2020-04-15 Nr. AB-7525-3-61-3-00429-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-206-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-00429-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos muzikos ir teatro akademijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Ž. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (17)SN-43)SP-78, kuriuo buvo užbaigtas pareiškėjo skundo dėl galimo lygių galimybių principo pažeidimo dėl pareiškėjo negalios Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – ir Akademija) tyrimas trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas galėjo priimti tik Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnyje numatytą sprendimą. Minėtas Įstatymo straipsnis nenumato, kad tyrimas gali būti baigtas. Atsakovas privalėjo išnagrinėti jo skundą ir paneigti prezumpciją, kad buvo pažeistas lygių galimybių principas, pasireiškęs tiesiogine ir netiesiogine diskriminacija, priekabiavimu, nurodymu diskriminuoti faktais. Atsakovas skundą tyrė tik tuo aspektu, ar lygių galimybių principas Akademijoje nebuvo pažeistas priekabiavimo pagrindu, tačiau netyrė kitais aspektais.

3. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas teigė, kad atsakovas siekia jam perkelti įrodinėjimo naštą, pats nepateikdamas jokių įrodymų, kas ir kaip iš Akademijos, pareiškėjui būnant ligoninėje, pavedė jam atlikti ypač skubius ir sudėtingus darbus. Pareiškėjas negalėjo laiku pateikti šios informacijos dėl itin intensyvaus gydymo ir ypač sunkios sveikatos būklės. Atsakovas nė karto nei raštu, nei žodžiu neprašė patikslinti šios informacijos. Pavedimą parengti procesinius dokumentus pareiškėjui būnant ligoninėje Akademijos rektorius davė per Akademijos sekretorę el. paštu. Tuo pačiu el. paštu pareiškėjas persiuntė Akademijai visus parengtus procesinius dokumentus.

4. Akademijos rektorius spaudė pareiškėją nutraukti su Akademija sudarytą darbo sutartį, o pokalbio pabaigoje Akademijos sekretorei davė nurodymą jį diskriminuoti, t. y. parengti įsakymo projektą, kuriuo panaikinamas pareiškėjui mokėtas priedas prie darbo užmokesčio. Akademijos rektoriaus įsakymas, kuriuo buvo panaikintas priedas dėl skubių ir neatidėliotinų darbų atlikimo, prieštaravo šio įsakymo priėmimo metu galiojusioms Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatoms. Pagal ankstesnės redakcijos DK 203 straipsnį tuo atveju, kai „nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos (Kodekso 120 straipsnio 3 dalis), darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo“. Tačiau šiuo atveju darbdavys apie keičiamas ir nustatomas naujas darbo sąlygas grasindamas pasakė tą pačią dieną, kai darbo sąlygos buvo pakeistos. Be to, Akademija klaidina teismą teigdama, kad prie pareiškėjo darbo vietos nebuvo įrengtos filmavimo kameros. Filmavimo kamera buvo įrengta priešais pareiškėjo kabineto duris ir buvo naudojama pareiškėjo stebėjimui.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad gavęs pareiškėjo skundą atliko tyrimą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu. Tyrimo metu buvo įvertintos visos pareiškėjo Tarnybai pateiktame skunde nurodytos aplinkybės dėl galimų Įstatymo pažeidimų, t. y. dėl darbdavio (Akademijos) pareigų, numatytų Įstatymo 7 straipsnio 2, 6 ir 9 punktuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Sprendime buvo konstatuota, jog, įvertinus tyrimo metu surinktus duomenis bei įrodymus, nėra objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog pareiškėjo skunde nurodyti Akademijos administracijos veiksmai / neveikimas buvo neteisėti pareiškėjo atžvilgiu ir pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2, 6 ir 9 punktų reikalavimus, įpareigojančius darbdavį įgyvendinti lygias galimybes, neatsižvelgiant į negalią, sudaryti vienodas darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, siekti profesinio mokymo, persikvalifikuoti, įgyti praktinio darbo patirties, taip pat teikti vienodas lengvatas; užtikrinti, kad darbuotojas ar valstybės tarnautojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti; imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, įskaitant tinkamą patalpų pritaikymą, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos.

7. Pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog lygių galimybių kontrolierius nevertino Akademijos administracijos veiksmų ar neveikimo dėl „tiesioginės diskriminacijos, netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti“, yra nepagrįstas, nes pareiškėjo išvardintos diskriminacijos formos yra konstatuojamos tik tuo atveju, kai nustatomas diskriminacijos faktas, ko pareiškėjo Tarnybai pateikto skundo tyrimo atveju nebuvo nustatyta. Lygių galimybių kontrolierius išsamiai ištyrė ir įvertino pareiškėjo Tarnybai pateiktame skunde nurodytą informaciją ir priėmė pagrįstą Sprendimą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Akademija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. Akademija paaiškino, kad ji ir pareiškėjas 2015 m. spalio 6 d. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu pareiškėjas ėjo Akademijos rektoriaus patarėjo pareigas teisės klausimais. Darbuotojui buvo nustatyta nepilna (4 valandų) darbo diena. 2016 m. spalio 5 d. pareiškėjas Akademijai pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (toliau – ir Išvada). Išvadoje nustatytas darbuotojo darbingumo lygis, pažymėta, kokiems rizikos veiksniams esant asmuo dėl jam diagnozuotų susirgimų ir dėl to sumažėjusio darbingumo lygio negali dirbti. Nuo šios dienos pareiškėjui buvo taikomos DK, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytos neįgaliųjų darbo sąlygas, darbo laiką, poilsio laiką ir kitas su darbu susijusias garantijas reglamentuojančios nuostatos. Atliekant rektoriaus patarėjo darbo funkcijas, pareiškėjas nebuvo veikiamas fizikinių, cheminių, biologinių, ergonominių, fizinių ar psichosocialinių rizikos veiksnių, išvardintų Išvadoje. Darbuotojui buvo skirtas atskiras, gerai įrengtas darbo kabinetas, suteikta galimybė turėti pietų pertrauką, jos metu palikti darbo vietą. Darbuotojas jokių pastabų dėl darbo sąlygų tinkamumo ar pan. darbdaviui nereiškė. Nuo 2016 m. spalio 21 d. darbuotojui leista dirbti nuotoliniu būdu, todėl pareiškėjas pats reguliavo savo darbo laiko režimą bei kitas darbo funkcijų atlikimo sąlygas. 2016 m. spalio 21 d. darbuotojas ir Akademija pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo abiejų šalių sutarimu numatant, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2016 m. lapkričio 7 d. Visos pareiškėjui priklausančios išmokos, susijusios su darbo santykiais, buvo išmokėtos įstatymų nustatyta tvarka.

10. Ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad, vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punktu, skundo tyrimas baigiamas trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą. Sprendimo rezoliucinė dalis yra konkreti, pagrįsta teisės normomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad Tarnyba priėmė teisės aktuose nenustatytą sprendimą. Lingvistinė formuluotė „baigti skundo tyrimą“ (o ne „nutraukti skundo tyrimą“) nepaneigia Tarnybos išvados, jog tyrimas negalėjo būti vykdomas trūkstant objektyvių duomenų apie neva padarytą lygių galimybių pažeidimą. Tyrimas atliktas itin kruopščiai, nuosekliai bei detaliai, todėl nėra jokio pagrindo priimtą Sprendimą panaikinti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, jog jis buvo diskriminuojamas, nenurodė galimo diskriminavimo pagrindo, aplinkybių, kurias Tarnyba ar teismas turėtų tirti. Pareiškėjo pateiktame prašyme yra dėstoma tik subjektyvi, deklaratyvi ir niekuo nepagrįsta nuomonė. Akademija veikė teisėtai, užtikrino darbuotojui tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, darbo santykius su pareiškėju nutraukė abiejų šalių suderinta valia. Pareiškėjo teiginiai apie tariamą psichologinį spaudimą, pablogintas darbo sąlygas, primygtinius reikalavimus nutraukti darbo sutartį yra nepagrįsti ir klaidingi.

11. Rašytiniuose paaiškinimuose Akademija pažymėjo, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl papildomų priedų mokėjimo galėtų būti darbo ginčo objektu, tačiau nei darbo santykių metu, nei vėliau pareiškėjas nereiškė jokių pretenzijų dėl darbo sąlygų, o darbo sutarties nutraukimo teisėtumas nebuvo kvestionuojamas darbo santykius reguliuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

12. Akademija neigė, kad darbuotojo atžvilgiu buvo naudoti neteisėti veiksmai, siekiant nutraukti darbo sutartį. Visi tarp Akademijos rektoriaus ir darbuotojo vykę pokalbiai buvo etiški ir korektiški. Bet kokios pareiškėjo atliekamos atskirų sakinių interpretacijos yra nepagrįstos. Rektorius ar jį pavaduojantys asmenys niekuomet nėra davę jokio tiesioginio ar numanomo nurodymo diskriminuoti pareiškėją, o bet kokie pavedimai pareiškėjo atžvilgiu (pavyzdžiui, pateikti paaiškinimą dėl nebuvimo darbe) yra normali darbo santykių dalis.

13. Pareiškėjo pateiktose nuotraukose užfiksuota vaizdo kamera įrengta 2015 m. gruodžio 3 d., t. y. prieš metus iki tos dienos, kai pareiškėjui buvo nustatytas ribotas darbingumo lygis. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad vaizdo stebėjimo sistema buvo skirta pareiškėjo stebėjimui. Į vaizdo kameros stebėjimo lauką patenka koridorius, kuriuo pareiškėjas eidavo į savo darbo kabinetą, tačiau šis koridorius yra vienas iš pagrindinių, kuriuo patenkama į rektoratą, buhalteriją, auditorijas, t. y. šiuo koridoriumi nuolat vyksta didelis judėjimas. Būtent dėl to buvo priimtas sprendimas imtis papildomų priemonių tam, kad būtų užtikrintas šio praėjimo stebėjimas. Pareiškėjas darbo funkcijas atlikdavo darbo kabinete, kuris nebuvo stebimas jokiomis techninėmis priemonėmis. Dėl to teiginys, neva pareiškėjo darbo vieta buvo stebima, yra klaidinantis. Faktas, kad darbuotojas numatytu darbo laiku nebūna darbo vietoje, buvo nustatytas ne vaizdo kameromis, bet Akademijos darbuotojos tarnybinio pranešimo pagrindu. Pats pareiškėjas neneigė, jog 2016 m. spalio 10 d. pasišalino iš darbo vietos. Tai, kad darbuotojas į darbo vietą atvyko po to, kai visą parą stebėjo rinkimus, todėl buvo pavargęs, nesuteikė pagrindo pažeisti darbo drausmę, o apie nebuvimo darbe faktą neinformuoti darbdavio.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, trečiojo suinteresuoto asmens Akademijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš dalies tenkino ir priteisė jam iš pareiškėjo 434,01 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. Teismas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl Tarnybos 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. (17)SN-43)SP-78 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame sprendime konstatuota, kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog pareiškėjo skunde nurodyti Akademijos administracijos veiksmai / neveikimas buvo neteisėti, kad Akademija pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2, 6 ir 9 punktų reikalavimus, įpareigojančius darbdavį įgyvendinti lygias galimybes, neatsižvelgiant į lytį, rasę, tautybę, pilietybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, sudaryti vienodas darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, siekti profesinio mokymo, persikvalifikuoti, įgyti praktinio darbo patirties, taip pat teikti vienodas lengvatas; užtikrinti, kad darbuotojas ar valstybės tarnautojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti; imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, įskaitant tinkamą patalpų pritaikymą, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, jog Įstatymo 29 straipsnis nenumato, kad tyrimas gali būti baigtas. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punktu, tyrimas nutraukiamas trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą. Šiuo atveju tyrimas buvo nutrauktas ir Sprendimas priimtas remiantis būtent šiuo pagrindu. Vien lingvistinė Sprendimo formuluotė „baigti skundo tyrimą“ nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas priėmė Sprendimą, kurio nenumato Įstatymo 29 straipsnis.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog atsakovas jo skundą tyrė tik tuo aspektu, ar lygių galimybių principas Akademijoje nebuvo pažeistas priekabiavimo pagrindu, tačiau netyrė kitais aspektais, pažymėjo, kad pareiškėjo išvardintos diskriminacijos formos yra konstatuojamos tik tuo atveju, kai nustatomas diskriminacijos faktas, tačiau tyrimo metu diskriminacijos faktas nebuvo nustatytas, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, jog jis buvo diskriminuojamas, taip pat pareiškėjas nenurodė galimo diskriminavimo pagrindo, aplinkybių, kurias Tarnyba ar teismas turėtų tirti. Teismas įvertino, kad pareiškėjo pateiktame prašyme yra dėstoma tik jo subjektyvi ir deklaratyvi nuomonė.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl įrodinėjimo naštos netinkamo paskirstymo, pažymėjo, kad susirašinėjimas el. paštu ne tik nepatvirtina darbdavio pavedimo pareiškėjui atlikti ypač skubius ir sudėtingus darbus, bet ir suponuoja išvadą, kad darbdavys laikėsi rūpestingumo ir protingumo pareigos, siekė išsiaiškinti, ar dokumentų pateikimo terminai bei teismo posėdis neturėtų būti atidėti.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad Akademijos rektorius tiesiogiai jį spaudė nutraukti su Akademija sudarytą darbo sutartį, o pokalbio pabaigoje Akademijos sekretorei davė nurodymą jį diskriminuoti, t. y. parengti įsakymo projektą, kuriuo panaikinamas pareiškėjui mokėtas priedas prie darbo užmokesčio, pažymėjo, jog keliamas klausimas dėl papildomo priedų mokėjimo galėtų būti darbo ginčo objektu, tačiau nei darbo santykių metu, nei vėliau pareiškėjas nereiškė jokių pretenzijų dėl darbo sąlygų; darbo sutarties nutraukimo teisėtumas nebuvo kvestionuojamas darbo santykius reguliuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teismas pareiškėjo teiginius, susijusius su priedo mokėjimu, atmetė kaip nepagrįstus.

20. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginius, susijusius su vaizdo kamerų įrengimu, ir juos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad Akademija nevykdo darbuotojų (įskaitant ir pareiškėjo) darbo vietų vaizdo stebėjimo. Iš ginčijamo sprendimo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas, neįspėjęs tiesioginio vadovo, pasišalino iš darbo, o tai patvirtino Akademijos personalo vadovės 2016 m. spalio 10 d. tarnybinis pranešimas. Pateikus reikalavimą pasiaiškinti dėl galimo darbo drausmės pažeidimo, pareiškėjas tvirtino buvęs darbe. Siekiant nustatyti tiesą, buvo pasiūlyta peržiūrėti vaizdo kamerų, kurios turto apsaugos sumetamais įrengtos bendrojo naudojimo patalpose bei automobilių stovėjimo aikštelėje, įrašus. Su tokiu siūlymu pareiškėjas nesutiko. Pareiškėjas darbo funkcijas atliko savo darbo kabinete, kuris nebuvo stebimas jokiomis techninėmis priemonėmis.

21. Įvertinęs visas prieš tai nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad Tarnyba iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl teismas jį paliko nepakeistą.

22. Teismas priteisė iš pareiškėjo Akademijos naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – 354,56 Eur už atsiliepimo į skundą parengimą ir 79,45 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga. Teismas nepriteisė 3,63 Eur už dokumentų pateikimą el. būdu, nes Akademija nenurodė, kaip konkrečiai ji patyrė šias išlaidas (už ką buvo sumokėta minėta suma ir kaip ji buvo apskaičiuota).

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas, remdamasis Įstatymo 4 straipsniu, teigia, jog atsakovas privalėjo jo skundą išnagrinėti, o Akademija privalėjo paneigti prezumpciją, kad nebuvo pažeistas lygių galimybių principas pareiškėjo negalios pagrindu Akademijoje pasireiškusiais tiesioginės diskriminacijos, netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ir nurodymo diskriminuoti faktais.

25. Pirmosios instancijos teismas buvo suklaidintas Tarnybos ir Akademijos procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamame sprendime nebuvo atskleista bylos esmė. Pareiškėjas tiek į atsakovą, tiek į teismą kreipėsi dėl lygių galimybių principo Akademijoje pažeidimo verčiant jį dėl jo negalios nutraukti darbo sutartį. Nei lygių galimybių kontrolierius, nei vėliau teismas netyrė ir nevertino psichologinio spaudimo, kurį pareiškėjo atžvilgiu taikė Akademijos rektorius. Kai pareiškėjas informavo apie jam nustatytą negalią, rektorius nurodė, kad nori su pareiškėju nutraukti darbo sutartį. Pareiškėjui nesutikus su rektoriaus pasiūlytomis darbo sutarties nutraukimo sąlygomis, rektorius nurodė priekabiauti prie pareiškėjo ir taikyti jam psichologinį-ekonominį spaudimą, t. y. panaikinti priedą prie darbo užmokesčio. Ir tik pareiškėjui palūžus ir sutikus nutraukti darbo sutartį, rektorius panaikino savo sprendimą dėl priedo panaikinimo. Minėtas sprendimo panaikinimas nebuvo susietas su pavedimu pareiškėjui atlikti kokius nors skubius, svarbius ar neatidėliotinus darbus. Akademija, vadovaudamasi Įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatomis, įgyvendindama lygias galimybes ir neatsižvelgdama į pareiškėjo negalią, privalėjo už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį. Šiuo atveju pareiškėjui neturint negalios darbdavys mokėjo vieno dydžio darbo užmokestį, o dėl sunkios ligos jam tapus neįgaliam ir nesutikus nutraukti darbo sutarties – už tą patį darbą darbdavys nustatė ženkliai mažesnį darbo užmokestį (darbo užmokestį be priedo). Pagal Įstatymo 4 straipsnį būtent Akademija turėjo įrodyti, kad pareiškėjui nesutikus nutraukti darbo sutartį, buvo teisėtas pagrindas sumažinti darbo užmokestį panaikinant priedą, o vėliau pareiškėjui sutikus nutraukti darbo sutartį ir jam nepaskyrus atlikti jokių naujų papildomų, neatidėliotinų, skubių darbų – įrodyti, kad nepažeidė lygių galimybių principo.

26. Tiek atsakovas, tiek teismas buvo suklaidinti Akademijos paaiškinimų, kad rektoriaus bendravimas su pareiškėju dėl darbo sutarties nutraukimo buvo etiškas ir padorus. Šią aplinkybę paneigia pridedamas garso įrašas, iš kurio matyti, kad rektoriaus bendravimas buvo agresyvus ir darantis didelį psichologinį spaudimą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priteisdamas iš jo Akademijos naudai bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, jog Akademija į teismo procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta teismo iniciatyva. Priteisiant bylinėjimosi išlaidas nebuvo įvertinta sunki pareiškėjo materialinė padėtis, bylos specifika, taip pat aplinkybė, kad bylinėjimosi išlaidos Akademijai buvo priteistos už du atsiliepimus, nors byloje yra tik vienas atsiliepimas.

28. Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas nurodo, kad tyrimas buvo atliekamas dėl Įstatymo 7 straipsnio 5 punkto pažeidimo, pagal kurį darbdavys, neatsižvelgdamas inter alia į negalią, už tokį patį ar vienodos vertės darbą privalo mokėti vienodą darbo užmokestį. Siekiant nustatyti šios darbdavio pareigos nevykdymo faktą, būtina palyginti objektyvius duomenis (prima facie aplinkybes), leidžiančius daryti pagrįstą prielaidą, jog darbuotojui su negalia (nagrinėjamu atveju pareiškėjui) darbdavys nepagrįstai mokėjo mažesnį darbo užmokestį už tokį patį ar vienodos vertės darbą nei kitiems darbuotojams (neturintiems negalios). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tokių duomenų Tarnybai neteikė (pareiškėjo nurodytas priedo prie atlyginimo skyrimo pagrįstumo klausimas buvo nagrinėtas atskirai), nebuvo teisinio pagrindo atlikti tyrimą dėl Įstatymo 7 straipsnio 5 punkto pažeidimo.

30. Atsakovas vertina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog darbdavio siūlymas nutraukti su juo darbo sutartį bei priedo prie darbo užmokesčio nemokėjimas turėtų būti laikomi „psichologiniu-ekonominiu spaudimu“. Atsakovo nuomone, darbo užmokesčio priedo mokėjimo nutraukimas pareiškėjui negali būti siejamas su jo negalia, nes minėto darbdavio sprendimo pagrįstumo pareiškėjas nepaneigė (nepateikė duomenų dėl skubių, svarbių arba sudėtingų darbų pavedimo ar atlikimo). Atsakovas negavo jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, jog darbdavio siūlymas nutraukti darbo sutartį galėtų būti siejamas su pareiškėjo negalia. Akademija atsižvelgė į pareiškėjo keliamas darbo sutarties nutraukimo sąlygas, taip pat sudarė pareiškėjui palankias darbo sąlygas iki darbo sutarties nutraukimo. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad skundžiami darbdavio veiksmai turi priekabiavimo dėl negalios požymių.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Akademija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skunde atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

32. Akademija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nuosekliai ir išsamiai motyvavo priimtą sprendimą, todėl priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

33. Akademija kartoja savo procesinių dokumentų, teiktų pirmosios instancijos teismui, argumentus, taip pat pažymi, kad pareiškėjas savo poziciją įrodinėja ir grindžia neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis (garso įrašu). Akademijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas garso įrašas patvirtina, kad jokių diskriminacinio pobūdžio pareiškimų ar teiginių, kurie galėtų būti traktuojami kaip psichologinio spaudimo priemonė darbuotojui, nebuvo išsakyta.

34. Akademija nurodo, kad pateiktoje teisinių paslaugų detalizacijoje atsiliepimo rengimui skirtas laikas išskirtas į dvi atskiras eilutes, nes atsiliepimas parengtas per du darbo etapus, t. y. buvo parengti ne du dokumentai, o vienas, kuris ir buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Akademijos patirtos išlaidos yra protingos ir pagrįstos. Akademija turi teisę gauti iš pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimą. Priešingu atveju būtų paneigta sąžiningo trečiojo suinteresuoto asmens teisė dalyvauti teismo procese reiškiant savo nuomonę ir teikiant argumentus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 35. Byloje kilęs ginčas dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendimo, kuriuo buvo užbaigtas pareiškėjo skundo dėl galimo lygių galimybių principo pažeidimo tyrimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pareiškėjas manė, jog jis Akademijos vadovo buvo diskriminuojamas dėl negalios, verčiant jį nutraukti darbo santykius ir taikant psichologinį - ekonominį spaudimą, kuris pasireiškė darbo užmokesčio priedo panaikinimu, darbo vietos stebėjimu vaizdo kameromis, reikalavimu pasiaiškinti dėl pasišalinimo iš darbo vietos. Lygių galimybių kontrolierius pareiškėjo skundo tyrimą nutraukė, pripažinęs, jog trūksta objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą.

37. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Tarnyba pareiškėjo skundą ištyrė išsamiai ir tinkamai, padarė teisingas išvadas, o vien lingvistiškai neteisingas tyrimo rezultato nurodymas Sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra pakankamas pagrindas šį sprendimą laikyti neteisėtu.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja savo pradiniame skunde išdėstytus argumentus dėl galimo diskriminavimo ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamo įrodymų tyrimo bei įrodinėjimo pareigos neteisingo paskirstymo aspektais.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

41. Pareiškėjo minimi motyvai dėl netinkamo įrodinėjimo proceso Tarnyboje bei pirmosios instancijos teisme yra nepagrįsti. Lygių galimybių įstatymas, aiškinant jį atsižvelgiant į 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB nustatytus tikslus ir konkrečias normas dėl įrodinėjimo, įtvirtina teisinę prezumpciją – kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, šis faktas laikomas įrodytu, jeigu atsakovas nepaneigia šios prezumpcijos. Tuo tarpu atsakovas privalo įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Taip nukentėjusiems asmenims yra palengvintas įrodinėjimo procesas, nes tokius faktus yra įrodyti sudėtinga, be to, šių asmenų padėtis ir taip yra apsunkinta dėl turimos negalios.

42. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių bei nustatytos teisinės prezumpcijos iš esmės laikėsi. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

43. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lygių galimybių įstatymas, kurio paskirtis užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Kartu Įstatymas įgyvendina Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją bei 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79). Šiuose teisės aktuose diskriminacija dėl neįgalumo yra apibrėžiama kaip bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Analizuojant Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą netiesioginės diskriminacijos apibrėžimą bei Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatytą tiesioginės diskriminacijos sąvoką darytina išvada, kad tiesioginė diskriminacija apima situacijas, kai dėl bet kurios priežasties, kuri gali būti diskriminacijos pagrindas, su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje su kitu asmeniu, o netiesioginės diskriminacijos atveju su asmenimis, esančiuose skirtingose padėtyse, elgiamasi vienodai, nors tam, kad jie galėtų įgyvendinti savo teises ar pasinaudoti tam tikromis galimybėmis, turėtų elgtis skirtingai.

44. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į darbą lygiai su kitais asmenimis; ši teisė apima teisę į galimybę užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina ir skatina įgyvendinti teisę į darbą, įskaitant teisę į darbą tų asmenų, kurie tampa neįgalūs dirbdami, imdamosi atitinkamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis inter alia būtų: a) uždrausta diskriminacija dėl neįgalumo visais klausimais, susijusiais su visomis užimtumo formomis, įskaitant įdarbinimo sąlygas, priėmimą į darbą ir darbą, darbo išsaugojimą, kilimą tarnyboje ir saugias ir sveikas darbo sąlygas; b) lygiai su kitais asmenimis ginamos neįgaliųjų teisės į teisingas ir palankias darbo sąlygas, įskaitant lygias galimybes ir vienodą atlyginimą už tokios pat vertės darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas, įskaitant apsaugą nuo priekabiavimo ir skundų patenkinimą.

45. Šioje byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2015 metų dirbo Akademijoje rektoriaus patarėju. Vėliau pareiškėjas ilgą laiką sirgo, o pasibaigus nedarbingumui, 2016 m. spalio 5 d. pateikė darbdaviui Išvadą dėl jo neįgalumo, darbo pobūdžio ir sąlygų. Darbdavys, atsižvelgdamas į Išvadą, sudarė pareiškėjui darbo sąlygas, atitinkančias jo sveikatos būklę, nuo 2016 m. spalio 21 d. jam buvo leista dirbti nuotoliniu būdu. Kartu šalys susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo 2016 m. lapkričio 7 d., pasirašė tokį susitarimą, numatydamos visas darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Šis susitarimas buvo įvykdytas ir nenuginčytas. Darytina išvada, kad darbo sąlygų sudarymo ir darbo sutarties nutraukimo aspektais pareiškėjo pretenzijos nėra pagrįstos, nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos faktai nebuvo nustatyti. Nors pareiškėjas pateikė faktines aplinkybes, kurios leido daryti prielaidas dėl diskriminacijos, tačiau atsakovas šią prezumpciją paneigė, įrodęs tai, kad su pareiškėju nebuvo elgiamasi kitaip nei su visiškai sveiku ir darbingu darbuotoju.

46. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis buvo diskriminuojamas dėl negalios tuo, kad jam buvo panaikintas priedas prie darbo užmokesčio už svarbių, skubių ir sudėtingų darbų atlikimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, toks priedas pareiškėjui 2016 m. spalio 7 d. Akademijos rektoriaus įsakymu iš tikrųjų buvo panaikintas, tačiau to fakto vien su pareiškėjo negalia sieti nėra pagrindo. Šis darbo užmokesčio priedas buvo skirtas už faktiškai atliekamus ar atliktus svarbius, sudėtingus ar skubius darbus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad tokius darbus 2016 m. rugsėjo - spalio mėnesiais buvo atlikęs, ar kad jam tokie darbai buvo pavesti atlikti, Akademija tokių darbų atlikimo faktą taip pat neigia, papildomai nurodydama, kad būtent pareiškėjo nedarbingumo ir ginčo laikotarpiu paaiškėjo, jog jai iš viso nėra būtinos pareiškėjo teikiamos teisinės paslaugos. Pažymėtina, kad to nepatvirtina ir pareiškėjo pateiktas elektroninis susirašinėjimas ar pokalbio su Akademijos rektoriumi garso įrašas. Taigi, darytina išvada, kad darbo užmokesčio priedo panaikinimas ir vėlesnis darbo sutarties su pareiškėju nutraukimas yra sąlygotas iš esmės to, jog Akademijoje nebebuvo svarbių, skubių ar sudėtingų teisinių darbų, kuriuos būtų galima pavesti atlikti pareiškėjui.

47. Pareiškėjas iš esmės teisingai teigė, kad Įstatymo 29 straipsnyje Tarnybai nėra numatyta galimybė baigti skundo tyrimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai paminėjo, jog skundžiamo sprendimo esmė vertintina ne vien lingvistiniu požiūriu. Be to, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą sprendimą, konstatuoja, kad neteisingas tyrimo galutinio rezultato nurodymas neturėjo įtakos sprendimo pagrįstumui – faktiškai skundo tyrimas buvo nutrauktas, trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą, t.y. Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

48. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teismo išlaidų paskirstymu, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad tais atvejais, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis kurios naudai priimtas sprendimas.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje A662-2374/2013, 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-404/2014, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-472-662/2016).

50. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl pareiškėjo iniciatyva iškeltos administracinės bylos, teismui Akademiją įtraukus į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir tuo pripažinus, kad pareiškėjo skunde reikšti reikalavimai buvo susiję su Akademijos teisėmis ir pareigomis. Akademija su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir jo skundą prašė atmesti. Pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, jis laikytinas pralaimėjusia bylą šalimi, todėl, remiantis principu „pralaimėjęs moka“, jis privalo atlyginti trečiojo suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atlieka kelias pagrindines funkcijas: pirma, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, veiksmingą ir kokybišką procesą, nes priešingu atveju proceso šalys, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, vengtų administracinį procesą pasirinkti kaip vieną iš ginčo sprendimo formų, taip pat samdytis profesionalius atstovus ir pan.; antra, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, nes žinojimas, kad pralaimėjimo atveju šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, apsaugo nuo nepagrįstų skundų ar atsiliepimų į skundus pareiškimo ir pan.; trečia, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas advokatų pagalbai atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi; ketvirta, kompensuoja dėl kaltos proceso šalies patirtas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-529/2012, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-624-438/2016). Pirmosios instancijos teismo Akademijai priteistos išlaidos nėra itin didelės ar aiškiai nepagrįstos, atsižvelgiant į atsiliepimo apimtį bei aptariamų jame klausimų pobūdį, be to pripažintina, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovė pagrįstai galėjo sugaišti apie keturias valandas jam parengti.

51. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo Akademija prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 326,10 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 3,65 Eur už jo pateikimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad galutiniu teismo sprendimu atmetus pareiškėjo skundą buvo patenkintas Akademijos, kuri nesutiko su pareiškėjo skundu ir palaikė atsakovo poziciją, interesas, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

53. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,3.

54. Pareiškėjos prašoma priteisti išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (parengtas 2018 m. liepos 9 d.) – 329,73 Eur, yra žymiai mažesnė už Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną dydį už tokio pobūdžio teisines paslaugas (2018 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 895,20 Eur x 1,3 = 1 163,76 Eur), todėl galėtų būti priteistina.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus, už Akademijos atstovės advokatės suteiktas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugas sumokėta išlaidų suma - 326,10 Eur - laikytina protinga, pagrįsta ir teisinga, jos nėra pagrindo sumažinti. Tačiau prašoma priteisti 3,63 Eur suma už atsiliepimo pateikimą nelaikytina pagrįsta, nes realių pašto ar panašių išlaidų, teikiant atsiliepimą elektroninio ryšio priemonėmis nebuvo patirta, o laikas, sugaištas atsiliepimui pateikti, turėtų būti įskaičiuojamas į atsiliepimo parengimo laiką.

56. Dėl šių priežasčių trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo Ž. M. Lietuvos muzikos ir teatro akademijai 326,10 Eur (tris šimtus dvidešimt šešis eurus dešimt centų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė