2018-05-30 Nr. AB-10738-3-61-3-04144-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4299-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04144-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. A. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, jog nesutinka su atsakovo ginčijamo sprendimo argumentu, kad ji nuo advokato ir Tarnybos nuslėpė įsiteisėjusius teismų sprendimus. Teigė, kad Tarnyba apie sprendimus jos neklausė, neprašė pateikti tokios informacijos, o pati apie pastaruosius pamiršo. Akcentavo, kad atsakovas žinojo apie jos pačios be advokato teismams rašytus raštus ginčuose dėl žemės grąžinimo.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad yra 85 metų amžiaus, neįgali, jai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, todėl be advokato pagalbos ji negali tinkamai apginti galimai pažeistų teisių ir interesų.

4. Atsakovas Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad gavęs pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-617-320/2017 apskundimo, kreipėsi į advokatą G. A. P. dėl išvados pateikimo. Pažymėjo, kad advokatas G. A. P. 2017 m. lapkričio 7 d. išvadoje nurodė, jog pareiškėja neinformavo jo apie 2014 m. birželio 2 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktą skundą dėl Utenos rajono Dūkšto apylinkės tarybos 1992 m. vasario 14 d. sprendimo, taip pat nepateikė informacijos apie tai, jog skundas išnagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Advokatui teko iš naujo rinkti informaciją iš įvairių institucijų tam, kad pateiktų teismui skundą, nors pareiškėjai visa informacija buvo žinoma. Advokatas manė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje yra pagrįsta, kadangi terminai praleisti dėl pačios pareiškėjos nerūpestingumo.

6. Atsakovas teigė, kad atsižvelgęs į tai, jog pareiškėja nei Tarnybai ir advokatui nenurodė, jog pati jau kreipėsi į teismą ir teismas konstatavo, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido be svarbių priežasčių, sprendė, jog pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu paskirtas advokatas delsė pateikti skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir skundą pateikė tik 2017 m. spalio 5 d., dėl ko 2017 m. spalio 25 d. nutartimi neatnaujintas terminas pareiškėjos skundui paduoti. Pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui T. A. M.“ apskundimo. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas G. A. P., kuris parengė skundą ir pateikė teismui, tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė jį priimti.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia, todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) numato tam tikrus apribojimus.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjos T. A. M. skundą patenkino, panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir įpareigojo Tarnybą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. I-617-320/2017 atskiruoju skundu apskųsti.

10. Teismas nurodė, kad ne Tarnybos, o apeliacinės instancijos teismo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo – diskrecija spręsti, ar Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-617-320/2017, kuria neatnaujintas terminas skundui paduoti ir atsisakyta priimti skundą, yra teisėta ir pagrįsta. Teismas vertino, kad egzistavo pakankamos prielaidos pareiškėjai kreiptis į teismą su atskiruoju skundu.

11. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nevertinamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba, ginčijant administracinėje byloje Nr. I-617-320/2017 nurodytus administracinius aktus. Minėtų sprendimų apskundimui jai suteikta antrinė teisinė pagalba ir ginčo perspektyvumas iš naujo dėl tų pačių aktų ginčijimo negali būti vertinamas. Atkreipė dėmesį, kad šio pareiškėjos prašymo dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-617-320/2017 apskundimas.

12. Teismas akcentavo, kad tiek advokatas išvadoje, tiek Tarnyba ginčijamame sprendime nepagrįstai vertino, ar terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi minėta teisė apima teismo kompetenciją, t. y. teismas vertina, ar yra pagrindas atnaujinti terminą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovas privalėjo vertinti, ar pakako duomenų ir pagrindų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus atitinkančiam atskirajam skundui parengti, t. y. ar buvo pakankamos prielaidos atskirajam skundui parengti pagal pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus.

13. Teismas nurodė, kad Tarnyba nepasinaudojo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise ir nesudarė pareiškėjai galimybės pateikti raštu paaiškinimus bei trūkstamą informaciją. Teismo vertinimu, Tarnyba formaliai atliko jai, kaip viešojo administravimo subjektui, suteiktus įgaliojimus, įgyvendinant Įstatyme suteiktą teisę teikti antrinę teisinę pagalbą, ir viršijo savo įgaliojimus, padariusi išvadą, jog pareiškėja skundui paduoti praleido terminą be svarbių priežasčių.

14. Teismas nepritarė atsakovo vertinimui, jog pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, kadangi šiuo atveju tai yra išskirtinė teismo konstitucinė funkcija. Teismas atsakovo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėja nenurodė advokatui ir Tarnybai aplinkybių, jog pati kreipėsi į teismą su skundu ir teismas konstatavo, kad pati pareiškėja terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, laikė teisiškai nereikšmingomis, vertinant prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą. Akcentavo, kad būtent pati Tarnyba pareiškėjai suteikė antrinę teisinė pagalbą apskųsti individualius aktus ankstesniuose teisminiuose procesuose, todėl pareiškėjai turėjo būti suteikta antrinė teisinė pagalba apskųsti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį.

15. Teismas atsakovo nurodytus atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus pripažino nepagrįstais ir neteisėtais, todėl sprendė, kad pareiškėja atitiko sąlygas antrinei teisinei pagalbai gauti pagal jos 2017 m. spalio 30 d. prašymą.

III. 16. Atsakovas Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

17. Atsakovas nurodo, kad Tarnyba, priimdama sprendimą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal advokato pateiktą išvadą, įvertina advokato pateiktų aplinkybių visumą ta apimtimi, ar advokato pateiktoje išvadoje nurodyta informacija teisiškai ir faktiškai pagrindžia Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytus antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindus, tačiau visais atvejais sprendimą priima pati Tarnyba.

18. Atsakovas pažymi, kad ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs ne tik advokato išvadą, bet ir visą medžiagą, susijusią su teisminių ginčų nagrinėjimu, dėl ko mano, jog savo kompetencijos ribų neperžengė. Atkreipia dėmesį, kad situacija, kai atskirasis skundas formaliai gali būti paduodamas, nepaneigia Tarnybos pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimus. Pabrėžia, kad advokatui, teikiančiam antrinę teisinę pagalbą, kyla pareiga tinkamai suformuluoti atskirojo skundo pagrindą ir dalyką, kaip to reikalauja ABTĮ, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-133 patvirtinto Advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 9 punkto nuostatos draudžia advokatui skatinti nepagrįstus teisminius ginčus. Akcentavo, kad advokatas G. A. P., išanalizavęs bylos faktines aplinkybes ir juridinį jų vertinimą, nenustatė materialinės ar procesinės teisės pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima parengti atskirąjį skundą, ir apie tai informavo Tarnybą.

19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja su tapačiai reikalavimais 2014 m. gegužės 24 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, o teismas 2014 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1143-320/2014 neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-261-898/2014 Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

20. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo teismų praktikos ir iš esmės įpareigojo Tarnybą visais atvejais, net ir esant tik formaliems pagrindams, suteikti asmenims antrinę teisinę pagalbą.

21. Pareiškėja T. A. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Pareiškėja nurodo, kad be kvalifikuoto teisininko pagalbos negali apginti savo galimai pažeistų teisių ir interesų, tačiau Tarnyba nėra suinteresuota jai padėti ir suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymi, kad pati kreipdavosi į teismus, rašydavo raštus, tačiau dėl teisinių žinių stokos jos skundai nebūdavo priimami nagrinėti arba pareiškėja būdavo nukreipiami ginčą spręsti ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Mano, kad nesuteikus antrinės teisinės pagalbos jai gali būti padaryta didelė žala ir neapginti jos interesai, o pati Tarnyba yra prieš ją nusiteikusi ir nelinkusi padėti išspręsti kilusius ginčus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punkto, 9 dalies bei 18 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos.

24. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

25. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas.

Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011).

Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 ir kt.).

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. inicijavo teisminį ginčą, kuriuo iš esmės pareiškė du savarankiškus reikalavimus, panaikinti 1992 ir 1996 metų atitinkamų valstybinės valdžios institucijų priimtus sprendimus, kuriais A. B. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė bei 2015 metų sprendimą, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini) kaime Ignalinos rajone.

27. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-261- 898/2014, buvo konstatuota, kad pareiškėja yra praleidusi terminus ginčyti 1992 ir 1996 metų atitinkamų valstybinės valdžios institucijų priimtus sprendimus, kuriais A. B. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja pakartotinai 2017 metais inicijuodama teisminį ginčą dėl šių sprendimų, yra akivaizdžiai praleidusi terminus jiems ginčyti bei kad ši aplinkybė yra konstatuota teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl atsakovo išvada, kad tolesnis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties, kuria pakartotinai atsisakyta atnaujinti pareiškėjai terminą, ginčijimas yra neperspektyvus, yra pagrįstas bei atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

28. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas dėl aptarto pareiškėjos reikalavimo (panaikinti 1992 ir 1996 metų sprendimus, kuriais A. B. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė) pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvos, iš esmės nepasisakė, o ginčijamą atsakovo sprendimą panaikino visa apimtimi.

29. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas bei neteisingas, dėl ko naikintinas.

30. Tačiau likusioje dalyje su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir palieka galioti.

31. Minėta, kad pareiškėja buvo pareiškusi savarankišką reikalavimą panaikinti 2015 metų sprendimą, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini) kaime Ignalinos rajone. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi neatnaujino termino skundui dėl šio reikalavimo paduoti bei atsisakė priimti patį skundą, konstatavęs, jog pareiškėja apie ginčijamą sprendimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2015 m. spalio mėnesį. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja šį terminą praleido nesant svarbių priežasčių.

32. Toks teismo sprendimo pobūdis reiškia, kad nėra akivaizdumo faktoriaus dėl tolesnio ginčo perspektyvos, nes nėra galimybės padaryti kategorišką išvadą, ar pareiškėja teminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, ar tokių nesant, kadangi tokių išvadų darymas yra susijęs tiek su objektyvių, tiek su subjektyvių faktorių vertinimu, kuris savo ruožtu yra sąlygotas konkrečių atitinkamos bylos aplinkybių.

33. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje nėra nustatytas akivaizdumo faktorius, kuris leistų konstatuoti, jog pareiškėjos aptartas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, arba kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

34. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-4208-21332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ dalį, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 39S-179-(14.39.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui T. A. M.“.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė