2K-578/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-578/2012 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00745-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1; 2.4.2.2; 1.1.8.10.3; 1.1.7.2.7 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (dėl G. M. seksualinio prievartavimo) septynerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl V. T. seksualinio prievartavimo) – šešerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl E. V. seksualinio prievartavimo) – šešerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. seksualinio prievartavimo) – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 1 dalį (dėl E. L. seksualinio prievartavimo) – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl L. M. seksualinio prievartavimo) – šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir nustatyta galutinė subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Iš jų pirmuosius ketverius metus atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose. Iš A. V. G. M. priteista 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, I. M. – 520 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, V. T. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. V. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, R. K. – 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. L. – 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, L. M. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis dėl A. V. paskirtos galutinės subendrintos bausmės pakeistas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. V. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl G. M. seksualinio prievartavimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl V. T. seksualinio prievartavimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl E. V. seksualinio prievartavimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl L. M. seksualinio prievartavimo), BK 150 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. seksualinio prievartavimo), BK 150 straipsnio 1 dalį (dėl E. L. seksualinio prievartavimo) paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. V. galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad: 1) 2010 m. gegužės 18 d., apie 13.40 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, žinodamas, kad G. M., gimusi 1998 m. gegužės 27 d., yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būsena dėl mažametystės, rankomis sugriebė ją už kaklo, nutempė į miško gilumą, ten, laikydamas už kaklo bei grasindamas nužudyti, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamete G. M. prieš jos valią; 2) 2010 m. rugpjūčio 17 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje „Volvo V40“ (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, žinodamas, kad V.

T., gimusi 1996 m. balandžio 17 d., yra nepilnametė, grasindamas rankoje laikomu peiliu ir susidoroti, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą, tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio bei oraliniu būdu su nepilnamete V. T. prieš jos valią; 3) 2010 m. rugpjūčio 17 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje „Volvo V40“ (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, žinodamas, kad E. V., gimusi 1994 m. gegužės 19 d., yra nepilnametė, grasindamas rankoje laikomu peiliu ir grasindamas susidoroti, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą; tuo metu, kai nepilnametė V.

T. jį tenkino oraliniu būdu, liepė E. V. irgi jį tenkinti oraliniu būdu, o šiai atsisakius, tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu su nepilnamete E. V. prieš jos valią; 4) 2010 m. rugpjūčio 23 d., apie 13.30 val., miško masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, sugriebė rankomis R. K., gimusią 1991 m. sausio 29 d., už kaklo ir grasindamas ją nužudyti, jėga nutempė šią į miško gilumą, ten tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu su R. K. prieš jos valią; 5) 2010 m. rugsėjo 15 d., apie 22.05 val., visuomeninio transporto stotelėje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, priėjęs prie E. L., gimusios 1991 m. rugpjūčio 27 d., sugriebė ją už parankės, grasindamas rankoje laikomu peiliu, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą, jėga nuvedė šią į miškelį, ten tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio bei oraliniu būdu su E. L. prieš jos valią; 6) 2010 m. rugsėjo 27 d., apie 8.00 val., miškelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad L.

M., gimusi 1996 m. vasario 14 d., yra nepilnametė, pribėgęs prie jos sugriebė už rankos ir grasindamas rankoje laikomu peiliu, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą, jėga nutempė šią toliau į miškelio gilumą, ten tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio bei oraliniu būdu su nepilnamete L. M. prieš jos valią.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, sugriežtinęs kasatoriui bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat išėjo už prokuratūros apeliacinio skundo ribų, nes išsprendė klausimą dėl paskirtų bausmių galutinio subendrinimo, nors tokio prašymo, kaip savarankiško, apeliaciniame skunde nebuvo pateikta. Teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalėjo motyvuoti savo išvadas argumentais, leidžiančiais suprasti, kodėl teismas taiko vieną ar kitą bausmių bendrinimo būdą. Anot kasatoriaus, teismas privalo atskleisti vidinio įsitikinimo, kuriuo vadovaudamasis subendrina paskirtąsias bausmes (dalinio sudėjimo atveju) turinį.

Kasatorius akcentuoja, jog teisingumas BK 41 straipsnio 5 dalies prasme reiškia tai, kad visų pirma turi būti teisingas baudžiamasis įstatymas, sudarantis sąlygas vienodai teismų praktikai. Skiriant bausmę teisingumo principas gali būti užtikrinamas individualizuojant bausmes, t. y. už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui parenkant bausmę. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai (kasacinė nutartis Nr. 2K-428/2009).

Be to, teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nors pateikė tam tikrus motyvus, jog už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per švelnios, tačiau šias bausmes sudėdamas iš dalies nekonkretizavo, kokį bausmės dydį pagal kurią nusikalstamą veiką prideda prie paskirtos griežčiausios bausmės. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino, kad Vilniaus apygardos teismo paskirtos bausmės A. V. nėra aiškiai per švelnios, visiškai nemotyvavo, kodėl galutinis šių bausmių subendrinimas iš dalies jas sudedant turi būti griežtesnis.

Iš teismo nuosprendžio nuteistajam turi būti aišku, po kokią dalį nuo kiekvienos bausmės pridedama prie griežčiausios bausmės (kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2007). Kasatorius su apeliacinio teismo argumentais dėl galutinės subendrintos bausmės griežtinimo nesutinka ir teigia, kad jam buvo du kartus įvertintos tos pačios su jo asmenybe susijusios aplinkybės, o aplinkybės, susijusios su teigiamais jo asmenybės aspektais, įvertintos tik formaliai. Nors apeliacinės instancijos teismas laikė teisingais pirmosios instancijos teismo motyvus, jog nuteistajam A.

V. paskirtos bausmės pirmoji dalis, t. y. ketveri metai, turi būti atliekama kalėjimo režimu, tačiau iš teismų praktikos matyti, kad kalėjimo režimas tokiam ilgam laikotarpiui skiriamas tik išimtiniais atvejais. Taigi teismas, spręsdamas, ar sugriežtinti galutinę bausmę, privalėjo atsižvelgti į tai, kad bausmės atlikimo vieta taip pat turi įtakos tinkamam teisingumo principo įgyvendinimui. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės A. V. nėra akivaizdžiai per švelnios, tačiau, naujai paskirdamas galutinę subendrintą bausmę ir taip sugriežtindamas baudžiamąją atsakomybę kasatoriui, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies, 63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas.

Taip pat A. V. nurodo, kad jis nors ir buvo nuteistas už dvi nusikalstamas veikas – V. T. ir E. V. seksualinį prievartavimą, kaip už atskiras savarankiškas nusikalstamas veikas, tačiau bylos aplinkybės rodo, kad prieš šias nukentėjusiąsias buvo padarytos ne dvi savarankiškos, o viena nusikalstama veika – nors dėl šio argumento nebuvo skųstasi apeliacine tvarka, tačiau viešasis interesas reikalauja, kad teismas vykdytų pareigą nubausti asmenį teisingai ir skirti jam teisingą bausmę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šios dvi veikos buvo padarytos vienu metu ir vienoje vietoje – tokie objektyvūs A. V. padarytos veikos požymiai liudija, kad, taikant baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies nuostatas, svarbu įvertinti ir subjektyviąją kaltininko veiksmų pusę. Prieš V. T. ir E. V. atlikti veiksmai patvirtina esant tęstinę nusikalstamą veiką, nes šiuos veiksmus jungė vieninga kaltininko tyčia (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-96/2012, 2K-P-412/2007).

Iš prokuratūros apeliacinio skundo matyti, kad skunde pateikiami argumentai dėl nesutikimo su A. V. pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis už atskiras nusikalstamas veikas ir dėl šių bausmių galutinio subendrinimo, tačiau apeliaciniame skunde nebuvo ginčijamas atskirai subendrintos bausmės skyrimas. Kasatorius mano, kad šį klausimą spręsti Lietuvos apeliacinis teismas galėjo tik tada, kai iš Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinio skundo būtų aiškiai matyti, kad keliamas savarankiškas reikalavimas dėl subendrintos bausmės dydžio koregavimo; taip buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis.

Atsiliepimu į nuteistojo A. V. kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Liutauras Rudzevičius prašo nuteistojo A. V. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta nepažeidžiant BK 63 straipsnio nuostatų, nes šiame straipsnyje nėra imperatyviai nurodyta, kokia paskirtos bausmės dalis turi būti pridėta prie griežčiausios bausmės, kai taikomas dalinio bausmių sudėjimo bendrinimo būdas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje detaliai išdėstė motyvus, kodėl kasatoriui paskyrė galutinę subendrintą bausmę didesnę, nei pirmosios instancijos teismas, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms skyrė vienodą reikšmę.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad A. V. tyčia buvo nukreipta į savo lytinės aistros tenkinimą pakaitomis su dviem nukentėjusiosiomis, todėl pagal baudžiamosios teisės doktriną bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimus A. V. nusikalstamos veikos negalėjo būti vertintos kaip viena tęstinė, nes nuteistasis seksualiai prievartavo ne vieną, o abi nukentėjusiąsias – E. V. ir V. T. Teismas teisingai kvalifikavo A. V. nusikalstamas veikas prieš V. T. ir E. V. – kaip du atskirus nusikaltimus. Apeliacinis teismas veikė apeliacinio skundo ribose, kuriame argumentuotai buvo prašoma didinti tiek atskiras bausmes, tiek galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. V.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių taikymo

Minėta, kad kasaciniame skunde nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas, sugriežtinęs kasatoriui bausmę, išėjo už prokuratūros apeliacinio skundo ribų, nes išsprendė klausimą dėl paskirtų bausmių galutinio subendrinimo, nors tokio prašymo, kaip savarankiško, apeliaciniame skunde nebuvo pateikta.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo motyvai ir pagrindai, apelianto prašymai, jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas.

Iš prokuroro apeliacinio skundo byloje matyti, kad visas pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo kvestionuojamas dviem aspektais:

1) dėl neteisingai paskirtos bausmės;

2) dėl netinkamai išspręstų civilinių ieškinių. Apeliacinis skundas buvo tenkintas tik pirmuoju aspektu, tad jis ir detalizuotinas. Prokuroro apeliaciniame skunde inter alia nurodoma, kad bausmė A. V. paskirta neindividualizuota, jos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, tokia bausme negalima pasiekti jos tikslų. Apeliaciniame skunde prokuroras pateikė ir argumentus dėl to, koks, jo manymu, bausmės dalies dydis turi būti pridėtas nuo kiekvienos bausmės iš už šešias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų ir jas padariusio asmens pavojingumą.

Prokuroras taip pat aiškiai suformulavo ir savo prašymą: už kiekvieną iš šešių A. V. padarytų nusikaltimų paskirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, galutinę subendrintą bausmę paskiriant trylika metų ir devynis mėnesius laisvės atėmimo, iš jų septynerius metus atliekant bausmę kalėjime, o likusius – pataisos namuose. Tad analizuojant apeliacinį skundą kaip visumą, t. y. ir prokuroro pateiktą prašymą, ir apeliacinio skundo pagrindus bei motyvus, spręstina, kad prokuroras skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek dėl už atskirus A.

V. padarytus nusikaltimus paskirtų per švelnių bausmių, tiek ir dėl aiškiai per švelnios galutinės subendrintos bausmės jam paskyrimo. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sugriežtinęs kasatoriui paskirtą galutinę subendrintą bausmę, išėjo už apeliacinio skundo ribų ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas A. V. kaip galutinę subendrintą bausmę paskyrė dvylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Taigi apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepablogino nuteistojo A. V. teisinės padėties labiau, nei to buvo prašoma apeliaciniame skunde – skyrė nuteistajam mažesnę, nei prokuroro buvo prašyta, galutinę subendrintą bausmę. Vadinasi BPK 320 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, pažeidimo nepadaryta.

Dėl galutinės subendrintos bausmės skyrimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal BK 64 straipsnio 4 dalį, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės.

Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai, taikydami dalinio bausmių sudėjimo būdą, prie griežčiausios iš paskirtų bausmių turi pridėti bent po dalį nuo kiekvienos paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas bausmės. Teismas pats sprendžia, kokias paskirtų bausmių už atskirus nusikaltimus dalis pridėti prie griežčiausios iš paskirtų bausmių, baudžiamasis įstatymas to nenurodo. Bendrinant bausmes turėtų būti atsižvelgiama į BK VII skyriuje nustatytus minimalius atitinkamų bausmių rūšių dydžius, siekiant, kad už kelias nusikalstamas veikas nebūtų paskirta nepagrįstai švelni bausmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-316/2009, 2K-131/2005, 2K-7-686/2006).

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam subendrintą bausmę, savo dydžiu artimą sunkiausios nusikalstamos veikos (BK 150 straipsnio 4 dalis) sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą teisingumo principą.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija – viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Be to, nusikalstama veika šiurkščiai pažeidžia kitų žmonių teises ir laisves, svarbiausias teisės ginamas vertybes, dėl to ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti bei ginti baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis priemonėmis. Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamasis įstatymas nenumato skirtingų kriterijų, į kuriuos atsižvelgus, parenkama bausmės dalis, bendrinant paskirtas bausmes, pasirinkus dalinį bausmių sudėjimo būdą. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės – bendrieji bausmių skyrimo pagrindai kaip visuma taikytini ir skiriant bausmę už atskiras nusikalstamas veikas, ir parenkant bausmių bendrinimo būdą – dalinį ar visišką bausmių sudėjimą, taip pat parenkant atskiras bausmių dalis ir skiriant galutinę subendrintą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, A. V. skirdamas didesnę galutinę subendrintą bausmę nei pirmosios instancijos teismas, tokį savo sprendimą pagrindė išsamiais argumentais. Būtent šiuo atveju, kaip to reikalauja baudžiamasis įstatymas (BK 54 straipsnio 2 dalis), buvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus, nusikaltimų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Antai, pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pažymėjo, kad nuteistojo A. V. asmenybė yra padidinto pavojingumo visuomenei, nusikaltimai buvo baigti, jie buvo daromi ilgą laiką. Taip pat buvo pasisakyta dėl bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, įgyvendinimo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo motyvais, nulėmusiais didesnės galutinės subendrintos bausmės nuteistajam A. V. paskyrimą. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriui paskyrė didesnę galutinę subendrintą bausmę, (nei pirmosios instancijos teismas), prie griežčiausios bausmės pridėdamas po didesnę už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių dalį, savaime nereiškia, jog buvo pažeisti iš BK 54 straipsnio 2 dalies, 63 straipsnio 1 ir 4 dalių kylantys reikalavimai. Taigi konstatuotina, kad, apeliacinės instancijos teismui nuteistajam A. V. paskyrus griežtesnę galutinę subendrintą bausmę, nebuvo pažeistos baudžiamojo įstatymo nuostatos, tinkamai įgyvendintas teisingumo principas.

Dėl BK 50 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, nustatydamas pataisos įstaigos rūšį. Baudžiamasis įstatymas nenustato formalių kriterijų, į kuriuos teismas privalėtų atsižvelgti parinkdamas pataisos įstaigos rūšį. Tai spręsdamas, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Antai pagal šio kodekso 83 straipsnio 1 dalį kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat iš pataisos namų perkelti nuteistieji ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kasatorius A. V. nuteistas už vieno labai sunkaus (BK 150 straipsnio 4 dalis), penkių sunkių (trys numatyti BK 150 straipsnio 3 dalyje, du – BK 150 straipsnio 1 dalyje) nusikaltimų padarymą. Taigi jis patenka į asmenų, kurie laisvės atėmimo bausmę gali atlikti ir kalėjime, sąrašą. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, skirdami A. V. pirmuosius ketverius metus iš paskirtos galutinės subendrintos bausmės atlikti kalėjime, atsižvelgė į jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo atveju teismai padarė teisės taikymo klaidą, t.y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl nusikalstamų veikų prieš nepilnametes E. V. ir V. T. kvalifikavimo, tačiau šis klausimas nebuvo nagrinėtas apeliacine tvarka, tad kasacinės instancijos teismas kasaciniame skunde nurodomus A. V. veiksmų kvalifikavimo argumentus palieka nenagrinėtus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Nuteistojo A. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius