2013-06-10 Nr. AB-2325-3-61-3-00972-2010-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1255/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00972-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2261-(2) (toliau – ir Sprendimas);

2) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Ministerijos neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos (toliau – ir pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2008 m. birželio 28 d. buvo paskirta 1 527,38 Lt pensija, tačiau atsakovas Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją. Nurodė, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio, 29 straipsnio ir 52 straipsnio nuostatos, diskriminuojami dirbantys pensininkai, apribota Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta asmenų teisė pasirinkti darbą ir verslą, pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principai. Teigė, kad neteisėti Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai, dėl kurių buvo mokama sumažinta pensija, pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Todėl, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Taigi neišmokėta pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės ir Ministerijos solidariai. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, o taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Atsakovas Ministerija, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o Sprendimu išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką. Nurodė, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik konstatavus visas atsakomybės taikymui būtinas sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį. Ministerija galiojančių teisės aktų nepažeidė, todėl nėra prielaidų civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. Č. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui V. Č. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį –20 971,30 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., likusioje dalyje V. Č. skundo reikalavimus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusį šio straipsnio dalies pakeitimą. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir nurodė jo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Išdėstė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad „Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovo priimtas Sprendimas dėl pensijos dydžio iki Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta.

Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-55/2004 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikyta, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad V. Č. paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas.

Nustatė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., todėl šis laikotarpis buvo aktualus ir sprendžiant skundo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pagrįstumą.

Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui paskirta 1 527,38 Lt pensija turėjo būti perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. taikant šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę K = 1 – {0,15 + [(0,2 – 0,15): (1 800 – 800)] x (P – 800)}. Nagrinėjamu atveju apskaičiuota šio koeficiento vertė yra 0,813631, o perskaičiuota pensija – 1 242,72 Lt (1 527,38 Lt x 0,813631 = 1 242,72 Lt). Teismui pateikta pažyma patvirtino, kad pareiškėjui skirtos pensijos dydis nekito. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jam turėjo būti išmokėta 39 767,04 Lt (1 242,72 Lt x 32 mėn. = 39 767,04 Lt), tačiau išmokėta 18 795,74 Lt. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo jam neteisėtai buvo neišmokėta 20 971,30 Lt (39 767,04 Lt – 18 795,74 Lt = 20 971,30 Lt) pensijos dalis. Nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktus išaiškinimus. Vadovaujantis minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgus į tai, kad V. Č. 20 971,30 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl pensijos dalies priteisimo tenkintinas iš dalies, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo Ministerijos Sprendimo teisėtumą, darė išvadą, kad šio sprendimo priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl minėtą atsakovo Sprendimą panaikinti nėra pagrindo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 71-72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, dėl to jis turi būti panaikintas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo (ginčui aktualaus nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d.). Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neišmokėtos pareiškėjui pensijos dalies dydis neatitinka tikrovės. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pirmosios instancijos teismui pateiktos 2012 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 11D(P)-4664 duomenis matyti, jog pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nesiekė 1,5 VDU, todėl pareiškėjo pensija buvo ribojama tik 1,3 VDU, t. y. nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2011 m. kovo mėnesio, bei nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio. Kitą laikotarpį pareiškėjo paskirta pensija nesiekė 1,3 VDU, todėl paskirta pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78-79) prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog apeliacinio skundo argumentai neatitinka tikrovės. Teigia, jog jo pensija tiek pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 5 straipsnio 1 dalį sumažinta buvo mokama visą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nes jis visą šį laikotarpį gavo draudžiamųjų pajamų. Pažymi, kad pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį priklausė nuo draudžiamųjų pajamų, o ne nuo 1,3 VDU, kaip teigia Ministerija. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. Č. skundu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimą bei priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (dalį) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Prašymą išmokėti pensijos nepriemoką pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pateikė 2010 m. kovo 4 d. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, V. Č. 2010 m. balandžio 15 d. kreipėsi į teismą.

Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu V. Č. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis V. Č. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 20 971,30 Lt suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovų apeliaciniame skunde nurodoma, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo priteistos neišmokėtos pareiškėjui pensijos dydis neatitinka tikrovės. Patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus skaičiavimus, konstatuotina, kad koeficiento vertė, perskaičiuotos pensijos dydis ir neišmokėta pensijos dalis apskaičiuota teisingai, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl skundžiamo akto panaikinimo.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 1D-2261-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti V. Č. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti minėto įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2261-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2261-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti anksčiau minėtą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą, keistina. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2261-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria atsisakyta V. Č. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė