 409,40 Lt dydžio pensija (1 148,71 Lt x 0,3564 = 409,40 Lt). Pažymėjo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo K. Z. skundą tenkino iš dalies. Priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 22 385,72 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus.

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijos buvo sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes, įgyvendinus šią jų teisę, jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Todėl pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas atsižvelgė į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011) ir pripažino, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o pareiškėjo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Atsižvelgdamas į pareiškėjo reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė gali būti apginta išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą, nes iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu. Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų misterijos 2012 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. 11D(P)-6510 nustatyta, kad K. Z. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1 400,87 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 44 827,84 Lt (b. l. 51). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį nurodyta suma perskaičiuota ir išmokėta tik 36 758,72 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 14 373,00 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 51). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, padaryta išvada, kad pareiškėjui K. Z. nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 36 758,72 Lt. Bylos duomenys patvirtino, kad faktiškai K. Z. išmokėta 14 373,00 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteista susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 22 385,72 Lt suma (36 758,72 Lt – 14 373 Lt).

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4985 (2) pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, LR VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. LR VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti K. Z. prašymų ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei mokėti jam paskirtą 1 400,87 Lt valstybinę pensiją, todėl juos atmetė pagrįstai. LR VRM sprendimo teisėtumas pareiškėjo K. Z. teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuota, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl LR VRM 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-4985 (2) panaikinimo nėra, todėl ji atmesta kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70-72), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą dalyje dėl patenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo, šį reikalavimą atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat, kad iki minėto nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl buvo nepagrįstai priteista pareiškėjui už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalis.

2. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje visiškai neanalizavo atsakovų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas, ar Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų išaiškinimų dėl šių nuostatų konstitucingumo. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas, nepagrįstai nagrinėjo Laikinojo įstatymo 6, 7 ir 8 straipsnių taikymo pagrįstumą ir Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus dėl šių normų atitikimo Konstitucijai, nors šios normos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikomos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 77).

Pareiškėjas K. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 74-82) prašo jį atmesti o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo, taikant Laikinąjį įstatymą.

Pareiškėjas prašė panaikinti 2010 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-4985 (2) bei solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 991,47 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 22 385,72 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovai bei trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo negaliojimo atgal argumentu bei antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo pasikeitimu paties įstatymų leidėjo valia. Taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų bei jų įvertinimo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime.

Nustatyta, kad 1998 m. gruodžio 8 d. Vidaus reikalų ministerijos patvirtinta išvada Nr. 14896 dėl valstybinės pensijos pareiškėjui paskyrimo už tarnybą nuo 1998 m. gruodžio 1 d. (b. l. 6, 22-23). 2004 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 2/17-1351 pareiškėjui nustatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis – 1 400,87 Lt nuo 2004 m. gegužės 1 d. (b. l. 24). 2010 m. kovo 31 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 26). Atsakydama Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad pareiškėjui paskirta 1400,87 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (K=0,8200), taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodė, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 7-8, 25).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.

Vertindamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalių konstitucingumą, nusprendė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Dėl atsakovų argumento, kad antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas paties įstatymų leidėjo valia buvo pakeistas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes), išdėstytus argumentus, jog vien tik Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai nepašalina asmens, kurio atžvilgiu šios nuostatos buvo taikomos, teisių pažeidimo pasekmių. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, jog nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, pasireiškusio jo turtiniu praradimu, t. y. dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusia valstybinės pensijos nepriemoka, teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir į nurodytą Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, konstatuojama, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 įsigaliojimo – 2010 m. sausio 1 d., iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir turi būti pašalintas, priteisiant neišmokėtos pensijos dalį už minėtą laikotarpį dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priteisė dėl šios teisės normos taikymo pareiškėjui neišmokėtą 22 385,72 Lt dydžio pensijos dalį, už laikotarpį, kurį buvo mokama sumažinta pensija.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime be Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatų nagrinėjo ir Laikinojo įstatymo 6 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijai klausimą ir pripažino, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 bei 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Taigi, minėtos Laikinojo įstatymo nuostatos ginčo laikotarpiu įtvirtino teisinį reguliavimą, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti bei perskaičiuoti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas. Atsižvelgiant į tai, kad taip pat buvo sumažintos ir perskaičiuotos ir valstybinės pensijos, ir toks reguliavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas antikonstituciniu, pirmosios instancijos teismo atlikta Laikinojo įstatymo 6 bei 8 straipsnio nuostatų analizė, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktas išvadas, nepaneigia pareiškėjo teisės reikalauti ir gauti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos (senatvės pensijos) mokėjimo klausimus ir, atsižvelgdamas į tai, priteisė pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas