2021-02-10 Nr. AB-2899-3-62-3-01780-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-758-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01780-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. D. J., O. J., R. J., A. L., A. K., R. Š. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2017 m. birželio 12 d. (skunde neteisingai nurodyta sprendimo data – 2017 m. birželio 11 d.) sprendimo Nr. 1SS-1570-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso S. J. į buvusio savininko J. J. valdytą žemę ir įpareigoti iš naujo spręsti S. J. (įpėdinis V. J.) nuosavybės teisių atkūrimo klausimą; panaikinti Sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių į M. J. valdytą žemę atkūrimo proceso ir įpareigoti iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą; panaikinti Sprendimo dalį dėl M. J. iki 1940 m. valdyto žemės ploto; panaikinti Sprendimo dalį dėl S. J. žemės pripažinimo namų valda (kitos paskirties žemė); panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. rašto Nr. 8SD-128-(14.8.94.) dalis dėl M. J. iki 1940 m. valdyto žemės ploto ir S. J. žemės pripažinimo namų valda (kitos paskirties žemė).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. vasario 6 d. NŽT pateikė skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus veiksmų (neveikimo) bei pažeidimų atkuriant nuosavybės teises į jo tėvo S. J. ir senelės M. J. žemę. Atsakovas Sprendime nurodė, jog reikalavimai dėl M. J. iki nacionalizacijos valdyto žemės ploto, dėl buvusio savininko S. J. iki nacionalizacijos valdyto žemės ploto naudojimo kitai paskirčiai, dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. J. į buvusio savininko J. J. valdytą žemę, dėl nuosavybės teisių į M. J. valdytą žemę atkūrimo yra nepagrįsti. Pareiškėjas su tuo nesutiko. 1991 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo tėvas S. J. pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į jo tėvo J. J. žemę. 1997 m. gruodžio 23 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. C1-4696 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises S. J. teisių perėmėjams į jo tėvo J. J. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., Kauno apskr., turėto 2,38 ha žemės sklypo 1/3 dalį – 0,7933 ha. Suteikti neatlygintinai S. J. turtinių teisių perėmėjams 2000 kv. m naują žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, o 0,5933 ha žemės išpirks valstybė, pretendentams pasirinkus kompensavimo būdą. Pareiškėjas pasirinko kompensavimo būdą – žeme. 2015 m. kovo 9 d. NŽT jį informavo, kad turimų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti nepakanka. 2016 m. kovo 2 d. Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu atnaujino V. J. terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į tėvo S. J. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę pateikti. 2016 m. gegužės 7 d. Kauno apylinkės teismas sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. J. mirties (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise 2,38 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, valdė J. J. sūnūs S. J., A. J. ir B. J. lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį 2,38 ha žemės sklypo kiekvienas ir atnaujino V. J. terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

3. Įsiteisėjus teismo sprendimui NŽT informavo, kad A. J. įpėdiniams buvo atkurtos nuosavybės teisės ne į 1/3 dalį minėtos žemės, o į 1/2 dalį žemės, kad NŽT kreipsis į prokuratūrą dėl neteisėtai atkurtų nuosavybės teisių į ½ dalį žemės panaikinimo A. J. įpėdiniams. Tačiau prokuratūra atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pažymėjo, jog tokia situacija susidarė tik dėl NŽT Kauno skyriaus kaltės, dėl to pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų. Nors nuosavybės teisės A. J. įpėdiniams K. J., A. L., P. M. J. buvo atkurtos neteisėtai, neigiamos valstybės institucijos padarytų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo procese pasekmės nepagrįstai perkeliamos pareiškėjui.

4. Analogiška situacija susiklostė ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės M. J. valdytą žemę. Paaiškėjo, jog Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 02-01-6180 ir sprendimu Nr. 4523 K. J. atkurtos nuosavybės teisės į visą M. J. iki 1940 m. valdytą žemę, t. y. 0,2250 ha. Nors prašymus pateikė K. J.ir pareiškėjas, todėl kiekvienam priklausė po ½ dalį, t. y. po 0,1125 ha. NŽT pažeidė teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei valdžios įstaigų pareigos tarnauti žmonėms principus.

5. Pažymėjo, jog NŽT išvada, kad M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9000 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, 1/4 dalį, t. y. – 0,2250 ha, yra nepagrįsta. Pareiškėjo senelė M. J. nuosavybės teise turėjo ir 5000 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. 1938 m. rugpjūčio 30 d. M. J. pareiškimas Kauno miesto mokesčių inspektoriui, 1940 m. rugpjūčio 8 d. Kauno apskrities ipotekos įstaigos pranešimas Kauno miesto savivaldybei patvirtina, kad 1938 m. rugpjūčio 30 d. M. J. priklausė 5000 kv. m žemės, o 1939 m. rugsėjo 9 d. Kauno apylinkės teismo teisėjo nutarimu ji paveldėjo dar ¼ dalį J. J. nekilnojamojo turto Kaune, (duomenys neskelbtini), susidedančio iš 9000 kv. m žemės su trobesiais.

6. Taip pat atsakovas nepagrįstai nepripažino S. J. žemės kitos paskirties žeme. 1952 m. sausio 14 d. teismo nutartimi esant nustatytam faktui apie namų valdos statybos metus (1937 m.), bei kitoje civilinėje byloje esant nustatytam faktui, kad J. J. sūnūs S. J., A. J. ir B. J. naudojo žemę, statė joje trobesius, darytina išvada, kad dėl to laikmečio sunkumų, namų valdų atskyrimas į atskiras valdas buvo atliktas vėliau, t. y. 1952 m. Be to, S. J., A. J. ir B. J. paveldėjo vieną žemės sklypą ir visi trys, remiantis aukščiau aptartais duomenimis, jame statėsi trobesius, sklypas buvo namų valda (kitos paskirties žemė).

7. Atsakovas NŽT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Nurodė, kad Kauno miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę 1991 m. gruodžio 16 d. pateikė S. J., prašydamas atkurti nuosavybės teises natūra, o Kauno miesto valdybai 1992 m. rugpjūčio 4 d. V. J. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. ir M. J. valdytą žemę, nurodydamas pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra. V. J., kaip S. J. turtinių teisių perėmėjas, Kauno apskrities viršininko administracijai 2006 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą grąžinti visą laisvą neužstatytą žemę natūra, o 2007 m. vasario 20 d. prašyme nurodė „kompensavimo būdą pasirenku žeme“. Kauno miesto valdybai prašymus atkurti nuosavybės teises į J. J. valdytą žemę 1992 m. kovo 30 d. pateikė K. J. (A. J. sutuoktinė), Kauno apskrities viršininko administracijai 2000 m. birželio 8 d. P. M. J., 1999 m. spalio 28 d. A. L. (A. J. vaikai). Kauno miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybes teises į J. J. valdytą žemę 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė R. Š., A. K., P. A. J., V. J. (B. J. vaikai) bei E. J. (B. J. sutuoktinė) ir J. J. (B. J. vaikas) (pastarieji mirė).

9. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. J., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. 2,38 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., Kauno aps., nuosavybės teise valdė J. J. sūnūs S. J., A. J. ir B. J. lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 1/3 dalį (po 0,7933 ha) 2,38 ha žemės sklypo. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimu V. J. atnaujintas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į tėvo S. J. (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., Kauno aps., valdytą žemę. Tačiau, atnaujinus terminą, prašymo atkurti nuosavybės teises į S. J. valdytą žemę V. J. nepateikė.

10. J. J. sūnaus A. J. įpėdiniams K. J. (A. J. sutuoktinė), A. L. ir P. M. J. atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha žemės, t. y. į 1/2 dalį J. J. nuosavybės teise iki mirties valdytos 2,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Pažaislio valsčiuje, 0,3966 ha viršijant teismo sprendimu nustatytą A. J. valdytą žemės plotą. Atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, jog pagal teismo sprendimą A. J. įpėdiniams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei nustatyta dalis, kreipėsi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo minėtiems asmenims nėra panaikinti.

11. Pažymėjo, jog V. J., P. A. J., R. Š. ir A. K. bendrai nuosavybės teisės yra atkurtos į 0,7933 ha žemės, t. y. neviršijant teismo sprendimu nustatyto B. J. valdyto žemės ploto po buvusio savininko J. J. mirties.

12. Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno miesto valdybai K. J. (M. J. marti) 1992 m. kovo 30 d. ir V. J. 1992 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į M. J. iki 1940 m. valdytą žemę. Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 02-01-6180 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 4523 K. J. atkurtos nuosavybės teisės į visą M. J. iki 1940 m. valdytą žemę, t. y. 0,2250 ha. Atsižvelgiant į nustatytą faktą, kad prašymus į M. J. valdytos žemės dalį 0,2250 ha, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, pateikė K. J. ir V. J. (kiekvienam priklauso po ½ dalį, t. y. po 0,1125 ha), darytina išvada, kad K. J. atkurtos nuosavybės teisės 0,1125 ha žemės plotu viršijant jai priklausantį atkurti žemės plotą. Kauno apygardos prokuratūra taip pat atsisakė ginti viešąjį interesą dėl sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės K. J. panaikinimo, kadangi nuo priimto administracinio akto yra praėjęs 10 metų terminas.

13. Archyviniai duomenys apie M. J. turėtą žemę nurodyti tuo pačiu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra jokių duomenų, kad M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 žemės sklypus, kurie buvo tuo pačiu adresu.

14. Pažymėjo, jog pagal 1952 m. vasario 15 d. teismo nutartį namų valda buv. adresu (duomenys neskelbtini), susidedanti iš medinio vieno aukšto su priestatu gyvenamojo namo, medinių ūkio pastatų, kiemo įrenginių, nuosavybės teise priklauso A. J., J. (pastatų statybos metai teismo nutartyje nenurodyti). Pagal 1952 m. sausio 14 d. teismo nutartį namų valda buv. adresu (duomenys neskelbtini), susidedanti iš gyvenamųjų namų, nuosavybės teise priklauso B. J., J. (teismo nutartyje esančiais duomenis B. J. „1937 m. pasistatęs namų valdą savo vardu“). V. J. pateiktuose archyviniuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad S. J. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą ar kitus statinius ir jo iki nacionalizacijos valdyta žemė buvo naudota kitai paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.).

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. J. į buvusio savininko J. J. valdytą žemę teismas iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 2884 duomenų nustatė, kad Kauno miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę 1991 m. gruodžio 16 d. pateikė pareiškėjo tėvas S. J., prašydamas atkurti nuosavybės teises „natūra“. Pareiškėjas Kauno miesto valdybai 1992 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. ir M. J. valdytą žemę „ekvivalentine natūra“. Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 12 d. Kauno apskrities viršininko administracijai (toliau – ir KAVA) pateikė prašymą grąžinti visą laisvą neužstatytą žemę natūra, o 2007 m. vasario 20 d. prašyme nurodė kompensavimo būdą – žeme. Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. J. valdytą žemę taip pat pateikė: 1992 m. kovo 30 d. K. J. (A. J. sutuoktinė), 2000 m. birželio 8 d. P. M. J. ir 1999 m. spalio 28 d. A. L. (A. J. vaikai), 1991 m. gruodžio 30 d. R. Š., A. K., P. A. J., V. J. (B. J. vaikai) bei E. J. (B. J. sutuoktinė) ir J. J. (B. J. vaikas) (pastarieji mirė).

17. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-517-587/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. J., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. 2,38 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., Kauno aps., nuosavybės teise valdė J. J. sūnūs S. J., A. J. ir B. J. lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 1/3 dalį (po 0,7933 ha) 2,38 ha žemės sklypo.

18. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2101-402/2016 pareiškėjui atnaujintas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į tėvo S. J. (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., Kaimo aps., valdytą žemę. Tačiau, atnaujinus terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į S. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę pateikti, tokio prašymo pareiškėjas nepateikė.

19. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 3 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prašymo atkurti nuosavybės teises turinio klausimu. Nurodė, kad atsakovas pagrįstai 2017 m. birželio 12 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjo 1992 m. rugpjūčio 4 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. valdytą žemę, kuriame nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ (lygiavertis turėtajam žemės sklypas kitoje vietoje), laikė prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo dėl buvusio savininko S. J. valdytos žemės, kadangi pagal minėtą teismo sprendimą tai yra ta pati J. J. žemė.

20. Teismas nurodė, kad Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 2884 duomenys: KAVA 1997 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 01-4696, KAVA 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. 02-01-6180 ir tos pačios dienos sprendimas Nr. 4523, Kauno apskrities viršininko (toliau – ir KAV) 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. 02-01-6180 ir tos pačios dienos sprendimas Nr. 4524, KAV 2000 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 02-01-5153 ir tos pačios dienos sprendimas Nr. 2669, KAV 2003 m. spalio 8 d. išvada Nr. 359, patvirtina, jog J. J. sūnaus A. J. įpėdiniams K. J. (A. J. sutuoktinė), A. L. ir P. M. J. atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha žemės, t. y. į 1/2 dalį J. J. nuosavybės teise iki mirties valdytos 2,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., 0,3966 ha viršijant teismo sprendimu nustatytą A. J. turėtos žemės plotą. Tačiau minėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. J. įpėdiniams yra galiojantys, teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti.

21. Taip pat iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylų Nr. 2884 ir Nr. 3372 duomenų: KAVA 1999 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 2324, NŽT 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 8S-139-(14.8.3.), KAV 2007 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 7219, KAV 2007 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 7217, KAV 2005 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 5658, teismas nustatė, kad V. J., P. A. J., R. Š. ir A. K. bendrai nuosavybės teisės yra atkurtos į 0,7933 ha žemės, t. y. neviršijant teismo sprendimu nustatyto B. J. valdyto žemės ploto po buvusio savininko J. J. mirties.

22. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsniu ir nurodė, jog institucija, kuri įgaliota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, negali asmenims atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą, nei įrodyta nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais. Akivaizdu, atkuriant nuosavybės teises K. J., A. L. ir P. M. J., nebuvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, tačiau Kauno apygardos prokuratūra atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1485-713/2017 pripažino, kad prokuroras, motyvuotai, išsamiai ir pagrįstai atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. J. likusį buvusio savininko J. J. valdytos žemės plotą, į kurį dar neatkurtos nuosavybės teisės, t. y. į 0,1967 ha (dėl šio žemės ploto ginčo nėra), taip pat pareiškėjas turi galimybę savo pažeistas teises ginti civilinio proceso nustatyta tvarka, todėl šioje dalyje skundas nepagrįstas ir atmestas.

23. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. J. valdytą žemę teismas iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylų Nr. 5727 ir Nr. 2884 duomenų nustatė, kad Kauno miesto valdybai K. J. (M. J. marti) 1992 m. kovo 30 d. ir pareiškėjas 1992 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į M. J. iki 1940 m. valdytą žemę. KAV 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 02-01-6180 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 4523 K. J. atkurtos nuosavybės teisės į visą M. J. iki 1940 m. valdytą žemę, t. y. 0,2250 ha. Pažymėta, kad minėtu sprendimu K. J. iš viso atkurtos nuosavybės teisės į 0,6431 ha (į J. J. valdytos žemės dalį – 0,39 ha, į M. J. valdytą žemę – 0,2250 ha, į vyrui A. J. tenkančią dalį – 0,0281 ha). Akivaizdu, kad K. J. atkurtos nuosavybės teisės 0,1126 ha žemės viršijant jai priklausantį atkurti žemės plotą, kadangi prašymus į M. J. valdytą žemę – 0,2250 ha, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, pateikė K. J. ir pareiškėjas (kiekvienam priklauso po 1/2 dalį, t. y. po 0,1125 ha). Kauno apygardos prokuratūra taip pat atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir KAV 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 4523 bei įsakymas Nr. 02-01-6180 nėra panaikinti, todėl ginčijami administraciniai aktai šioje dalyje yra pagrįsti, naikinti jų nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjas pažeistas teises taip pat turi teisę ginti civilinio proceso nustatyta tvarka.

24. Dėl M. J. iki 1940 m. valdytos žemės ploto teismas pažymėjo, jog Kauno valstybinio archyvo 1991 m lapkričio 26 d. pažymėjime Nr. J-230 „Dėl žemės“, esančiame Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5727, nurodyta kad „<...> Kauno miesto savivaldybės mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, yra 1938-1942 metų J. M. nekilnojamojo turto buv. Kaune, (duomenys neskelbtini) mokesčių byla. Joje yra 1938-08-30 nekilnojamojo turto savininkės M. J. pareiškimas Kauno miesto mokesčių inspektoriui, kuriame pateikiamos tokios žinios apie nekilnojamąjį turtą: 5000 kv. m nuosavos žemės sklypas, medinis gyvenamasis namas ir sandėlis. Toje pačioje byloje yra 1940-08-08 Kauno apskrities ipotekos įstaigos pranešimas Kaimo miesto savivaldybei, kuriame įrašyta, kad 1939-09-09 Kauno apylinkės teismo teisėjo nutarimu nekilnojamasis turtas Kaune, (duomenys neskelbtini), susidedantis iš 9000 kv. m žemės su trobesiais perėjo “M. J. teise į ¼ dalį, o A., S., B. ir A. J., O. G. ir E. R. teisės į 1/8 dalį kiekvienam <...>“.

25. Atkreiptas dėmesys į tai, kad minėtame pažymėjime duomenys apie M. J. valdytą žemę nurodyti tuo pačiu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), Kaune. Pažymėjime nėra nurodyta, kad M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 žemės sklypus, kurie buvo tuo pačiu adresu. Taip pat 1938 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo turto savininkės M. J. pareiškime Kauno miesto mokesčių inspektoriui pateikiamos tik paties savininko žinios apie nekilnojamąjį turtą „nuosavos žemės - ha 5000 kv. m“, o pažymėjime remiamasi Kauno apylinkės teisėjo 1939 m. rugsėjo 9 d. nutarimu, kad M. J. priklauso 9000 kv. m žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ¼ dalis, t y. – 0,2250 ha.

26. Teismas vadovavosi Tvarkos 13 punktu, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal iki 1940 m. liepos 22 d. išduotus ir arčiausiai šios datos esančius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Teismas padarė išvadą, kad NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. raštu Nr. 8SD-128-(14.8.94.) pagrįstai nurodė, jog M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9000 kv. m žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ¼ dalį, t. y. – 0,2250 ha. Kitų objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių M. J. iki nacionalizacijos turėtos žemės kiekį byloje nėra, todėl šioje dalyje skundas nepagrįstas ir atmestas

27. Dėl S. J. žemės pripažinimo namų valda (kitos paskirties žeme) teismas vadovavosi Tvarkos 13 punktu. Tuo atveju, jeigu žemė iki 1940 m. buvo naudota kitai paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.) ir tai patvirtinta iki nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) pateiktais dokumentais, arba ir po šio termino pateiktais dokumentais, kai praleistas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti yra atnaujintas teismo sprendimu, ir tik tuo atveju, jei nuosavybės teises patvirtinančiuose dokumentuose yra nurodytas konkretus žemės plotas, kuris iki 1940 m. buvo naudotas kitai paskirčiai. Bylos duomenys neginčijamai patvirtino, jog S. J. neatkurtos nuosavybės teisės į 0,5933 ha žemės plotą, tačiau šiuo metu nuosavybės teisių atkūrimas būtų sprendžiamas tik į 0,1967 ha žemės plotą.

28. 1991 m. lapkričio 26 d. Archyvo pažymėjime Nr. J-230 nurodyta, kad „<...> Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, 1938-02-21 Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąraše įrašytas J. J., kuris Pažaislio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 2,38 ha žemės (II rūšies - 1,50 ha, III rūšies - 0,88 ha) <...>“. Kauno apylinkės teismas minėtu 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. J. mirties iki nacionalizacijos 2,38 ha ploto ginčo žemės sklypą valdė S. J., A. J. ir B. J. lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 1/3 dalį. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5727 duomenų matyti, kad pagal 1952 m. vasario 15 d. teismo nutartį namų valda buv. adresu (duomenys neskelbtini), susidedanti iš medinio vieno aukšto su priestatu gyvenamojo namo, medinių ūkio pastatų ir kiemo įrenginių, nuosavybės teise priklauso A. J., J. (pastatų statybos metai teismo nutartyje nenurodyti), o pagal 1952 m. sausio 14 d. teismo nutartį (civ. b. Nr. 2-93-52 m.) namų valda buv. adresu (duomenys neskelbtini), susidedanti iš gyvenamųjų namų, nuosavybės teise priklauso B. J., J. (teismo nutartyje esančiais duomenis B. J. „1937 m. pasistatęs namų valdą savo vardu“). Duomenų, kaip nurodytuose 1952 m. teismo sprendimuose, apie S. J. iki nacionalizacijos valdytą kitos paskirties žemę (namų valdą) byloje nėra. Pagal bylos duomenis J. J. (po teismo sprendimo žemės savininkais buvo S. J., A. J. ir B. J.) valdyta 2,38 ha žemė buvo II ir III rūšies, todėl skaičiuojant valstybės išperkamos žemės sklypo vertę, taikytina Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikoje nurodyta atitinkamos žemės rūšies piniginė išraiška: II rūšies – 419,95 Eur/ha; III rūšies – 304,10 Eur/ha, (proporcingai sumažinant žemės plotą, nes rūšys nustatytos visam 2,38 ha plotui), kadangi kitų duomenų apie S. J. turėtos žemės ploto paskirstymą rūšimis nėra, todėl skundo reikalavimas pripažinti buvusio savininko S. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę namų valda (kitos paskirties žeme) yra nepagrįstas ir atmestas.

29. Teismas nusprendė, kad ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti juos, taip pat įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti S. J. (įpėdinis V. J.) ir M. J. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nėra pagrindo.

III. 30. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažįsta teisėta ir teisinga situaciją, kad nuosavybės teisės į 0,3966 ha žemės plotą pareiškėjui neatkurtinos, nes jau neteisėtai atkurta A. J. įpėdiniams, viršijant jiems atkurti nuosavybės teises priklausantį žemės plotą.

32. Pareiškėjas pažymi, jog neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą lėmė valdžios institucijų klaidos, pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos valdžios institucijų sprendimams, todėl pareiškėjui neturi tekti atsakomybė už šias valdžios institucijų klaidas ir jų padariniai. Pareiškėjas mano, jog jam turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą priklausantį atkurti žemės plotą, o atsakovas turi prisiimti neteisėtai atkurtų nuosavybės teisių padarinius.

33. Pirmosios instancijos teismas ignoruoja pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtų veikų atkuriant nuosavybės teises į J. J. žemę (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., ir M. J. žemę (duomenys neskelbtini), Kaune. Įsiteisėjusiais ir neskundžiamais Kauno apygardos teismo sprendimais buvo konstatuoti pagrindai ikiteisminiam tyrimui pradėti, pareiškėjas byloje pateikė po teismų sprendimų sekusį Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės 2019 m. balandžio 8 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.

34. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas turi galimybę savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju esant galiojantiems ir nenuginčytiems sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. J. įpėdiniams, nors ir yra teismų sprendimuose konstatuota, kad jiems nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, tai negali būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, o pareiškėjas negali ginti jokių pažeistų teisių civilinio proceso tvarka. Be to, pareiškėjui turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą priklausantį atkurti žemės plotą, o atsakovas turi prisiimti neteisėtai atkurtų nuosavybės teisių padarinius.

35. Pareiškėjas teigia, kad skundžiami aktai prieštarauja iš Konstitucijos kylančiam gero viešojo administravimo principui, konstituciniams teisėtumo, teisinės valstybės principams ir atsakomybės už priimtus sprendimus principui. Taip pat skundžiami aktai pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo bei valdžios įstaigų pareigos tarnauti žmonėms principus, kadangi esant įstatymo nustatytais terminais pateiktam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepraleidžiant terminų pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams, esant tinkamai ir laiku išreikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Kauno apylinkės teismo sprendimu nustatytam juridiniam faktui dėl S. J. iki nacionalizacijos turėto žemės ploto, pareiškėjas, kaip S. J. teisių perėmėjas, pagrįstai tikėjosi, kad jam, laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų, bus atkurtos nuosavybės teisės į S. J. likusį buvusio savininko J. J. turėtos žemės plotą (0,5933 ha). Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos laikantis įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų bei teisingai juos taikant. Tokiu būdu pareiškėjas patyrė tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą.

36. Pareiškėjas pažymi, kad analogiška situacija yra ir su nuosavybės teisių į M. J. valdytą žemę atkūrimu.

37. Dėl M. J. iki 1940 m. valdytos žemės ploto nurodo, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai – 1938 m. rugpjūčio 30 d. M. J. Pareiškimas Mokesčių inspektoriui ir 1940 m. rugpjūčio 8 d. Kauno apskrities ipotekos įstaigos pranešimas Kauno miesto savivaldybei yra du skirtingi dokumentai, pagrindžiantys skirtingas nuosavybės teises, t. y. M. J. atskira nuosavybė – 5000 kv. m žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Kaune, ir po vyro J. J. mirties paveldėta nuosavybė – 1/4 dalis iš 9000 kv. m žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Kaune. Taigi, tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, jog „Pažymėjime nėra nurodyta, kad M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 žemės sklypus, kurie buvo tuo pačiu adresu“, yra nepagrįsta, kadangi žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), Kaune, iki J. J. mirties priklausė dviem savininkams, t. y. dalis žemės ploto priklausė M. J. (ką ji dar nesant įformintam paveldėjimui po vyro J. J. mirties, 1938 m. rugpjūčio 30 d. nurodė mokesčių inspektoriui), o kita dalis – J. J., po kurio mirties jam priklausiusį turtą paveldėjo žmona ir vaikai. Taigi, minėtais archyviniais dokumentais nustatyta, kad 1938 m. rugpjūčio 30 d. M. J. priklausė 5000 kv. m žemės sklype, Kaune, (duomenys neskelbtini), o 1939 m. rugsėjo 9 d. Kauno apylinkės teismo teisėjo nutarimu ji paveldėjo dar ir 1/4 dalį J. J. žemės sklypo dalies Kaune, (duomenys neskelbtini), susidedančio iš 9000 kv. m žemės su trobesiais. Taip pat pažymi, jog NŽT manant, jos apie M. J. nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausiusią žemę duomenų nepakanka, turėjo būti siūloma kreiptis i teismą dėl juridinio fakto nustatymo. O darydama minėtas išvadas, NŽT iš esmės pati nustatinėja juridinę reikšmę turinčius faktus.

38. Dėl S. J. žemės pripažinimo namų valda (kitos paskirties žeme) pareiškėjas nurodo, kad 2016 m. gegužės 17 d. Kauno apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-517-587/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. J. mirties (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise 2,38 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) k., valdė J. J. sūnūs S. J., A. J. ir B. J. lygiomis dalimis. Taigi, S. J., A. J. ir B. J. paveldėjo vieną žemės sklypą, tapdami šio sklypo bendraturčiais. Liudytojų A. M. ir B. A. V. parodymais byloje nustatyta, kad kiekvienas iš jų prižiūrėjo savo naudojamą paveldėto žemės sklypo dalį ir jose statėsi trobesius. Tai, kad minėtame žemės sklype buvo namų valdos, pagrindžia 1952 m. vasario 15 d. teismo nutartis (civ. b. Nr. 2-207-52 m.) ir 1952 m. sausio 14 d. teismo nutartis (civ. b. Nr. 2-93-52 m.). Be to, pirmosios instancijos teismas vertina ne visus nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5727 esančius dokumentus. Byloje yra taip pat pateikta Kauno miesto savivaldybės valstybinės įmonės „Kapitalinė statyba“ Pažyma 1991 m. birželio 24 d. Nr. 518, kurioje aiškiai nurodyta, kad „1976 metais, tiesiant (duomenys neskelbtini) rajono magistralinius tinklus, buvo nugriauta privati namų valda (duomenys neskelbtini). Valdos savininkui J. S., J. už sunaikintą sodą buvo sumokėta 5930 rublių piniginė kompensacija ir išskirtas komunalinis butas.“. Todėl pareiškėjas teigia, jog teismo išvada, kad „Duomenų, apie S. J. iki nacionalizacijos valdytą kitos paskirties žemę (namų valdą) byloje nėra“, yra nepagrįsta.

39. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

40. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovas mano, kad teismas tinkamai vadovavosi teisės aktais bei juos tinkamai taikė, įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, atsižvelgė į teismų praktiką, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie įrodymai atmetami, o kurie ne. Teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 12 d. rašto Nr. 1SS-1570-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso S. J. į buvusio savininko J. J. valdytą žemę, dėl nuosavybės teisių į M. J. valdytą žemę atkūrimo proceso, dėl M. J. iki 1940 m. valdyto žemės ploto, S. J. žemės pripažinimo namų valda (kitos paskirties žemė), taip pat NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. rašto Nr. 8SD-128-(14.8.94.) dalį dėl M. J. iki 1940 m. valdyto žemės ploto ir S. J. žemės pripažinimo namų valda (kitos paskirties žemė), taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti iš naujo spręsti S. J. (įpėdinis V. J.) nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, įpareigoti iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į M. J. valdytą žemę.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

43. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

44. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

45. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56–57 str.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydama jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

48. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. raštas Nr. 8SD-128-(14.8.94.) buvo priimtas atsakant į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 2884 b. l. 185–183, 188–186). Pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymo turinys bei jame suformuluoti prašymai tvirtina, jog pareiškėjas prašė jam suteikti paaiškinimus bei išsamiai atsakyti į jo keliamus klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjui į buvusio savininko S. J. turėtą nuosavybę, taip pat į M. J. turėtą nuosavybę. NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. rašto Nr. 8SD-128-(14.8.94.) turinys patvirtina, jog šiuo raštu pareiškėjui buvo atsakyta į visus jo prašyme keltus klausimus, pateikta išsami informacija apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą į buvusių savininkų S. J. bei M. J. turėtą nuosavybę. Minėtame NŽT Kauno miesto skyriaus rašte nėra priimta jokių valdingų patvarkymų ar atsisakymo tokius patvarkymus priimti, rašte nėra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, kuri būtų privaloma ir skirta pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. raštas Nr. 8SD-128-(14.8.94.) yra iš esmės informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo nėra priimtas joks viešojo administravimo subjekto sprendimas.

49. Pareiškėjo ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 12 d. raštas Nr. 1SS-1570-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. rašto Nr. 8SD-128-(14.8.94.).

50. Įvertinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 12 d. rašto Nr. 1SS-1570-(7.5.) turinį, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja kad ir šiuo raštu nėra priimta jokių valdingų patvarkymų ar atsisakymo tokius patvarkymus priimti, rašte nėra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, kuri būtų privaloma ir skirta pareiškėjui, o tik pateikiama dar labiau išsamesnė ir detalesnė informacija pareiškėjui apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą į buvusių savininkų S. J. bei M. J. turėtą nuosavybę. Taigi ir šis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 12 d. raštas Nr. 1SS-1570-(7.5.) yra iš esmės informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo nėra priimtas joks viešojo administravimo subjekto sprendimas.

51. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, t. y. kad tiek NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. raštas Nr. 8SD-128-(14.8.94.), tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 12 d. raštas Nr. 1SS-1570-(7.5.) yra iš esmės informacinio pobūdžio dokumentai, kuriais nėra priimti jokie pareiškėjui teisines pasekmes sukuriantys viešojo administravimo subjekto sprendimai (tame tarpe nėra priimta sprendimų dėl M. J. iki 1940 m. valdyto žemės ploto, dėl S. J. žemės pripažinimo namų valda (kitos paskirties žemė)), taip pat atsižvelgiant į tai, jog minėtuose raštuose pateikta visa informacija, dėl kurios pareiškėjas ir kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, darytina išvada, jog pagrindo naikinti šiuos raštus ar jų dalis nėra.

52. Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti iš naujo spręsti S. J. (įpėdinis V. J.) nuosavybės teisių atkūrimo klausimą bei įpareigoti iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į M. J. valdytą žemę, pastebėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas institucija, kuri įgaliota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, negali asmenims atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą, nei įrodyta nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais.

53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-517-587/2016 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po J. J., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. 2,38 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Pažaislio vlsč., Kauno aps., nuosavybės teise valdė J. J. sūnūs S. J., A. J. ir B. J. lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 1/3 dalį (po 0,7933 ha) 2,38 ha žemės sklypo.

54. Į šią žemę pretendavo atkurti nuosavybės teises S. J. ir jo sūnus V. J. (nagrinėjamos bylos pareiškėjas), A. J. įpėdiniai K. J. (A. J. sutuoktinė), P. M. J. ir A. L. (A. J. vaikai), B. J. įpėdiniai R. Š., A. K., P. A. J., V. J. (B. J. vaikai) bei E. J. (B. J. sutuoktinė) ir J. J. (B. J. vaikas) (pastarieji mirė).

55. Byloje nustatyta, kad į S. J. tenkančią žemės sklypo dalį Kauno apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 01-4696 S. J. atkurtos nuosavybės teisės į valdytos žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha naują žemės sklypą individualiai statybai.

56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į A. J. tenkančią žemės sklypo dalį Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 02-01-6180 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 4523 K. J. atkurtos nuosavybės teisės į 0,39 ha, kompensuojant valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis). Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 02-01-6180 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 4524 P. M. J. atkurtos nuosavybės teisės į 0,40 ha, kompensuojant valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis). Kauno apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 įsakymu Nr. 02-01-5153 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 2669 A. L. už 0,20 ha žemės, jai atsisakius naujo žemės sklypo individualiai statybai, paskirta piniginė kompensacija, kuri yra išmokėta. Kauno apskrities viršininkas 2003 m. spalio 8 d. A. L. vardu patvirtino išvadą Nr. 359 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, pagal kurią už 0,20 ha A. L. perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas Jonavos r., (duomenys neskelbtini) sen.

57. Byloje taip pat nustatyta, kad į B. J. tenkančią žemės sklypo dalį Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2324 V. J. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1806 ha plotą perduodant neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamą 0,1806 ha žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 8S-139-(14.8.3.) V. J. atkurtos nuosavybės teisės į B. J. valdytos 0,1100 ha (iš šio ploto J. J. valdytos žemės dalis – 0,0176 ha), atlyginant pinigais. Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 7219 A. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1983 ha žemės, išmokant piniginę kompensaciją (išmokėta). Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 7217 R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1984 ha žemės, išmokant piniginę kompensaciją (išmokėta). Kauno apskrities viršininko 2005 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 5658 P. A. J. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1984 ha žemės, išmokant piniginę kompensaciją (išmokėta).

58. Apibendrinus aptartus Kauno apskrities viršininko įsakymus ir sprendimus matyti, jog A. J. įpėdiniams yra atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha žemės, t. y. 0,3966 ha viršijant Kauno apylinkės teismo sprendimu nustatytą A. J. turėtos žemės plotą. B. J. įpėdiniams yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,7933 ha žemės, t.y. neviršijant Kauno apylinkės teismo sprendimu nustatyto B. J. valdyto žemės ploto. Įvertinus ir Kauno apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 01-4696, kuriuo S. J. atkurtos nuosavybės teisės į 0,20 ha, bendra jau atkurtos nuosavybės dalis yra 2,1833 ha, o likusi neatkurtos nuosavybės dalis yra 0,1967 ha, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas tenka S. J. įpėdiniams.

59. Įvertinus NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. sausio 11 d. rašto Nr. 8SD-128-(14.8.94.) bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 12 d. rašto Nr. 1SS-1570-(7.5.) turinį, akivaizdu, jog ginčo dėl likusios neatkurtos nuosavybės dalies (0,1967 ha), tenkančios S. J. įpėdiniams, nėra ir atsakovas neatsisako atkurti nuosavybės teises į šią likusią buvusios nuosavybės dalį. Tačiau pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į S. J. turėtą nuosavybę, t. y. atkurti S. J. įpėdiniams nuosavybės teises į didesnį nei 0,1967 ha ploto žemės sklypą, nėra, nes anksčiau minėti Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymai ir sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės A. ir B. J. įpėdiniams, yra galiojantys, teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, o nuosavybės teisių atkūrimas į didesnį žemės plotą nei yra įrodyta nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, pažeistų Atkūrimo įstatymą.

60. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į M. J. nuosavybėje turėtą žemę, į kurią atkurti nuosavybės teises pretendavo ir K. J. (M. J. marti). Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 02-01-6180 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 4523 K. J. atkurtos nuosavybės teisės į visą M. J. iki 1940 m. valdytą žemę, t. y. 0,2250 ha.

61. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę, t. y. kad K. J. atkurtos nuosavybės teisės į visą M. J. valdytą žemę, konstatuotina, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į M. J. turėtą nuosavybę, nes anksčiau minėtas Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. 02-01-6180 bei tos pačios dienos sprendimas Nr. 4523 yra galiojantys, teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, o nuosavybės teisių atkūrimas į didesnį žemės plotą nei yra įrodyta nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, pažeistų Atkūrimo įstatymą.

62. Apibendrinant nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atkuriant nuosavybės teises K. J., A. L. ir P. M. J., nebuvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, buvo neteisingai nustatytos atkurtinos nuosavybės į žemę dalys, todėl buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai tiek atkuriant nuosavybės teises į S. J. turėtą nuosavybę, tiek atkuriant nuosavybės teises į M. J. valdytą žemę. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos prokuratūra nagrinėjamoje situacijoje atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę savo interesus ginti ir kitomis teisinėmis priemonėmis. Kadangi esminė kliūtis teisingai atkurti nuosavybės teises į S. J. ir M. J. valdytą žemę yra galiojantys ir nepanaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymai bei sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teises K. J., A. L. ir P. M. J., pareiškėjas turi galimybę teismine tvarka pats inicijuoti ginčą dėl aktualių Kauno apskrities viršininko įsakymų bei sprendimų panaikinimo, taip pat turi galimybę siekti aktualių Kauno apskrities viršininko įsakymų bei sprendimų panaikinimo ar pakeitimo ne teismo tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, taip pat pareiškėjas turi galimybę savo pažeistas teises ginti civilinio proceso nustatyta tvarka ir galiausiai turi galimybę reikalauti iš Lietuvos valstybės patirtos žalos atlyginimo.

63. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius