2015-11-26 Nr. AB-23033-3-61-3-02307-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2157-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02307-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 10.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Livega“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Livega“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Livega“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „Livega“) su skundu (b. l. 61–65) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2014 m. vasario 11 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4VM190250S ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 1A-149.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus TM nepagrįstai deklaruotų prekių muitinei vertei nustatyti atsisakė taikyti sandorio vertės metodą, o ją nustatė vadovaudamasi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atitinkamai Bendrovei priskaičiavo 93 Lt muito, 539 Lt PVM, 63 Lt baudos ir 20 Lt delspinigių. Bendrovės teigimu, ji buvo geranoriškai nusiteikusi bendradarbiauti su muitine, dėjo pastangas išsiaiškinti, kokie sandorio momentai muitinei neaiškūs, bei pateikė dokumentus, padedančius nustatyti visas sandorio aplinkybes. Paaiškino, kad pateikė muitinei autorizuotą sutarties tarp Bendrovės ir verslo partnerio bei priedo prie šios sutarties vertimą į lietuvių kalbą, tačiau negalėjo numatyti, kad standartizuotos Baltarusijos muitinės deklaracijos, CMR, sąskaitos-faktūros, kuriose daugiausia figūruoja skaičiai, bus nesuprantamos muitinės pareigūnams. Pabrėžė, jog Bendrovė neturi informacijos apie tai, kad Baltarusijos įmonės, su kuriomis ji prekiauja, turėtų kitų verslo partnerių Europos Sąjungoje (toliau – ir ES), todėl negali pateikti jokių su tuo susijusių dokumentų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad importuojamų ratlankių kokybė aiškiai matosi iš pateiktų muitinei nuotraukų, o muitinės atstovai galėjo juos apžiūrėti šalia muitinės esančiame sandėlyje, tačiau tai daryti atsisakė. Pažymėjo, kad nedraudžiama ant importuotų ratlankių sumontuoti savo padangas ir vėliau ratus eksportuoti, o prekių ir paslaugų kainodara buvo nurodyta 2012 m. birželio 1 d. tiekimo sutarties priede Nr. l.

Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad jam buvo taikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai. Bendrovės nuomone, prekių importas su tam tikru tikslu bei sutartinių įsipareigojimų vykdymas negali būti traktuojamas kaip disponavimo prekėmis apribojimas. Bendrovė laisvai disponuoja importuotais ratlankiais, bet orientuojasi į eksporto didinimą, parduodama naudotus lengvųjų automobilių ratus. Pareiškėjas pabrėžė, kad niekur nėra domenų, jog ratlankiai parduodami ta pačia kaina, kuria buvo importuoti, nes visose eksporto deklaracijose ir sąskaitose-faktūrose nurodyta, kad eksportuojami naudoti ratai su plieniniais ratlankiais ir atitinkama kaina, kuri yra žymiai aukštesnė, negu importuojami ratlankiai, o pakrovimo, vežimo ir draudimo išlaidų dokumentų Bendrovė negali pateikti, nes prekės importuojamos CPT, o eksportuojamos EXW sąlygomis. Be to, Bendrovės įsitikinimu, atsakovas ir Vilniaus TM nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A442-18/2012, kurioje, pareiškėjo nuomone, ginčo esmė yra tokia pati. Pažymėjo, kad neaiškių muitinei sandorio ar kitų aplinkybių išsiaiškinimas yra procesas, kuriame turi bendradarbiauti abi šalys, tačiau šiuo atveju mokesčių administratorius nevykdė savo pareigos, kad būtų pasiektas savitarpio supratimas su mokesčių mokėtoju.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 89–94) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad buvo įpareigojęs Bendrovę pašalinti skundo trūkumus, t. y. visi Bendrovės Muitinės departamentui ne valstybine kalba pateikti dokumentai turėjo būti pateikti su autentifikuotais vertimais į lietuvių kalbą, tačiau pareiškėjas skundo trūkumus pašalino tik iš dalies, nes nepateikė Baltarusijos Respublikos muitinės eksporto deklaracijų kopijų ir Baltarusijos įmonių išrašytų sąskaitų faktūrų, transporto važtaraščių vertimų į lietuvių kalbą, nors abiejuose skunduose Muitinės departamentui jais rėmėsi.

