2013-03-27 Nr. AB-890-3-62-3-00617-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-678/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00617-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. S. su skundu (I t., b. l. 8−16) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2012 m. balandžio 30 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1251-1713 Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kuriuo atmestas D. S. prašymas dėl teisinės pagalbos suteikimo;

2) priimti naują sprendimą byloje − įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams BUAB NBG grupei, AB Šiaulių bankui, Vilniaus miesto 21-ojo notarų biurui, antstolei R. G., tretiesiems asmenims UAB Investicijų ir verslo garantijos (INVEDAI), R. K. (civ. b. Nr. 2-1290-267/2011; Nr. 2-454-267/2012).

Taip pat pateiktas prašymas spręsti klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir LRKT) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) ir kituose jį lydinčiuose teisės aktuose dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose suteikimo ir skyrimo teisės aktuose nustatyta tvarka ir kriterijai bei su jais susiję teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 6 straipsnio 2 daliai, 18, 29 straipsniams, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui ir kitiems straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nurodė, jog ginčijamu sprendimu Tarnyba nepagrįstai atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kreditavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, laidavimo sandorio, vekselio pripažinimo negaliojančiais, vykdomųjų įrašų panaikinimo, neteisėtai išieškotų sumų grąžinimo. Tarnybos atsisakymas nepagrįstas, nes pareiškėjas siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus, tačiau pats dėl dabartinės sveikatos būklės to tinkamai padaryti negali, negali tinkamai atstovauti sudėtingoje civilinėje byloje. Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi tik formaliais kriterijais, nurodydama, kad jo pajamos viršija pirmąjį ir antrąjį pajamų lygius. Tačiau atkreipė dėmesį, jog ne visas metinėje pajamų deklaracijoje nurodytas lėšas jis asmeniškai gavo. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad beveik visas pajamas pareiškėjas išleido alimentams sumokėti, pragyvenimui, vaistams, būstui išlaikyti, jo pačio reikmėms liko vos 200 litų kas mėnesį, t. y. ženkliai mažiau už valstybės nustatytą minimalų pragyvenimo lygį. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba privalėjo jam suteikti tinkamą kvalifikuotą teisinę pagalbą, nes tai yra susiję su konstitucine asmens teisių apsauga, o teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas turi būti realus. Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į LRKT su prašymu ištirti, ar Įstatyme ir kituose jį lydinčiuose teisės aktuose dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose suteikimo ir skyrimo nustatyta tvarka ir kriterijai bei su jais susiję teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai, 18, 29 straipsniams, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui ir kitiems straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 45−49), kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, o Tarnybos sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1251-1713 palikti galioti.

Rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 4 dalimi bei nurodė, kad Asmenų turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo" pakeitimo". Paaiškino, kad pareiškėjas metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje ir jos prieduose už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. deklaravo, kad gavo 12 023 Lt pajamų.

Tai viršija tiek pirmąjį pajamų lygį – 6 400 Lt, tiek antrąjį pajamų lygį – 9 600 Lt. Taip pat rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, jog deklaracijoje nurodytu laikotarpiu jis negalėjo disponuoti savo gautomis pajamomis. Priešingai, iš pateiktų duomenų buvo nustatyta, kad pareiškėjo metinės pajamos, kuriomis jis galėjo laisvai disponuoti, sudaro 11 520,26 Lt. Ši suma viršija tiek pirmąjį pajamų lygį – 6 400 Lt, tiek antrąjį pajamų lygį – 9 600 Lt. Nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl išlaidų vaistams, paskolai, būstui, gydymui, Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies prasme negali būti pripažinti įrodymais, patvirtinančiais objektyvias priežastis, dėl kurių asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis.

Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi minėtu Vyriausybės nutarimu, vertino gautą pareiškėjo turtą ir pajamas už 12 mėnesių laikotarpį, bet ne pajamas, kurios lieka pragyvenimui atėmus visas išlaidas. Nesutiko su skundo argumentu, kad Tarnyba nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl sveikatos būklės ir paaiškino, jog Įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais.

Ši įstatymo nuostata taikoma neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius. Pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Įrodymų, kad pareiškėjui nustatytas sunkus neįgalumas ir, kad jis yra pripažintas nedarbingu, pareiškėjas nepateikė, todėl taikyti Įstatymo 12 straipsnio 5 dalies nuostatas nebuvo teisinio pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (I t., b. l. 176−181) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 3 straipsniu, 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 6 ir 7 dalimis, 9 straipsniu, darė išvadą, jog vertinti, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų sąlygų, yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga veikti įgyvendinant šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus, tiksliai laikantis šio Įstatymo 3 straipsnio įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų. Pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą.

Įstatymo 14 straipsnio 4 dalis numato, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 1) 100 procentų, jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis; 2) 50 procentų, jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Nurodė, kad asmenų turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti yra numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo" pakeitimo" (toliau – ir Nutarimas), pagal kurį antrinei teisinei pagalbai gauti nustatomi tokie asmenų turto ir pajamų lygiai: pirmasis lygis − kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 8 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau - MMA), pridedant po 3 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio; antrasis lygis − kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 12 MMA, pridedant po 4,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio.

Taigi, pagal pirmąjį asmens turto ir pajamų lygį metinių pajamų normatyvas – 6 400 litų (8 MMA), o pagal antrąjį asmens turto ir pajamų lygį metinių pajamų normatyvas – 9 600 litų (12 MMA). Pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 27 d. metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje ir jos prieduose už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. deklaravo, kad gavo 12 023 Lt pajamų. Akivaizdu, jog tai viršija aukščiau nurodytus tiek pirmąjį pajamų lygį – 6 400 Lt (8x800 Lt), tiek antrąjį pajamų lygį – 9 600 Lt (12x800 Lt).

Nurodė, kad pareiškėjo skundo motyvas, kad pajamų nurodymas turto deklaracijoje dar nereiškia, jog jis visas šias nurodytas lėšas gauna pats asmeniškai, kad didžiąją pajamų dalį jis išleido vaistams, paskolai, būstui, gydymui, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į faktines jo pajamas, t. y. įvertinti tai, jog jis negalėjo laisvai disponuoti visomis savo lėšomis, nes jo turtas ir pajamos buvo areštuotos, dalis jo pajamų buvo skiriama alimentams nepilnamečių vaikų išlaikymui, dalis jo pajamų buvo išieškomos pagal vykdomuosius dokumentus, be to Kauno tarnyba privalėjo atsižvelgti į jo neįgalumą, yra nepagrįstas.

Rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, kurioje nurodyta, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti turi asmenys, pateikę įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jų turtas ir metinės pajamos, kuriais jie gali laisvai disponuoti, neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Tokių asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo turto arešto aktas ir (ar) kiti dokumentai, patvirtinantys objektyvias priežastis, dėl kurių asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis, bei vietos mokesčių administratoriui pateiktos metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos kopija (Įstatymo 13 str. 7d.).

Sistemiškai aiškindamas šias teisės normas, teismas darė išvadą, jog tam, kad atsirastų asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti, turi egzistuoti šių požymių (prielaidų ir sąlygų) visuma: asmens negalėjimas disponuoti savo turtu ir lėšomis dėl objektyvių priežasčių; asmens turtas ir pajamos, kuriais jis gali disponuoti turi neviršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių; asmuo turi pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (Tarnyboje gautą antstolio R. B. informacinį pranešimą, antstolės G. B. patvarkymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2012 m. kovo 26 d. pažymas Nr. 10.47-275 ir Nr. 10.47-276), nustatė, kad pareiškėjo metinės pajamos, kuriomis jis galėjo laisvai disponuoti, sudaro 11 520,26 Lt (t. y. 12 023 Lt − 502,74 Lt). Ši suma viršija tiek pirmąjį pajamų lygį – 6 400 Lt (8x800 Lt), tiek antrąjį pajamų lygį – 9 600 Lt (12x800 Lt). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl išlaidų vaistams, paskolai, būstui, gydymui, Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies prasme negali būti pripažinti įrodymais, patvirtinančiais objektyvias priežastis, dėl kurių asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis.

Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovaudamasi Nutarimu, vertino gautą pareiškėjo turtą ir pajamas už 12 mėnesių laikotarpį, bet ne pajamas, kurios lieka pragyvenimui atėmus visas išlaidas. Taip pat nurodė, jog atmestinas skundo motyvas, jog nebuvo vertinti pareiškėjo pateikti įrodymai dėl sveikatos būklės. Įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais.

Ši įstatymo nuostata taikoma neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius. Pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Įrodymų, kad pareiškėjui nustatytas sunkus neįgalumas ir kad jis yra pripažintas nedarbingu, pareiškėjas nepateikė, todėl taikyti Įstatymo 12 straipsnio 5 dalies nuostatos atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog kadangi administracinės bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kreditavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, laidavimo sandorio, vekselio pripažinimo negaliojančiais, vykdomųjų įrašų panaikinimo, neteisėtai išieškotų sumų grąžinimo, ginčijamas Tarnybos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra jokio teisinio pagrindo.

Taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje, skundas nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismas, teisėjų kolegija nurodė, kad jai nekyla abejonių dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo" pakeitimo" nustatytos tvarkos ir kriterijų dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose suteikimo ir skyrimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalies, 18, 29 straipsnių ir 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

III. Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2−10), kuriuo prašo:

1) panaikinti 2012 m. balandžio 30 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1251-1713 Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kuriuo atmestas D. S. prašymas dėl teisinės pagalbos suteikimo;

2) panaikinti 2012 m. spalio 30 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą;

3) priimti naują sprendimą − įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams BUAB NBG grupei, AB Šiaulių bankui, Vilniaus miesto 21-ojo notarų biurui, antstoliui R. G., tretiesiems asmenims UAB Investicijų ir verslo garantijos (INVEDAI), R. K. (civ. b. Nr. 2-1290-267/2011; Nr. 2-454-267/2012).

Taip pat pateiktas prašymas spręsti klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatyme ir kituose jį lydinčiuose teisės aktuose dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose suteikimo ir skyrimo teisės aktuose nustatyta tvarka ir kriterijai bei su jais susiję teisės aktai, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai, 18, 29 straipsniams, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui ir kitiems straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pateiktas prašymas priteisti iš atsakovo turėtas visas bylos ir bylinėjimosi išlaidas.

Prašymas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kurie buvo pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Tarnyba netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus. Akcentuoja, jog ginčas šioje byloje kilo būtent dėl valstybės teisinės pagalbos nesuteikimo pareiškėjui ir trunka jau beveik metus. Ginčas taip pat susijęs su viešuoju interesu ir konstitucine asmens teisių ir gynybos apsauga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti teisinę pagalbą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atsisakymas suteikti jam teisinę pagalbą nepagrįstas, nes jo pajamų lygis buvo vertintas tik formaliai, neatsižvelgiant į tai, kokia suma jam realiai lieka sumokėjus alimentus, apmokėjus už pragyvenimą, vaistus, būstą.

Asmens teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti. Jos teikimo tvarką ir sąlygas jai gauti reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą iš esmės (išskyrus išimtis Įstatymo 11 str. 2 d. 2 ir 3 p.) siejama su asmens pajamų lygiu. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis (1 p.); 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis (2 p.).

Asmens turto ir metinių pajamų antrinei teisinei pagalbai gauti lygiai nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ pakeitimo“. Jame nurodyta, kad pirmasis asmens turto ir pajamų lygis nustatomas − kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 8 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau vadinama – MMA), pridedant po 3 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio;“ o antrasis − kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 12 MMA, pridedant po 4,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio.

Atitinkamai valstybės 100 procentų apmokama teisinė pagalba asmeniui (esant ir kitoms Įstatyme numatytoms sąlygoms), gali būti suteikiama, jei jo turtas ir pajamos per metus neviršija – 6 400 Lt (8 MMA), o 50 procentų – kai turtas ir pajamos per metus neviršija antrojo asmens turto ir pajamų lygį metinių pajamų normatyvas – 9 600 Lt (12 MMA).

Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo pajamos viršija tiek pirmąjį, tiek antrąjį pajamų lygius. Tai patvirtina ir pareiškėjo atsakovui, kartu su prašymu suteikti teisinę pagalbą, pateikta metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje ir prie jos pridedami dokumentai, kuriuose nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pareiškėjas gavo 12 023 Lt pajamų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą (antstolio R. B. informacinį pranešimą, antstolės G. B. patvarkymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2012 m. kovo 26 d. pažymas Nr. 10.47-275 ir Nr. 10.47-276), nustatė, kad pareiškėjo metinės pajamos, kuriomis jis galėjo laisvai disponuoti, sudaro 11 520,26 Lt. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjo pajamos akivaizdžiai viršijo įstatyme numatytus lygius teisinei pagalbai gauti.

Tačiau pareiškėjas nurodo, jog ne visas nurodytas pajamas jis gauna asmeniškai, jas taip pat skiria alimentams mokėti, vaistams, būstui, gydymui, todėl turi būti vertinamas ne faktinės, o realios jo pajamos, liekančios po šių išlaidų. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Įstatymą, šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta (Įstatymo 13 str. 1 d.). Todėl nustatant asmens pajamų ir turto lygį vertinamas visas pareiškėjo turimas turtas bei gaunamos pajamos, neįskaitant tik turto ir lėšų, kuriomis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti (šias pajamas, kaip minėta, įvertinęs byloje esančią medžiagą pirmosios instancijos teismas atėmė iš pareiškėjo pajamų). Tačiau visas kitas turtas ir lėšos, naudojimasis kuriais nėra apribotas (pavyzdžiui teismo sprendimu pritaikius areštą, vykdant antstolių patvarkymus), nustatant pajamų lygį vertintini. Teisinio pagrindo apskaičiuojant asmens pajamų ir turto lygį vertinti tik pajamas, likusias po visų pareiškėjo turėtų išlaidų nėra. Pareiškėjo pateikti įrodymai apie tai, kad iš gaunamų pajamų moka alimentus, taip pat argumentai dėl to, jog didelė dalis pajamų skiriama gydymui, vaistams, būstui negali būti pagrindas pripažinti įrodymais, patvirtinančiais objektyvias priežastis, dėl kurių asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis.

Pareiškėjo argumentas, jog priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į jo sveikatos būklę taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Įstatymo 12 straipsnio 5 dalis nustato, jog neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti. Įvertinęs tai, jog pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, atsakovas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo taikyti Įstatymo 12 straipsnio 5 dalį ir nesuteikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme ir kituose jį lydinčiuose teisės aktuose dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose suteikimo ir skyrimo nustatyta tvarka ir kriterijai bei su jais susiję teisės aktai, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai, 18, 29 straipsniams, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui ir kitiems straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, jog, kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų atitikimo Konstitucijai, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta ankstesnė, skundžiamo sprendimo priėmimo metu jau negaliojusi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ pakeitimo“ redakcija, kurioje nurodyta, kad pirmasis ir antrasis asmens turto ir pajamų lygiai nustatomi, kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio. Ginčui aktualios redakcijos nutarime nurodyta, kad pirmasis ir antrasis asmens turto ir pajamų lygiai nustatomi, kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio. Tačiau ši proceso pažaida nėra esminė, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys