2025-10-01 Nr. AB-15537-3-62-3-02812-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-45-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02812-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovo atstovas), 78 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. (kreipimosi į teismą dienos) jis atliko bausmę Tarnybos Pravieniškių 1-mojo kalėjimo 3-iame sektoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2020 m. liepos 22 d. pastatai, kuriuose jam teko gyventi, buvo avarinės būklės, netinkami naudoti, t. y. neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat 1-o būrio sanitariniame mazge trūko inventoriaus: dušų, tualetų, kriauklių, 1-ame, 12-ame, 13-ame ir 16-ame būriuose šildymo sistema, radiatoriai neatitiko reikalavimų, be to, 12-ame būryje dušai buvo be pertvarų, o tai pažeidė pareiškėjo privatumą. Pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2020 m. sausio 8 d. pastate, pavadintame „Laisvalaikis“, nuteistieji po patikrinimo būdavo užrakinami, todėl jie eidavo rūkyti į prausyklą, o maudytis būdavo neįmanoma.

4. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. birželio 30 d. bausmę atliko 29-ame būryje, kuris buvo įrengtas netinkamos būklės pastate, be to, minėtame būryje buvo tik vienas dušas, du tualetai ir pisuaras dešimčiai žmonių.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. jis atliko bausmę 17-ame būryje, kuriame nebuvo tinkamai užtikrintas saugumas, kadangi vienas pareigūnas prižiūrėjo tiek paprastąją, tiek lengvąją grupę. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu bausmę teko atlikti su narkomanais ir aferistais, taip pat buvo palaikoma subkultūra. Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl to, kad apsiperkant parduotuvėje teko laukti eilėje lauke.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliu naudojosi daugiau kaip 130 nuteistųjų, kuriame nebuvo įrengta pavėsinių arba stogelių, taip pat jo plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pasak pareiškėjo, kalinimo įstaigos administracija nesilaiko paskatinimų skyrimo tvarkos. Nors (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nebuvo išleistas į tėčio laidotuves dėl to, kad buvo paskelbtas karantinas dėl COVID-19, tačiau į darbą jam važinėti buvo leidžiama, be to, iš pareiškėjo bylos dingo tėčio mirties liudijimas. Pareiškėjo nuomone, įstaigos administracija nesilaiko atsakymų į prašymus pateikimo tvarkos.

7. Pareiškėjas vertino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė didelių emocinių išgyvenimų, nepasitikėjimą savimi ir supančia aplinka, sveikatos, emocinės ir psichologinės būklės sutrikimų ir pan., todėl prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir skundą patenkinti.

8. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė ginčo laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2020 m. spalio 2 d. taikyti ieškinio senaties terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę nuo 2015 m. liepos 9 d. atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiajame sektoriuje (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas). Pasak atsakovo atstovo, 29-o būrio sanitariniame mazge yra įrengtos dvi tualetų ir dvi dušų kabinos, todėl toks sanitarinių įrenginių skaičius yra daugiau nei pakankamas pareiškėjo nurodytiems 10 asmenų ir neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o pastatai tvarkingi ir pritaikyti nuteistųjų gyvenimo sąlygoms.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad nuteistųjų priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Saugumo valdymo skyrius, kuris nepertraukiamai dirba visą parą, o 17-ame būryje bausmę atliekančių nuteistųjų priežiūra užtikrinama naudojantis būryje įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis, taip pat būryje reguliariai vykdomas pareigūnų patruliavimas apžiūrint visas patalpas.

11. Atsakovo atstovas teigė, kad nuteistieji nėra skirstomi į kastas, jokie indai ir padėklai nėra žymimi ir bet kokios nuteistųjų subkultūros nėra toleruojamos, be to, teisės aktai nenumato prievolės sudaryti sąlygas nuteistiesiems apsipirkti tik viduje. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Trečiajame sektoriuje įrengti vadovaujantis pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, yra tvarkingi, kiekvieną dieną valomi ir tvarkomi, be to, paskatinimo priemonių nuteistiesiems skyrimas yra pataisos įstaigos administracijos teisė, o ne pareiga ir kiekvienu atveju klausimas dėl paskatinimo priemonių skyrimo sprendžiamas, nuteistojo veikla vertinama kompleksiškai.

12. Atsakovo atstovas tvirtino, kad jokių neteisėtų veiksmų, neišleidžiant (duomenys neskelbtini) pareiškėjo į jo tėvo laidotuves, nebuvo atlikta, kadangi tuo metu visoje šalyje buvo paskelbtas karantinas, todėl, siekiant suvaldyti galimą COVID-19 infekcijos protrūkį bausmių vykdymo sistemoje, įstaiga vadovavosi teisiniu reguliavimu karantino metu. Pasak atsakovo atstovo, Tarnyba, teikdama atsakymus į nuteistųjų prašymus, vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) numatytais terminais.

13. Atsakovo atstovas vertino, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra nepagrįstas.

II. 14. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. (kreipimosi į teismą dienos). Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių kalėjime pradžios, t. y. 2015 m. liepos 9 d., nes, patirdamas nurodytų nepatogumų, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių kalėjimo ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas nurodė, kad dėl nepriimtinų laikymo sąlygų jis patyrė išgyvenimų, nepatogumų bei sveikatos sutrikimų, tačiau jei jis realiai patyrė būtent tokių išgyvenimų, tai akivaizdu, kad laikymo pataisos įstaigoje metu jis turėjo galimybę suvokti savo teisių pažeidimą ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, sudarančio pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą, tik prašė senaties termino neskaičiuoti bei priekaištavo, jog jis per visą bausmės atlikimo laikotarpį nebuvo išleistas į laisvę lygtinai ir neturėjo jokių sąlygų susipažinti su teisės aktais ar pasikonsultuoti nemokamai su teisininkais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo nurodytam laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 28 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas, taip pat pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos ir nevertintinos. Teismas vertino, kad pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 28 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. jis atliko bausmę 17-ame būryje, kuriame nebuvo tinkamai užtikrintas jo saugumas, kadangi vienas pareigūnas prižiūrėjo tiek paprastąją, tiek lengvąją grupę, teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas, pažymėjo, kad bylos duomenimis, t. y. iš 2023 m. lapkričio 30 d.

Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus pažymos nustatyta, jog nuteistųjų priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Saugumo valdymo skyrius, kuris nepertraukiamai dirba keturiomis pamainomis visą parą, kad 17-ojo būrio nuteistųjų priežiūra užtikrinama naudojantis būryje įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis, kurios nuolat stebimos budinčiosios pamainos pareigūnų, jog būryje taip pat įrengtas stacionarus Saugumo valdymo skyriaus priežiūros postas, kuriame visą parą budi paskirtas pareigūnas, vykdantis nuteistųjų priežiūrą, kad minėtame būryje taip pat reguliariai vykdomas pareigūnų patruliavimas, apžiūrint visas gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas.

Teismas vertino, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d., kai pareiškėjas atliko bausmę 17-ame būryje, jo saugumui būtų kilusi kokia nors grėsmė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, kada konkrečiai jam nebuvo užtikrintas saugumas nurodytu laikotarpiu, taip pat byloje nėra jokių pareiškėjo rašytų skundų ar prašymų dėl jo saugumo neužtikrinimo, o reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie saugumo neužtikrinimą pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad esant paskelbtam karantinui dėl COVID-19, (duomenys neskelbtini) jis nebuvo išleistas į tėčio laidotuves, teismas pažymėjo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. sausio 12 d. prašymu Nr. 72(8)18 (toliau – ir Prašymas) pareiškėjas kreipėsi į įstaigos direktorių, prašydamas išleisti jį (duomenys neskelbtini) į tėčio laidotuves, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas direktoriaus pavaduotojo 2021 m. sausio 13 d. rezoliucija, taip pat nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2023 m. liepos 14 d. pareiškėjas su prašymu Nr. NPS-22-14982 kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas pateikti raštišką atsakymą, kodėl jis (duomenys neskelbtini) nebuvo išleistas į tėčio laidotuves, o minėtą prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. liepos 22 d. raštu Nr. SN-22-2296, kuriame paaiškinta, kad prašymas nebuvo patenkintas dėl karantino ir (ar) ekstremalios situacijos metu taikomo teisinio reguliavimo, jog būtų sumažinta COVID-19 ligos išplitimo rizika. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas kalinimo įstaigos direktoriaus pavaduotojo 2021 m. sausio 13 d. rezoliucijos neskundė tuo metu galiojusio BVK nustatyta tvarka, taip pat neskundė ir Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. liepos 22 d. rašto Nr. SN-22-2296, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas su minėtais atsakymais sutiko. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad akivaizdu, jog valstybei buvo leidžiama riboti nuteistųjų išvykimą už pataisos įstaigos teritorijos ribų, o ribojimai koronaviruso (COVID-19) pandemijos metu buvo galimi ne tik nusikaltimų prevencijos tikslais, bet ir siekiant apsaugoti pačių nuteistųjų ir laisvėje esančių asmenų sveikatą, todėl pareiškėjo argumentus dėl žalos padarymo nesuteikus jam leidimo vykti į tėvo laidotuves atmetė kaip nepagrįstus.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. birželio 30 d. jis bausmę atliko 29-ame būryje, kuris buvo įrengtas netinkamos būklės pastate, taip pat šiame būryje buvo tik vienas dušas, du tualetai ir pisuaras dešimčiai žmonių, teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Tarnyba) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), numato 1 praustuvę ne daugiau kaip 15 nuteistųjų, klozetą arba pisuarą – ne daugiau kaip 15 nuteistųjų. Teismas akcentavo, kad Tarnyba pateikė duomenis apie būrių sanitariniuose mazguose įrengtų pisuarų ir klozetų skaičių, praustuvių ir dušų skaičių, iš kurių matyti, kad 29-ojo būrio sanitariniame mazge įrengtos dvi dušo kabinos ir 2 tualetų kabinos. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie bendrą nuteistųjų, kurie ginčo laikotarpiu naudojosi šiais įrenginiais, skaičių, t. y. 29-ame būryje gyvenusių asmenų skaičių, tačiau teismas nurodė, kad pareiškėjas pats pažymėjo, jog sanitariniais įrenginiais naudojosi 10 asmenų. Todėl teismas, remdamasis pareiškėjo teiginiais, konstatavo, jog toks sanitarinių įrenginių skaičius buvo daugiau nei pakankamas, kadangi pagal teisinį reguliavimą vienu klozetu arba pisuaru gali naudotis ne daugiau kaip 15 nuteistųjų. Teismas pažymėjo, kad nors teisės aktai nenumato dušų įrengimo sanitariniuose mazguose, tačiau nurodyti bylos duomenys bei pats pareiškėjas patvirtino, jog 29-ojo būrio sanitariniame mazge buvo įrengtas dušas. Be kita ko, nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, jog atsakovo atstovas nepasisakė apie kriauklių įrengimą 29-ame būryje, tačiau teismas vertino, kad pareiškėjas jokio nepasitenkinimo dėl prausyklų trūkumo 29-ojo būrio sanitariniame mazge nebuvo pareiškęs, todėl atsakovo atstovas nepasisakė ir turėjo pareigą atsakyti tik į skunde keliamas pretenzijas. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl sanitarinių įrenginių trūkumo atmetė kaip nepagrįstus.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad 29-asis būrys buvo įrengtas netinkamos būklės pastate, teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktoje Tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. LV-55246 nurodyta, jog Pravieniškių 1-ajame kalėjime avarinės būklės pastatų nėra, taip pat kad pastatas yra registruotas, todėl nurodė, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl netinkamos būklės pastato, kuriame yra 29-asis būrys, nekonstatuotini. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimui priteisti.

21. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas, juose nebuvo įrengta stogelių, skirtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, teismas pažymėjo, jog nors atsakovo atstovas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, tačiau nepateikė duomenų, ar pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengti stogeliai, todėl teismas vertino, kad nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl stogelių neįrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, o pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kiemelio ploto, tenkančio vienam nuteistajam, yra nepagrįsti, kadangi teisinis reguliavimas kiemelių plotų nenustato.

22. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad įstaigos administracija nesilaiko atsakymų į prašymus pateikimo tvarkos, kadangi į 2023 m. liepos 21 d. prašymą buvo atsakyta tik 2023 m. rugsėjo 5 d., o į 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą atsakymo negavo iki šiol, teismas, įvertinęs VAĮ nuostatas, nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2023 m. liepos 21 d. pareiškėjas pateikė įstaigos administracijai prašymą dėl informacijos pateikimo, taip pat kad į pastarąjį prašymą pareiškėjui Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas atsakė 2023 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SN-22-2819, t. y. pažeisdamas minėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas sprendė, kad Tarnyba pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atsakymą gauti per 20 darbo dienų nuo jo prašymo gavimo dienos, taigi pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, todėl yra spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas taip pat nurodė, jog bylos duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jis 2023 m. liepos 21 d. su prašymu kreipėsi į kalinimo įstaigos viršininką, prašydamas pateikti dokumentus, t. y. 2021 metų prašymo kopiją. Nors pareiškėjas teigia, kad į šį prašymą iki šiol nėra gavęs atsakymo, tačiau teismas vertino, jog bylos duomenimis nustatyta, kad jo prašymas 2023 m. spalio 3 d. buvo patenkintas ir jam išduota prašomo dokumento kopija, t. y. pats pareiškėjas ranka užrašė: „Kopiją gavau, T. T., 2023 10 03“. Teismas sprendė, kad dokumento, kurio jis prašė (tai patvirtina jo parašas), išdavimas pareiškėjui paneigia jo teiginius, jog atsakymo nėra gavęs iki šiol, todėl vertino, kad pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad iš jo bylos dingo tėčio mirties liudijimas, teismas pažymėjo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 4 d. su prašymu pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas pateikti tėčio mirties liudijimo kopiją, o į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. liepos 26 d. raštu Nr. SN-22-2342, kuriame paaiškinta, kad jo asmens byloje nėra tėčio mirties liudijimo, todėl kopijos pateikti negali. Be to, pareiškėjas 2021 m. sausio 12 d. su Prašymu kreipėsi į įstaigos direktorių, prašydamas išleisti jį (duomenys neskelbtini) į tėčio laidotuves, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas direktoriaus pavaduotojo 2021 m. sausio 13 d. rezoliucija, o minėtame prašyme pareiškėjas nenurodė, jog prie prašymo prideda mirties liudijimą. Vadovaudamasis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (galiojusios iki 2021 m. gruodžio 31 d.), 71 punktu, teismas vertino, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą išleisti jį į tėvo laidotuves, prie prašymo privalėjo pateikti ir tėčio mirties liudijimą, tačiau jis pateiktas nebuvo, taip pat šis dokumentus nebuvo įsiūtas ir į jo asmens bylą, todėl kalinimo įstaiga negalėjo pareiškėjui išduoti jo tėčio mirties liudijimo kopijos. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl dingusio dokumento atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kalinimo įstaigos administracija nesilaiko paskatinimų skyrimo tvarkos, teismas, įvertinęs BVK 77 straipsnį, nurodė, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog 2023 m. vasario 28 d. pareiškėjas pateikė įstaigos viršininkui prašymą, prašydamas paaiškinti, kodėl jam nebuvo skirtas paskatinimas, nors komisija jį 2023 m. vasario 17 d. skatino, o Tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas 2023 m. kovo 28 d. raštu Nr. SN-22-930 pareiškėjui paaiškino, kad paskatinimo priemonių nuteistiesiems skyrimas yra pataisos įstaigos administracijos prerogatyva. Teismas vertino, kad pareiškėjui minėtu raštu buvo išsamiai paaiškinta apie paskatinimų skyrimą, be to, minėto rašto pareiškėjas neskundė BVK 100 straipsnyje nustatyta apskundimo tvarka nei atitinkamą bausmę vykdančios įstaigos direktoriui, nei vėliau teismui, taip pat pareiškėjas pats pripažino, kad jis, nors ir stengiasi eiti teisingu keliu, nenusikalsti, po tėčio, netrukus ir močiutės laidotuvių padarė pažeidimą, kadangi tokia dviguba netektis jam buvo per sunki. Teismas pažymėjo, kad paskatinimai pareiškėjui yra skiriami ir tai patvirtina bylos duomenys: laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 26 d. iki 2023 m. sausio 10 d. pareiškėjui buvo skirti 6 paskatinimai už gerą elgesį, sąžiningą darbą, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas linkęs nesilaikyti kalinimo įstaigos reikalavimų, t. y. 2022–2023 m. buvo du kartus baustas už alkoholinių gėrimų ir jų surogatų vartojimą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo veikla buvo vertinta kompleksiškai, į jo elgesį, jį charakterizuojančią medžiagą ir kt., į tai, kad nėra jokios pareigos kalinimo įstaigos administracijai nuteistąjį būtinai paskatinti už jo vykdomą veiklą, į tai, kad paskatinimų skyrimas yra pataisos įstaigos administracijos teisė, o ne pareiga, nesant byloje jokių duomenų, kad pareiškėjui piktybiškai ar norint jam pakenkti buvo neskirtas paskatinimas, teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovo atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

25. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad apsiperkant parduotuvėje teko lauke laukti eilėje, kadangi teisinis reguliavimas nenumato pareigos nuteistiesiems sudaryti sąlygas apsipirkti tik patalpos viduje.

26. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčo laikotarpiu jam bausmę teko atlikti su narkomanais ir aferistais, taip pat buvo palaikoma subkultūra, teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl subkultūros ir jos toleravimo iš kalinimo įstaigos administracijos pusės. Teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas pažymėjo, jog įstaigos administracija netoleruoja jokių subkultūros apraiškos formų, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl subkultūrų propagavimo, be to, pareiškėjas, matydamas, kad kiti nuteistieji vykdo nusikalstamas veikas, turėjo apie tai pranešti pareigūnams, tačiau ir tokių duomenų byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas tokius pareiškėjo teiginius vertino kaip deklaratyvius, abstrakčius, nepagrįstus objektyviais duomenimis, todėl juos atmetė.

27. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir CK nuostatomis (6.250, 6.271 str.), teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, išgyvenimų, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, o bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo konsultuotas (duomenys neskelbtini) dėl išvykos į tėvo laidotuves, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, saugumo neužtikrinimo ir kt., tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) būtų kreipęsis būtent dėl atsakymo į prašymą nepateikimo ar pavėluoto pateikimo, dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose stogelių neįrengimo. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), teismas sprendė, kad dėl konstatuoto pažeidimo (pavėluoto atsakymo į prašymą pateikimo, stogelių kiemeliuose neįrengimo) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas konstatavo, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje VAĮ 10 straipsnio 4 dalies keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

28. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Tarnybos administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip sąlygas blogino, taip pat į tai, kad kalinimo įstaigoje netinkamos kalinimo sąlygos (pavėluotas atsakymo pateikimas, stogelių kiemeliuose neįrengimas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, sukrėtimų, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), taip pat įvertinęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas sprendė, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos tenkinti.

30. Pareiškėjas dėl to, kad laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. jis atliko bausmę 17-ame būryje, kuriame nebuvo tinkamai užtikrintas jo saugumas, nes vienas pareigūnas prižiūrėjo tiek paprastąją, tiek lengvąją grupę, nurodė, kadangi kiekviename aukšte padaryti postai, juose turi budėti pareigūnai ir negali būti keliamas klausimas, ar pareiškėjui buvo kada per minėtą laikotarpį kilusi grėsmė ar ne. Jeigu vienas pareigūnas prižiūri dvi grupes – paprastąją ir lengvąją, nėra pagrindo spręsti apie tinkamą saugumo garantavimą, be kita ko, jeigu įstatymas numato, jog kiekviename aukšte privalo būti pareigūnai, jų buvimas yra privalomas.

31. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo teiginiais, kad sanitariniais įrenginiais naudojosi 10 asmenų, pareiškėjui neaišku, kas patvirtins, ar jis pateikė teisingus duomenis, t. y. teisingą nuteistųjų skaičių nurodytu laikotarpiu, kadangi minėtas skaičius galėjo būti ir didesnis, o atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų tokį pareiškėjo teiginį, taip pat atsakovo atstovas bylos nagrinėjime buvo pasyvus.

32. Pareiškėjas nurodo, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog komisija vienbalsiu balsavimu sutiko pareiškėją išleisti į laidotuves, o komisija tokį sprendimą priima tik gavusi patvirtinimą apie artimo žmogaus mirtį, t. y. pateiktą mirties liudijimą. Priešingu atveju, prašymas, kol nepateiktas mirties liudijimas, nesvarstomas. Pasak pareiškėjo, direktorius prašymo netenkino ne dėl to, kad nepateiktas mirties liudijimas, bet dėl COVID-19 epidemijos. Pareiškėjo nuomone, negalima teigti, kad jis nepateikė mirties liudijimo, kadangi komisija nagrinėdama tokio pobūdžio prašymą jį nagrinėja tik gavus mirties liudijimo originalą arba kopiją. Komisija suteikė teisę išvykti į laidotuves, kadangi mirties liudijimas buvo pristatytas, tačiau neaiškiomis aplinkybėmis jis dingo, o tai patvirtinti raštiškai gali pareiškėjo giminės.

33. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė moralinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, be to, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

34. Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovo atstovo nuomone, tai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo jo panaikinti. Kadangi atsakovo atstovas visiškai sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, atsakovo atstovas nurodo, kad plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

36. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Kadangi nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 ir 147 straipsniuose įtvirtintų sprendimo ar jo dalies panaikinimo ir negaliojimo pagrindų, atsakovo atstovo teigimu, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam 78 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, tačiau pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių 1-ajame kalėjime, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl pavėluoto atsakymo į prašymą pateikimo ir stogelių kiemeliuose neįrengimo buvo pažeista pareiškėjo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis, sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pradiniame skunde nurodytas aplinkybes, kvestionuoja pirmosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė moralinę žalą, kuriai tinkamai atlyginti būtina priteisti jo prašomą pinigų sumą.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

41. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių pagrįstumą, detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl tų pareiškėjo argumentų, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

42. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su jo saugumo užtikrinimu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjui atliekant bausmę 17-ame būryje ir sanitarinių įrenginių naudojimu laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. birželio 30 d. pareiškėjui atliekant bausmę 29-ame būryje.

43. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

44. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

45. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su neužtikrintu saugumu ir sanitarinių įrenginių naudojimo pažeidimais, juos itin detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas dėl jam neužtikrinto saugumo neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto, o sanitarinių įrenginių skaičius, nors atsakovo atstovas ir nepateikė duomenų apie bendrą nuteistųjų, kurie ginčo laikotarpiu naudojosi šiais įrenginiais, skaičių, t. y. 29-ame būryje gyvenusių asmenų skaičių, atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodytus duomenis (pasak pareiškėjo, sanitariniais įrenginiais naudojosi 10 asmenų) buvo daugiau nei pakankamas, kadangi, pagal teisinį reguliavimą, vienu klozetu arba pisuaru gali naudotis ne daugiau kaip 15 nuteistųjų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl pareiškėjui neužtikrinto saugumo bei sanitarinių įrenginių naudojimo yra abstraktaus, hipotetinio pobūdžio ir nepaneigia įrodymais pagrįstų bei motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis arba jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstas išvadas.

47. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad negalima teigti, jog pareiškėjo tėvo mirties liudijimas nebuvo pateiktas, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pažymi, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą išleisti jį į tėvo laidotuves, prie prašymo privalėjo pateikti ir tėvo mirties liudijimą, tačiau jo nepateikė, taip pat šis dokumentas nebuvo įsiūtas ir į jo asmens bylą. Iš 2021 m. sausio 12 d. Prašymo matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos direktorių, prašydamas išleisti jį (duomenys neskelbtini) į tėvo laidotuves, tačiau minėtame prašyme ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo tėvo mirties liudijimo pateikimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jo tėvo mirties liudijimas buvo pateiktas atsakovui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija minėtą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

48. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita.

49. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

50. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-15-520/2025 ir kt.).

51. Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-69-556/2025 ir kt.).

52. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl stogelių neįrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, nes, nors atsakovo atstovas teigė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, tačiau nepateikė duomenų, ar pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengti stogeliai. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas, 2023 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SN-22-2819, atsakydamas į pareiškėjo 2023 m. liepos 21 d. pateiktą įstaigos administracijai prašymą dėl informacijos pateikimo, pažeidė VAĮ 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atsakymą gauti per 20 darbo dienų nuo jo prašymo gavimo dienos, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

53. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai, t. y. pavėluotas atsakymo į prašymą pateikimas ir stogelių kiemeliuose neįrengimas, pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas, teigdamas, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė moralinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, be to, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, apsiribojo tik bendro pobūdžio, neindividualizuotais paaiškinimais apie, jo teigimu, patirtus išgyvenimus.

54. Nors iš pateiktos Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos skyriaus psichologės 2023 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. RV-22-11498 matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime, laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 2 d. iki 2023 m. spalio 2 d., 6 kartus kreipėsi į įstaigos (duomenys neskelbtini) dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių kančių, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, ir buvo konsultuotas, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, jog tokį poveikį pareiškėjo sveikatai galėjo sukelti pavėluotas atsakymo į prašymą pateikimas ir stogelių kiemeliuose neįrengimas. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatai (pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytojus 22 kartus, tačiau dėl priežasčių, nesusijusių su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais pareiškėjo atžvilgiu), taip pat nenustatyta duomenų, kad Tarnybos administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be to, nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai, pareiškėjas su skundais ar prašymais į įstaigą dėl to nebuvo kreipęsis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

55. Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

56. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra jokio pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė