cad5bb41-5fd4-474f-8798-e783d4aa5982 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-213-318/2019 Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01305-2014-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1, 1.1.8.6.2, 1.2.3.1.1 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. balandžio 16 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, gynėjams advokatams Danutei Kisinienei, Eugenijui Karažinui, nuteistajam V.

T. (V. T.), vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų V. T. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo: G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. P. nužudymo) laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl A. P. nužudymo) laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 (Å¡eÅ¡iolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. birželio 29 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos. V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. P. nužudymo) laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl A.

P. nužudymo) laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Ä® paskirtos bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikas, atliktas pagal ankstesnį nuosprendį. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. birželio 29 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos. IÅ¡ G. M. ir V. T. solidariai priteista A. S. 1 730 Eur turtinei žalai ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. IÅ¡ G. M. ir V. T. solidariai priteista V. P. 1 110 Eur turtinei žalai ir 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 1. G. M. ir V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 metų rugpjūčio 31 dienÄ , vakare, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbiami), G. M. ir V. Ž. gyvenamojoje vietoje, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su R. P. metu, bendrais veiksmais tyčia sudavė daugybinius smÅ«gius rankomis ir kojomis R. P. į veidÄ , kaklo sritį, krÅ«tinę, ir panaudodami elektroÅ¡okÄ sukėlė fizinį skausmÄ .

Tokiu bÅ«du jie R. P. padarė galvos traumÄ , pasireiÅ¡kusiÄ kaukolės skliauto, kaukolės pamato priekinės ir vidurinės daubų, kaukolės vidinės dalies daugybiniais skeveldriniais lūžiais, kaklo traumÄ , pasireiÅ¡kusiÄ poliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžiais, krÅ«tinės traumÄ , pasireiÅ¡kusiÄ krÅ«tinkaulio lūžiu, kairės pusės I-VII Å¡onkaulių (II-V dvigubais), deÅ¡inės pusės I-VI Å¡onkaulių (IV-V dvigubais ) lūžiais, dėl to nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

G. M. ir V. T. iÅ¡ karto po Å¡ių veiksmų veikdami kartu paslėpė R. P. kÅ«nÄ prie namo esančiame garaže, (duomenys neskelbiami), o vėliau užkasė prie to paties namo tvoros, iÅ¡ kur po kelių dienų, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, jie kartu su D. M. (mirusiu 2016-02-22) R. P. kÅ«nÄ iÅ¡vežė ir ties (duomenys neskelbiami) įmetė į (duomenys neskelbiami), t.y. tyčia nužudė R. P.

2. G. M. ir V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 metų kovo 22 d., vakare, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbiami), G. M. ir jo sugyventinės V. Ž. gyvenamojoje vietoje, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su A. P. metu, V. T. tyčia rankomis sudavė mažiausiai du smÅ«gius A. P. į veidÄ , o G. M. rankomis, sugriebęs A. P. už kaklo bei deÅ¡inės rankos dilbiu užspaudęs kaklÄ , nukentėjusįjį smaugė ir laikė jį keliu prispaudęs prie žemės, o V.

T. tuo metu tyčia mažiausiai du kartus dÅ«rė peiliu A. P. į krÅ«tinę, ir taip veikdami bendrai jie padarė A. P. kiauryminį - durtinį pjautinį kairės krÅ«tinės pusės sužalojimÄ su pasieniais pliauros bei kairių 6-o ir 7-o Å¡onkaulių pažeidimus, dėl to nukentėjusysis A. P. įvykio vietoje mirė. Po Å¡ių veiksmų veikdami kartu, G. M. ir V. T. prie namo esančiame garaže, (duomenys neskelbiami) užkasė A. P. kÅ«nÄ . Taip jie tyčia nužudė A. P. II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 3.

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti: pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. P. nužudymo) paskirti mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl A. P. nužudymo) paskirti sankcijos vidurkį atitinkančiÄ laisvės atėmimo bausmę ir suÅ¡velninti galutinę subendrintÄ bausmę. 3.1. Apelianto manymu, skirdamas jam bausmes pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino jo asmenybę, vaidmenį nusikaltimo padaryme, neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, todėl netinkamai taikė BK 41, 54, 61 straipsnius ir jam paskyrė savo dydžiu per griežtas bausmes.

Pasak nuteistojo, neproporcingai didelės laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas prieÅ¡tarauja teisingumo principui. 3.2. V. T. skunde pripažįsta, jog dalyvavo nužudant R. P., tačiau mano, kad jo vaidmuo Å¡io nusikaltimo padaryme nebuvo pirmaeilis. Apelianto teigimu, teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog jis trypė kojomis nukentėjusįjį ir jo smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį R. P. buvo tiesiogine nukentėjusiojo mirties priežastimi. Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai aiÅ¡kino, kad jis nukentėjusiajam smogė kartÄ Ä¯ veidÄ , nukrėtė elektros Å¡oku ir kartu su G.

M. iÅ¡tempė į kiemÄ . Daugiau jokių smurtinių veiksmų nepadarė. Nors nuteistasis G. M., liudytojos E. Ž. ir V. Ž. patvirtino teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau jų parodymai yra prieÅ¡taringi ir nepatikimi, todėl turėjo bÅ«ti atmesti. Liudytojos E. Ž. ir V. Ž. yra suinteresuotos bylos baigtimi. Liudytoja V. Ž. buvo G. M. sugyventinė, o liudytoja E. Ž. galėjo meluoti, nes yra V. Ž. dukra, todėl labai pergyveno, kad jos motina nebÅ«tų patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Nors teisme ji patvirtino, kad matė, kaip apeliantas Å¡okinėjo ant nukentėjusiojo, vienok, kyla abejonė, ar liudytoja iÅ¡ viso galėjo tai matyti, nes ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad stovėjo prie gatvės ir stebėjo aplinkÄ , o nukentėjusysis buvo muÅ¡amas už tvoros.

Be to, liudytoja E. Ž. kategoriÅ¡kai nepatvirtino mačiusi, kokiu bÅ«du V. T. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, ji nepatvirtino, kad įvykio vietoje bÅ«tų mačiusi G. M. ir V. Ž., nors byloje nustatyta, jog jie buvo kieme. Å iÄ aplinkybę patvirtina A. S. ir A. S. parodymai. Esant tokiems bylos duomenims, apelianto teigimu, teismo iÅ¡vada, kad jo vaidmuo nužudant R. P. buvo pirmaeilis, yra nepagrįsta. 3.3. Nuteistojo V. T. nuomone, esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad jis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, įvertinus jo vaidmenį Å¡io nusikaltimo padaryme, jam už R.

P. nužudymÄ turėjo bÅ«ti paskirta mažesnė, negu 11 (vienuolikos) metų, laisvės atėmimo bausmė.

4. Apeliantas skunde taip pat pripažįsta nužudęs A. P., tačiau mano, kad teismas jam už šį nusikaltimÄ paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ bausmę. Pasak apelianto, jis nuoÅ¡irdžiai gailėjosi padaręs šį nusikaltimÄ , atsiprašė nukentėjusiųjų, sutinka atlyginti nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ . Vienok, teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į Å¡ias aplinkybes. Ä®vertinus visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, jam turėjo bÅ«ti paskirta artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė.

5. Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti ir priimti teisingÄ sprendimÄ , paskirti Å¡velnesnes bausmes. 5.1. G. M. tvirtina, jog nusikaltimus padarė, neturėdamas kito pasirinkimo, nes bijojo V. T.. Po nusikaltimo padarymo V. T. apeliantÄ ir jo artimuosius persekiojo, siuntė sms žinutes, bandė paveikti, siekdamas, kad jis prisiimtų kaltę dėl nusikaltimų padarymo. Tai patvirtina prie skundo pridedamas laiÅ¡kas. 5.2. G. M. skunde taip pat praÅ¡o parinkti kitÄ bausmės atlikimo vietÄ , nes dėl jo skunde nurodytų priežasčių kartu su nuteistuoju V. T. negali atlikinėti bausmės.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. T. ir jo gynėjas advokatas E. Karažinas prašė tenkinti nuteistojo V. T. apeliacinį skundÄ , nuteistojo G. M. gynėja D. Kisinienė prašė tenkinti nuteistojo G. M. apeliacinį skundÄ , o prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 7. Nuteistųjų V. T. ir G. M. apeliaciniai skundai atmetami. Dėl nuteistojo V. T. apeliacinio skundo argumentų Dėl V. T. nuteisimo pagal 129 straipsnio 1 dalį už R.

P. nužudymÄ ir jo vaidmens Å¡io nusikaltimo padaryme 8. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertinęs, padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl V. T. kaltės ir jo vaidmens tyčia nužudant R. P. V. T. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir pagal šį baudžiamÄ jį įstatymÄ skirdamas bausmę teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 31 d., vakare tarp nukentėjusiojo R. P. ir nuteistųjų V. T., G. M. įvykus konfliktui, nuteistieji bendrais veiksmais, suduodami nukentėjusiajam daugybinius smÅ«gius rankomis, kojomis į veidÄ , kaklo sritį, krÅ«tinę, panaudodami elektroÅ¡okÄ , nukentėjusiajam R. P. padarė galvos, kaklo, krÅ«tinės traumas, dėl kurių R. P. mirė.

10. Nors V. T. skunde nurodo, kad jis konflikto metu nekentėjusiajam sudavė tik vienÄ smÅ«gį į veidÄ ir nukrėtė elektroÅ¡oku, tačiau teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo iÅ¡vadai, kad nuteistasis, menkindamas savo padarytų veiksmų pobÅ«dį ir apimtį, taip siekia palengvinti savo teisinę padėtį.

11. Liudytoja V. Ž., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no, nuosekliai parodė, kad V. T. namuose nukentėjusįjį kratė elektroÅ¡oku. Po to iÅ¡tempė nukentėjusįjį į kiemÄ , kur jį daužė ir ant jo Å¡okinėjo (t. 2, b. l. 93, 95, 97-98, 100-101, 105-106).

12. Ä®vykį mačiusi liudytoja E. Ž. taip pat patvirtino, kad V. T. įvykio dienÄ mušė nukentėjusįjį. Liudytojos teigimu, ji matė V. T. kieme ir iÅ¡ smÅ«gių bei garsų suprato, kad Å¡is muÅ¡a nukentėjusįjį. PrieÅ¡ tai ji namuose matė, kaip nuteistasis V. T. kratė nukentėjusįjį elektroÅ¡oku. Tuo metu nukentėjusysis be sÄ monės gulėjo ant grindų (t. 2, b. l. 110-117, t. 8, b. l. 142).

13. Liudytojų V. Ž., E. Ž. nurodytas smurto naudojimo aplinkybes, nukentėjusiojo padėtį jo muÅ¡imo metu patvirtina specialisto iÅ¡vados, iÅ¡ kurių matyti, kad R. P. buvo padaryta krÅ«tinės trauma, pasireiÅ¡kusi krÅ«tinkaulio lūžiu, kairės pusės I-VII Å¡onkaulių (II-V dvigubais), deÅ¡inės pusės I-VI Å¡onkaulių (IV-V dvigubais) lūžiais. Konstatuoti krÅ«tinės lÄ stos kaulų lūžiai yra bÅ«dingi krÅ«tinės lÄ stos deformacijai sagitaline kryptimi ir įprastai konstatuojami po krÅ«tinės suspaudimo žmogui gulint ant kieto pagrindo aukÅ¡tielninkam, o kitam asmeniui keliais ar pėdomis (užlipant ar Å¡okinėjant) spaudžiant krÅ«tinės lÄ stÄ (t. 5, b. l. 2-4, 34-49). Å ias iÅ¡vadas patvirtino ir teismo medicinos ekspertas J. V. (t. 8, b. l. 156-158).

14. Nepagrįstas nuteistojo V. T. skundo argumentas, kad liudytojos E. Ž. parodymai negalėjo bÅ«ti vertinami kaip jo kaltę patvirtinantis įrodymas, nes ji nepatvirtino fakto, kad bÅ«tent V. T. buvo užšokęs ant nukentėjusiojo. Pirmosios instancijos teismas liudytojos E. Ž. parodymus vertino kartu su kitų liudytojų parodymais ir raÅ¡ytiniais įrodymais. Liudytoja E. Ž. patvirtino reikÅ¡mingas aplinkybes (nukentėjusysis po elektroÅ¡oko panaudojimo namuose nesikėlė, jokių aktyvių veiksmų neatliko, gulėjo ant žemės be sÄ monės, tačiau toliau buvo muÅ¡amas kieme ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojos E. Ž. parodymus susiejo su kitais byloje esančiais įrodymais apie įvykio eigÄ , nuteistųjų atliktus veiksmus bei pagrįstai jais rėmėsi nuosprendyje.

15. Ta aplinkybė, kad liudytoja E. Ž. nenurodė, jog įvykio vietoje buvo V. Ž. ir G. M., taip pat nėra pagrindas nesivadovauti jos parodymais. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis buvo muÅ¡amas kieme, už tvoros, tamsiu paros metu, kad nuteistasis V. T. už V. Ž. ir G. M. yra žymiai aukÅ¡tesnis, todėl liudytoja už tvoros matydama tik V. T. galvÄ , V. Ž. ir G. M. galėjo nepamatyti, tačiau ji patvirtino, kad motinos su G. M. Å¡alia jos nebuvo. Taigi liudytoja nurodė tik tas aplinkybes, kurias betarpiÅ¡kai matė ir girdėjo.

16. Nuteistojo V. T. skundo argumentai, kad E. Ž. ir V. Ž. apeliantÄ galimai apkalba, nes V. Ž. yra G. M. sugyventinė, o E. Ž. - V. Ž. dukra, kuri bijojo, kad jos motina nebÅ«tų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Å¡ioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. Ž. prieÅ¡ nukentėjusįjį bÅ«tų smurtavusi, jos atsakomybės klausimas nebuvo keliamas. Pastaroji buvo apklausta kaip liudytoja apie kitų asmenų – nuteistųjų G. M. ir V. T. veiksmus. Be to, V. Ž. davė ne tik V. T., bet ir G. M. kaltinančius parodymus, apibÅ«dindama kiekvieno iÅ¡ jų padarytus smurtinius veiksmus. Liudytojų E. Ž. ir V. Ž. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklÅ«s, juos patvirtina kiti objektyvÅ«s bylos duomenys. Taigi apygardos teismas Å¡ių liudytojų parodymus vertindamas kiekvienÄ atskirai ir kitų įrodymų kontekste, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

17. Iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. M877/14(02), Nr. PKM17/2017(02), teismo medicinos eksperto J. V. paaiškinimų matyti, kad R. P. mirties priežastimi buvo nusikaltimo įvykio metu padaryta galvos, kaklo ir krūtinės trauma (politrauma), t.y. sužalojimų visuma (t. 5, b. l. 2-4, 34-49, t. 8, b. l. 156-158).

18. Kaip jau minėta, apygardos teismas nustatė, kad šie sužalojimai R. P. padaryti bendrais V. T. ir G. M. nusikalstamais veiksmais, kurie buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtinų pasekmių kilimu. Abu nuteistieji nusikaltimo padarymo metu veikė kaip vykdytojai, pritardami vienas kito smurtiniams veiksmams, siekdami to paties nusikalstamo rezultato. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistojo V. T. smurtinių veiksmų apimtis, esant nustatytoms aplinkybėms, jo ir G. M. veiksmų kvalifikavimui įtakos neturi.

Abu nuteistieji pripažino, jog jie įvykio metu R. P. atžvilgiu smurtavo tyčia, matė, kad pastarasis jau guli be sÄ monės. Jų tyčios turinį patvirtina ne tik jau aptarti įrodymai, bet ir pačių nuteistųjų elgesys iÅ¡ karto po įvykio. Taigi, pagal dalyvavimo darant nusikaltimÄ pobÅ«dį ir pagal aktyvumo laipsnį V. T. atlikti nusikalstami veiksmai negali bÅ«ti laikomi mažiau pavojingais, negu kito bendrininko veiksmai, ar antraeiliais Å¡ių veiksmų atžvilgiu, nes jis buvo aktyvus Å¡io nusikaltimo vykdytojas.

19. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo V. T. vaidmenį ir, pripažindamas kaltu dėl R. P. tyčinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Dėl bausmės nuteistajam V. T.

20. Nuteistasis V. T. skunde tvirtina, kad apygardos teismas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už R. P. nužudymÄ ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už A. P. nužudymÄ jam paskyrė akivaizdžiai per griežtas laisvės atėmimo bausmes. Pasak apelianto, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas turėjo pripažinti tai, kad jis prisipažino ir nuoÅ¡irdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau to nepadarė, o tai lėmė neteisingos bausmės paskyrimÄ . Å ie nuteistojo V. T. skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

21. Už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų.

22. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra iÅ¡imtinė teismo prerogatyva. Pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiÅ¡kai bei objektyviai iÅ¡tirti baudžiamosios bylos medžiagÄ ir priimti teisėtÄ , pagrįstÄ ir teisingÄ sprendimÄ skiriant tokiÄ bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintÄ bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos sunkumÄ bei kaltininko asmenybę, bet ir iÅ¡reiÅ¡kia nuomonę apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ bei kaltÄ asmenį.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali bÅ«ti pripažinta situacija, kai asmuo savanoriÅ¡kai prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , t. y. veikÄ , kuriÄ jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotinÄ pagalbÄ , jo atsipraÅ¡o ir panaÅ¡iai).

NuoÅ¡irdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiÅ¡kimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi bÅ«ti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumÄ (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali bÅ«ti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamÄ jÄ atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylÄ nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamÄ veikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013).

24. Kaip tvirtina bylos duomenys, nuteistasis V. T., nors bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad dėl jo nusikalstamų veiksmų R. P. ir A. P. neteko gyvybės, tačiau siekė sumažinti savo smurtinių veiksmų apimtį R. P. atžvilgiu, tvirtino, kad, jo manymu, yra kaltas tik todėl, kad dÅ«rė peiliu A. P. neįsitikinęs, ar jis yra dar gyvas. Nuteistojo teigimu, po to, kai G. M. pasuko nukentėjusiojo A. P. galvÄ , jis manė, kad nukentėjusysis yra negyvas ir jam dÅ«rė, norėdamas imituoti užpuolimÄ gatvėje.

Vienok, kaip matyti iÅ¡ nustatytų įvykio aplinkybių, nuteistojo V. T. nusikalstamas elgesys A. P. atžvilgiu nebuvo spontaniÅ¡kas. Nuteistasis nukentėjusįjį A. P. pažinojo, tarp jo ir nukentėjusiojo įvykio dienÄ kilo konfliktas dėl menkavertės priežasties, ko pasėkoje jis sudavė nukentėjusiajam du smÅ«gius į galvÄ , o G. M. rankomis sugriebęs A. P. už kaklo bei deÅ¡inės rankos dilbiu užspaudęs kaklÄ , smaugė ir laikė keliu prispaudęs prie žemės. Tuo metu V.

T. tyčia du kartus dÅ«rė peiliu A. P. į krÅ«tinę. Kaltinime buvo nurodyta aplinkybė, kad G. M., suėmęs abiejų rankų delnais A. P. galvÄ , pasuko jÄ du - keturis kartus į Å¡onÄ , nepasitvirtino ir pirmosios instancijos teismas jÄ paÅ¡alino iÅ¡ kaltinimo. Taigi, Å¡ios aplinkybės rodo, kad V. T., duodamas parodymus ir dėl Å¡io nusikaltimo padarymo nebuvo nuoÅ¡irdus, bandė sumenkinti savo nusikalstamų veiksmų reikÅ¡mę, didindamas savo bendrininko smurtinių veiksmų apimtį.

Be to, nustatyta, kad po nusikaltimų padarymo V. T. kartu su G. M. slėpė nusikalstamų veiksmų pėdsakus. Nukentėjusiojo A. P. lavonÄ apipylė druskos rÅ«gÅ¡timi, kalkėmis ir užkasė. Å ios aplinkybės rodo, kad V. T., atimdamas nukentėjusiojo gyvybę, veikė tiesiogine tyčia ir dėl savo nusikalstamais veiksmais sukeltų pasekmių nesigailėjo. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad V. T. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme ir bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, nesiėmė jokių priemonių atlyginti nukentėjusiesiems padarytÄ turtinę ir neturtinę žalÄ , jis pats neatvyko į ikiteisminio tyrimo institucijÄ ir neprisipažino.

Esant tokioms aplinkybėms, apelianto nuteistojo V. T. skunde deklaruotas nuoÅ¡irdus gailėjimasis gali bÅ«ti vertinamas tik kaip gailėjimasis dėl jam pačiam kilsiančių pasekmių, o ne dėl nusikalstamais veiksmais atimtos gyvybės. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuteistojo V. T. atsakomybę lengvinančia pripažinti aplinkybę, numatytÄ BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

25. Apygardos teismas, parinkdamas V. T. bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės trÅ«kmę ir subendrintÄ bausmę, atsižvelgė, kad jis padarė du labai sunkius tyčinius nusikaltimus. Savo nusikalstamais veiksmais sukėlė neatstatomas pasekmes – dviejų nukentėjusiųjų mirtį. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). V. T. anksčiau ne kartÄ buvo teistas, jo daromi nusikaltimai sunkėja, jis buvo baustas administracine tvarka, niekur nedirbo, teigiamų iÅ¡vadų nedaro. Labai sunkius nusikaltimus jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Po nusikaltimų padarymo siekė paslėpti savo nusikalstamų veiksmų pėdsakus (A. P. lavonas buvo užkastas, o R. P. – įmestas į upę).

26. V. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra kiek didesnės už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikalstamus veiksmus, vidurkį. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už R. P. tyčinį nužudymÄ paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų, o pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už A. P. tyčinį nužudymÄ - laisvės atėmimas keturiolikai metų. Galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų, taikant ne visiÅ¡kÄ , o dalinį bausmių sudėjimo principÄ .

27. Esant nustatytoms aplinkybėms, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė, atitinka padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnį, nuteistojo nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, V. T. asmenybę ir nėra aiškiai per griežtos. Todėl švelninti šias bausmes dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Dėl nuteistojo G. M. apeliacinio skundo argumentų Dėl bausmės nuteistajam G. M.

28. Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų nusikaltimų padarymo aplinkybių ir inkriminuotų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Kolegijai šie klausimai abejonių taip pat nekelia. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertino ir jų pagrindu G. M. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl R. P. tyčinio nužudymo ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl A. P. tyčinio nužudymo. Todėl kolegija pasisako tik dėl apelianto skundžiamos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šiam nuteistajam paskirtos bausmės ir nustatytos jos atlikimo vietos teisingumo.

29. Nuteistasis G. M. skunde nurodo, kad jis nusikaltimus padarė, bijodamas nuteistojo V. T. ir mano, kad tai yra aplinkybė, dėl kurios jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės turėtų būti mažinamos.

30. Kaip minėta, BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas G. M. už tyčinį R. P. nužudymÄ paskyrė laisvės atėmimÄ dvylikai metų, o už tyčinį A. P. nužudymÄ laisvės atėmimÄ trylikai metų. Tai yra bausmes, kiek didesnes už baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytus nusikaltimus, sankcijoje esantį Å¡ios bausmės vidurkį.

31. Nustatydamas Å¡ių bausmių trukmę apygardos teismas įvertino, kad nuteistasis G. M. per trumpÄ laiko tarpÄ padarė du labai sunkius nusikaltimus, savo veiksmais sukėlė negrÄ Å¾inamus padarinius – du jauni žmonės prarado gyvybę, yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis oficialiai niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, ankstesni teistumai yra iÅ¡nykę, tačiau yra visuomenei pavojingas, linkęs nusikalsti.

32. Teisėjų kolegija, vertindama BK 41 straipsnyje bausmės paskirčiai keliamus tikslus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam G. M. laisvės atėmimo bausmės trukmę, šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

33. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepaÅ¡alina baudžiamosios atsakomybės. Å i aplinkybė pripažįstama lengvinančia tada, kai dėl iÅ¡orinių, nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažintos jo galimybės įvykio metu pasirinkti teisėto elgesio variantÄ . Tokiais atvejais galima manyti, kad nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs atlikti neteisėtus veiksmus kaltininkÄ , kuris pats savo iniciatyva nebÅ«tų ryžęsis nusikalsti. Tam naudojama psichinė prievarta suprantama kaip grasinimai naudoti smurtÄ (pavyzdžiui nužudyti jį patį ar artimuosius, atimti laisvę ir pan.), o fizinė prievarta – fizinės prievartos panaudojimas prieÅ¡ žmogų, sukeliant skausmÄ ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei. Prievarta gali bÅ«ti taikoma ir kaltininko artimųjų atžvilgiu.

34. Nors G. M. skunde nurodo, kad nusikaltimus padarė, nes bijojo V. T., kuris grasino jam ir artimiesiems, ir dėl to jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, tokia jo nurodyta aplinkybė neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sampratos.

35. Byloje nustatyta, kad nusikaltimų padarymo laikotarpiu abiejų nuteistųjų tarpusavio santykiai buvo geri. Jie artimai bendravo, kartu vartodavo alkoholį, abu nusikaltimus padarė bÅ«dami nuo jo apsvaigę. Po pirmo nužudymo G. M. toliau bendravo su V. T., kartu girtuokliavo ir, praėjus daugiau negu pusę metų, veikdami bendrai panaÅ¡iomis aplinkybėmis tyčia nužudė dar vienÄ Å¾mogų – A. P.. Kaip matyti iÅ¡ nuteistojo G. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, po Å¡io nusikaltimo G.

M. santykių su V. T. nenutraukė, kartu gyveno. Tiek G. M., tiek V. T. iki nužudymų buvo padarę ir kitus nusikalstamus veiksmus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. T. bÅ«tų kokiu nors bÅ«du G. M. vertęs atlikti smurtinius veiksmus R. P. ar A. P. atžvilgiu ir dėl to jam bÅ«tų grasinęs. Nuteistojo G. M. su apeliaciniu skundu pateiktas laiÅ¡kas tokių aplinkybių taip pat nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad abu nuteistieji buvo aktyvÅ«s nužudymų vykdytojai, kurių nusikalstamų veiksmų padarymui turėjo įtakos ne iÅ¡orinės, nuo kaltininko valios nepriklausančios aplinkybės, o apsvaigimas nuo alkoholio, kuris darė įtakÄ nusikalstamų veiksmų padarymui.

Atsižvelgiant į tokius duomenis, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę.

36. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nuteistajam G. M. nustatydamas griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė.

37. BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalių pagrindu bendrindamas bausmes už du padarytus nusikaltimus teismas taikė ne pilnÄ , o dalinį bausmių sudėjimo principÄ ir bausmių bendrinimo taisyklių taip pat nepažeidė. Teisėjų kolegijos manymu, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė, tikrai nėra aiÅ¡kiai per griežtos. Keisti apygardos teismo nuosprendį dėl Å¡ių apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytų motyvų nėra pagrindo. Dėl bausmės atlikimo vietos pakeitimo 38. Apeliantas G. M. skunde praÅ¡o pakeisti jam paskirtos bausmės atlikimo vietÄ .

39. Pažymėtina, kad BK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotÄ laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose, o bausmės atlikimo vietÄ parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 71 straipsniu, 83 straipsniu, 90 straipsniu, kuriuose nurodytos sÄ lygos, pagal kurias parenkama atitinkama įkalinimo įstaiga, teisėjų kolegijos nuomone, tinkamai parinko nuteistajam G. M. bausmės atlikimo vietÄ . BVK 71 straipsnis nustato, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Perkelti nuteistÄ jį iÅ¡ vienos pataisos įstaigos į kitÄ tęsti bausmės atlikimÄ leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų iÅ¡imtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistÄ jį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais Å¡iame Kodekse nustatytais atvejais (BVK 69 straipsnio 1 dalis).

41. Kaip jau minėta, Å¡ioje byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų iÅ¡imtines aplinkybes, dėl kurių G. M. negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės pataisos namuose. Teisę perkelti nuteistÄ jį iÅ¡ vienos pataisos įstaigos į kitÄ turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iÅ¡ vienos pataisos įstaigos į kitÄ tvarkÄ nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 69 straipsnio 4 dalis). Taigi tokių klausimų apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundÄ , nesprendžia. Nuteistieji dėl bausmės atlikimo vietos pakeitimo turi teisę kreiptis į administracijÄ pataisos įstaigos, kurioje atlieka laisvės atėmimo bausmę.

42. Taigi, kolegijos nuomone, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo V. T. ir G. M. apeliacinius skundus atmesti. Teisėjai Ernesta Montvidienė Regina Pocienė Algimantas Valantinas