Muitinės departamento nuomone, Bendrovės pateikti skundo argumentai ir papildomi dokumentai nepaneigė Vilniaus TM išvadų dėl įregistruotos mokestinės prievolės. Paaiškino, kad vienas iš importuojamų prekių muitinės vertės kontrolės būdų yra importuojamų prekių sandorio verčių palyginimas su kitų importuotojų deklaruotomis tapačių arba panašių prekių sandorių vertėmis, todėl Vilniaus TM savo ataskaitoje pagrįstai rėmėsi PREMI duomenų baze. Kilus pagrįstoms abejonėms (sandorio kaina žymiai mažesnė, palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje), Vilniaus TM ir Muitinės departamentas Bendrovei suteikė galimybę pateikti papildomą informaciją ir (arba) dokumentus, kurie objektyviai įtikintų muitinę, kad prekių pardavimui arba jų kainai neturėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti. Pareiškėjas turėjo teisę pateikti dokumentus, iš kurių galima objektyviai nustatyti, kokią įtaką importuotų prekių kainai turėjo tas faktas, kad Bendrovė iš Baltarusijos įmonių įsigytą ir importuotą prekę – naudotus plieninius ratlankius, kurie, kaip ji teigia, yra surūdiję, kreivi, nekomplektiniai ir kurių vertė neviršija metalo laužo vertės, sumontavus ant jų padangas, parduoda toms pačioms Baltarusijos įmonėms. Nors, anot Bendrovės, tai daroma todėl, kad Baltarusijos įstatymai neleidžia įvežti naudotų padangų be ratlankių, tačiau pareiškėjas nepateikė informacijos, iš kurios būtų galima matyti, kokiomis kainomis Baltarusijos įmonės parduoda ratlankius ar autotransporto priemonių ratus su ratlankiais kitiems importuotojams, su kuriais nevykdo priešpriešinių pirkimų/pardavimų. Atsakovo teigimu, išvežama prekė yra ne menkos vertės metalo laužas, kaip bando įrodyti pareiškėjas, o autotransporto priemonių ratai su ratlankiais.

Atsakovas nurodė, kad sandorio vertės metodas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu yra įvykdytos visos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje nurodytos sąlygos. Šiuo atveju pateikti dokumentai nepagrindžia to, jog prekių pardavimui arba jų kainai neturėjo įtakos tam tikros sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti. Atkreipė dėmesį, kad Bendrovės deklaruota importuotų prekių muitinė vertė buvo kur kas mažesnė, palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje. Bendrovė, deklaruodama akivaizdžiai mažesnę nei nurodyta PREMI duomenų bazėje, sandorio vertę, muitinei pareikalavus privalo ją pagrįsti objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Pabrėžė, kad muitinei kilusias abejones dėl sandorio vertės teisingumo privalo pašalinti būtent importuotojas. Be to, pasak atsakovo, Bendrovei buvo taikomi ir disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai, o tai yra savarankiškas pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo. Muitinės departamento nuomone, pareiškėjo argumentai, kad importuotų ratlankių Bendrijoje nerealizuoja, o tik montuoja ant jų padangas ir siunčia atgal prekių pardavėjams, kaip tik ir patvirtina, kad Bendrovei buvo taikomi disponavimo ir naudojimo prekėmis apribojimai, t. y. Bendrovė laisva valia negalėjo naudoti importuotų prekių, o privalėjo jas siųsti atgal prekių pardavėjams.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamos informacijos apie importuotų prekių pakrovimo, vežimo ir draudimo išlaidas ir todėl galima buvo daryti išvadą, kad sudarant sandorį nurodyta ne reali prekių rinkos vertė, o tik naudojama muitinės tikslams. Bendrovės pateikta informacija apie sandorio sudarymo sąlygas rodo, kad jos lėmė importuotų prekių kainą, todėl Vilniaus TM turėjo teisinį pagrindą realizuoti įgaliojimus muitine verte nelaikyti deklaruotos prekių sandorių vertės ir atitinkamai pagal pateiktus duomenis taikyti kitus muitinio įvertinimo metodus. Be to, anot atsakovo, atmestinas ir Bendrovės skundo teiginys, kad Vilniaus TM nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika, kadangi šis ginčas nėra identiškas nurodytai bylai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 85–88).

Nurodė, kad iš tarp UAB „Livega“ ir IP „Akulov I. V.“ pasirašytos sutarties matyti, kad ratlankiams yra taikomi disponavimo, prekių naudojimo apribojimai, nes Bendrovė laisva valia negalėjo naudoti importuotų prekių kitaip, nei buvo aptarta šalių pasirašytoje sutartyje, ir privalėjo siųsti prekes atgal prekių pardavėjams. Pažymėjo, kad iš IP „Akulov I. V.“ importuojamų plieninių ratlankių kainai turi įtakos šių ratlankių įsigijimo aplinkybės, tačiau neįmanoma realiai įvertinti šių aplinkybių poveikio importuojamų ratlankių kainai, nes pareiškėjas tokios informacijos muitinei nepateikė. Vilniaus TM teigimu, šios aplinkybės neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos privalomos sąlygos sandorio vertės metodo taikymui. Pabrėžė, kad analogiška situacija yra ir dėl sandorių tarp UAB „Livega“ ir ČTPU „Baskola“.

Vilniaus TM taip pat paaiškino, kad ginčo prekių vertės neįmanoma nustatyti pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 ar 30 straipsnius, todėl ji buvo nustatoma pagal duomenis, kuriuos galima gauti Bendrijos muitų teritorijoje, šiuo atveju remiantis PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodydavo, jog ratlankiai, atvežami iš Baltarusijos įmonių, yra didžia dalimi surūdiję, kreivi, nekomplektiniai ir jų vertė neviršija metalo laužo vertės, tačiau muitinės institucijoms nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys bei patvirtinantys netinkamą ratlankių kokybę, nė vienoje iš pateiktų importo deklaracijų ratlankiai nebuvo aprašyti kaip surūdiję, kreivi, nekomplektiniai ar turintys kitokių trūkumų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad įprastą importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą – sandorio vertės metodą –reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnis. Nustačius bent vieną iš Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a–d punktuose nustatytų sąlygų, sandorio vertės metodas negali būti taikomas. Muitinės departamentas ir Vilniaus TM savo poziciją dėl sandorio vertės metodo netaikymo grindžia Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, t. y. kad pareiškėjui taikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai bei prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti.

Teismo vertinimu, tiek Vilniaus TM, tiek ir Muitinės departamentas padarė pagrįstas išvadas dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintų sąlygų egzistavimo ginčo atveju. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje, pareiškėjui taikomus disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimus patvirtina pareiškėjo susitarimų su IP „Akulov I.V“ ir ČTPU „Baskola“ sąlygos, t. y. pareiškėjas 2012 m. birželio 1 d. tiekimo sutarties su IP „Akulov I. V.“ 1 priedu įsipareigojo ant iš IP „Akulov I.V“ įsigytų naudotų plieninių diskų sumontuoti atitinkamo dydžio padangas R13–R19, o IP „Akulov I.V.“ įsipareigojo šiuos visus ratus nupirkti ir juos importuoti į Baltarusijos Respubliką (b. l. 72). Byloje nėra ginčo, kad analogiškos sąlygos buvo sutartos ir tarp pareiškėjo, ir ČTPU „Baskola“. Taigi pareiškėjo prekių (ratlankių) disponavimo ir panaudojimo laisvė yra apribota, kadangi importuotus ratlankius pareiškėjas privalo naudoti pagal susitarimus su IP „Akulov I.V“ ir ČTPU „Baskola“, t. y. visus importuotus ratlankius jis įsipareigoja sumontuoti į padangas ir parduoti ratlankius pardavusiems Baltarusijos asmenims.

Taigi nagrinėjamu atveju neabejotinai egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta aplinkybė, todėl vien dėl šios priežasties sandorio metodas negali būti taikomas. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju atsakovas nustatė ir dar vieną sąlygą, kada sandorio vertės metodas netaikomas, t. y. kad prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d. b p.). Tokių konkrečių sąlygų ir aplinkybių pavyzdinį sąrašą pateikia 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso, įgyvendinimo nuostatų 23 priedas, kuriame nurodomas toks sąlygų ir aplinkybių sąrašas:

a) pardavėjas nustato importuojamų prekių kainą su sąlyga, kad pirkėjas nupirks tam tikrą kiekį kitų prekių;

b) importuojamų prekių kaina priklauso nuo to, už kokią kainą ar kainas importuojamų prekių pirkėjas importuojamų prekių pardavėjui parduoda kitas prekes;

c) kaina nustatoma naudojant mokėjimo būdą, nesusijusį su importuojamomis prekėmis, pavyzdžiui, importuojamos prekės yra pusgaminiai, kuriuos pardavėjas pateikė su sąlyga, kad jis gaus tam tikrą pagamintos produkcijos kiekį. Tačiau sąlygos ir aplinkybės, susijusios su importuojamų prekių gamyba ar marketingu, neturi sąlygoti sandorio vertės atmetimo. Pavyzdžiui, negali būti atsisakoma taikyti sandorio vertės pagal 29 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pirkėjas pardavėjui pateikia inžinierinius projektus ir planus, kurie atlikti importo šalyje.

Teismo vertinimu, nagrinėjama situacija iš esmės atitinka pavyzdiniame sąraše nurodytus atvejus, nes Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta aplinkybė konstatuota, atsižvelgiant į perkamų ratlankių ir parduodamų ratų kainas, t. y. importuojamų ratlankių kainai turi įtakos faktas, kad sumontavus ant šių ratlankių padangas, ratai bus parduodami ratlankius pardavusiems asmenims. Pažymėta, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 14 straipsnį, įgyvendinant muitų teisės aktus, kiekvienas asmuo, tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su atitinkamomis prekybos prekėmis operacijomis, privalo muitinės reikalavimu ir per jos nustatytą laiką pateikti jai visus būtinus dokumentus ir informaciją, neatsižvelgiant į asmens naudojamas jos laikmenas, ir suteikti visą muitinės reikalaujamą pagalbą.

Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, papildomus įrodymus dėl minėtų aplinkybių įtakos ratlankių kainai nustatymo, tačiau pastaroji tokių įrodomų nepateikė, o Vilniaus TM bei Muitinės departamentas skundžiamuose sprendimuose padarė pagrįstas išvadas įvertinę turimus dokumentus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atitinkamos išvados dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytų sąlygų egzistavimo buvo padarytos ne dėl to, kad Bendrovė pateikė dalį dokumentų nevalstybine kalba, o todėl, kad ji apskritai nepateikė tokių dokumentų, kurie galėtų paneigti disponavimo prekėmis ribojimus ar suteiktų galimybę įvertinti sandorių su Baltarusijos bendrovėmis įtaką ginčo ratlankių pardavimui ir kainai.

Taigi konstatuota, kad Vilniaus TM ir atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra galimybės nustatyti pareiškėjo sandorių su IP „Akulov I.V“ ir ČTPU „Baskola“ sąlygų poveikio ginčo prekių – ratlankių – pardavimui ir kainai materialinės išraiškos.

Teismas kritiškai vertino Bendrovės argumentus vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A442-18/2012, kurioje Vilniaus TM ir Muitinės departamento sprendimai, kuriais pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo atsisakyta taikyti sandorio vertės metodą, buvo panaikinti. Nors pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje taip pat kalbama apie sandorio vertės metodo taikymą pareiškėjo importuotiems ratlankiams, tačiau negalima teigti, jog bylų faktinės aplinkybės yra tapačios, nes administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012 iš Norvegijos importuoti ratlankiai nebuvo pagal sutartis su jų pardavėjais montuojami į padangas ir parduodami juos pardavusiems juridiniams asmenims iš Norvegijos.

Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a ir b punkte nurodytos aplinkybės, todėl sandorio vertės metodas negali būti taikomas. Bendrovė iš esmės nesutinka tik su sandorio vertės metodo netaikymu, tačiau neginčija jai papildomai priskaičiuotų mokesčių skaičiavimų, todėl teismas dėl papildomai mokėtinų sumų dydžių, nepritaikius pareiškėjo atžvilgiu sandorio vertės metodo, nepasisako.

III. Pareiškėjas UAB „Livega“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad nė vienas pateiktas dokumentas (sutartys, sąskaitos, transporto važtaraščiai, kasos pajamų orderiai, skolų suderinimo aktai ir kt.) nebuvo pripažinti negaliojančiais ar suklastotais. Vilniaus TM turėjo pasakyti, kokį konkretų dokumentą (ar dokumentus), ar dokumentų turinį Bendrovė turėtų pateiktį, kad išsklaidytų abejones dėl importuotų ratlankių muitinės vertės. Nurodo, jog muitinės specialistai turėtų žinoti, kad prekes importuojant CPT sąlygomis (Incoterms 2000) pirkėjas neturi jokių pakrovimo, vežimo ir draudimo išlaidų ir su tuo susijusių dokumentų, todėl išvados, kad ratlankiai parduodami ta pačia kaina, kuria buvo importuoti, neatitinka tikrovės.

Akcentuoja, kad ginčo esmė yra muitinės sandorio vertės nepripažinimas dėl statistiškai mažesnių naudotų ratlankių importo kainų, bet ne dėl eksportuotų į Baltarusija ratų, kas Vilniaus TM atsakymuose ne vieną kartą painiojama. Mano, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog Bendrovė pateiktame skunde paneigė visus Vilniaus TM argumentus.

Paaiškina, kad Muitinės departamentas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1A-483 pavedė Vilniaus TM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą dėl Bendrovės skunde nurodytų aplinkybių. Vilniaus TM apie patikrinimą Bendrovės neinformavo, jokios informacijos, paaiškinimų ar papildomų dokumentų neprašė. Muitinės departamento 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. 1A-149 nurodoma, kad Vilniaus TM neturi prievolės informuoti Bendrovę apie patikrinimo atlikimą. Pareiškėjas nesupranta, kokios sandorio aplinkybės Vilniaus TM buvo neaiškios. Akivaizdu, kad tai yra nešališkumo ir objektyvumo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, pažeidimai.

Mano, kad šioje byloje nepagrįstai nesivadovaujama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A442-18/2012, kadangi ginčo esmė ta pati, nes Vilniaus TM nepripažįsta sandorio vertės metodo importuotoms naudotoms prekėms (buvo importuotos naudotos padangos ir naudoti ratlankiai iš Norvegijos, o šiuo metu ginčas vyksta dėl importuotų naudotų ratlankių iš Baltarusijos muitinės vertės), kadangi prekių statistinė vertė žemesnė, negu kitų importuotojų tos pačios grupės naudotų prekių. Nepripažindama sandorio vertės metodo, Vilniaus TM remiasi tik bendru požymiu „naudotas“. Šiuo ir prieš tai buvusiu atveju Vilniaus TM buvo pateikti analogiški dokumentai, kurie pagrindžia sandorio vertės metodą.

Taigi Vilniaus TM, atlikdama pakartotinį Bendrovės patikrinimą, nesudarė mokesčių mokėtojui sąlygų pasinaudoti savo teise (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3311 str. 6 d.) patikslinti informaciją, pažeidė procesinio teisingumo principą (MAĮ 8 str.), vertindama Bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus kaip nepagrįstus, pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 str.). Muitinė nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisine praktika.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Vilniaus TM, atlikdama pakartotinį įmonės patikrinimą, nesudarė mokesčių mokėtojui sąlygų pasinaudoti savo teise patikslinti informaciją. Tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas daugelį kartų (tiek pareiškėjai apskundus pirminę patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM191483S, tiek antrinę Nr. 4VM190250S) pareiškėjui siūlė nurodyti ne tik aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas taikyti sandorio vertės metodą, bet taip pat pateikti, pareiškėjo nuomone, svarbius ir jas įrodančius dokumentus (tiesioginio ar netiesioginio apmokėjimo įrodymus, taip pat įrodymus, kad pareiškėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai, taip pat įrodymus, kad prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti ir pan.) (Vilniaus TM 2013 m. gegužės 31 d. raštas Nr. (9.2/49)-2V-12545, Muitinės departamento 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 1A-372 dėl skundo trūkumų pašalinimo), tačiau pareiškėjas taip ir nepateikė Baltarusijos muitinės eksporto deklaracijų kopijų ir Baltarusijos įmonių išrašytų sąskaitų faktūrų, transporto važtaraščių (CMR) vertimų į lietuvių kalbą, nors abiejuose skunduose tiek Muitinės departamentui, tiek Vilniaus apygardos administraciniam teismui jais rėmėsi, jais remiasi ir apeliaciniame skunde.

Kaip nurodyta skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje, pareiškėjui taikomus disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimus patvirtina pareiškėjo susitarimų su IP „Akulov I.V.“ ir ČTPU „Baskola“ sąlygos. Pareiškėjo prekių (ratlankių) disponavimo ir panaudojimo laisvė yra apribota, kadangi importuotus ratlankius pareiškėjas privalo naudoti pagal susitarimus su IP „Akulov I.V.“ ir ČTPU „Baskola“, t. y. visus importuotus ratlankius jis įsipareigoja sumontuoti į padangas ir parduoti ratlankius pardavusiems Baltarusijos asmenims. Nagrinėjamu atveju neabejotinai egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta aplinkybė, todėl vien dėl šios priežasties sandorio metodas negali būti taikomas.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime kritiškai vertino pareiškėjo argumentus vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A442-18/2012.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Vilniaus TM išdėsto tuo pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog teismas priimdamas sprendimą įvertino visus byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusias faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui taikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai bei prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti, teisėtai bei pagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl to, ar pagrįstai muitinė atsisakė pareiškėjos nurodytą importuotų prekių (naudotų ratlankių) sandorio vertę laikyti muitine verte, ar pagrįstai perskaičiavo pareiškėjos nurodytą importuotų prekių muitinę vertę.

Įprastą importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą, vadinamą sandorio vertės metodu, reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnis. Vadovaujantis šio kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius (Muitinės kodekso 29 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, jog taikant sandorio vertės metodą turi būti nustatytos sąlygos, apibrėžtos minėto kodekso 29 straipsnio 1 dalies a-d punktuose: a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai, išskyrus apribojimus, kurie: nustatyti įstatymų arba Bendrijoje veikiančių valdžios institucijų, riboja prekių perpardavimo geografinę sritį arba neturi didelės įtakos prekių vertei; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti; c) jokios pajamos, gautos pirkėjui toliau perparduodant, perleidžiant ar naudojant prekes, tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai pagal 32 straipsnį galima padaryti atitinkamus patikslinimus, ir d) pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.

1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 23 priede pateiktas konkrečių sąlygų ir aplinkybių pavyzdinis sąrašas: a) pardavėjas nustato importuojamų prekių kainą su sąlyga, kad pirkėjas nupirks tam tikrą kiekį kitų prekių; b) importuojamų prekių kaina priklauso nuo to, už kokią kainą ar kainas importuojamų prekių pirkėjas importuojamų prekių pardavėjui parduoda kitas prekes; c) kaina nustatoma naudojant mokėjimo būdą, nesusijusį su importuojamomis prekėmis, pavyzdžiui, importuojamos prekės yra pusgaminiai, kuriuos pardavėjas pateikė su sąlyga, kad jis gaus tam tikrą pagamintos produkcijos kiekį.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė sprendimu, įformintu 2014-02-11 supaprastinta patikrinimo ataskaita Nr. 4VM190250s, nepripažino UAB „Livega“ vardu įformintose išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai elektroninėse importo deklaracijose (2013 m. sausio 14 d. deklaracija 13LTVR3000IM0018A9, 2013 m. vasario 5 d. deklaracija 13LTVR3000IM004B15 ir 2013 m. balandžio 15 d. deklaracija 13LTVR3000IM00EE04) deklaruotoms prekėms sandorio vertės metodo ir prekių muitinę vertę nustatė vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 31 straipsnio nuostatomis. Šiuo sprendimu pareiškėjui įregistruota papildoma mokestinė prievolė muitinei – 93 Lt muito, 539 Lt PVM, 63 Lt baudos ir 20 Lt delspinigių. Muitinės departamentas 2014-03-28 sprendimu Nr. 1A-149 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2014-02-11 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190250S (netiksliai nurodytas ataskaitos numeris, kas vertintina kaip rašymo apsirikimas).

Atlikto pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad įforminant 2013 m. vasario 5 d. ir 2013 m. balandžio 15 d. importo deklaracijas 13LTVR3000IM004B15 ir 13LTVR3000IM00EE04 pateiktos naudotų ratlankių 2013 m vasario 2 d. pirkimo sąskaita faktūra Nr. 02-02 ir 2013 m. balandžio 12 d. sąskaita faktūra Nr. 02-04. Vėliau pateikiama 2012 m. birželio 1 d. tiekimo sutartis, sudaryta tarp IP „Akulov I. V.“ ir UAB „Livega“. Pareiškėjas 2013 m. birželio 2 d. rašte, adresuotame Vilniaus teritorinei muitinei, nurodo, kad iš Baltarusijos importuoti naudoti ratlankiai Europos Bendrijoje neparduodami, ant jų buvo montuojamos naudotos padangos ir jie buvo eksportuojami atgal į Baltarusiją. Ši procedūra atliekama todėl, jog Baltarusijos įstatymai neleidžia importuoti naudotų padangų be ratlankių. Taip pat pažymi, jog atvežami iš Baltarusijos ratlankiai didžia dalimi surūdiję, kreivi, nekomplektiniai ir jų vertė neviršija metalo laužo vertės. Šiuo aspektu sutiktina su atsakovo pozicija, kad teiginiai apie ratlankių kokybę neatitinka kitai muitinei pateiktai informacijai: pirma, anksčiau minėtos tiekimo sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad prekių kokybės atitiktį pirkėjas patvirtina pirkdamas, o pirkėjui perduotos prekės atitinka tarptautinius kokybės reikalavimus; antra, muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose faktūrose nenurodyta, jog parduodami naudoti defektiniai ratlankiai, t. y. kreivi, surūdiję, nekomplektiniai ar turintys kitokių sugadinimų; trečia, muitinei nepateikti jokie kiti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjo importuoti ratlankiai neatitinka tiekimo sutarties 1.3 punkte nurodytų kokybės reikalavimais. Šios aplinkybės nepatvirtina ir byloje esančios ratlankių fotonuotraukos (neaišku kada jos darytos, ar nuotraukose nufotografuoti ratlankiai yra tie patys ir pan.).

Tiekimo sutartis turi 1 priedą, kuris sudarytas 2012 m. rugsėjo 3 d. Pagal šio priedo 3 punktą IP „Akulov I. V.“ įsipareigoja nupirkti visus naudotus ratus (sudarytus iš atvežtųjų plieninių diskų ir UAB „Livega“ sumontuotų padangų) ir juos importuoti į Baltarusijos Respubliką. Tai reiškia, jog pareiškėjas šių ratlankių negali laisvai parduoti Europos Bendrijoje, t. y. importuotiems ratlankiams yra taikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai. Minėto priedo 5 punkte nustatyta, jog šalys susitaria, kad IP „Akulov I. V.“ perkamo rato kainą sudaro UAB „Livega“ nupirkto plieninio disko kaina, naudotos padangos kaina ir padangos montavimo ant disko kaina. Ant įsigytų ratlankių sumontavus padangas, jie yra eksportuojami į Baltarusiją ir IP „Akulov I. V.“ parduodami už tą pačią kainą, kuria buvo importuoti. Įvertinęs šias aplinkybes, atsakovas teisingai konstatavo, kad iš Baltarusijos eksportuotojo IP “Akulov I. V.“ importuojamų plieninių ratlankių kainai turi įtakos jų įsigijimo aplinkybės, muitinė negali įvertinti šių aplinkybių poveikio importuojamų ratlankių kainai, nes UAB „Livega“ tokios informacijos nepateikė.

Įforminant 2013 m. sausio 14 d. importo deklaraciją 13LTVR3000IM0018A9 pateikta ČTPU „Baskola“ naudotų ratlankių 2013 m. sausio 8 d. pirkimo sąskaita faktūra Nr. 11, pagal kurią buvo nupirkta ir importuota 160 vnt. naudotų ratlankių. Vėliau pateiktas UAB „Livega“ 2013 m. birželio 28 d. kasos išlaidų orderis Nr. 67, kuriame nurodyta, kad UAB „Baskola“ sumokėta 570,02 Lt suma pagal anksčiau minėtą 2013 m. sausio 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. 11. Trečiajam suinteresuotam asmeniui (Vilniaus teritorinei muitinei) taip pat pateikta ir 2012 m. spalio 1 d. pirkimo pardavimo sutartis Nr. 7, sudaryta tarp UAB „Livega“ ir UAB „Baskola“, pagal kurią ratlankiai su padangomis parduodami UAB „Baskola“. Tačiau muitinei nepateikta UAB „Livega“ naudotų ratlankių pirkimo iš ČPTU „Baskola“ sutartis ir informacija apie tai, kokią įtaką prekių kainai turi faktas, kad ant iš ČPTU „Baskola“ įsigytų ratlankių sumontavus padangas jie eksportuojami į Baltarusiją bei kiti dokumentai, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog UAB „Livega“ neatskleidė muitinei visų sandorio sudarymo aplinkybių.

Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnis suteikia teisę muitinei, turint abejonių, prašyti papildomos informacijos, o šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, atsižvelgus į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojama vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą ar mokėtiną bendrą sumą.

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos (neigiamos) (prekių naudojimo apribojimai ir nustatytos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti), kurias nustačius sandorio vertės metodo taikymas negalimas. Nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjo 2014-02-11 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 4VM190250s ir atsakovas 2014-03-28 sprendime Nr. 1A-149 išsamiai nurodė faktines aplinkybes ir sąlygas, kurios, muitinės nuomone, turėjo įtakos pareiškėjo importuotų naudotų plieninių ratlankių kainai, pagrindė, dėl ko šių aplinkybių ir sąlygų poveikio prekių kainai neįmanoma nustatyti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas paneigti muitinės išvadas dėl sandorio vertės metodo netaikymo.

Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (dėl įrodymų, pagrindžiančių sandorio vertės metodo taikymą, pakankamumo, atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo abstraktumo, dėl ginčo esmės ir eksporto procedūros painiojimo, dėl vadovavimosi LVAT formuojama teismine praktika), jog muitinė nepagrįstai atsisakė taikyti jos importuotų prekių (naudotų ratlankių) sandorio vertę, atmestini. Pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė pateikti visus dokumentus ir informaciją, kurie pagrįstų sandorio vertės metodo taikymą. Be to, apeliacinis skundas grindžiamas panašiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų šiame baigiamajame teismo akte nebekartoja.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Livega“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan