2024-10-23 Nr. AB-15271-3-61-3-03950-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-565-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03950-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. V. prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Z. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į 2,5 ha žemės sklypą su pastatais (duomenys neskelbtini), priklausiusį jos tėvui (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėja nurodė, kad:

2.1. Yra teisėta pretendentė į velioniui tėvui G. K. iki nacionalizacijos priklausiusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą. Be pareiškėjos tėvas turėjo dar 2 vaikus: L. (L.) K. ir V. (V.) K..

2.2. V. K. teikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusio savininko G. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 41-5629 atkurtos nuosavybės teisės į V. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, grąžinant natūra 10 ha žemės sklypą žemės ūkio bei 5 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Atkuriant nuosavybės teises vadovautasi Vilniaus apskrities Maišiagalos valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąrašo f.55.Ap.9.B.71.1.3 duomenimis, pagal kuriuos G. K. nuosavybės teise valdė 15,30 ha žemės. Pareiškėja žinojo, jog jos brolis kreipėsi dėl nuosavybės teisių į tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo, tačiau nežinojo, į kokį konkrečiai turtą nuosavybės teisės buvo atkurtos. Sužinojus, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į turtą, kurio apimtis nustatyta remiantis 1924 m. duomenimis, pareiškėjai tapo aišku, jog liko neatkurtos nuosavybės teisės į G. K. po jo motinos N. K. mirties paveldėtą turtą. Pati pareiškėja, būdama senyvo amžiaus ir prastos sveikatos, įgaliojo sūnėną A. K. atstovauti jos interesams dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

2.3. Siekiant gauti tikslius duomenis apie G. K. po jo motinos N. K. mirties paveldėtą turtą, Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui buvo pateiktas prašymas išduoti pažymą, ar yra duomenų, kas priėmė N. K. palikimą po jos mirties arba kas faktiškai valdė jai priklausiusią žemę po jos mirties. Archyvas su 2021 m. gegužės 25 d. atsakymu Nr. R4-1759 „Dėl N. K. įpėdinių“ pateikė Vilniaus apygardos teismo archyviniame fonde N. (N.) K. (K.) privataus testamento patvirtinimo byloje esančių 1936 m. birželio 5 d. teismo sprendimo ir 1937 m. balandžio 5 d. liudijimo kopijas. Minėtu teismo sprendimu buvo patvirtintas vykdyti 1935 m. kovo 5 d. parengtas N. K., mirusios (duomenys neskelbtini), testamentas, kuriuo visas jai priklausiančias dirbamas žemes – 2 4/7 hektaro iš bendro 18 hektarų ploto, gyvenamąjį namą ir visą kitą mirties dieną priklausysiantį turtą paliko savo sūnui G. K. (G. K.). Archyvas taip pat išdavė Vilniaus žyminių mokesčių įstaigos pažymą apie tai, kad G. K. atleistas nuo žyminio mokesčio už palikimą, kurį sudaro 2,5 h žemės sklypas su pastatais (duomenys neskelbtini). Šie dokumentai, pareiškėjos manymu, neabejotinai patvirtina, jog po motinos N. K. mirties pareiškėjos tėvas paveldėjo 2,5 ha dirbamos žemės su pastatais. Tai reiškia, kad be 1924 m. turėtos nuosavybės, į kurią nuosavybės teisės atkurtos pareiškėjos broliui V. K., jos tėvas iki nacionalizacijos valdė iš savo motinos 1935 m. paveldėtus 2,5 ha žemės su pastatais, į kuriuos jo įpėdiniams nuosavybės teisės nebuvo atkurtos.

2.4. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo V. K. pateikti pirminiai neišsamūs duomenys, kurių pagrindu buvo sprendžiama dėl G. K. priklausiusio turto apimties, užkirto kelią jo įpėdiniams realizuoti teisę į nuosavybės atkūrimą visa apimtimi. Pareiškėja mano, jog tai svarbi termino praleidimo priežastis ir pagrindas atnaujinti terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

2.5. Pareiškėja visuomet manė, kad žemės, į kurią buvo atkurta nuosavybė, plotas buvo nustatinėjamas pagal nusavinimo metu fiksuotus duomenis, tačiau nesant jokių to meto duomenų, vadovautasi 1924 m. duomenimis. Tokiu būdu į atkuriamos žemės plotą nebuvo įtraukti duomenys apie tėvo motinai priklausiusią žemę, kurią paveldėjo ir valdė pareiškėjos tėvas.

2.6. Atsisakymas atnaujinti terminą, kuris buvo praleistas dėl objektyvios priežasties – Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pateiktų netikslių ir neišsamių pirminių duomenų, nepagrįstai apribotų pareiškėjos teisę į nuosavybę.

3. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) su pareiškėjos prašymu nesutiko.

4. NŽT atsiliepime nurodė, kad pareiškėja prašyme nenurodė svarbių pateisinamų priežasčių, dėl kurių praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytus terminus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

6.1. Ukmergės valstybinis archyvas 1993 m. sausio 29 d. raštu Nr. 5-V (b. l. 94) pareiškėją informavo, kad „Širvintų apskrities valsčių Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomųjų komitetų jungtinio fondo, Maišiagalos valsčiaus Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose 1945–1946 m. ūkinėje knygoje įrašyta K. G., V. <...> šeima : žmona – K. E., gim. (duomenys neskelbtini), duktė – K. L., G., gim. (duomenys neskelbtini), K. Z., G., gim. (duomenys neskelbtini). Šeima naudojosi 10,00 ha žemės sklypu“. 1993 m. vasario 5 d. susitarime nurodyta, jog prašoma sugrąžinti natūra 10 ha ploto žemė atstatytina V. K. vardu. Byloje esantis 1994 m. kovo 4 d. Archyvo apžymėjimas Nr. T-76-k patvirtina, kad „Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, Vilniaus apskrities Maišiagalos valsčiaus ūkininkų 1942 m. rugpjūčio 8 d. sąraše įrašytas K. G. (vardas – taip dokumente, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), (duomenys neskelbtini) (taip dokumente) kaime turėjęs 9,35 ha žemės”.

7. Įvertinęs minėtas faktines aplinkybes teismas sprendė, jog jau 1993 m. ir 1994 m. pareiškėjai buvo žinoma apie jos tėvo turėtos žemės plotą.

8. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. rugpjūčio 14 d. Pasiūlyme nurodė, jog dėl buvusio savininko G. K. turėtos bendro ploto 15,00 ha iš to skaičiaus miško 5,00 ha (duomenys neskelbtini) dokumentų pakanka nuosavybės teisėms atkurti. V. K., pareiškėjos brolio vardu, 2011 m. rugpjūčio 1 d. A. K. kreipėsi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu (reg. Nr. 48FP-3357) „paskirti komisiją ir išnagrinėti, kokiu pagrindu buvo grąžinta žemė (duomenys neskelbtini) pagal 1998 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 41-5629“. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 48SS-(14.48-45)-3230 informavo, kad „Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. rugpjūčio 14 d. pasiūlyme buvo nagrinėti dokumentai: Vilniaus apskrities. Maišiagalos valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąrašas F.55. Ap. 9. B.71. L3-14.00 deš (15.30 ha); Vilniaus apskrities, Maišiagalos valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. sąrašas F.R-685. Ap. 4. B. 75 L. 3 ap - 10 ha; kartografinė medžiaga (10 ha žemės, 5 ha miško). Remiantis minėtu pasiūlymu V. K. parengta Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 3021 „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“ į buvusio savininko G. K. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 10.0 ha žemės, 5.0 ha miško ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998-12-21 sprendimu Nr. 41-5629 V. K. nuosavybės teisės atkurtos į 10,0 ha žemės ir 5,0 ha miško“. Šiame rašte taip pat nurodyta, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. liepos 27 d. pažyma Nr. R4-1272 bus nagrinėjama pateikus teismo sprendimą, kuriuo atnaujinamas praleistas terminas pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimu nustatyti prejudiciniai faktai, jog Z. V., V. K. ir L. K. (mirusi (duomenys neskelbtini)) yra G. V. K. vaikai. Byloje esantis 2012 m. balandžio 2 d. pasirašytas Z. V. pareiškimas, patvirtintas Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarės (Reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtina, kad ji atsisakė teisių į tėvo G. K. ir močiutės N. K. turėtą žemę brolio V. K. naudai. Atsisakyme nurodė, kad pretenzijų šiuo klausimu ateityje nekels. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja šio pareiškimo neatšaukė, todėl preziumuojama, kad jis šią dieną galioja. Administracinėje byloje Nr. 1-1006-484/2013 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu atmetė V. K. prašymą dėl termino atnaujinimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis pareiškėjo prašomam terminui atnaujinti.

10. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas sprendė, kad pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo aktyvi ir elgėsi nerūpestingai bei nepagrįstai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį nežinojo apie savo tėvo galbūt valdytą žemę pareiškėja nepateikė. Prie skundo pridėti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog jau 1992 m. tapo aišku, kiek žemės pareiškėjos velionis tėvas turėjo, o Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. rugpjūčio 14 d. pasiūlymas akivaizdžiai įrodė, kad dokumentų pakako nuosavybės teisėms atkurti. Pareiškėja apsisprendė, kad žemė būtų atkurta brolio vardu. Jokių kitų išlygų, t. y., kad po to „teisingai atsiskaitys“ su ja, jokiame dokumente nenurodyta. Tik prašyme teismui pareiškėja tokį argumentą nurodo, tačiau jokiais neginčytinais įrodymais nepagrindžia. Be to, 2012 m. balandžio 2 d. pareiškėja atsisakė teisių į tėvo G. K. ir močiutės N. K. turėtą žemę brolio V. K. naudai. Šį atsisakymą patvirtino notaras ir atsisakymas iki šios dienos nepanaikintas.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašyme teismui nurodytos termino praleidimo priežastys sietinos tik su jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu bei asmeniniu, tik nuo pareiškėjos valios priklausančiu pasirinktu elgesio modeliu. Pareiškėja savo teisių į nuosavybės atkūrimą negynė, ilgą laiką elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Byloje pateikta duomenų, jog pareiškėja jau nuo 1991 m. kreipėsi į valstybės archyvus dėl nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų išdavimo ir į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tačiau nepateisinamai ilgai delsė ginti savo teises. Teismas, nenustatęs svarbių termino praleidimo priežasčių, pareiškėjos prašymą atmetė.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti.

13. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pateikti pirminiai duomenys buvo neišsamūs. Tai užkirto kelią efektyviai įgyvendinti nuosavybės atkūrimo visa apimtimi teisę. Teismas nevertino to, kad tik 2021 m. gegužės 25 d. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas patikslino duomenis, iš kurių buvo galima spręsti, kad be 1924 metais turėtos nuosavybės, į kurią nuosavybės teisės yra atkurtos pareiškėjos broliui V. K., pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos papildomai valdė iš motinos N. K. 1935 metais paveldėtus 2,5 ha žemės su pastatais, į kuriuos įpėdiniams nuosavybės teisės nebuvo atkurtos.

13.2. Byloje yra pateiktas įgaliojimas iš kurio matyti, kad pareiškėja, būdama senyvo amžiaus ir prastos sveikatos, veiksmus, susijusius su nuosavybės į žemę atkūrimu, įgaliojo atlikti savo sūnėną A. K.. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad archyvo duomenų painiava lėmė pareiškėjos suvokimą apie savo teisių apimtį, kurių įgyvendinimas nors ir yra pareiškėjos prerogatyva, tačiau neteisingas savo teisių suvokimas dėl aplinkybių, kurios objektyviai nuo pareiškėjos nepriklauso, darė įtaką termino praleidimui.

13.3. Pareiškėjai nerealizavus savo teisės dėl to, kad buvo neaiški šios teisės apimtis, pareiškėja negali būti formaliai „baudžiama“, ignoruojant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Praleistas terminas neturėjo įtakos teisinių santykių stabilumui ir jo atnaujinimas tokių santykių stabilumui įtakos taip pat nedarytų.

13.4. Egzistuoja visos prielaidos ir galimybės, nepažeidžiant jokių kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į neteisėtai nusavintą turtą. Vien formalus įstatymo termino pabaigos neigiamų pasekmių pareiškėjai taikymas neatitinka nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo reikalavimų.

13.5. Teisės atkurti nuosavybės teises pasibaigimas turi ultima ratio priemonės efektą, todėl tokio termino atnaujinimo priežastys turėtų būti maksimaliai individualizuojamos ir vertinamos termino tikslo bei jo teisinių padarinių kontekste, o vertinant termino atnaujinimo aplinkybių svarbą reikėtų atsižvelgti į termino praleidimo sukeliamas itin kraštutines teisines pasekmes, kuomet prarandama fundamentali teisė – teisė į nusavintų nuosavybės teisių atkūrimą.

14. NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. NŽT vertinimu, teismas pagrįstai pripažino pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis subjektyviomis. NŽT teigimu, teismas visapusiškai išnagrinėjęs bylą, be kita ko, įvertino šiai bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėja 2012 m. balandžio 2 d. atsisakė teisių į tėvo G. K. ir močiutės N. K. turėtą žemę brolio V. K. naudai. Šis atsisakymas patvirtintas Ukmergės rajono 1-ajame notarų biure ir yra galiojantis.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

16. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

17. Pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, galimybė teismine tvarka atnaujinti terminą pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo suteikiama piliečiams, kurie gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises, remdamiesi Atkūrimo įstatymu. Todėl sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti, turi būti įvertinta, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo, patenka į sąrašą asmenų turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-409/2010).

18. Pareiškėja, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, patenka į sąrašą asmenų turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

19. Teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra turtinė teisė – nuosavybės teisės objektas (CK 4.38 str.). Remiantis CK 4.37 straipsnio 2 dalimi, savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

20. Byloje yra pateiktas Z. V. 2012 m. balandžio 2 d. pareiškimas, patvirtintas notaro, kuriuo pareiškėja atsisakė nuosavybės teisių atkūrimo į jos seneliams ir tėvui G. K. priklausiusius žemės sklypus, turėtus (duomenys neskelbtini), savo brolio V. K. naudai. Toks pareiškimas yra vienašalis sandoris, kuriuo pareiškėja jai priklausančią turtinę teisę perleido savo brolio naudai (CK 1.63 str. 3 d.), taigi jos neteko ir tuo pačiu prarado asmens, turinčio teisę nuosavybės teisių atkūrimą į jos tėvui priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini), teisinę padėtį (CK 1.63 str. 4 d.).

21. Dėl nurodytų argumentų yra teisinis pagrindas pripažinti, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės prašyti atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į 2,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priklausiusį jos tėvui G. (G.) K..

22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prašyme teismui pareiškėja nurodė reikalaujanti atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į 2.5 ha žemės sklypą su pastatais (duomenys neskelbtini), priklausiusį jos tėvui G. K.. Taigi, reikalavimas – atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ne tik į žemę, bet ir pastatus. Tačiau pareiškime išdėstydama aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindžia savo reikalavimą, ji nurodė, kad „ketina kreiptis į trečiąjį asmenį Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu atkurti nuosavybės teises į G. K. valdytą 2,5 ha žemės, kuri buvo įgyta paveldėjimo būdu 1935 metais, ir į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas teismui yra vientisas procesinis dokumentas, kuriame reikalavimas pagrindžiamas nurodomomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas negrindžiamas teisių į pastatus apimtimi, todėl šios bylos nagrinėjimo dalykas yra tik teisių į nuosavybės teisių atkūrimą į 2.5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priklausiusį jos tėvui G. K., įgyvendinimo sąlygų vertinimas.

23. Nurodytų argumentų pagrindu pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis